Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu (b. l. 82 – 85) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis Žemės įstatymo (redakcija nuo 2004 m. vasario 21 d.) 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai yra žemėtvarkos dokumentai, rengiami ir įgyvendinami šio Įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka tais atvejais, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus reikia padalyti, atidalyti, sujungti ar atlikti jų amalgamaciją, taip pat formuojant naujus žemės sklypus valstybinėje žemėje (Žemės įstatymo 37 str. 6 d.). Pažymėjo, kad Žemės įstatymo 2 straipsnio 21 punktu žemės sklypų padalijimas yra apibūdinamas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai vienas žemės sklypas padalijamas į du ar daugiau žemės sklypų, o pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalį žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą organizuoja privačios žemės sklypų savininkai. Prašymus leisti rengti žemės sklypų pertvarkymo projektus ir gauti planavimo sąlygas projektų organizatoriai paduoda apskrities viršininkui. Šis priima sprendimą dėl leidimo rengti žemės sklypų pertvarkymo projektą. Nurodė, kad Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 1 punktu nustatyta, jog, formuojant arba pertvarkant žemės sklypus, laikomasi šių reikalavimų: prie statinio ar įrenginio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui ar įrenginiui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jo tiesioginę paskirtį. Žemės sklypai, suformuoti statiniams arba įrenginiams eksploatuoti, natūra nedalijami, išskyrus atvejus, kai žemės sklypas padalijamas arba atidalijama dalis iš bendrosios nuosavybės kartu su statinio ar įrenginio padalijimu ar dalies iš bendrosios nuosavybės atidalijimu, suformuojamas atskiras statinys ar įrenginys ir šiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas. Įvertinęs Žemės įstatymo nuostatas bei Taisyklių normas, teismas padarė išvadą, kad galioję ir galiojantys teisės aktai iš esmės nedraudžia asmenims privačios nuosavybės teise valdomų žemės sklypų padalijimą, tačiau tai atlikti yra nustatyti tam tikri apribojimai, nustatyti Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir pareiškėjo 2006 m. spalio 31 d. prašymo pateikimo momentu galiojusių Žemės ūkio ir Aplinkos ministrų 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintų Taisyklių 31 punktu (šiuo metu galiojančių Taisyklių 32 punktas). Teismas pažymėjo, kad sisteminė cituotų teisės normų analizė leidžia teigti, kad tokių apribojimų yra keturi: 1) prie statinio (aptariamu atveju – gyvenamojo namo) gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jo tiesioginę paskirtį; 2) žemės sklypai, suformuoti statiniams eksploatuoti, natūra nedalijami; 3) ši bendra taisyklė numato išimtis, kada žemės sklypą leidžiama padalinti arba atidalinti, tačiau tai leidžiama, kai (a) tuo pačiu metu dalijamas statinys ar įrenginys ar atidalinama dalis iš bendrosios nuosavybės; (b) suformuojamas atskiras statinys ar įrenginys ir šiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas. Atkreipė dėmesį, kad atsisakymas išduoti teigiamą patikrinimo išvadą motyvuojamas trimis faktiniais pagrindais: 1) Nekilnojamojo turto registre pastatai (ūkio pastatas ir šiltnamis) įregistruoti kaip priklausiniai ir nėra pagrindiniai daiktai, kurie gali funkcionuoti kaip atskiri daiktai; 2) jie yra per dideli aptarnauti tokios paskirties pagalbinius pastatus; 3) suformuotuose žemės sklypuose nurodytos žemės ūkio naudmenos negalėjo būti įtrauktos kaip statiniui reikalingas eksploatuoti žemės sklypo plotas. Dėl atsisakymo tenkinti prašymą trečiojo faktinio pagrindo teismas pasisakė, kad jis nėra paremtas įrodymais, nes Nekilnojamojo turto registre ginčo žemės sklypo tiesioginė paskirtis yra gyvenamojo namo statyba ar eksploatacija, o nei Žemės įstatymas, nei Taisyklės nenustato, koks tokios paskirties pastatams eksploatuoti yra reikalingas žemės plotas, taigi, trečiasis atisakymo pagrindas nėra paremtas teisės aktu, todėl nepagrįstas ir neteisėtas. Įvertinęs tikrąją žemės sklypo padalinimo tikslą – suformuoti pareiškėjo sūnums po atskirą namų valdą, teismas padarė išvadą, kad norimų formuoti žemės sklypų dydis (pagal teisės analogiją) atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 patvirtintoje Naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydžio miestuose nustatymo tvarkos 3 punkte įtvirtintą nuostatą, kad mažiausias tokio žemės sklypo yra 0,04 hektaro. Teismas pagrįstu teisės aktų reikalavimais pripažino tik pirmąjį atsisakymo faktinį pagrindą, nes teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad tuo pačiu metu buvo dalijamas statinys (gyvenamasis namas) ar atidalinama dalis iš bendrosios nuosavybės ir kad buvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiras statinys ar įrenginys ir kad šiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas tikrino projektą, atliktą pagal negaliojančias projektavimo sąlygas, tačiau skundžiamas sprendimas tokiu teisiniu pagrindu nebuvo grindžiamas.