Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) ir atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir atsakovės atstovas ir Lukiškių TI-K) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Proceso dalyviams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas su pertraukomis nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. sausio 13 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 6-12). Atsakovės atstovas nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 6).

Lietuvosvyriausiojoadministracinioteismopraktikojesuformuotasaiškinimas, kadnagrinėjantadministraciniusginčusdėlviešojoadministravimosubjektųneteisėtaisveiksmaispadarytosžalosatlyginimo, taikomosirieškiniosenatįreglamentuojančios CK normos (2010 m. birželio 14 d. nutartisadministracinėjebylojeNr. A-525-850/2010). Ieškiniosenatissuprantamakaipįstatymųnustatytaslaikotarpas (terminas), per kurįasmuogaliapgintisavopažeistasteisespareikšdamasieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kadįstatymųleidėjas, nustatydamaslaikotarpą, per kurįgarantuojamaspažeistosteisėsgynimas, siekia ne tikužtikrintisubjektyvinėsteisėsgynimą, bet irsukurtistabiliusteisiniussantykius. Be to, ieškiniosenatisskatinanukentėjusiąjąšalįoperatyviaireaguoti į savoteisėspažeidimąbeisuteikiagarantijąkitaiteisiniosantykiošaliai, kadpo tam tikro įstatyme numatytolaikotarpiojosįgytosteisėsnegalėsbūtiginčijamos. Taigi, jeiguasmuo, žinodamasarbaturėdamasžinotiapiesavoteisiųarteisėtųinteresųpažeidimą, į šįpažeidimą per visąieškiniosenatiesterminoeigąnereaguojairnereiškiaskundo, tai kitaiteisiniosantykiošaliaiatsirandapagrindastikėtis, kadtoksasmuoarbaapskritaiatsisakoketinimųgintisavoteisesirteisėtusinteresus, arbanemano, kad jo teisėsirteisėtiinteresaiyrapažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalisreikalavimamsdėlžalosatlyginimonustatosutrumpintą 3 metųieškiniosenatiesterminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyjeįtvirtintataisyklė, jog ieškiniosenatiesterminasprasidedanuoteisės į ieškinįatsiradimodienos; teisė į ieškinįatsirandanuotosdienos, kuriąasmuosužinojoarbaturėjosužinotiapiesavoteisėspažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuoatveju, jeigupažeidimasyratęstinis, t. y. jisvykstakiekvienądieną, ieškiniosenatiesterminasieškiniamsdėlveiksmųarneveikimo, atliktųtądieną, prasidedakiekvienądieną.

Bylojeesantysduomenyspatvirtina, kadpareiškėjasskundąteismuidėlžalosatlyginimopaštuišsiuntė 2015 m. birželio 8 d., tai patvirtinažymaantvoko (b. l. 3). Atsižvelgus į Lietuvosvyriausiojoadministracinioteismosuformuotąsenatįreguliuojančiųteisėsnormųaiškinimą, daromaišvada, kadasmenys per visąlaisvėsapribojimolaikotarpįpaprastaižinoarbaturižinotiapiejųatžvilgiuvykdomuspažeidimusirsubjektyviaisuvokti, kadjiekeliasuvaržymus, nepatogumus, neigiamasemocijasirkitokiusnemaloniuspergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartisadministracinėjebylojeNr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyjeyranumatyta, kad, jeiguteismaspripažįsta, jog ieškiniosenatiesterminaspraleistasdėlsvarbiospriežasties, pažeistojiteisėturibūtiginama, o praleistasieškiniosenatiesterminasatnaujinamas. Nagrinėjamuatvejupareiškėjasneprašėsenatiesterminoatnaujinti, tačiauprašotaikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyjenustatytąbendrąjįdešimtiesmetųieškiniosenatiesterminąarbasenatiesterminonetaikyti, neskankinimuinėrasenatiestermino.Teismasvertina, kadtokiopobūdžiopareiškėjoargumentaiyrasubjektyvauspobūdžioirnepagrįsti. Teismasatsižvelgęs į tai, kadpareiškėjasnagrinėjamuatvejukeliareikalavimądėlneturtinėsžalosatlyginimo, daroišvadą, kadpareiškėjasskundenepagrįstaiprašošiuoatvejutaikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyjenustatytąbendrąjįdešimtiesmetųieškiniosenatiesterminą. Įvertinusskundenurodytuspaaiškinimus, nėrapagrindoteigti, kadpareiškėjasnežinojoirnegalėjožinotiapiedaromus jo teisiųpažeidimusirišjųkylančiusžalinguspadarinius. Pareiškėjasnepateikėįrodymųapieegzistavusiasobjektyviasaplinkybes, sudarančiaspagrindąatnaujintiieškiniosenatiesterminą, o jo nurodytosaplinkybės, teismovertinimu, yrasubjektyvauspobūdžioirnegalibūtilaikomossvarbiomisirobjektyviomisaplinkybėmis, galinčiomislemtisenatiesterminoatnaujinimą. Atsižvelgiant į tai, kasišdėstyta, sprendžiama, kadnagrinėjamuatveju, pareiškėjasnepateikėduomenųdėlieškiniosenatiesterminoatnaujinimuisvarbiųaplinkybiųegzistavimo, o įvertinęsbylojenustatytasaplinkybes, teismaspripažįsta, kadnėrapagrindoirex officioatnaujintipraleistąieškiniosenatiesterminąpareiškėjosreikalavimams. Esantatsakovėsatstovoprašymui, pareiškėjoreikalavimodaliaiatlygintineturtinęžaląužlaikotarpįnuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. taikomaieškiniosenatisiršireikalavimodalisatmetamakaipnepagrįsta. Atsižvelgus į pareiškėjobuvimolaikotarpįLukiškių TI-K, teisminetvarkasprendžiamadėlpareiškėjoteisės į žalosatlyginimąnuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. sausio 13 d. (toliau - ginčolaikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tokios higienos normos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (bylai aktuali akto redakcija, kuria vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, galiojusi nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m. kameros ploto pažeidimą, ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus.

Minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m. kameros ploto. Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu. Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo pripažinta netekusia galios. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta jau minėtu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių, Lukiškių TI-K pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11-12). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 104, 106, 108, 109, 110, 111, 112, 113, 115, 118, 121, 122, 258, 272, 387, 399, 400 viso 61 parą, iš jų – 10,5 paros - pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 50,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Lukiškių TI-K pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti nepatogumus, o Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiame kontekste teismas kartu akcentuoja, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog kalint perpildytose kamerose nėra galimybės pavalgyti prie stalo yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).

Dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo kalinimu netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K - kamerosebuvo šalta, drėgna, jose buvo bloga ventiliacija; nuo drėgmės kamerose, jų sienose luposi tinkas, veisėsi grybelis.

Pagal Lietuvos higienos normos 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, santykinė oro drėgmė – 35-65%, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė – 35-60% (26 punktas). Lietuvos higienos normos 28 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas).

Teismas, išanalizavęs ginčo laikotarpiui ir šiam laikotarpiui artimus Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) patikrinimų aktų duomenis, nustatė, kad Vilniaus VSC 2013 m. spalio 16 d., vykdęs operatyviąją kontrolę, kameroje Nr. 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. rugsėjo 24 d.) nustatė, kad kameroje vėdinimas užtikrinamas per langus, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos 76:2010 reikalavimų; pelėsio vizualiai nenustatyta, tačiau minėto patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 106 yra per didelė santykinė drėgmė – 62,6 proc., taigi šiuo aspektu atsakovės atstovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų (b. l. 45-46). Vilniaus VSC, 2013 m. spalio 31 d., atlikęs operatyviąją kontrolę, nustatė, kad kameroje Nr. 399 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. rugsėjo 25 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. gruodžio 11 d. ir 2014 m. kovo 5 d. – 2014 m. kovo 9 d.) patalpos vėdinamos per langus; atlikus oro temperatūros, santykinės oro drėgmės matavimus, jokių pažeidimų dėl šių rodiklių patikrinimo metu nebuvo užfiksuota; šioje kameroje pelėsio vizualiai nenustatyta, tačiau patikrinimo metu kameroje Nr. 399 ant sienų ir lubų buvo dėmių, vietomis nubyrėję sienų dažai, tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų (b. l. 47-49). Vilniaus VSC grįžtamosios kontrolės 2013 m. gruodžio 17 d. metu nustatė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimo neatitikimas kameroje Nr. 399 nevisiškai pašalintas – šioje kameroje siena vietomis nuglaistyta, tačiau prie sanitarinio mazgo esančios sienos nubyrėję dažai (b. l. 55-56). Esant nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad kameroje Nr. 399 kalinimo sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimo. 2013 m. gruodžio 11 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 104 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2013 m. gruodžio 18 d.) atlikus mikroklimato matavimus, konstatuota, kad oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus; patikrinimo metu nustatyta, kad vėdinimas užtikrinamas per langus; pelėsio vizualiai nenustatyta (b. l. 61-64). 2014 m. sausio 21 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 111 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014 m. kovo 4 d.) buvo atlikti oro temperatūros matavimai; šioje kameroje oro temperatūra buvo 18,1 °C, tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose šaltuoju metu periodu oro temperatūra turi būti 18-22 °C (b. l. 67-69). Vilniaus VSC 2014 m. birželio 2 d. atliko patikrinimą dėl higienos normų atitikimo kameroje Nr. 121 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2014 m. kovo 17 d.), kurio metu nustatyta, kad kameroje Nr. 121 patalpos vėdinamos natūraliai per langus; pelėsio požymių vizualiai nenustatyta; atlikus mikroklimato parametrus, pažeidimų dėl temperatūros, santykinės oro drėgmės nenustatyta (b. l. 79-80). 2014 m. sausio 27 d. buvo atliktas kameros Nr. 387 patikrinimas (pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. gruodžio 12 d. – 2013 m. gruodžio 15 d.), kurio metu nustatyta, kad šioje kameroje kameros vėdinimas yra užtikrinamas; ant sienų vietomis buvo nubyrėjusių dažų bei tinko plotai, grindų danga susidėvėjusi, nelygi – nurodyta šią kamerą įtraukti į numatomų Lukiškių TI-K patalpų remonto darbų planą (b. l. 87-88). Vilniaus VSC atliktais patikrinimais taip pat nustatyta, kad 2014 m. spalio 28 d. buvo vykdoma operatyvioji kontrolė kameroje Nr. 112 (pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. gruodžio 22 d.), kurios metu nustatyta, kad kameroje vėdinimas yra užtikrinamas; pelėsio vizualiai nenustatyta; atlikus santykinės oro drėgmės matavimus, pažeidimų nenustatyta, tačiau šioje kameroje patikrinimo metu nustatyta per žema temperatūra (17.1 °C), nes patikrinimo metu užfiksuota, kad kameroje Nr. 112 buvo nesandarus langas (išlūžusi medinio rėmo dalis). Dėl šio pažeidimo Lukiškių TI-K administracijai nurodyta iki 2014 m. lapkričio 13 d. kameroje Nr. 112 suremontuoti medinį lango rėmą ir užtikrinti, kad oro temperatūra būtų ne mažesnė kaip 18 °C (b. l. 89-90). 2014 m. gruodžio 8 d. grįžtamosios kontrolės metu Vilniaus VSC konstatavo, kad kameroje Nr. 112 suremontuotas lango rėmas, oro temperatūra užfiksuota 18,1 °C, tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimą (b. l. 91-92). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kameroje Nr. 112 buvo laikomas 2014 m. gruodžio 22 d., tai yra tuo laikotarpiu, kai Lukiškių TI-K buvo pašalinęs pažeidimus dėl nesandaraus lango ir temperatūros atitikimo higienos normoms, darytina išvada, kad kameroje Nr. 112, pareiškėjo kalinimo joje metu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nebuvo. 2015 m. balandžio 2 d. buvo atlikta operatyvioji kontrolė kameroje Nr. 108 (pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. sausio 12 d.), nustatyta, kad ši kamera yra vėdinama per langus; pelėsio vizualiai nenustatyta; atlikus santykinės oro drėgmės ir oro temperatūros matavimus, jie atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Esant nurodytoms aplinkybėms sprendžiama, kad atsakovės atstovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų kamerose Nr. 106 ir Nr. 399. Kameroje Nr. 106 buvo per didelė santykinė drėgmė – 62,6 proc. (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 1 parą), o kameroje Nr. 399 kalinimo sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimo, kur nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas su pertraukomis 12 parų). Remiantis aukščiau nurodytais duomenis, konstatuoti, kad kitose kamerose, kuriose buvo atlikti Vilniaus VSC patikrinimai, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 24, 26, 28, 56 punktų reikalavimus, nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad kamerose Nr. 109, 110, 113, 115, 118, 122, 258, 272, 400, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Vilniaus VSC ginčui aktualiu laikotarpiu patikrinimų nėra atlikęs. Bylos duomenimis nustatyta, kad ne ginčo laikotarpiu ne kartą šiose kamerose buvo atliekami santykinės oro drėgmės ir oro temperatūros matavimai, tikrinamos vėdinimo sąlygos, tačiau jose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų dėl šių rodiklių nebuvo užfiksuota (b. l. 41-42, 43-44, 47-49, 57-58, 59, 61-63, 65-66, 67-69, 99-101). Atsižvelgus į tai, daroma išvada, kad nesant įrodymų dėl netinkamų sąlygų šiose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų sąlygų, konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24, 26, punktų pažeidimus šiose kamerose, nėra pagrindo.

Dėl kenkėjų kamerose

Pareiškėjas kaip neturtinę žalą sukėlusias nurodė aplinkybes, kad kamerose buvo daug tarakonų.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas atsiliepimenurodė, jog siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba". Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)", kuri atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)", kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimu (b. l. 14). Šiems teiginiams patvirtinti atsakovės atstovas pateikė paslaugų teikimo sutartis su minėtomis tarnybomis (b. l. 103-121).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu ir kitais laikotarpiais Vilniaus VSC ne kartą tikrino, kaip Lukiškių TI-K yra vykdoma buitinių kenkėjų kontrolė. Patikrinimų metu buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K buitinių kenkėjų kontrolė vykdoma, dezinsekcijos darbai yra atliekami, jie yra registruojami, patikrinimų metu, kamerose, kuriose buvo atliekami patikrinimai, buitinių parazitų vizualiai nenustatyta (b. l. 42, 48, 90, 101). Taigi, pagal esamus byloje duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teisminėje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Vis dėlto, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, bei atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, jog priteistina 100,00 Eursuma laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo V. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. P., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 100,00 Eur (vieną šimtą eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.