Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 4 dalį - 30 parų arešto bausme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. 2015 m. -rugpjūčio 25 d. naktį, tiksliai nenustatytu laiku, būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė D. N. 168,89 Eur vertės planšetinį kompiuterį „Huawei Media Pad T1 8.0“ su 0,91 Eur vertės SIM kortele, tuo slapta pagrobė nedidelės vertės svetimo turto už 169,74 Eur. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad V. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirtą areštą pakeisti į viešuosius darbus.Skunde nuteistasis nurodo, kad užėjus pas kaimyną D. N., jį pavaišino alumi. Be jo, pas kaimyną buvo ir D. A.. Nukentėjusysis D. N. pats davė planšetinį kompiuterį. Minėtą kompiuterį nukentėjusiajam nunešė sekančią dieną, tačiau jis ilgą laiką vartoto alkoholio neprisiminė, kur dingo planšetė, todėl ir parašė pareiškimą policijai. Grąžinus jam kompiuterį, nukentėjusysis apie tai pranešė policijai. 2016 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas nukentėjusiojo D. N. pareiškimas, kuriame prašo V. B. atžvilgiu bylą nutraukti, nes V. B. planšetinio kompiuterio nepagrobė. Nukentėjusiojo teigimu, jis pat V. B. buvo davęs minėtą kompiuterį, kurį V. B. sekančią dieną grąžino. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo V. B. gynėjas advokatas V. Karpovas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Kartu įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje galiojantis nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo , todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. B. pagal BK 178 straipsnio 4 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 25 d. naktį, tiksliai nenustatytu laiku, būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė D. N. 168,89 Eur vertės planšetinį kompiuterį „Huawei Media Pad T1 8.0“ su 0,91 Eur vertės SIM kortele.Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios ir motyvuojamosios dalių, kuriose dėstomi V. B. kaltės įrodymai, jų vertinimas, matyti, kad teismo sprendimą pripažinti apeliantą kaltu dėl šios veikos lėmė iš esmės tik nukentėjusiojo D. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad V. B. kaltę patvirtina ir liudytojos O. B. parodymai. Vis dėlto teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. B. kaltės, jam padarius nukentėjusiojo D. N. slaptą nedidelės vertės turto vagystę, nepagrįstai yra grindžiamos nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Be nukentėjusiojo D. N. parodymų byloje daugiau nėra jokių tiesioginių V. B. kaltę pagrindžiančių įrodymų, o kitų byloje esančių netiesioginių įrodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Nuteistasis V. B. savo kaltės nepripažino nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ir teigė, kad jis D. N. planšetinio kompiuterio nepavogė, jį jam pats nukentėjusysis davė paklausyti muzikos, be to, jį sekančią dieną grąžino. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurių visetą BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, būtų galima neginčijamai spręsti, kad buvo padarytas slaptas nedidelės vertės svetimo turto pagrobimas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis D. N. sekančią dieną po įvykio parodė, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. vakare pas jį namuose alkoholinius gėrimus vartojo jis, V. B. ir panelė, kurios žino tik pravardę, kaip vėliau paaiškėjo, tai D. A.. Po išgertuvių V. B. išėjo namo, o D. A. pasiliko. 2016 m. rugpjūčio 26 d. apie 05.30 val. atsikėlęs, D. A. jau nerado, o apžiūrėjęs kambarį pasigedo planšetinio kompiuterio. Minėto kompiuterio vagyste įtarė pas jį likusią D. A.. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš šių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad įvykio vakarą buvo vartojamas alkoholis, visi išgertuvių dalyviai buvo neblaivūs. Pasak D. N. visą naktį kambario durys buvo neužrakintos, todėl į butą galėjo patekti pašaliniai asmenys. Pažymima tai, kad D. N. ir D. A. visą naktį neblaivūs miegojo, ar pas juos į butą buvo kas nors atėjęs, negali nei patvirtinti, nei paneigti. Taip pat atsižvelgiama ir į tai, kad nukentėjęs negalėjo tiksliai nurodyti vietos, kur padėjo planšetinį kompiuterį.2015 m. rugsėjo 31 d. apklausiamas nukentėjusysis D. N. parodė, kad jis apie planšetinio kompiuterio pagrobimą papasakojo V. B.. Pastarasis pažadėjo surasti D. A.. 2015 m. rugpjūčio 31 d. ryte V. B. jam atnešė planšetinį kompiuterį, sakė, kad atėmė iš D. A..2015 m. rugsėjo 14 d. apklausos metu D. N. parodė, kad jis pasilieka prie savo 2015 m. rugpjūčio 26 d. apklausos metu duotų parodymų ir papildomai paaiškino, kad V. B. melavo, jog planšetinį kompiuterį atėmė iš D. A.. Nukentėjusiojo žiniomis, pats V. B. pavogė kompiuterį ir kitame bendrabutyje pardavinėjo. Nukentėjusiojo teigimu, jam viena mergina pasakojo, jog V. B. jai siūlė pirkti planšetinį kompiuterį. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja D. A. parodė, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. apie 22-23 val. sutiko pažįstamą pravarde „S.“, kaip šiuo metu aišku – V. B., kuris buvo su jai nepažįstamu vyriškiu. Abu jie jau buvo gerokai išgėrę. Ją taip pat pakvietė išgerti. Jai sutikus, visi užėjo pas nepažįstamą asmenį, kur išgėrė 0.3 l talpos degtinės. V. B. kažkur išėjo, kur nesakė, gal degtinės. Ji dar kelias minutes pabuvo iš išėjo. Jokio planšetinio kompiuterio nematė, kambaryje buvo įjungtas televizorius, grojo muzika.Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja O. B. parodė, kad 2015 m. rugpjūčio pabaigoje, jai paskambino V. B. ir pasakė, kad turi nusipirkęs planšetę. Nors ji juo nelabai tikėjo, tačiau dėl įdomumo nuėjo pas jį. Pamačiusi planšetinį kompiuterį iš karto suprato, kad jis ne jo. Šią planšetę buvo mačiusi pas Dainių. Ji V. B. pasakė, kad planšetė ne jo, o yra vogta ir gali pasakyti iš ko, tačiau V. B. teigė, kad pirko. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas iš esmės davė analogiškus parodymus.2016 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teisme gautame pareiškime, nukentėjusysis D. N. prašo nutraukti bylą, nes V. B. planšetės nevogė, jis pats jam buvo davęs. V. B. planšetę grąžino kitą dieną, kaip buvo sutarę. Įvertinus situaciją, kad įvykio metu, tiek nukentėjusysis D. N., tiek nuteistasis V. B. bei kartu su jais buvusi D. A. buvo neblaivūs, nukentėjusiojo teigimu, jis kai kurių aplinkybių net neatsimena, kad nukentėjusiojo parodymai dėl įvykio aplinkybių nenuoseklūs ir prieštaringi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad viena nukentėjusiojo D. N. parodymų pagrindu, negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl V. B. kaltės. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimas atliktas paviršutiniškai ir neišsamiai, neatlikti visi būti ikiteisminio tyrimo veiksmai siekiant pašalinti prieštaravimus nukentėjusiojo D. N. parodymuose apie planšetės dingimą. Nukentėjusysis D. N., liudytojai D. A. ir O. B. apklausti neišsamiai, neišaiškintos visos svarbios įvykio aplinkybės, nepadaryti kiti procesiniai veiksmai. Vertinant liudytojos O. B. parodymus, teismas pažymi, kad ji įvykio tiesiogiai nematė, tik perteikė jai V. B. nurodytas aplinkybes apie planšetės pirkimą bei pati padarė išvadas. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, kaltinimas negali būti grindžiamas išimtinai tik nukentėjusiojo D. N. subjektyvia galimai nusikalstamo įvykio versija, kuri nėra nuosekli. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra paneigta nuteistojo V. B. versija, kad pats nukentėjusysis laikinam naudojimuisi (muzikos paklausymui) davė savo planšetę, juolab, kad dėl pavartoto alkoholio kiekio nukentėjusysis D. N. visų įvykio aplinkybių neatsimena. Baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti konstatuojamas abejonių nekeliančiais įrodymais, pagrindžiančiais asmens kaltę. Baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikoje tai reiškia, kad teismo diskrecija įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą nėra absoliuti ta prasme, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, pagrįstą visų bylos duomenų nešališku patikrinimu, objektyvių prieštaravimų pašalinimu ir motyvuotų išvadų pateikimu (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys Nr. 2K-594/2004, 2K-P-218/2009, 2K-440/2012 ir kt.). Įvertinusi visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų V. B. kaltę įvykdžius slaptą nedidelės vertės nukentėjusiojo D. N. turto vagystę. Esant tokioms aplinkybėms, bei vadovaudamasi bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. B. pagal BK 178 straipsnio dalį nuteistas nepagrįstai, nenustačius abejonių nekeliančių, patikimų jo kaltės įrodymų visumos, todėl pripažįstama, kad neįrodyta, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir V. B. atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis – pagal BK 178 straipsnio 4 dalį jis išteisinamas (BPK 329 straipsnio 1 punktas).Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog V. B. teikiamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 23,16 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c) p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-322/2014). Todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš V. B. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. B. paskirtą karomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.