- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-15
- Bylos Nr.
- A-756-64-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Pareiškėjas
- V. Š., A. Š., D. S.
- Atsakovas
- Pasvalio
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Š. , A. Š. , D. S. skundą atsakovui Pasvalio rajono apylinkės teismui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl dalies atlyginimo, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai V. Š. , A. Š. ir D. S. skundu (b. l. 2?12) ir patikslintais skundais (b. l. 50?60, 72?82) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo neišmokėtą atlyginimo dalį: V. Š. – 27 596,87 litus (už laikotarpį nuo 2005-06-01 iki 2008-05-31), A. Š. – 21 512,32 litus (už laikotarpį nuo 2005-06-01 iki 2008-05-31), D. S. – 18 094,24 litus (už laikotarpį nuo 2006-03-01 iki 2008-05-31); įpareigoti atsakovą tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą pareiškėjams, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą (BMA), nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki tol, kol teisėjų atlyginimo dydžiai bus sureguliuoti įstatymu; priteisti iš atsakovo delspinigius: V. Š. – 7 711,78 litus, A. Š. – 5 772,45 litus, D. S. – 3 545,15 litus; priteisti iš atsakovo kiekvieno pareiškėjo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo kiekvienam pareiškėjui priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad pareiškėjai dirba teisėjais Pasvalio rajono apylinkės teisme. 1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Vyriausybė. Vadovaujantis šio įstatymo, taip pat Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666), Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 382) ir teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 (toliau – ir Įsakymas Nr. 370) nuostatomis, apylinkės teismo teisėjų atlyginimas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 (toliau – ir Įstatymas) priėmimo buvo skaičiuojamas pagal formulę TDU = TA(apylinkės teisėjo koeficientas (28) x MBA (105) + PI(TA x KS) + TP(40% x TA), kur TDU – apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestis, apskaičiuojamas iki Įstatymo priėmimo; TA – tarnybinis atlyginimas, lygus apylinkės teismo teisėjo koeficiento, nustatyto Nutarimo Nr. 666 pirmame priede, ir minimalios bazinės algos sandaugai; MBA – minimali bazinė alga, patvirtinta Nutarimu Nr. 382; PI – priedas už ištarnautą laiką, lygus tarnybinio atlyginimo ir procentinio koeficiento už ištarnautą laiką sandaugai; KS – procentinis koeficientas už ištarnautą laiką skaičiuojamas pagal Nutarimo Nr. 666 antrą priedą; TP – 40 proc. tarnybinio atlyginimo priedas, nustatytas Įsakymu Nr. 370. 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Įstatymas numatė, kad apylinkės teismų teisėjų atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal formulę TDU = PA(apylinkės teisėjo koeficientas (8,5) xMMA) + PLV(PAxST) + VP, kur PA – pareiginė alga; MMA – Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga; PLV – priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; ST – po 3 proc. už kiekvienus trejus ištarnautus metus; VP – vienkartinė priemoka. Įstatymo 7 straipsnis numatė Įstatymo įgyvendinimo tvarką ir pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį Įstatymą. 2001 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. IX-266 1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų” su vėlesniais jo pakeitimais buvo pripažintas netekusiu galios. 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir Įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat pripažinta, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijai. Nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2001 m. liepos 12 d., minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). 2004 m. balandžio 2 d. Teismų taryba nutarimu Nr. 207 pritarė darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio paskaičiavimo metodikai (toliau – ir Metodika), pagal kurią pareiškėjams darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas pagal formulę TDU = PA(8,5apylinkės teisėjo koeficientas x MMA) + PI + SK, kur PA – pareiginė alga, lygi Įstatymu patvirtinto teisėjams taikomo koeficiento ir minimalios mėnesinės algos (nuo 2006 m. liepos 19 d. – bazinio dydžio) sandaugai; PI – Įstatymo 5 straipsnyje nustatytas priedas už ištarnautus metus, kurį sudaro 3 procentai teisėjo pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos; SK – skirtumas tarp teisėjo atlyginimo pagal Įstatymą ir gauto iki tol, t. y. iki 2001 m. sausio 1 d., apskaičiuojamas pagal formulę SK = TAV – TAĮ, kai TAV – teisėjo atlyginimas, apskaičiuotas pagal Nutarimą Nr. 666 ir Įsakymą Nr. 370, o TAĮ – teisėjo atlyginimas, apskaičiuotas pagal Įstatymą. Arba tiesiog TDU = (8,5 x MMA (bazinis dydis) + PI(pagal įstatymą) + [{(28 x 105) + PI(pagal nutarimą) + 40% x 28x105} – {8,5 x MMA(bazinis dydis) + PI(pagal įstatymą)}]. Palyginus Pasvalio rajono apylinkės teismo teisėjų darbo užmokesčio dydžius, apskaičiuotus pagal Vyriausybės nustatytą tvarką bei Įstatymą, didesnis darbo užmokestis buvo nustatytas pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, todėl turi būti mokamas iki tol gautas darbo užmokestis. 2003 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1604 „Dėl mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo" buvo nutarta patvirtinti nuo 2004 m. gegužės 1 d. bazinę mėnesinę algą – 115 litų. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo: „kol nėra priimtas teisėjų atlyginimo įstatymas, Seimo pavedimas Vyriausybei galioja, o kiekvienais metais Seimo priimame biudžeto įstatyme yra nustatomos realios to pavedimo įgyvendinimo ribos." Todėl, Seimui 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmus Įstatymą, kuriuo sureguliuoti teisėjų atlyginimai, Seimo pavedimas Vyriausybei pasibaigė. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai Įstatymo nuostatas, kuriomis mažinamas teisėjų atlyginimas, nei visas Įstatymas, nei jo dalys, prieštaraujančios Konstitucijai, nebuvo pripažintas netekusiu galios. Įstatymo nuostatos, prieštaraujančios Konstitucijai, negali būti taikomos (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Dėl šių aplinkybių negalimas subsidiarus Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 taikymas tiems teisiniams santykiams, kuriems po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo nebetaikomos Įstatymo nuostatos. Taigi nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo oficialaus paskelbimo iki skundo pareiškimo dienos pareiškėjų atlyginimo dydžio klausimas nėra pilnai sureguliuotas teisės normomis. Pareiškėjai pažymėjo, kad iki šiol nesureguliavus teisėjų atlyginimų klausimo įstatymais yra pažeidžiamos ne tik Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, bet ir 48 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, kaip turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Įstatymo įsigaliojimo arba Įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjo, paskirto iki Įstatymo priėmimo arba šio įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Nutarimo Nr. 666 pirmame priede. Nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip de facto ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Per visą laikotarpį, kurį Įstatymo nuostatos, nustatančios teisėjų atlyginimų ir jų priedų mažinimą, nebetaikomos dėl jų prieštaravimo Konstitucijai, valstybė teisėjams mokėjo atlyginimus ir jų priedus pagal iki Įstatymo ir iki Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo galiojusią tvarką. Toleruodama tokią situaciją, kurią Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pavadino neišsamia, nepakankamai apibrėžta, stokojančia teisinio aiškumo, ir iš kurios įstatymų leidėjui kyla pareiga teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją ir būtų visiškai aiškus, darnus, valstybė įtvirtino faktinę padėtį, kurioje atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal nebegaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką. Valstybė tuo pačiu įteisino atsakovo ir Vyriausybės veiksmus skaičiuojant ir išmokant pareiškėjams atlyginimą ir jo priedus. Todėl Lietuvos valstybė Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu patvirtintą bei faktiškai, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, nusistovėjusią teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką pripažino ir taip prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus – mokėti teisėjams atlyginimus ir jų priedus pagal šią tvarką. Tai patvirtinama ir valstybės, jos institucijų veiksmais – Finansų ministerija kasmet planuoja atitinkamas išlaidas teisėjų atlyginimams, Seimas, kasmet tvirtindamas biudžetą, numato ir sankcionuoja tokias išlaidas, Valstybės kontrolės pareigūnai, atlikdami teismų finansinės veiklos patikrinimus dėl valstybės biudžeto lėšų panaudojimo teisėtumo ir pagrįstumo, neprieštarauja dėl tokio teismams skiriamų lėšų panaudojimo. Svarbu ir tai, kad priedai, kuriuos, išreikštus procentine dalimi, atsakovas moka pareiškėjams, skaičiuojami nuo pagrindinės atlyginimo dalies, kuri dabar yra atsakovo apskaičiuojama pagal nebegaliojantį Nutarimą Nr. 666. Atsakovui atsikirtus, kad jis faktiškai neskaičiuoja pareiškėjams atlyginimų pagal nebegaliojantį teisės aktą, taptų neaišku, nuo kokio ir kokiu būdu apskaičiuoto pagrindinio dydžio pareiškėjams skaičiuojami, o atsiradus pagrindui, perskaičiuojami (didinami) priedai, išreiškiami procentais nuo pagrindinės atlyginimo dalies. Valstybė įsipareigojo, kartu įpareigodama atsakovą, mokėti atlyginimą pareiškėjams pagal sąlyginę formulę VA= PA + P, kur VA yra visas atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš dviejų komponentų – nekintamos dalies bei kintamos dalies. Pagrindinis atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal Nutarimo Nr. 666 pirmą priedą ir pareiškėjų atveju lygus 28 (apylinkės teismo pirmininkui 33) bazinių mėnesinių algų. Kadangi Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 bazinę mėnesinę algą nutarta nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinti iki 115 Lt vietoj 105 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – iki 128 Lt, tai atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų atlyginimą. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, teisėjams atsakovas privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą – nekintamą jo dalį, nustatytą Įsakymu Nr. 370, ir kintamą jo dalį, nustatytą Nutarimo Nr. 666 antrame priede. Be to, 1996 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas numato, kad, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. 2008 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo" Nr. Al-29 nustatytas 0,06 procentų delspinigių dydis mokamas už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Šie delspinigiai yra sankcija darbdaviui, mokami darbuotojo naudai. Darbuotojo teisės gauti, o darbdavio pareigos mokėti šiuos delspinigius atsiradimas yra neatsiejamai susijęs su darbo santykiais ir pagal savo pobūdį šie delspinigiai priskirtini prie išmokų, susijusių su darbo santykiais, todėl nėra pagrindo juos priskirti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) reglamentuojamų santykių sričiai. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 str.). Palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 str. 2 d.), vadinamos procesinėmis palūkanomis ir skaičiuojamos, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Taigi iš atsakovo kiekvieno pareiškėjo naudai priteistinos 5 procentų metinės palūkanos nuo kiekvienam pareiškėjui priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad į bylą atsakovais neturi būti įtraukti kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Valstybė nėra tiesioginis ginčo teisinio santykio dalyvis. Teismo sprendimu patenkinus reikalavimą, būtų sukurta tiesioginė pareiga tik atsakovui. Kitų asmenų (valstybės) pareiga aprūpinti atsakovą lėšomis, reikalingomis užtikrinti atlyginimų mokėjimą, kyla savarankiškais, nors ir su bylos ginču susijusiais, pagrindais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 10) prašė spręsti skundą teismo nuožiūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, atsiliepime (b. l. 23?24) prašė atmesti skundą.
Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 m.). Tačiau Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, Teismų taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84 ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207 Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai. Nors Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis šiais nutarimais. Metodikoje išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Įstatymą, taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Todėl teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo BMA. Pareiškėjų teiginys, kad nesant įstatyminio reguliavimo teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 koeficientus, yra nepagrįstas. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (pagal Įstatymą), teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto atlyginimo. Metodikos 3.1 punktas nustato, kaip apskaičiuojamas buvęs teisėjų atlyginimas. Metodikos 5 punkte išaiškinta, kad, jei pasibaigus Įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.), pagal Įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus turi būti mokamas skirtumas tarp Įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Todėl teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami pagal Metodiką, o gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant nurodytą Nutarimą Nr. 666. Todėl teismams nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 110?115) skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš Pasvalio rajono apylinkės teismo V. Š. 27 596,87 litų nesumokėtą atlyginimo dalį (už laikotarpį nuo 2005-06-01 iki 2008-05-31), A. Š. 21 512,32 litų nesumokėtą atlyginimo dalį (už laikotarpį nuo 2005-06-01 iki 2008-05-31), D. S. 18 094,24 litų nesumokėtą atlyginimo dalį (už laikotarpį nuo 2006-03-01 iki 2008-05-31). Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad atlyginimo mokėjimas yra atsakovo pareiga pareiškėjams. Vyriausybė, vadovaudamasi 1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų", 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666, kuriame buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teisėjų tarnybiniai atlyginimai, teisėjų tarnybinių atlyginimo priedai už ištarnautą laiką. Nutarimu Nr. 382 Vyriausybė nuo 1998 m. balandžio 1 d. nustatė BMA dydį – 105 Lt. Vadovaujantis išvardintais teisės aktais, apylinkės teismo teisėjų atlyginimas iki Įstatymo priėmimo buvo skaičiuojamas pagal pareiškėjų pateiktą formulę. Apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestį sudarė tarnybinis atlyginimas, lygus apylinkės teismo teisėjo koeficiento, nustatyto Nutarimo Nr. 666 pirmame priede, ir minimalios bazinės algos sandaugai (teisėjams 28 x 105 = 2940 Lt ir teismo pirmininkui 33 x 105 = 3465) plius priedas už ištarnautą laiką, kuris lygus tarnybinio atlyginimo ir procentinio koeficiento už ištarnautą laiką sandaugai, plius tarnybinio atlyginimo priedas, nustatytas Įsakymu Nr. 370. 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Įstatymo 3 straipsnis numatė, kad apylinkės teismų teisėjų atlyginimą sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus. Įstatymo 4 straipsnis nustatė, kad teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio koeficientus ir ji apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą Įstatymo priedėlyje, padauginus iš Vyriausybės patvirtintos MMA (apylinkės teisėjo koeficientas 8,5, teismo pirmininko – 9,5). Įstatymo 5 ir 6 straipsniai numatė priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus po 3 procentus pareiginės algos už kiekvienus trejus ištarnautus metus bei vienkartinę priemoką. 7 straipsnis numatė Įstatymo įgyvendinimo tvarką ir pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį Įstatymą. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos” ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijai. Taip pat pripažinta, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą prieštarauja Konstitucijai. Nuo 2001 m. liepos 12 d. minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Pagal teisėjų atlyginimo apskaičiavimo metodiką, kuriai pritarė Teismų taryba 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207, apylinkės teismo teisėjams darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Nutarimą Nr. 666, Įsakymą Nr. 370 ir Įstatymą. Gautas atlyginimų skirtumas pridedamas prie algos, paskaičiuotos pagal Įstatymą. Palyginus A. Š., dirbusio apylinkės teismo teisėju Įstatymo įsigaliojimo dieną, darbo užmokesčio dydžius 2005 m. birželio mėnesį, apskaičiuotus pagal Nutarimą Nr. 666 bei Įstatymą (430x8,5 + 6%(430x8,5) = 3874,3), akivaizdu, kad didesnis darbo užmokestis buvo nustatytas pagal Nutarimą Nr. 666. Kaip matyti iš pateiktų teisėjų darbo užmokesčio pažymų, visiems teisėjams mokamas atlyginimas skundo padavimo metu buvo skaičiuojamas vienodai, t. y. pagal Nutarimą Nr. 666. Pareiškėjai V. Š. ir D. S. teisėjais Pasvalio rajono apylinkės teisme pradėjo dirbti po Įstatymo priėmimo, jiems darbo užmokestis pagal Nutarimą Nr. 666 nebuvo skaičiuojamas, todėl negali būti pridedamas joks atlyginimų skirtumas. Šiems teisėjams negali būti skaičiuojamas atlyginimas pagal Įstatymą, nes jie už tokį patį darbą gautų mažesnį atlyginimą negu A. Š. . Be to, Metodika nėra norminis aktas, nustatantis teisėjų atlyginimo dydį ir jo skaičiavimo tvarką. Įstatymų leidėjas tik 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą (įsigaliojo 2008-11-15). Nesant kito įstatyminio reglamentavimo, teisėjų atlyginimai iki 2008 m. lapkričio 15 d. skaičiuojami pagal Nutarimo Nr. 666 pirmame priede įtvirtintus koeficientus, kurie yra dauginami iš kintamo (BMA), o ne iš pastovaus dydžio. Vadovaujantis 2003 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1604 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1023, nuo 2004 m. gegužės 1 d. visų kategorijų darbuotojams, kuriems darbo užmokestis skaičiuojamas BMA pagrindu (tarp jų – ir teisėjams), darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas taikant 115 litų, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – 128 litų dydžio bazinę mėnesinę algą. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo suformuotą oficialią konstitucinę doktriną (1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimai ir 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimai) bei vadovaudamasis Konstitucijos 6, 109 straipsniais, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, suformuota teisėjų atlyginimų skaičiavimo praktika, padarė išvadą, kad pareiškėjai įgijo teisę gauti Nutarimu Nr. 666 nustatyto dydžio atlyginimą, kuris turėjo didėti, Vyriausybei didinant bazinės mėnesinės algos dydį, t. y. apskaičiuojant teisėjų darbo užmokestį. Padidėjus darbo užmokesčiui, atitinkamai turėjo padidėti ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei Įsakymu Nr. 370 nustatytas priedas. Todėl pareiškėjams priteistinas atlyginimų skirtumas pagal jų pateiktus darbo užmokesčio dalies apskaičiavimus. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą įpareigoti atsakovą nuo sprendimo priėmimo dienos tęsti padidėjusio atlyginimo jiems mokėjimą, atsižvelgiant į bazinės mėnesinės algos dydį, patvirtintą atlyginimų mokėjimo dienai, nes 2008 m. lapkričio 6 d. priimtas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas nustatė teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką. Pareiškėjų reikalavimą dėl delspinigių priteisimo teismas taip pat atmetė, nes pareiškėjams atlyginimas buvo išmokamas laiku, ginčas kilo dėl atlyginimo skaičiavimo tvarkos, o ne pavėluoto jo išmokėjimo, todėl nesant atsakovo kaltės dėl pavėluoto atlyginimo išmokėjimo, nusprendė, kad delspinigiai nepriteistini. Reikalavimą priteisti 5 procentų palūkanas teismas taip pat atmetė remdamasis CK 6.210 ir 6.261 straipsniais ir nurodęs, kad tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti trys sąlygos: neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Pareiškėjams atlyginimas buvo mokamas reguliariai ir toks, koks buvo paskaičiuotas, ginčas dėl atlyginimo skaičiavimo tvarkos ir dydžio sprendžiamas šioje byloje. Nagrinėjamu atveju nėra neįvykdytos piniginės prievolės, kadangi atlyginimo skirtumas nebuvo ir nėra priskaičiuotas pareiškėjams ir atitinkamai įformintas. Nesant fiksuotos sumos ir termino piniginei sumai sumokėti, negalima teigti, kad prievolė apskritai yra ir ji laiku neįvykdyta. Pareiškėjų nurodoma prievolė, dėl kurios netinkamo vykdymo sprendžiamas ginčas, gali būti sukurta tik šiuo teismo sprendimu, todėl jos įvykdymo terminas negali būti praleistas. Be to, darbo santykiams reguliuoti yra specialūs įstatymai, kuriuose už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą darbdaviui kaip sankcija yra numatyti delspinigiai.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (b. l. 123?125) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundas patenkintas, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 126 straipsnis numato, kad teismai yra valstybės biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš valstybės biudžeto. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami teismams skiriami asignavimai, tarp jų numatant ir išlaidas darbo užmokesčiui. Teismas, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal paskirtį, tačiau valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė (Biudžeto sandaros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. ir 27 str. 1 d.). Taigi teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tačiau paties biudžeto formavimas priklauso Vyriausybės kompetencijai. Vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, o Pasvalio rajono apylinkės teismas byloje galėtų dalyvauti tik kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ar bendraatsakovas. Taigi pirmosios instancijos teismas, pažeidė teismingumo taisykles, nes Vyriausybė yra centrinis valstybinio administravimo subjektas, taigi byla turėjo būti perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai byla išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles. Dar viena aplinkybė, sudaranti pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, yra akivaizdus šį sprendimą priėmusios teisėjos I. V. šališkumas (ABTĮ 47 str. 2 d. 3 p.). Teisėja I. V. yra padavusi ieškinį dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, šiuo metu byla yra nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme (bylos Nr. 2A-570/2008). Taigi teisėja yra iš anksto pareiškusi nuomonę apie byloje nagrinėtų aplinkybių teisėtumą bei pagrįstumą, todėl ji privalėjo nusišalinti. Taip pat pažymi, kad teismas pareiškėjams nepagrįstai priteisė atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl bazinės mėnesinės algos didėjimo. Teismas pažymėjo, kad teisėjų atlyginimai yra skaičiuojami taikant Nutarimo Nr. 666 priede įtvirtintus koeficientus, kurie yra dauginami iš bazinės mėnesinės algos. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai. Teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Įstatymą, taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Įstatymas nėra pripažintas antikonstituciniu, ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos. Nėra įmanoma teisinė situacija, kai atlyginimas susietas su dviem kintamais koeficientiniais dydžiais, kaip ir neįmanoma teisinė situacija, kai galiojant teisėjų atlyginimus reglamentuojančiam įstatymui, jis būtų ignoruojamas, taikant šiems teisiniams santykiams Vyriausybės nutarimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu (b. l. 129?130) į apeliacinį skundą pareiškėjai prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą nepakeistą.
Remiasi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimais, kuriuose atskleidžiamas teisėjų ir teismų nepriklausomumo konstitucinio principo turinys, taip pat Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimu, kuriame Konstitucinis Teismas apibendrindamas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime yra konstatavęs, kad tokiais atvejais, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. (nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008) konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Šio įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Vyriausybė nėra priėmusi minėtų tvarkų, o minėtas įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo principus ir realiai įstatymas nepradėtas įgyvendinti, taigi priėmus minėtą įstatymą įsiskolinimas nebuvo padengtas ir pareiškėjai turi teisę reikalauti darbo užmokesčio nepriemokos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl esminio procesinės teisės normų pažeidimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 1 d.).
Nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl pareiškėjams – Pasvalio rajono apylinkės teismo teisėjams – neišmokėto atlyginimo dalies priteisimo. Sprendžiant bylą pirmiausia svarbu nustatyti ginčo materialinio teisinio santykio subjektus, lemiančius ir asmenų procesinę padėtį byloje.
Teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno. Teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato valstybė, o teismas jį tik išmoka. Iš pareiškėjų skundo turinio, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės atsiliepimo matyti, kad ginčo esmė – atlyginimų teisėjams apskaičiavimo tvarka ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamų bazinių dydžių taikymas juos apskaičiuojant. Kiti pareiškėjų reikalavimai, t. y. įpareigoti tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, priteisti delspinigius ir palūkanas yra išvestiniai. Kadangi teisėjų atlyginimą teisės aktais nustato valstybė, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, ji, o ne teismas, į kurį teisėjai paskirti dirbti, yra vienas iš ginčo materialinio teisinio santykio subjektų ir jai, pareiškėjams keliant ginčą dėl jų atlyginimų apskaičiavimo tvarkos, kyla pareiga atsakyti. Tai iš dalies patvirtina ir atsakovu šioje byloje įvardinamo Pasvalio rajono apylinkės teismo pozicija – jis ginčą prašo spręsti teismo nuožiūra. Trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje įtraukta Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodo, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, ir vieninteliu atsakovu byloje galėtų būti Lietuvos valstybė.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje nustatyta, kad jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu.
Pareiškėjai skunde teismui teigė, kad teismo sprendimu patenkinus jų reikalavimą būtų sukurta tiesioginė pareiga tik atsakovui (Pasvalio rajono apylinkės teismui). Pažymėtina, kad atlyginimą pareiškėjams (apylinkės teismo teisėjams) nustato ne teismas, o Lietuvos valstybė. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas ginčo šalių administracinėje byloje tinkamumo nesvarstė. Procesinės teisės normų pažeidimai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (juolab teismo posėdyje nedalyvaujant pareiškėjams) negali būti pašalinti.
Kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į išdėstytą, Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas, perduodant bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad, realizuojant Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą teismo pareigą proceso dalyviams padėti įgyvendinti jų teises, nagrinėjant bylą iš naujo, turėtų būti sprendžiamas atsakovo (-ų) tinkamumo klausimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis), suteikta teisė pareiškėjams patikslinti skundo reikalavimą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turėtų atkreipti dėmesį į analogiško pobūdžio bylose suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., administracinėse bylose Nr. A822-790/2009; Nr. A756-979/2009; A143-1019/2009; A143-58/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.