Kauno apygardos teismo nutartis

2021-04-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-593/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-14
Bylos Nr.
1A-185-593/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-29167-2019-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis
D. P., A. J.
Advokatai
Darius Jurgutis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-593/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29167-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.14.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Laurai Kiškiūnaitei,dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei,

nuteistiesiems D. P. ir A. J., jų gynėjams advokatams Dariui Jurgučiui ir Sauliui Majauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. P. ir A. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą nustatyta įvykdyti per 4 (keturis) mėnesius.

Iki bausmės vykdymo pradžios kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, nuspręsta nekeisti, o pradėjus bausmės vykdymą – ją panaikinti.

A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą nustatyta įvykdyti per 4 (keturis) mėnesius.

Iki bausmės vykdymo pradžios kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, nuspręsta nekeisti, o pradėjus bausmės vykdymą – ją panaikinti.

D. P. ir A. J. išaiškinta, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Iš D. P. ir A. J. solidariai civilinių ieškinių tenkinimui priteista:

(duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai – 807,91 Eur (aštuoni šimtai septyni eurai 91 ct);

G. Š. – 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 2650 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. P. ir A. J. nuteisti už tai, kad jie 2019 m. liepos 1 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), laiptinėje tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju G. Š. metu, veikdami bendrininkų grupėje, sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, t. y. D. P. tyčia suėmė nukentėjusiojo G. Š. rankas ir jas suspaudęs laikė, tuo metu A. J. tyčia sudavė du smūgius kaire ranka G. Š. į galvos sritį, dėl ko nukentėjusysis G. Š. nuo smūgių nukrito ant grindų. Po ko A. J. ir D. P. spyrė gulinčiam G. Š. ne mažiau kaip keturis kartus į galvos sritį. Tuo bendrais veiksmais padarė G. Š. ekchimozes (poodines kraujosruvas) dešinės akies, nosies, smakro, kairio skruosto srityse, dešinėje rankoje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam G. Š. sveikatą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. P. prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendį panaikinti, jį iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nukentėjusiojo G. Š. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių netenkinti.

2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad kaltu neprisipažįsta, 2019 m. liepos 1 d. jam paskambino sesuo A. P. ir pasakė, kad ją muša sugyventinis. Jis kreipėsi į A. J., kad šis nuvežtų jį pas seserį. Užėjęs į sesers butą, rado girtaujančius seserį ir nukentėjusįjį. A. J. liko automobilyje. Jam nepatiko, kad sesuo girtauja mažametės dukters akivaizdoje. G. Š. pasiūlė išeiti į laiptinę pasikalbėti. Laiptinėje pastarasis užsimojo jam suduoti, į ką reaguodamas jis atkišo dešinę ranką, kad sulaikytų smūgį, po ko pasiūlė G. Š. eiti namo. Paskambinęs A. J., paprašė, kad šis padėtų išvaryti G. Š.. Kai į laiptinę atėjo A. J., po pastarojo pasakytų žodžių nukentėjusysis buvo užsimojęs ranka suduoti ir šiam, tačiau A. J. kaire ranka sulaikė smūgį ir pasitraukė. Tuomet G. Š. neišlaikė pusiausvyros ir galva atsitrenkė į laiptinėje esantį turėklą. Jokių smūgių nukentėjusiajam nei rankomis, nei kojomis suduota nebuvo, todėl apeliantas turi būti išteisintas.

2.2. Apelianto teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis, turėdamas tiesioginę ar netiesioginę tyčią, savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą G. Š.. A. J., apklausiamas apylinkės teisme, davė analogiškus parodymus, neigdamas smūgių sudavimą G. Š.. Nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs ir nekeliantys abejonių. G. Š. apklausų metu nuolat painiojo, kuria ranka jam sudavė smūgį A. J.. Pranešime Bendrojo pagalbos centro darbuotojams jis nurodė, kad buvo sumuštas nepažįstamo asmens, tai yra vieno asmens. Duodamas parodymus, nukentėjusysis teigė, kad sužalojimo aplinkybių neatsimena, kitoje apklausoje nurodė, kad įvykį atsimena miglotai (nuo pirmo smūgio apsvaigo), tačiau vėliau pažymėjo, jog buvo spardomas į galvą, net nurodė smūgių skaičių – ne mažiau keturi. Taip pat apklausos metu G. Š. nurodė, kad apie įvykį jis su savo kaimyne A. P. nekalbėjo, kas prieštarauja A. P. duotiems parodymams, o dėl šių aplinkybių nukentėjusiojo parodymai yra neatitinkantys tikrovės. Be to, neaiškumų kelia ir G. Š. girtumas. Policijos pareigūnai J. O. ir M. A. paaiškino, kad jiems atvykus į įvykio vietą G. Š. akivaizdžiai buvo stipriai neblaivus, negalėjo net įpūsti į alkoholio kiekio matuoklį. Gydymo įstaigoje jo neblaivumas liko nepatikrintas. Jei nukentėjusysis buvo neblaivus, neatmetama tikimybė, kad šis išgalvojo situaciją. Asmens blaivumas tiriamo įvykio metu yra itin reikšminga aplinkybė, galinti sąlygoti netinkamą asmens suvokimą apie pasakojamus įvykius. Baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad G. Š. yra turėjęs galvos traumą, po kurios lėčiau kalba, tačiau nesiaiškinta, ar dėl šios traumos nebuvo iškreipta reali įvykių eiga.

2.3. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas padarė klaidingą išvadą teigdamas, jog nukentėjusiojo parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai. A. P. davė parodymus apie aplinkybes, kurias sužinojo iš G. Š.. Tokie parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti nukentėjusiojo parodymų, nes nukentėjusysis yra tokių parodymų šaltinis ir natūralu, kad liudytoja atkartojo nukentėjusiojo versiją. Specialisto išvadoje konstatuota, kad G. Š. buvo padarytas sužalojimas, tačiau tai niekaip nepatvirtina kitų BK 140 straipsnio 1 dalies inkriminavimui reikšmingų aplinkybių (tyčinių smūgių sudavimo). Apelianto teigimu, prieštaravimai tarp jo ir nukentėjusiojo parodymų yra esminiai, nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje nepavyko jų pašalinti, todėl pagal suformuotą teismų praktiką jie turi būti vertinami jo (nuteistojo) naudai, nes galioja nekaltumo prezumpcija. Apylinkės teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl nepagrįstai jį nuteisė.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisingas, nepagristas ir neteisėtas. Jam inkriminuoto nusikaltimo jis nepadarė. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, preziumavo nusikaltimo padarymo faktą ir apelianto kaltę. Nukentėjusysis G. Š. incidento metu užsimojo dešine ranka, tačiau jis nuo pastarojo smūgio apsigynė, po ko G. Š. prarado pusiausvyrą, krito ir galva atsitrenkė į metalinius turėklus, suklupo. Jis nukentėjusiojo nežalojo, iki įvykio dienos šio net nepažinojo. Yra neįgalus, neturi dešinės rankos, todėl nelogiška manyti, kad, užlipęs laiptais ir nieko nesakęs, jis sudavė nukentėjusiajam smūgį ar net du. Iš tiesų, pats nukentėjusysis pasikėsino jam suduoti, tačiau apsijuokė prarasdamas pusiausvyrą ir susižalodamas pats. G. Š. buvo nusiteikęs akivaizdžiai priešiškai, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad šis neturėjo jokių motyvų jį apkalbėti.

3.2. Apeliantas skunde pažymi, jog nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs. G. Š. keitė nurodomas įvykio aplinkybes, visus neatitikimus ir pasikeitimus teisino kaip jo seniai turėtos galvos traumos padarinius, tačiau toks nenuoseklumas rodo nukentėjusiojo duotų parodymų nepatikimumą. Įvykio vietoje G. Š. policijos pareigūnams nenurodė, kad jis šį būtų sužalojęs, nors jis visą laiką buvo netoliese ir iš įvykio vietos nebėgo. Kaip matyti iš tarnybinių pranešimų, nukentėjusysis policijos pareigūnams įvykio vietoje nurodė, kad jį sumušė nepažįstamas asmuo, o 2019 m. liepos 8 d. pateikė Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pranešimą, kuriame, kaip smurtavusį asmenį, įvardino A. J.. Be to, po įvykio G. Š. aktyviai vengė policijos pareigūnų, trukdė jiems tirti įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis 2019 m. liepos 4 d. pareiškimą policijos įstaigai pateikė tik 2019 m. liepos 8 d., o, vengdamas paaiškinimų, pirmą kartą apklaustas buvo tik 2019 m. rugsėjo 4 d. Jeigu nukentėjusysis būtų iš karto davęs parodymus, tuomet būtų nedelsiant apžiūrėta ir užfiksuota įvykio vieta, apklausti visi liudytojai apie jiems žinomas aplinkybes. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad 2019 m. rugsėjo 4 d. pranešime G. Š. teigė, kad po įvykio prarado sąmonę, tačiau kaip matyti iš greitosios medicinos pagalbos kortelės, nukentėjusysis nurodė, kad jis „be sąmonės nebuvo“. G. Š. dėl galimai patirtos galvos traumos buvo nuvežtas detalesnei apžiūrai į Kauno klinikas. Iš 2019 m. liepos 2 d. (duomenys neskelbtini) klinikų medicinos dokumentų išrašo matyti, kad apžiūrėjus nukentėjusįjį šis turėjo sumušimo žymes tik ant veido, galvoje jokių kitų sumušimų nerasta, pažymima, kad nukentėjusiojo akys taip pat nėra sužalotos. Šis nepatyrė lūžių, galvos smegenyse ūmiai traumai būdingų židinių tankio pakitimų nematyti, t. y. nukentėjusysis nepatyrė jokios ūmios smegenų traumos ir sąmonės praradęs nebuvo. Diagnozė po įvykio – galvos paviršinis sužalojimas (S00.95).

3.3. Nuteistasis A. J. skunde pažymi ir tai, kad specialisto išvadoje Nr. pG2562/2019(02) nurodyta, jog nukentėjusysis galėjo ir pats atsitrenkti į ribotą paviršių turinčius kietus bukus daiktus. Todėl akivaizdu, kad G. Š. visus sužalojimus patyrė veidu trenkdamasis į metalinių turėklų konstrukcijas (turinčias daug kietų, ribotų paviršių), galimai kliudydamas smakru ir nosimi turėklo viršų ir krisdamas žemiau į vertikalius metalinius strypus, laikančius turėklą, taip susižalodamas abi veido puses (veidui galiausiai atsidūrus tarp turėklo strypų). Nukentėjusiojo pateiktoje nuotraukoje, kurioje jis fiksuoja savo kairįjį skruostą, matyti du vertikalūs paraudimai, kurie neabejotinai yra kontakto su vertikaliais turėklo konstrukcijos elementais pasekmė. Akivaizdu ir tai, kad nukentėjusysis griūdamas tuo pat metu galėjo susižaloti ir dešinės rankos dilbį, tačiau pažymėtina, kad apžiūrint G. Š. Kauno klinikose, ant jo dešinės rankos jokių sužalojimų nepastebėta. Todėl teismo išvada, kad nenustatyta, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti tretieji asmenys, ar šis galėjo susižaloti pats, yra nepagrįsta. Teismo posėdyje dalyvavęs kitas ekspertas (ne ekspertizės išvadą pateikęs ekspertas) nurodė manantis, kad nukentėjusysis negalėjo susižaloti griūdamas ir atsitrenkdamas ant lygaus paviršiaus. Tačiau nagrinėjamu atveju G. Š. susižalojo griūdamas ne ant lygaus paviršiaus, o veidu atsitrenkdamas į metalines turėklo konstrukcijas, turinčias daug briaunų ir angų. Teismo posėdyje dalyvavęs ekspertas taip pat nurodė skaičiavęs kojų trauminius poveikius, nors nukentėjusiojo kojų sužalojimų, susijusių su įvykiu, nenustatyta, kas rodo, jog minėtam ekspertui nebuvo žinomos nagrinėjamos bylos ir įvykio aplinkybės bei pirminiai nukentėjusiojo apžiūros duomenys. Ekspertui taip pat nebuvo žinomos turėklo, į kurį buvo atsitrenkta, ypatybės, nes nuo pat įvykio dienos vis dar nebuvo apžiūrėta ir užfiksuota įvykio vieta, neaprašyti turėklai.

3.4. Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad jis neturi dešinės rankos, kuria, anot nukentėjusiojo, jis šiam sudavė. G. Š. buvo apklaustas dalyvaujant jo advokatui, kuris užtikrino duodamų parodymų teisingą užrašymą, tačiau apklausų metu nukentėjusysis net tris kartus teigė, kad jis šiam neva sudavė dešine ranka, o šis nuo smūgio bandė užsidengti su savo kaire ranka. 2019 m. gruodžio 4 d. įvyko akistata, kurios metu nukentėjusysis pamatė, kad jis neturi dešinės rankos, todėl 2020 m. sausio 24 d. apklausos metu savo parodymus pakeitė, teigdamas, jog dėl rankos suklydo. Be to, buvo iškelta versija, jog klaidingai parodymus galėjo užrašyti ir apklausą vykdžiusi tyrėja. Taigi, G. Š. nuolat keitė ne tik savo parodymus, bet ir paaiškinimus dėl jų neatitikimo. Pažymima, jog nukentėjusysis pirminės apklausos metu nieko nesakė apie tai, kad D. P. jį būtų laikęs. G. Š. vienu metu teigė, kad D. P. jį laikė už abiejų rankų, jas suspaudęs, kitu metu teigė, kad D. P. laikė tik vieną ranką, kuria jis neva gynėsi nuo menamo apelianto smūgio. Be to, nukentėjusysis nurodė su liudytoja A. P. apie įvykį nekalbėjęs, nors pati A. P. tai paneigė ir nurodė, kad po įvykio su G. Š. bendravo, šis jai pasakojo savo įvykių versiją. Nuteistojo teigimu, A. P. parodymai taip pat yra nepatikimi ir nenuoseklūs. Dėl silpnybės alkoholiui ji nuolat konfliktuoja su broliu D. P.. A. P. aiškino, kad pirmas iš buto išėjo nukentėjusysis, o D. P. išėjo po kokių penkių minučių, tačiau tiek nukentėjusiojo, tiek D. P. parodymai yra priešingi – nukentėjusysis pasikvietė D. P. į laiptinę ir jie išėjo kartu, tuo pačiu metu. Teiginiai apie neva kruviną jo ranką yra melagingi, jis į įvykio vietą atvyko tiesiai iš ūkio su tepaluota ranka. Jokio kraujo ant jos nebuvo, kaip ir nebuvo kraujo ant jo rūbų.

3.5. Apeliantas pažymi, jog prašė, kad byloje būtų atliktas jo parodymų patikrinimas naudojant poligrafo testą, tačiau teismui toks veiksmas pasirodė perteklinis. Nukentėjusiojo jis nežalojo, pastarasis pats po nesėkmingo bandymo jam suduoti griuvo ir iš inercijos atsitrenkė į metalinių turėklų konstrukcijas, dėl ko patyrė paviršinius veido sužalojimus. Teismas nurodė nesivadovaujantis liudytojos Ž. J. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs, be to, teismas manė, kad ši liudytoja gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Pažymima, kad liudytoja yra įgijusi tik septynių klasių išsilavinimą, teismo posėdyje ji negalėjo atskirti kairės nuo dešinės pusės, taip pat nurodė, jog dėl riboto žodyno neturi įgūdžių aiškiai apibūdinti įvykių ir aplinkybių. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje, dėl ko buvo apsunkintas tikslus liudytojos parodymų užfiksavimas. Jau minėta, kad tiek šios liudytojos, tiek kitų asmenų apklausos dėl nukentėjusiojo trukdymo ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos praėjus nemažai laiko, o teisme aplinkybės buvo tiriamos praėjus daugiau nei metams nuo įvykio. Taigi, apylinkės teismas preziumavo apelianto kaltę, ignoravo nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumus ir nepaneigė nuteistojo parodymus patvirtinančios Specialisto išvados Nr. 02023/2019(02), kad G. Š. galėjo patirti paviršinius veido sužalojimus ir pats atsitrenkdamas į kietus bukus paviršius.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė šiuos skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. P. ir A. J. apeliaciniai skundai atmetami.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl D. P. ir A. J. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį iš esmės tinkamai grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka nuteistųjų lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

5. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pasiūlymų ar versijų atmetimas ar kitoks, negu pageidauja nuteistasis, jų vertinimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451-895/2016, 2K-36-895/2017). Teismas, vertindamas nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus ir pripažindamas juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais. Nagrinėjamu atveju abu apeliantai, neigdami savo kaltę ir prašydami juos išteisinti, nurodo, jog apylinkės teismas nukentėjusiojo G. Š. parodymus nepagrįstai pripažino nuosekliais, neprieštaringais ir dėl to patikimais. Be to, neaiškumų kelia ir nukentėjusiojo girtumas, kuris įvykio dieną liko nepatikrintas. G. Š. yra turėjęs galvos traumą, tačiau nesiaiškinta, ar dėl šios traumos nukentėjusysis negalėjo iškreipti realios įvykių eigos ar visą situaciją išsigalvoti. Taip pat nuteistųjų teigimu, nukentėjusysis aktyviai vengė policijos pareigūnų ir tokiu būdu trukdė jiems ištirti įvykio aplinkybes.

6. Nepritardama apeliantų teiginiams dėl nukentėjusiojo neva išgalvotos 2019 m. liepos 1 d., apie 20 val., laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto eigos, teisėjų kolegija pažymi, kad G. Š. apie smurtu pasibaigusio incidento aplinkybes parodymus iš viso davė tris kartus – du kartus buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 30–31, 34) ir vieną kartą pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 18–19). Savo poziciją jis taip pat raštiškai išdėstė pranešime dėl nusikalstamos veikos padarymo (1 t., b. l. 1–3), kur nurodė, kad 2019 m. liepos 1 d. vakare svečiavosi pas kaimynus A. P. ir R. B.. Apie 20 val. pas A. P. atvažiavo jos brolis (D. P.) ir dukra (Ž. J.). Prasidėjus santykių aiškinimuisi, siekdamas nutraukti tarp A. P. ir jos brolio kilusį konfliktą, jis pastarąjį pakvietė išeiti į laiptinę ir pasikalbėti. Išėjus į laiptinę, jiems pasikalbėti nepavyko, D. P. telefonu susisiekė su kitu vyru, kuris netrukus atėjo į laiptinę. Tuomet A. P. brolis sugriebė jį už rankų ir laikė, o atėjęs vyras pradėjo jį viena ranka mušti. Tuomet jis nukrito, o abu vyrai toliau spardė kojomis jam į galvos sritį, dėl ko jis buvo praradęs sąmonę. Kai atsigavo, buvo pasodintas, iš nosies bėgo kraujas, kruvini buvo ir jo vilkėti marškiniai. Pavykus atsipeikėti ir atsistoti, jis išėjo į lauką ir paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą trumpuoju numeriu 112. Nukentėjusysis taip pat nurodė, jog vėliau į laiptinę atėjęs nepažįstamas vyras turėjo tik vieną ranką, tačiau kurią (kairę ar dešinę) nenurodė. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu G. Š. paaiškino, kad svečiavosi pas kaimynus, kai atvažiavęs A. P. brolis pradėjo rėkti ant sesers. Jis paprašė netriukšmauti ir pasiūlė išeiti į laiptinę ramiai pasikalbėti. Laiptinėje D. P. nenurimo, pasiėmęs telefoną kažkam paskambino ir maždaug po minutės atėjo kitas vyras, kuris neturi kairės rankos, šio asmens jis asmeniškai nepažįsta, bet žino jį kaip (duomenys neskelbtini) rajono ūkininką A. J.. Pastarasis iš karto dešine ranka sudavė jam į galvos sritį, tuo metu jo rankas laikė D. P.. Kiek tiksliai smūgių buvo suduota, nežino, po to apsvaigo ir nukrito ant grindų. Tuomet abu vyrai jį spardė kojomis. Atsigavęs jis išsikvietė pagalbą. Papildomos apklausos metu nukentėjusysis patikslino, kad A. J. neturi dešinės rankos, o ne kairės, pirminės apklausos metu jis tiesiog suklydo arba buvo tyrėjos ne taip suprastas. Pirmosios instancijos teisme G. Š. konflikto pradžią aiškino analogiškai, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nuosekliai tvirtino, jog pirmasis smūgius sudavė A. J. (tuo metu D. P. prilaikė jo kairę ranką), po to jam nukritus, jautė, jog yra toliau spardomas, detalizuoti, kas ir kiek smūgių sudavė, negalėjo dėl anksčiau patirtos galvos traumos.

7. Įvertinusi šiuos parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad juose esantys netikslumai (dėl to, kurios rankos neturi A. J.; kaip konkrečiai jį laikė D. P., kad jis negalėtų užsidengti nuo A. J. smūgių; dėl sąmonės visiško ar dalinio netekimo nukritus ant grindų ir kt.) nėra esminiai. Tokie parodymų netikslumai, atsižvelgiant į stresinę situaciją, kurią nukentėjusysis patyrė įvykio metu, bei nuo šio įvykio praėjusį laiko tarpą, objektyviai galėjo atsirasti atskirų apklausų metu, be to, tam tikri parodymų netikslumai, kurie paaiškintini ir asmens sugebėjimu įsiminti, tik patvirtina, kad G. Š. parodymus ikiteisminio bylos tyrimo metu bei teisme davė laisvai ir niekas įtakos jam nedarė. Atkreiptinas dėmesys, kad nė vieno prieš jį fizinį smurtą naudojusio asmens nukentėjusysis gerai nepažinojo, smūgių sudavimo metu jis instinktyviai siekė išvengti mušimo, o ne kuo tiksliau įsidėmėti smurtaujančių asmenų išvaizdą. Skaičiuoti, kiek ir kuris asmuo jam suduoda smūgių, taip pat nebuvo laiko, juo labiau, kad smūgiai buvo suduodami į gyvybiškai svarbią sritį – galvą. Be to, jau minėta, kad nukentėjusysis gerokai anksčiau iki įvykio buvo patyręs galvos traumą, kuri turi įtakos jo gebėjimui įsidėmėti įvairias aplinkybes, tačiau duomenų, kad dėl šios traumos G. Š. iškreiptai ar neteisingai suvoktų aplinką, bylos medžiagoje nėra.

8. Pažymėtina ir tai, kad jokio trukdymo vykdyti ikiteisminį tyrimą ir visapusiškai išsiaiškinti 2019 m. liepos 1 d. vakare kilusio incidento aplinkybes iš G. Š. pusės nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad jei policijos pareigūnai įvykio vietoje būtų tinkamai atlikę savo pareigas (apklausę nukentėjusįjį bei jį sumušusius asmenis), tuomet ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas dar tą pačią dieną, tačiau pareigūnams įvykio aplinkybės pasirodė visiškai neaiškios, todėl buvo nuspręsta jas patikslinti kitą dieną telefonu susisiekiant su G. Š.. Iš vyresniojo tyrėjo G. C. 2019 m. liepos 3 d. tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 17) turinio matyti, kad nukentėjusysis paaiškino, jog po sumušimo patyrė šoką, šiuo metu yra išvykęs iš namų, o įvykio aplinkybes detaliai paaiškins, kai apklausoje galės dalyvauti jo advokatas. 2019 m. liepos 4 d. buvo surašytas G. Š. pranešimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, kuris Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Dokumentų valdymo skyriuje užregistruotas 2019 m. liepos 8 d. (šis laiko tarpas galėjo susidaryti, nes liepos 6-7 dienos buvo savaitgalis). Šiame pranešime aiškiai nurodyta, kad dėl sveikatos problemų nukentėjusysis nuo 2019 m. liepos 5 d. yra siunčiamas reabilitaciniam gydymui į Birštone esančią sanatoriją, todėl visuose procesiniuose veiksmuose jis galės dalyvauti tik pasibaigus gydymui. Būtent dėl šios priežasties pirmoji G. Š. apklausa buvo atlikta tik 2019 m. rugsėjo 4 d. Teigti, jog nukentėjusysis sąmoningai vengė apklausos, nėra pagrindo, nes savo įvykio versiją jis jau buvo išdėstęs raštiškai 2019 m. liepos 4 d. pranešime. Be to, G. Š. sutiko dalyvauti akistatoje su D. P. ir A. J., jis taip pat davė papildomus paaiškinimus 2020 m. sausio 24 d. apklausos metu, todėl darytina išvada, kad jis sąžiningai bendradarbiavo su tyrimą atliekančiais pareigūnais, ikiteisminio tyrimo nevilkino ir objektyvios tiesos nustatymui netrukdė. Iš tiesų, tam tikri pirminiai tyrimo duomenys įvykio vietoje nebuvo užfiksuoti ne dėl nukentėjusiojo kaltės, o dėl į įvykio vietą atvykusių pareigūnų nekompetencijos bei negebėjimo atskirti neblaivaus asmens nuo dėl patirtų sužalojimų sutrikusio bei pasimetusio asmens elgsenos.

9. Atkreiptinas dėmesys, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino nuteistųjų kelta versija, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo stipriai neblaivus ir dėl to sunkiai orientavosi aplinkoje. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis paties šio asmens parodymais, liudytojų parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-693/2019). Nors vyriausiasis patrulis J. O. įvykio dieną rašytame tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 15) nurodė, kad G. Š. buvo akivaizdžiai neblaivus ir būtent dėl girtumo negalėjo nieko paaiškinti, tačiau ši aplinkybė tyrimo metu nepasitvirtino. Pažymėtina, jog minėtas tarnybinis pranešimas „Dėl įvykio aplinkybių tikslinimo“ yra itin lakoniškas ir neinformatyvus, jame iš esmės nurodyta tik tai, jog į įvykio vietą atvykusius pareigūnus pasitiko galimai sumuštas vyras kraujuotu veidu, kuris greitosios medicinos pagalbos darbuotojų buvo išvežtas į (duomenys neskelbtini) klinikas apžiūrai. Iš kokių požymių ar aplinkybių pareigūnas padarė išvadą, jog G. Š. yra neblaivus, nenurodyta. Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, J. O. nurodė, jog apie nukentėjusiojo neblaivumą sprendė iš „stipriai neblaivios kalbos“, be to, jis nesugebėjo papūsti į alkotesterį (1 t., b. l. 102). Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme J. O. pasakojo apie jaustą alkoholio kvapą, sklindantį nuo G. Š., galiausiai liudytojas pripažino, kad šio asmens neblaivumo nenustatinėjo, o dėl girtumo jis tik padarė prielaidą, nes žmogus sunkiai kalbėjo, jo judesiai buvo nekoordinuoti (3 t., b. l. 22–23). Taigi, teisiamojo posėdžio metu J. O. nepatvirtino savo tarnybiniame pranešime ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo neblaivumo. Kodėl nusprendė, kad G. Š. įvykio metu buvo neblaivus, teisminio bylos nagrinėjimo metu nesugebėjo paaiškinti ir J. O. kolega – vyriausiasis patrulis M. A.. Nors pastarasis apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog pranešėjas buvo stipriai neblaivus (1 t., b. l. 105), tačiau pirmosios instancijos teisme liudytojas pažymėjo, jog tai buvo tik jo nuomonė, neblaivumą jis įtarė dėl juos pasitikusio asmens nerišlios kalbos ir elgesio (3 t., b. l. 23–24).

10. Iš aptartų į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymų matyti, kad jie su nukentėjusiuoju, klaidingai manydami, jog šis yra neblaivus, išsamiau nebandė bendrauti, įvykio aplinkybių detaliau nesiaiškino, įvykio vietos neužfiksavo, dėl ko dalis tyrimui reikšmingų duomenų buvo prarasta. Vis dėlto, į įvykio vietą buvo atvykusi ir Greitosios medicinos pagalba, kurios darbuotojai suteikė G. Š. pirmąją pagalbą, taip pat išsiaiškino jo patirtų sužalojimų kilmę. Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta slaugytoja A. M. paaiškino, kad nukentėjusįjį apžiūrėjo greitosios pagalbos automobilyje. Vyrui buvo sužalotas veidas, taip pat ausis, jis skundėsi galvos svaigimu ir skausmu. Veidas ir rūbai buvo kruvini. Vyriškis sakė, kad jį sumušė namo laiptinėje. Bendraujant su nukentėjusiuoju, alkoholio kvapo ji nejautė, į klausimus vyras atsakinėjo prasmingai, tačiau jo kalba buvo apsunkinta, sakė, jog dėl senos galvos traumos (3 t., b. l. 46). Liudytoju apklaustas paramedikas-vairuotojas R. A. patvirtino liudytojos A. M. parodymus apie tai, kad alkoholio kvapo nuo nukentėjusiojo nesklido. Nors su sužalotu vyriškiu kalbėtis buvo sudėtinga dėl nerišlios žodžių tarties, tačiau šis paaiškino, jog tokio pobūdžio sutrikimas išsivystė dėl anksčiau patirtos traumos. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad jį sumušė laiptinėje, sumušimai matėsi veido srityje, didelė kraujosruva ausyje, visi jo drabužiai buvo gana stipriai ištepti krauju (3 t., b. l. 46–47). Taigi, tiek skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą ir prašydamas medikų pagalbos (1 t., b. l. 111–112), tiek įvykio vietą atvykusiems greitosios pagalbos darbuotojams G. Š. nuosekliai teigė, jog buvo sumuštas kitų asmenų, o ne susižalojo, nukritęs neišlaikęs pusiausvyros ir atsitrenkęs galva į laiptinės turėklus, ką teismui bandė įteigti nuteistieji.

11. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai bei specialisto išvados. (duomenys neskelbtini) klinikų Skubiosios pagalbos skyriaus išraše/siuntime (1 t., b. l. 4–5) nurodyta, kad pacientas teigė, jog buvo mušamas į galvos sritį, ar buvo be sąmonės, neaišku, veide matosi sumušimo žymės. Kadangi G. Š. anksčiau yra turėjęs galvos traumą, todėl atlikta galvos smegenų kompiuterinė tomografija, tačiau ūmiai traumai būdingų židininių tankio pakitimų nenustatyta. Kitą dieną po įvykio (2019 m. liepos 2 d.) G. Š. kreipėsi į savo šeimos gydytoją, kuriai taip pat nurodė, kad buvo sumuštas dviejų nepažįstamų asmenų. Skundėsi galvos skausmu ir svaigimu, pykinimu, dantų skausmu, epizodiniu kraujavimu iš nosies. Gydytoja N. S. medicininiuose dokumentuose nurodė objektyviai matomus sužalojimus: dešinės akies junginėje, veido, nosies, smakro ir pakaušio srityje – kraujosruvos su tinimu, kairiajame skruoste prie ausies – kraujosruva su minkštųjų audinių patinimu, palpuojant skausminga, dešiniajame dilbyje – kelios kraujosruvos ir nubrozdinimai (1 t., b. l. 6). Specialisto išvada Nr. G2033/2019(02) G. Š. konstatuota ekchimozės (poodinės kraujosruvos) dešinės akies, nosies, smakro, kairio skruosto srityse, dešinėje rankoje. Sužalojimai padaryti kietais, bukais daiktais ar įrankiais. Duomenų, prieštaraujančių nurodytam traumos laikui ir aplinkybėms, nėra. Konstatuoti mechaniniai sužalojimai atspindi ne mažiau keturių nurodytų kūno sričių trauminių kontaktų su kietu, buku daiktu ar įrankiu, kurių savybių detalizuoti pagal turimus duomenis negalima. G. Š. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 56–57). Specialisto išvada Nr. pG2562/2019(02) nustatyta, kad išvadoje Nr. G2033/2019(02) konstatuotų sužalojimų išsivystymas dėl vieno (galimai griūnant) trauminio kontakto su lygiu, plokščiu, neribotu paviršiumi tikėtinas minimaliai. Didžiausia daugybinių trauminių kontaktų su ribotą paviršių turinčiais kietais, bukais daiktais tikimybė. Šiais daiktais galėjo būti suduoti smūgiai (1 t., b. l. 82).

12. Kadangi specialisto išvadas Nr. G2033/2019(02) ir Nr. pG2562/2019(02) davęs specialistas S. M. yra miręs, todėl pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas kitas specialių žinių turintis specialistas D. T.. Teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, kad gydytojo įrašai nėra labai konkretūs, tačiau pagal tai, kiek aprašyta sužalojimų, sprendžia, jog turėjo būti ne mažiau penki trauminiai poveikiai: dešinį voką ir nosį galima apjungti į vieną kraujosruvą, smakre – antroji kraujosruva, kairiame skruoste – trečioji kraujosruva ir dešinės rankos mėlynės, kadangi rašoma daugiskaita, tai turėtų būti bent dvi. Vienu griuvimu visų šių sužalojimų tikrai negalima padaryti, nes viena kraujosruva yra dešinėje pusėje, o kita – kairėje ir smakre. Tokiu atveju asmuo turėtų griūti ir trenktis su galva bent tris kartus. Dažniausiai griūnant vyksta slydimas, žmogus nusibrozdina, atsiranda poodinės kraujosruvos. D. T. nurodė, jog pritaria kolegos padarytoms išvadoms, tik papildo, jog trauminių poveikių galėtų būti mažiausiai penki. Komentuojant nuteistųjų iškeltą versiją, jog G. Š. atsitrenkė į laiptinėje esančius metalinius turėklus, specialistas paaiškino, jog nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų visuma galėjo atsirasti nebent jam nusiridenus laiptais, tuomet būtų daug kontaktų, tačiau, atsitrenkus tik į turėklą, bus vienas kontaktas, kuris negali sukelti konstatuotų sužalojimų (3 t., b. l. 19–20).

13. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde nuteistasis A. J., įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir ypač specialisto D. T. duotus paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, iškėlė naują versiją, kaip nukentėjusysis galėjo pats susižaloti, t. y. šis neva ne tik, kad neišlaikęs pusiausvyros trenkėsi veidu (nosimi ir smakru) į metalinius turėklus, tačiau ir veidu braukė (slydo) žemyn tarp metalinių turėklo strypų, būtent dėl to buvo sužalotos abi veido pusės. Teisėjų kolegija tokią A. J. versiją dėl sužalojimų padarymo mechanizmo vertina kritiškai. Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo ir turėklų nuotraukų (3 t., b. l. 30–33, 36–41) matyti, kad turėklo viršutinės dalies (metalinės juostos) plotis yra 4 cm, o tarpai tarp turėklų vertikalių juostų yra maždaug 12-15 cm, todėl atsitrenkiant į viršutinę turėklo juostą, kuri yra pakankamai siaura, iš karto susižaloti ir nosį, ir smakrą nėra galimybės, be to, veidu slystant žemyn tarp metalinių turėklų, turėtų atsirasti sužalojimai abiejuose veido šonuose, tuo tarpu nagrinėjamu atveju sužalojimai konstatuoti tik kairiame skruoste. Versija dėl atsitrenkimo į turėklus kritiškai vertinama ir dėl to, jog šių turėklų aukštis yra apie 92–102 cm (laiptinės aikštelėje turėklo aukštis – 88 cm), vadinasi, net jei nukentėjusysis, neišlaikęs pusiausvyros, būtų kritęs į turėklų pusę, jis būtų atsitrenkęs šonu, nugara ar juosmeniu, tačiau ne veidu.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog be D. P. ir A. J. įvykio vietoje daugiau asmenų nebuvo, todėl kiti asmenys G. Š. konstatuotų sužalojimų padaryti negalėjo. Nors įvykį teigė mačiusi liudytoja Ž. J., tačiau jos parodymais pagrįstai nesivadovauta dėl suinteresuotumo bylos baigtimi. Ž. J. yra D. P. dukterėčia, kuri dirba A. J. ūkyje. Taigi, su abiem apeliantais ji yra saistoma atitinkamais ryšiais (giminystės ir darbo), kas leidžia daryti išvadą, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jos duoti parodymai galėjo būti suderinti su nuteistųjų pasirinkta gynybine taktika. Šią išvadą pagrindžia ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu teisėjai paprašius ant nubraižytos įvykio vietos schemos pažymėti, kur įvykio metu stovėjo liudytoja, o kur nukentėjusysis ir kaltinamieji, Ž. J. savo buvimo vietą nurodė skirtingai nei D. P. ir A. J. (3 t., b. l. 49–51).

15. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantų dėstomos įvykių eigos nepatvirtino ir liudytoja A. P., pas kurią neva skubėjo D. P. su dukterėčia, siekdamas apginti ją nuo smurtaujančio sugyventinio. Nors nuteistieji prašo nesivadovauti A. P. parodymais, nes ji piktnaudžiauja alkoholiu, todėl yra nepatikima liudytoja, tačiau duomenų, kad įvykio metu ji būtų stipriai apsvaigusi ir dėl to negebėtų atsiminti įvykio aplinkybių, bylos medžiagoje nėra. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai neblaivumo jai nenustatinėjo, o pati liudytoja aiškino, kad jokios išgertuvės jos bute nevyko, todėl visiškai nesivadovauti jos parodymais pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. P. viso proceso metu duoti parodymai yra pakankamai nuoseklūs ir esminėse įvykio aplinkybėse neprieštaringi.

16. Visų pirma, liudytoja paneigė kvietusi brolį į pagalbą dėl neva smurtaujančio sugyventinio. Liudytojos teigimu, nuteistieji atvyko nekviesti. D. P., pamatęs pas ją kaimyną G. Š., nusprendė, kad jie kartu vartoja alkoholinius gėrimus, todėl supyko, pradėjo šaukti. Tuomet abu vyrai išėjo iš buto į laiptinę, ji liko viduje, tačiau girdėjo triukšmą koridoriuje. Po kelių minučių pas ją į butą atėjo jos brolio pažįstamas A. J., kurio ranka buvo kruvina, šis, nieko nesakęs, nuėjo į vonią ir ranką nusiplovė (nors A. J. aiškino, kad plovė tepaluotą, o ne kruviną ranką, tačiau ši versija neatlaiko kritikos, kadangi nelogiška svetimame bute plautis tapaluotos rankos, kai ji, tokia jau turėjo būti iki atvykstant į A. P. butą). Kai liudytoja išėjo į laiptinę, pamatė ant grindų į kraują panašias dėmes, šios dėmės buvo ir ant laiptų, vedančių iš trečio į antrą aukštą. Žmonių laiptinėje nebuvo, todėl ji grįžo į buto vidų, o po kurio laiko pro langą pamatė atvažiavusius policijos pareigūnus ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, netoliese stovėjo G. Š., kruvinu veidu ir marškiniais (1 t., b. l. 84, 3 t., b. l. 21). Tam tikrų neatitikimų A. P. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra tik dėl pokalbio su G. Š. laiko, t. y. apie tai, kada jie kalbėjosi apie konflikto aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu ji aiškino, jog kitą dieną paskambino nukentėjusiajam ir paklausė, kas atsitiko, o šis pasakė, kad buvo sumuštas D. P. ir A. J., tuo tarpu teisme aiškino, kad G. Š. sutiko po 3–4 dienų nuo įvykio ir tuomet šis jai pasakė, jog buvo sumuštas minėtų asmenų. Šis neatitikimas nelaikytinas esminiu, taip pat didelės reikšmės neturi tai, kur incidento metu buvo A. P. sugyventinis R. B. (miegojo kitame kambaryje, buvo išėjęs į daržą ar išėjęs parūkyti), svarbu tai, kad smurtu pasibaigusio konflikto jis nematė, todėl reikšmingų parodymų duoti negalėtų, be to, šiuo metu jis yra miręs.

17. Aptarti įrodymai patvirtina, kad D. P. pas savo seserį atvyko be jokios svarios priežasties (jei iš tiesų A. P. mušė sugyventinis, turėjo būti kviečiama policija, tačiau nuteistieji to nedarė), pamatęs, kad ši galimai vartoja alkoholinius gėrimus su kaimynu G. Š., jis supyko ir pradėjo moralizuoti, nors tam neturėjo jokio pagrindo, kadangi A. P. yra suaugusi moteris, savarankiškai sprendžianti su kuo bendrauti ir kokį gyvenimo būdą pasirinkti. Atkreiptinas dėmesys, kad G. Š. pats išėjo į laiptinę iš A. P. buto, todėl jo išprašinėti nereikėjo. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis nuteistųjų iš esmės nepažinojo, todėl neturėjo jokios dingsties su jais konfliktuoti, juo labiau, pirmas pradėti smurtauti. Jei G. Š. iš tiesų laiptinėje pats nugriuvo ir susižalojo, tuomet D. P. turėjo kviesti greitąją medicinos pagalbą, o ne pažįstamą A. J., tačiau pastarasis buvo kviečiamas ne padėti G. Š., tačiau jį smūgiais „paauklėti“, kas ir buvo padaryta. D. P. prilaikant nukentėjusįjį, kad šis neišvengtų smūgių, A. J. tyčia sudavė pora smūgių kaire ranka G. Š. į galvos sritį, dėl ko šis nukrito ant grindų, po to abu nuteistieji tęsė smurtinius veiksmus spardydami jį. Būtent šie tyčiniai veiksmai sukėlė nukentėjusiajam veido bei dešinės rankos sužalojimus.

18. Apeliantas A. J. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme prašė, kad būtų atliktas jo parodymų patikrinimas naudojant poligrafą, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti savarankišku įrodymu. Teismų praktikoje pažymima, jog poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-697/2018, 2K-49-693/2019). Šio tyrimo rezultatai gali būti vertinami tik kitų įrodymų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistųjų kaltę, todėl poligrafo tyrimas būtų perteklinis veiksmas.

19. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog D. P. ir A. J. yra nuteisti teisėtai ir pagrįstai. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties visuma nuteistųjų buvo realizuota veikiant bendrai. Apeliantai suprato į ką yra kėsinamasi, t. y. į kito žmogaus sveikatą, ir norėjo taip elgtis (veikė tiesiogine tyčia), todėl jų išteisinimui nėra pagrindo.

20. Skiriant bausmę nuteistiesiems, bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino veikos pavojingumą ir pobūdį (nesunkus tyčinis smurtinis nusikaltimas), nuteistųjų asmenybes ir pavojingumą (anksčiau neteisti, A. J. baustas administracinėmis nuobaudomis, D. P. administracine tvarka nebaustas), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje. Teismas, tinkamai įvertinęs šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti skirtina laisvės apribojimo bausmė bei teisingai nustatė šios bausmės dydį.

21. Nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde taip pat prašo netenkinti nukentėjusiojo G. Š. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių, tačiau kodėl šie ieškiniai turėtų būti netenkinami, neargumentuoja. Iš bylos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pareiškė 807,91 Eur ieškinį dėl nukentėjusiajam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų: vidaus ligų gydytojo konsultacija dėl galvos paviršinio sužalojimo, radiologo konsultacija, kai atliekamas rentgenologinis tyrimas, kompiuterinė tomografija, taip pat gydymas (duomenys neskelbtini) sanatorijoje „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 148–149). Suteiktos sveikatos paslaugos bei jų įkainiai yra detalizuoti pateiktuose dokumentuose (1 t., b. l. 150), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šis ieškinys yra visiškai pagrįstas. G. Š. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios taip pat pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovų priteisti jam 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 154–156). Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį tenkino iš dalies ir nukentėjusiajam iš nuteistųjų solidariai priteisė 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad D. P. ir A. J. padarytas nusikaltimas sunkių pasekmių nesukėlė, taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusysis dėl to būtų patyręs stiprų emocinį ar psichinį sukrėtimą. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui pritaria, nes jokių liekamųjų sveikatos sutrikdymo padarinių G. Š. neliko. Nors anksčiau nukentėjusysis buvo patyręs galvos traumą, dėl ko yra tik iš dalies darbingas, tačiau po nuteistųjų jam suduotų smūgių, turima trauma nepaūmėjo, t. y. buvo nustatyti tik paviršiniai sužalojimai. Todėl prašyta priteisti 2 000 Eur suma pagrįstai sumažinta iki 700 Eur, dar labiau mažinti šią sumą nėra pagrindo, nes ji neprasilenkia su aukštesnės instancijos teismų praktikos suformuotais neturtinės žalos dydžiais (pavyzdžiui, kasacinėse bylose Nr. 2K-452/2014 priteista 868,86 Eur dėl muštinės žaizdos ir pogleivinės kraujosruvos apatinės lūpos vidiniame paviršiuje; Nr. 2K-220-628/2019 priteista 500 Eur dėl poodinės kraujosruvos kaktoje, dešinės akies apatiniame voke, smakre, pakaušyje, pilve, kairiame šone, juosmenyje, kairėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimo dešinės plaštakos penktame piršte, muštinės žaizdos viršutinėje lūpoje; Nr. 2K-180-719/2020 priteista 500 Eur dėl ne mažiau kaip dviejų smūgių į įvairias kūno vietas; Nr. 2K-48-495/2021 priteista 1000 Eur dėl poodinių kraujosruvų dešiniajame dilbyje, odos nubrozdinimų abiejuose dilbiuose) bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą Nr. (12.33 Mr) PT-1782, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam D. P., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas Darius Jurgutis, pateikęs advokato orderį Nr. (duomenys neskelbtini), teikia antrinę teisinę pagalbą D. P. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 66,06 Eur (3 t., b. l. 117–118).

23. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta 2021 m. vasario 1 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas (3 t., b. l. 105). Atkreiptinas dėmesys, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis, išteisintasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau jo sunki materialinė padėtis turi būti įrodyta. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. P. materialinė padėtis yra bloga. Priešingai, nuteistasis yra darbingo amžiaus, neturintis rimtų sveikatos problemų asmuo, todėl nors šiuo metu jis oficialiai nedirba, tačiau kliūčių įsidarbinti ir gauti pastovias pajamas nėra. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistojo gynimo iš D. P. priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų D. P. ir A. J. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš D. P. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 66,06 Eur (šešiasdešimt šešis eurus ir šešis centus), kurias sudaro advokato užmokestis.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisGiedrius EndriukaitisDaiva Jankauskienė