- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-11-14
- Bylos Nr.
- A-143-1935-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Pareiškėjas
- J. L.
- Atsakovas
- Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
- Advokatai
- Šarūnas Vilčinskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. ir atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. L. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. KS-30 ir bylą nutraukti. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų nustatyta, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. IX-1387 patvirtintų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatų (toliau – Komisijos nuostatai) 7.4 punktas pagal formą ir esmę neprieštarauja teisinės valstybės, valdžių padalijimo ir jos galių apribojimo principams, nurodytiems Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, XII skirsnyje ir Valstybės kontrolės įstatymo 3 straipsnyje (b. l. 147 – 149).
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu atsakovas konstatavo, jog jis, eidamas valstybės kontrolieriaus pareigas, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 2, 3 ir 6 punktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, ignoravo dalį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo nurodymų, o kitą dalį įvykdė tik formaliai, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalyje nustatytą principą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo visoms valstybės institucijoms ir pareigūnams. Pabrėžė, kad nepadarė nurodytų pažeidimų, nes tarnybiniu automobiliu naudojosi tik tarnybos tikslais. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas nesutiko su paminėto teismo sprendimo nurodymu dėl galimybės taikyti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimą, Įstatymo reikalavimų pažeidimų senaties terminui skaičiuoti (ABTĮ 4 str. 5 d.). Atsakovas nepagrįstai kaltina asmenis, kurie objektyviai negali detalizuoti savaitgalių komandiruočių dienotvarkių. Pabrėžė, jog tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, nes Komisijos pirmininko 2004 m. liepos 5 d. raštas Nr. S-2666-(2.5) ,,Dėl paaiškinimo pateikimo“ negali prilygti Komisijos in corpore sprendimui (Įstatymo 23 str. 6 d. 4 p.). Be to, Komisija neįvykdė teismo nurodymo sprendimą pagrįsti nustatytais faktais, nes nesusipažino ir neįvertino visų pateiktų dokumentų. Pareiškėjas nurodė, kad ginčija ir naują sprendimo teiginį, jog pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto reikalavimą. Atkreipė dėmesį, kad priimant ginčijamą sprendimą nebedirbo valstybės tarnyboje, o Įstatymas reglamentuoja tik šioje tarnyboje dirbančių asmenų santykius, išskyrus 4 skirsnį (1 – 7, 11 – 15, 22 str.), ir nenumato išimčių tęsti tyrimo procesą tapus privačiu asmeniu, todėl procesas turi būti nutrauktas. Be to, išėjus iš darbo, drausminių nuobaudų skyrimo procedūra iškart nutrūksta (Valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (toliau – Taisyklės)). Pareiškėjas suabejojo Komisijai Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktais suteiktos tyrimo ir sprendimo priėmimo funkcijos konstitucingumu, todėl prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 14 – 16) prašė skundą atmesti. Taip pat prašė atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą (b. l. 152 – 153).
Atsakovas nurodė, kad vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo nurodymus apsvarstė klausimą dėl senatį reguliuojančių įstatymų analogijos taikymo ir padarė išvadą, jog senaties terminų viešajam interesui ginti nebuvimas nėra Įstatymo spraga, todėl įstatymo analogija negali būti taikoma. Pažymėjo, jog remiantis surinktais dokumentais buvo nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi tarnybiniu automobiliu ne tarnybinei veiklai. Atsakovas nurodė, kad Komisijoje svarstomi asmenys nėra su ja susiję tarnybiniais santykiais, todėl tarnybos santykių nutraukimas neturi reikšmės svarstant klausimą dėl galimo interesų konflikto buvimo. Toks svarstymas yra būtinas, kad Įstatymo pažeidėjas tam tikrą laiką negalėtų sugrįžti į valstybinę tarnybą. Kitoks Įstatymo aiškinimas ir taikymas prieštarautų Įstatymo 1 straipsnyje išdėstytiems tikslams – ginti viešuosius interesus, užkirsti kelią korupcijai. Atsakovas pabrėžė, kad Komisijos procesinė veikla tiriant galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus nereglamentuota, todėl Komisija subsidiariai vadovaujasi panašius santykius reguliuojančiais procesiniais įstatymais bei bendraisiais teisės principais. Todėl pareiškėjo teigimas, kad tyrimą Komisija gali pradėti tik kolegialiai, bet ne jos pirmininkas, nepagrįstas įstatymu. Atsakovas pažymėjo, kad beveik analogišką prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas buvo pateikęs ankstesnėje byloje, kuris buvo atmestas. Šis prašymas taip pat suformuluotas ydingai (Konstitucinio Teismo įstatymo 67 str.).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 166 – 173) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad valstybės kontrolieriui yra taikomi Įstatymo reikalavimai. Tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendime. Viena iš Įstatymo vykdymo kontrolės institucijų yra Komisija (Įstatymo 22 str. 1 d. 2 p.). Todėl teiginys, kad Komisija neturėjo teisės kontroliuoti tuo metu buvusio valstybės kontrolieriaus pareiškėjo tarnybinėje veikloje galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto, yra nepagrįstas. Teismas taip pat pažymėjo, jog Komisijos pirmininko atliktas procedūrinis veiksmas, t. y. tyrimo inicijavimas, nelaikytinas pažeidimu pagal Įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 4 punkto prasmę, kuris suponuotų priimto sprendimo neteisėtumą. Teismas nurodė, kad nutraukus tarnybos santykius nutrūksta ir tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra, nes tarnybines nuobaudas galima skirti tik valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims (Taisyklių 1 p.). Komisijos svarstomi asmenys nesusiję su ja tarnybiniais santykiais, todėl tarnybinių santykių nutraukimas, kaip teisingai nurodė atsakovas, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl asmens galimo interesų konflikto buvimo, kai jis ėjo pareigas valstybės tarnyboje. Teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų konstitucingumo (ABTĮ 4 str. 2 d.). Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra visiškai aiškus, jis yra abstraktaus pobūdžio, todėl negali būti tenkinamas. Teismas, atsižvelgdamas į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, konstatavo, kad teisiniam persekiojimui, t. y. už Komisijos nustatytus pareiškėjo Įstatymo 3 straipsnyje numatytų prievolių pažeidimus, kuris susijęs su konstitucinių teisių ribojimu, turi būti taikomi senaties terminai. Kadangi Įstatymas tokių terminų nenumato, todėl ši teisės spraga turi būti užpildyta taikant įstatymo analogiją (ABTĮ 4 str. 5 d.), t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, nes pažeidimą nustatė Komisija, ne pareiškėjo darbdavys. Atsižvelgdamas į tai ir į skundžiamo sprendimo priėmimo datą (2005 m. gruodžio 6 d.), teismas padarė išvadą, jog šiai bylai yra svarbios tik pareiškėjo veikos nuo 2002 m. gruodžio 6 d., nes iki šios datos veikų teisiniam įvertinimui yra praleistas senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas (3 str. 2, 3, 6 p.) nesieja viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo su gautos asmeninės naudos dydžiu ar tai, kiek kartų asmuo pažeidė šio įstatymo nuostatas, o įsakmiai draudžia naudotis tarnybinėmis pareigomis asmeninei naudai gauti, naudotis valstybės nuosavybe veiklai, nesusijusiai su tarnyba. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas, eidamas valstybės kontrolieriaus pareigas, ne tarnybos reikalais, poilsio ir švenčių dienomis, t. y. 2002 m. gruodžio 24 – 29 d. ir 2003 m. sausio 25 – 27 d., vykdamas į Klaipėdą ir važiuodamas Vilniuje tarnybiniu automobiliu, kurio eksploatavimo išlaidos buvo apmokėtos valstybės biudžeto lėšomis, neabejotinai pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktų reikalavimus. Nors kai kurie atsakovo sprendimo motyvai keistini, tačiau iš esmės atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 180) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, taikydamas 3 metų senaties terminą, netinkamai įvertino faktinę aplinkybę, t. y. kad Komisija tyrimą dėl tų pačių tarnybinių išvykų į Klaipėdą pradėjo dar 2003 m. rudenį, o 2003 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. KS-30.
2. Tyrimas Komisijos pirmininko vienasmeniškais veiksmais buvo pradėtas neteisėtai, nes tyrimą galima pradėti tik Komisijos in corpore sprendimu.
3. Teismas netinkamai įvertino įrodymus.
4. Neturi motyvų komentuoti teismo teiginio, kad nors kai kurie atsakovo sprendimo motyvai keistini, tačiau iš esmės atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 176 – 177) prašo pašalinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo motyvus, kuriais grindžiamas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino taikymas pagal analogiją, svarstant ir priimant sprendimus dėl viešųjų ir privačių interesų konfliktų, o pareiškėjo reikalavimą taikyti pagal analogiją Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą terminą tarnybinėms nuobaudoms skirti atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įstatymas neleidžia taikyti terminų analogijos (ABTĮ 4 str. 5 d., Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.8 str.).
Žemesnės instancijos teismas
2. Komisijos sprendimu pareigūno pripažinimas pažeidusiu Įstatymą nėra tarnybinė nuobauda.
3. Įstatymo tikslas yra sudaryti prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 5 straipsnio nuostatą – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Terminų nebuvimas nėra Įstatymo spraga, o užtikrina viešojo intereso prioritetinį gynybos principą. Terminų taikymas susiaurins Įstatymo taikymo galimybes, o tai prieštarautų kovos su korupcija valstybinėje tarnyboje tikslams bei uždaviniams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo skundas atmestinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo, kaip valstybės kontrolieriaus, veiksmų įvertinimo Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 6 punktų taikymo aspektu, kuris (įvertinimas) buvo pateiktas pareiškėjo skundžiamame atsakovo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendime. Šis atsakovo sprendimas buvo priimtas po to, kai pareiškėjas jau nebėjo valstybės kontrolieriaus ir apskritai valstybės pareigūno pareigų. (Pagal bylos duomenis, pareiškėjas nustojo eiti valstybės kontrolieriaus pareigas nuo 2005-02-04 ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu bei iki šiol nebuvo ir nėra valstybės pareigūnas, ir Įstatymo 2 str. 1 d. taikymo prasme nuo 2005-02-04 jis nepatenka į asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ratą). Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės kontrolieriaus pareigų (iš valstybės tarnybos) ne dėl Įstatymo pažeidimų, o dėl kitos priežasties - kadencijos laiko pasibaigimo. Taigi nagrinėjant šį administracinį ginčą yra svarbu išaiškinti (apsvarstyti), ar Įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjo veiksmai galėjo būti atsakovo vertinami tuo metu, kai jis nebebuvo Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (skundžiamo ir pirmosios instancijos teismo sprendimų priėmimo metu galiojusi 2003-11-06 įstatymo Nr. IX-1809 redakcija) numatytu subjektu. Tam yra būtinas atitinkamas Įstatymo nuostatų aiškinimas.
Pagal Įstatymo 3 straipsnį (nustatantį asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievoles), viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto (2 p.); nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (3 p.); nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės nuosavybe, taip pat ir valstybei nuomojama nuosavybe, kitokiai nei tarnybinei veiklai (6 p.). Pažymėtina, kad Įstatymo 3 straipsnio nuostatos yra bendrosios (straipsnis yra Įstatymo pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“), todėl pagal konkrečią situaciją šios nuostatos turi būti taikomos kartu su Įstatymo trečiojo skirsnio (kuriame yra pateikti reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje) nuostatomis arba atsižvelgiant į jas. Įstatymo trečiojo skirsnio (11 – 15 str.) nuostatos, pagal skirsnio apibūdinimą ir jame pateiktų straipsnių turinį, taip pat kaip ir nurodytos Įstatymo 3 straipsnio nuostatos, yra adresuotos asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, t. y. specialiems subjektams, išvardintiems minėtoje Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Aiškinant nurodytas Įstatymo nuostatas lingvistiniu teisės aiškinimo metodu pažymėtina, kad jos yra skirtos reglamentuoti dirbančių, t. y. nenutraukusių darbo (tarnybos) santykių, asmenų privačių ir visuomenės viešųjų interesų suderinimą. Todėl galima daryti pagrįstą prielaidą, kad tokių asmenų veiksmų vertinimas šiuo aspektu taip pat turi būti atliekamas tuo metu, kai nurodyti darbo (tarnybos) santykiai nėra nutrūkę.
Pagal Įstatymo 1 straipsnį, šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Iš šios teisės normos matyti, kad siekis suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus nukreiptas į dirbančius asmenis. Todėl dėl aukščiau pateiktų argumentų taip pat galima daryti pagrįstą prielaidą, kad tokių asmenų veiksmų vertinimas nurodytu aspektu turi būti atliekamas tuo metu, kai nurodyti darbo (tarnybos) santykiai nėra nutrūkę.
Komisijos (atsakovo) paskirtis ir kompetencija, siekiant užtikrinti Įstatymo 1 straipsnyje nurodytų tikslų laikymąsi, nustatyti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 23 straipsnio 6 dalyje. Pagal Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Komisija (tarp kitų institucijų) kontroliuoja, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas. Įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje yra išvardinti tokios kontrolės būdai: Komisija analizuoja šio įstatymo taikymo problemas (1 p.); teikia ieškinius (prašymus) teismui nutraukti valstybinės tarnybos santykius su valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis dėl šio įstatymo reikalavimų pažeidimo ar darbo sutarčių bei sandorių, sudarytų pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus, nutraukimo ar pripažinimo negaliojančiais (2 p.); gali kreiptis į Seimo valdybą, kad ši teiktų siūlymus atleisti Seimo skiriamus pareigūnus arba kad būtų inicijuotas Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymas, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad Respublikos Prezidentas, Seimo narys, Ministras Pirmininkas, taip pat Seimo skiriami teisėjai nevykdo šio įstatymo reikalavimų (3 p.); gali kreiptis į Respublikos Prezidentą dėl jo skiriamų pareigūnų atleidimo arba siūlyti, kad būtų inicijuotas tyrimas, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad Respublikos Prezidento skiriami pareigūnai nevykdo šio įstatymo reikalavimų(4 p.); atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų vadovams ar jų įgaliotiems atstovams teikia rekomendacijas dėl šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos (5 p.); gali pavesti institucijos vadovui ar jo įgaliotam atstovui atlikti arba pati atlikti tyrimą, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nesilaiko šio įstatymo reikalavimų (6 p.); asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, raštišku prašymu gali atlikti tyrimą, ar institucijos vadovas tinkamai taiko pareiškėjui šio įstatymo nuostatas. (7 p.). Pagal Įstatymo 23 straipsnio 8 dalį (šiai bylai aktuali 2003-11-06 įstatymo Nr. IX-1809 redakcija), įstatymų nustatyta tvarka neapskųstas, teismo nesustabdytas ar nepanaikintas Komisijos sprendimas dėl Įstatymo pažeidimo yra pagrindas teisės aktų nustatyta tvarka skirti tarnybinę (drausminę) nuobaudą asmeniui, pažeidusiam šio įstatymo reikalavimus, ir taikyti šio įstatymo 15 straipsnyje nustatytus kitus apribojimus ir draudimus. Pagal įstatymo 15 straipsnį (šiai bylai aktuali 2003-11-06 įstatymo Nr. IX-1809 redakcija), valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti pažeidusiais šio įstatymo reikalavimus, vienerius metus negali būti skatinami, skiriami į aukštesnes pareigas, o atleisti iš valstybinės tarnybos už šio įstatymo pažeidimus trejus metus nuo atleidimo negali būti priimami į valstybinę tarnybą.
Aiškinant svarstomu aspektu nurodytas Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 23 straipsnio 6 dalies 2, 3, 4, 6 punktų bei 8 dalies nuostatas minėtu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad Komisija vertina ir pateikia atitinkamo įvertinimo išvadas (ieškinių ar prašymų teismui, kreipimosi į Seimo valdybą arba į Respublikos Prezidentą forma) tik nenutraukusių darbinių (Įstatymo taikymo prasme) santykių asmenų atžvilgiu. Komisijos padarytos išvados (priimto sprendimo) teisinių pasekmių atsiradimo ir taikymo laike požiūriu (Įstatymo 23 str. 8 d., 15 str.) pažymėtina, kad nuostatos dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo bei skatinimų apribojimų akivaizdžiai rodo, jog Komisijos atliekamas įvertinimas (sprendimo priėmimas) liečia tik dirbančius (Įstatymo taikymo prasme) asmenis, t. y. galima daryti išvadą, kad minėtas įvertinimas (Komisijos atliekamas tyrimas ir sprendimo priėmimas) gali būti atliktas tik dėl tų asmenų, kurie (įvertinimo metu) patenka į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą asmenų ratą. Įstatymo 15 straipsnio nuostata apie draudimą trejus metus nuo pažeidusio Įstatymo reikalavimus asmens atleidimo iš valstybinės tarnybos priimti jį į valstybinę tarnybą traktuotina kaip išimtis iš bendros taisyklės, nes yra taikytina tik tiems asmenims, kurie buvo atleisti iš valstybinės tarnybos už Įstatymo pažeidimus. Pažymėtina, kad (kaip nurodyta aukščiau) pareiškėjas buvo atleistas iš valstybinės tarnybos kitu, su Įstatymu nesiejamu pagrindu.
Kolegija pažymi, kad vienas iš Įstatymo tikslų yra siekis užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (1 str.). Kaip nurodyta aukščiau, Komisija yra speciali institucija, kuri turi vykdyti Įstatymo nuostatas, todėl minėto tikslo siekimas yra ir Komisijos užduotis. Aiškindama šiuo aspektu Komisijos kompetenciją nustatančią Įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, kolegija pažymi, kad konkrečių asmenų veiksmų įvertinimas (Įstatymo reikalavimų atitikimo požiūriu) gali turėti prevencinį poveikį minėtam tikslui pasiekti. Tačiau toks poveikis yra Komisijos konkrečių (Įstatymo 23 str. 6 d. išvardintų) veiksmų rezultatas, o ne jos kompetencijos dalis.
Aiškindama aukščiau išvardintas Įstatymo nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad Komisija gali svarstyti bei įvertinti (privačių ir visuomenės viešųjų interesų suderinimo laikymosi požiūriu) tik asmenis, kurie (svarstymo metu) priklauso Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmenų grupei.
Taigi konstatuotina, kad atsakovas bei pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės (Įstatymo) normas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti teismo priimtą sprendimą nepagrįstu ir jį panaikinti (ABTĮ 143 str.) bei nauju sprendimu panaikinti pareiškėjo skundžiamą sprendimą (ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p.). Tuo pačiu konstatuotina, kad pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti.
Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. KS-30.
Atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.