Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1339-51/2005 pagal ieškovų A. V. ir R. V. ieškinį atsakovui K. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos dydžio, teismas nustatė, kad atsakovas teismo posėdžio metu pripažino ieškinio dalį dėl rūbų, avalynės ir kitų daiktų, dėl išlaidų giminių maitinimui, nuotraukoms, gėlėms, religinėms apeigoms, iš dalies pripažino išlaidas antkapinei tvorelei. Dėl šio teismas pripažintas išlaidas, tai yra 3 080 Lt, laikė nustatytomis bei priteisė jų atlyginimą.

Teismas laikė pagrįstais reikalavimus atlyginti 8 758 Lt išlaidas, susijusias su laidojimu:

už 4 autobusų nuomą 400 Lt, kurias pagrindė rašytiniu įrodymu, tai yra kvitu (b. l. 8). už firmos ,,Aterna“ suteiktas paslaugas ir prekes 828 Lt, kurios pagrįstos šios firmos pažyma (b. l. 13).už duobės iškasimą 200 Lt.už gedulingus pietus 2 tūkst. Lt, kurios pagrįstos I. L. firmos pažyma (b. l. 10). Ieškovai reikalavo 3 200 Lt, tačiau teismas sprendė, jog tokio dydžio išlaidos nėra adekvačios jų paskirčiai. už kapo sutvarkymą 250 Lt, kaip realias ir būtinas.už antkapio tvorelę 2 tūkst. Lt. Ieškovai prašė 4 136 Lt, tačiau teismas sprendė, jog toks reikalavimas neatitinka susiformavusios teisminės praktikos, pagal kurią atlygintinos tik būtinos ir tik vidutinės laidojimo bei kapo sutvarkymo išlaidos.

Teismas laikė teisinga priteisti dalį išlaidų, tai yra vieną tūkstantį litų, už advokato pagalbą baudžiamojoje byloje. Nurodė, jog pagal 1961 m. BPK 341 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto nuostatas, išteisinus teisiamąjį dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu ir turi būti baigiamas nagrinėti atskirame civiliniame procese. Teismo nuomone, ieškovas, pareiškęs ieškinį baudžiamojoje byloje, turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad minėtų išlaidų atlyginimo klausimas bus spręstas, todėl šis reikalavimas negali būti laikomas nepagrįstu. Be to, būtų nesąžininga neatsižvelgti į šias išlaidas.

Likusią ieškinio dalį teismas atmetė kaip neįrodytą. Reikalavimą dėl išlaidų metiniam bei keturių savaičių minėjimams teismas atmetė CK 6.291 straipsnio bei 1964 m. CK 510 straipsnio pagrindu, motyvuodamas tuo, jog nukentėjusiojo mirties atveju atlyginamos tik laidojimo išlaidos.

Teismas taip pat atmetė ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, motyvavo tuo, kad 1964 m. CK nagrinėjamu atveju tokios žalos atlyginimo nenumatė. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentą, kad priteistinos žalos atlyginimas turėtų būti mažinamas, nes atsakovas yra išteisintas, o autoavarijai įtakos turėjo didelis žuvusiosios neatsargumas. Teismas nurodė, jog baudžiamosios bylos medžiaga tokio fakto nepatvirtina, todėl konstatuoti didelį žuvusiosios neatsargumą nėra pagrindo.

Teismo sprendimas nepagrįstas, nes atsakovas tiek už turtinę, tiek už neturtinę žalą turi atsakyti pilnai (CK 6.28, 6.250; 1964 m. CK 496 str.). Be pagrindo sumažintas išlaidų už gedulingus pietus atlyginimas, konstatavus jų neadekvatumą, nes maitinant žmones buvo vadovaujamasi protingumo principais, o maisto pateikta tiek, kiek reikėjo. Visa tai atitinka Lietuvoje galiojančius papročius (CK 1.4 str.).Nepagrįstai per didelėmis teismas laikė 4 136 Lt išlaidas kapo sutvarkymui. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, bet tokie liudytojai, kuriems būtų žinomos kapų sutvarkymo kainos, apklausti nebuvo. Nepagrįstai atmestas, kaip neįrodytas, reikalavimas dėl salės, kurioje buvo pašarvota mirusioji, nuomos išlaidų priteisimo. Teismas pripažino faktą, jog dukra pašarvota buvo šioje salėje, taigi nuomos mokestį mokėti reikėjo.Nepagrįstai sumažintos išlaidos už advokato paslaugas baudžiamojoje byloje. Teismas neatsižvelgė į tai, jog advokatas dalyvavo ikiteisminiame tyrime, nagrinėjant bylą pirmosios, apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, rašė skundus ir pan. Dėl šio priteista suma yra per maža ir neatitinka teisingumo bei protingumo principų. Nepagrįstai atmestas reikalavimas dėl išlaidų, patirtų per metinių bei keturių savaičių minėjimus, atlyginimo, nes teismo nurodytuose 1964 m. CK 493 straipsnyje bei CK 6.270 straipsnyje kalbama ne apie laidojimo išlaidas, o apie žalos atlyginimą, numatytą 1964 m. CK 496 ir CK 6.249 bei 6.281 straipsniuose. Žala ir laidojimo išlaidos yra du skirtingi dalykai.Neteisėtai atmestas reikalavimas dėl paminklo pastatymo išlaidų atlyginimo. Teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje šiuo klausimu teigė, jog nėra įrodymų apie patirtas išlaidas, be to, ateityje neužkertamas kelias reikšti tokį reikalavimą. Taigi remiantis CPK 270, 296 bei 297 straipsniais reikalavimas turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Tuo tarpu sprendimo rezoliucinėje dalyje minėtas reikalavimas atmestas. Neteisėtai atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kaip minėta, 1964 m. CK 493 straipsnis numatė pilną žalos atlyginimą, bylos nagrinėjimas tęsėsi iki 2004 m. gruodžio 21 d. civilinis ieškinys buvo paduotas 2005 m. vasario 2 d. Dėl paminėto, remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII - 1864 (toliau 2000 m. CK įsigaliojimo įstatymas) 47 straipsnio antrąja dalimi, turi būti atlyginama ir neturtinė žala.

Teismas pagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo, nes autoįvykio metu galioję įstatymai tokios prievolės nenumatė. Teismas, nustatydamas išlaidų už gedulingus pietus ir paminklą dydį, pagrįstai vadovavosi teismų praktika, aprobuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 2, protingumo ir teisingumo principais. Be to, pateiktos pažymos iš įmonių negali būti tinkamais turėtų išlaidų įrodymais, nes tai nėra mokėjimo dokumentai. Teismas pagrįstai nepriteisė išlaidų už salės nuomą, nes teismo posėdžio metu ieškovai patys nurodė, kad salę nemokamai jiems suteikė mokykla, kurioje mokėsi nukentėjusioji ir dirba ieškovė. Be to, ieškovai nepateikė ir jokių įrodymų apie turėtas minimas išlaidas. Teismas pagrįstai sumažino atlyginimą už išlaidas advokato pagalbai baudžiamajame procese, nes pagal 1961 m. BPK 123¹ straipsnį, tokios išlaidos apmokamos tik pripažinus teisiamąjį kaltu. Kadangi atsakovas buvo išteisintas, o civilinis ieškinys buvo nagrinėjamas toliau, tai tik šioje dalyje ir priteistinos minėtos išlaidos. Teismas pagrįstai nepriteisė išlaidų už minėjimus atlyginimo, nes tai aiškiai nurodoma minėtame Senato nutarime.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir, iš dalies patenkindamas ieškinio reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip minėta, ieškovai teigė, jog minėto autoįvykio metu žuvus dukrai Rd. V. patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti atsakovas, kuris buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiosios tyčios. Šiuos reikalavimus ieškovai grindė 1964 m. CK 493 straipsniu ir, remdamiesi 2000 m. CK įsigaliojimo įstatymo 47 straipsnio antrąja dalimi bei CK 6.250 straipsniu, ieškovai teigė, jog atsakovas turi pilnai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Dėl taikomos materialinės teisės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tikrinant apeliantų argumentus dėl teismo sprendimo teisėtumo, ypač dėl neturtinės žalos priteisimo, yra svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė šį ginčą reglamentuojančias materialinės teisės normas. Kaip minėta, autoįvykis, dėl kurio atsiradusią žalą prašo priteisti ieškovai, įvyko 1999 m. sausio 10 d. Taigi žala atsirado galiojant 1964 m. CK, tuo tarpu ginčas buvo nagrinėjamas jau galiojant 2000 m. CK.

Kaip žinoma, šio kodekso įsigaliojimą, pereinamojo laikotarpio nuostatas bei taikytinas taisykles reglamentuoja minimas 2000 m. CK įsigaliojimo įstatymas, kurio 4 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad kodeksas taikomas tik tiems civiliniams santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus, tai yra po 2001 m. liepos 1 dienos. Tačiau tam tikri paminėto įstatymo straipsniai nustato minėtos bendrosios taisyklės taikymo specifiką konkretiems teisiniams santykiams, juridiniams faktams, teisėms ir pareigoms. Šio įstatymo 47 straipsnyje, reglamentuojančiame 2000 m. CK XXII skyriaus normų civilinės atsakomybės klausimais taikymą, nustatyta, kad normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos tada, kai žala padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Tuo atveju, kai žala buvo padaryta iki kodekso įsigaliojimo, kaip yra ir nagrinėjamu atveju, minėto kodekso normos gali būti taikomos tik tuomet, jei žala atsiranda ir jei nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo jau įsigaliojus šiam kodeksui, tai yra po 2001 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai savo teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo realizavo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, paduodami civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, todėl pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjant šį ginčą turėtų būti vadovaujamasi 1964 m. CK normomis (2000 m. CK įsigaliojimo įstatymo 42 str. 2 d.).

Neturtinės žalos klausimu pažymėtina tai, kad pagal minėto 2000 m. CK įsigaliojimo įstatymo 11 straipsnį, reglamentuojantį CK 2.24 straipsnio ir taisyklių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, taikymą, - šiame kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus naujajam CK. Taigi jeigu veiksmai, sukėlę neturtinę žalą, padaryti iki įsigaliojant 2000 m. CK, šio kodekso 6.250 straipsnio antroji dalis, kuria remiasi apeliantai ir kuri numato, jog neturtinė žala, padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, visada atlyginama, netaikoma.

Dėl turtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad remiantis 1964 m. CK 493 straipsnio nuostatomis atsakovas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, privalo atlyginti turtinę žalą, kurią ieškovai patyrė dėl dukros žuvimo.

Kaip minėta, ieškovai teigė, jog jiems padaryta 29 230 Lt turtinė žala, kurią sudaro sugadinti Rd. V. daiktai, laidojimo išlaidos (firmos ,,Aterna“ paslaugos, giminių maitinimas, nuotraukos, gėlės, vainikai, pamaldos bažnyčioje, duobės iškasimas, autobusų bei mokyklos salės nuoma, gedulingi pietūs), kapo tvarkymo išlaidos (antkapinė tvorelė, kapo sutvarkymas, antkapinis paminklas), minėjimo po keturių savaičių ir metinių minėjimo išlaidos, o taip pat išlaidos advokato paslaugoms baudžiamojoje byloje. Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimu, teigia, kad teismas nepagrįstai sumažino priteistinas išlaidas už gedulingus pietus, kapo sutvarkymą, advokato išlaidas, ir nepagrįstai atmetė reikalavimus dėl išlaidų, turėtų salės nuomai, per metinių bei keturių savaičių minėjimus bei lėšų paminklo pastatymui. Šis teiginys grindžiamas 1964 m. CK 483 straipsnio pirmąja dalimi, pagal kuria žalą, padarytą fiziniam asmeniui ar turtui, turi pilnutinai atlyginti ją padaręs asmuo. Kolegijos argumentai dėl turtinės žalos, susijusios su laidojimo išlaidų ir advokato išlaidų atlyginimu, pateikiami atskirai.

Iš tiesų deliktinė civilinė atsakomybė yra kompensacinio pobūdžio ir vadovaujantis CK 483 straipsnio pirmąja dalimi, žalą, padarytą fiziniam asmeniui arba jo turtui, turi pilnai atlyginti ją padaręs asmuo, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Kaip žinoma, turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, tai yra toks praradimas, kai nukenčia asmens ekonominiai interesai. Nuostoliai, kaip nukentėjusiojo asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos. Taigi šis vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų - visiško nuostolių atlyginimo principas - nėra absoliutus ir negali būti aiškinamas kaip visų turėtų išlaidų atlyginimo garantija.

Kaip minėta, žalos padarymo metu laidojimo išlaidų atlyginimą reglamentavo 1964 m. CK 510 straipsnis. Gi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. sausio 16 d. nutarime Nr.2 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę” 26 punkte, kuriame išaiškintas 1964 m. CK 510 straipsnio taikymas, nurodyta, kad teismai, spręsdami laidojimo išlaidų atlyginimo klausimą, turi vadovautis teisingumo ir protingumo principais (CPK 11 str. 7 d.) ir įvertinti konkrečios bylos aplinkybes, pavyzdžiui, vidutinio brangumo paminklo įsigijimo ir jo pastatymo kainą, kitas aplinkybes. Nurodytas Senato nutarimo punktas įtvirtina principą, jog turi būti atlyginamos tik būtinos, įprastos, vidutinės išlaidos, tai yra tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų ir kurias patvirtina ieškovų pateikti įrodymai. Kad toks šio įstatymo aiškinimas atitinka taip pat ir įstatymo leidėjo valią patvirtina ta aplinkybė, jog 2000 m. CK 6.291 straipsnyje, reglamentuojančiame laidojimo išlaidų atlyginimą, tiesiogiai nurodyta, kad atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pabrėžė šią aplinkybę.

Iš bylos medžiagos matyti, jog teismas kruopščiai ištyręs byloje surinktus įrodymus pagal CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytas taisykles ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, įvertino konkrečias ieškovų reikalaujamas priteisti išlaidas gedulingiems pietums, kapavietės sutvarkymui ir kt. Taigi teismas įvertino, kokio dydžio išlaidos CK 510 straipsnio prasme laikytinos būtinomis ir tuo remdamasis jas priteisė ieškovams. Kaip jau buvo minėta, tas faktas, kad ieškovai turėjo prašomas priteisti išlaidas, neduoda pagrindo reikalauti visiško jų atlyginimo. Ši teismo išvada neprieštarauja visiško nuostolių atlyginimo principui, nes išlaidos, viršijančios būtinas laidojimo išlaidas, laikomos nesusijusiomis priežastiniu ryšiu su kaltininko veiksmais. Tokią teismų praktiką formuoja ir kasacinis teismas, nagrinėdamas atskiras bylas: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2002 m., 2004 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2004 m., 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1183/2002 m. ir kt. Nors šios kasacinės instancijos teismo nutartys nėra paskelbtos biuletenyje ,,Teismų praktika“ (CPK 4 str., Teismų įstatymo 23 str. 2 d. 1 p.), tačiau teisėjų kolegija jas mini atkreipdama dėmesį į besiformuojančią teismų praktiką šiais klausimais. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1997 m. sausio 16 d. apžvalgoje Nr. A2-5 apibendrinęs teismų praktiką nagrinėjant minimos kategorijos bylas nurodė, jog paprastai atlyginamos turėtos laidojimo bei kapo sutvarkymo išlaidos, kurias patvirtina atitinkami dokumentai, o visos kitos išlaidos (vainikai, gėlės, išlaidos metinėms, kitiems paminėjimams) neturėtų būti atlyginamos. Ši aplinkybė taip pat patvirtina išvadą, jog teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimą dėl išlaidų, patirtų per metinių bei keturių savaičių minėjimus, priteisimo, laikėsi formuojamos teismų praktikos.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantų argumentus dėl išlaidų salės nuomai priteisimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tokių išlaidų turėjimą. Tokie įrodymai nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui, nors pagal CPK 178 straipsnį ieškovams tenka tokia pareiga.

Kartu teisėjų kolegija laiko, kad iš dalies tenkintinas apeliantų reikalavimas dėl išlaidų, susijusių su antkapio pastatymu, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tokio pobūdžio išlaidos atitinka CK 510 straipsnyje nurodytas išlaidas ir yra atlygintinos, tačiau reikalavimą atmetė, kaip neįrodytą. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad toks teismo sprendimas užkirstų kelią ateityje, atsiradus realioms išlaidoms, reikšti ieškinį dėl jų atlyginimo, nes tai būtų reikalavimas, reiškiamas kitu pagrindu (turėtos, o ne galimos išlaidos). Tačiau atsižvelgdama į ieškovų paaiškinimus teismui, jog jie neturi lėšų užmokėti už jau užsakyto antkapio pagaminimą, o taip pat į tai, kad šių išlaidų tikimybė yra visiškai reali, teisėjų kolegija laiko galimu spręsti klausimą dėl jų priteisimo. Ieškovai, remdamiesi dokumentais apie paminklo užsakymą (b. l. 15 - 16), prašo priteisti 9 816 Lt. Teisėjų kolegija, remdamasi jau paminėto Senato nutarimo 26 punkte įtvirtintu principu, jog turi būti atlyginamos įprastos, vidutinės išlaidos, tai yra tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų, o taip pat liudytojo V. L. paaiškinimais (b. l. 73 – 74), laiko šį ieškovų reikalavimą tenkintinu iš dalies ir antkapio pastatymui priteisia 5 tūkst. Lt (CK 1.5 str.), todėl pirmosios instancijos teismo ieškovams priteistą turtinės žalos atlyginimą po 4 879 Lt kiekvienam padidina iki 7 379 Lt kiekvienam.

Dėl išlaidų advokato pagalbai nagrinėjant baudžiamąją bylą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai prašė priteisti 3 tūkst. Lt išlaidų, turėtų už advokatų teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąją bylą. Teismas, įvertinęs tai, jog ieškinys patenkintas iš dalies, priteisė dalį minėtų išlaidų – vieną tūkst. Lt. Apeliantai teigia, jog teismas nepagrįstai sumažino šių išlaidų atlyginimą, nes neatsižvelgė į atliktą advokato darbą, jo sudėtingumą, laiko sąnaudas ir pan.

Kaip žinoma, išlaidos advokato pagalbai apmokėti išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje yra nustatomos ir atlyginamos ne civilinio proceso, bet baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pagal 1961 m. BPK 123¹ straipsnį, išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos tik pripažinus teisiamąjį kaltu. Tuo tarpu minimoje baudžiamojoje byloje teisiamasis K. K. buvo išteisintas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas iš dalies šias ieškovų išlaidas laikė atlygintinomis ir atsakovas šio sprendimo neskundžia. Tenkinti ieškovų apeliacinį skundą šiuo klausimu teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 185 str.).

Dėl neturtinės žalos.

Kaip minėta, neturtinės žalos atlyginimui ieškovai reikalavo priteisti iš atsakovo po 50 tūkst. Lt kiekvienam, o teismas šį reikalavimą atmetė, kaip nepagrįstą įstatymu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliantų argumentus nurodytu klausimu, pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio antrąją dalį asmeniui padarytos moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Tuo tarpu nagrinėjant šį ginčą taikytinos 1964 m. CK normos, kurios reglamentuoja žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, ir kiti įstatymai, reguliuojantys panašius teisinius santykius, neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo tokiais atvejais nenustatė. Taip, 1964 m. CK 42 skirsnio 483 - 510 straipsniai, reglamentavę padarytos žalos atlyginimą, nenumatė, kad gyvybės atėmimo atveju atsakingas už žalą asmuo turėtų atlyginti ne tik turtinę žalą, bet ir neturtinę (moralinę) žalą. Taikyti įstatymo analogiją šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo, nes 7¹ straipsnis nustatė moralinės žalos atlyginimą tik už tikrovės neatitinkančių žinių, žeminančių asmens garbę ir orumą, paskelbimą. Tokį įstatymo aiškinimą patvirtina ir formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-723/2002).

Tuo tarpu dėl apeliantų argumentų apie 2000 m. CK normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė. Kaip jau buvo minėta, 2000 m. CK normų taikymą šiuo klausimu įstatymų leidėjas sieja su veiksmų, kuriais padaryta ši žala, atlikimo, o ne su procesinių veiksmų teismo procese atlikimo, momentu. Dėl paminėto, naikinti ar keisti teismo sprendimą neturtinės žalos atlyginimo dalyje nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo remiasi tuo, kad apeliaciniu skundu ieškovai ginčijo teismo sprendimą dėl vieno šimto tūkst.. Lt neturtinės žalos ir 19 472 Lt turtinės žalos atlyginimo, todėl pagal CPK 80 straipsnį žyminio mokesčio dydis už šį skundą yra 684, 16 Lt (100 + (3 procentai nuo 19 472 Lt). Kadangi apeliacinės instancijos teismas patenkino 25, 68 procentus (5 tūkst. Lt) reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl atsakovas valstybei privalo sumokėti 150 Lt žyminio mokesčio (CPK 96 str.), o taip pat 9 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu (CPK 88 str.).

Ieškovams, kurie prašė atlyginti 600 Lt išlaidų dėl advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo priteisiama 24 Lt, po 12 Lt kiekvienam, tai yra 4 procentai proporcingai patenkintiems reikalavimams (5 tūkst. Lt nuo ginčytos 119 472 Lt sumos) (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti ir iš atsakovo K. K. ieškovams A. V. bei R. V. priteistą turtinės žalos atlyginimą padidinti kiekvienam iki 7 379 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš K. K. ieškovams A. V. bei R. V. po 12 Lt advokato išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui, valstybei 150 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 9 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.