Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-05-06 · Administracinė byla Nr. A-146-767-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-06
Bylos Nr.
A-146-767-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus
Administracinė byla Nr. A146-767/2008Procesinio sprendimo kategorija 21(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant atsakovo atstovei V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Š. patikslintu skundu prašė teismą priteisti iš atsakovo 250 000 Lt už padarytą žalą sveikatai ir 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą grąžinant jį tęsti likusį bausmės atlikimą į Vilniaus 2-ius pataisos namus (toliau – ir Vilniaus 2-ji PN) ir įpareigojant Vilniaus 2-ius viešai jį atsiprašyti už neteisėtą perkėlimą į Marijampolės PN.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2004 metų pavasarį teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už įvykdytus nusikaltimus ir nuteistas laisvės atėmimo bausme. 2004 m. kovo 31 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), prašydamas leisti jam bausmę atlikti Vilniaus 2-se PN, nes Marijampolės PN bei Alytaus PN jis turi priešų, todėl patirtų psichologinį ar fizinį smurtą. Analogiškus prašymus pateikė jo motina ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija. Teigė, kad atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, o taip pat į jo amžių, sveikatą, psichologines savybes, jis buvo patalpintas į Vilniaus 2-ius PN. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus 2 – ji pataisos namai stengėsi jį perkelti tęsti bausmės atlikimą į kitus pataisos namus dėl 2006 m. rudenį tarp jo ir administracijos kilusio konflikto, nes jis rašė skundus į įvairias organizacijas dėl žmogaus teisių pažeidimų. 2006 m. spalio mėnesį jis apie tai informavo Kalėjimų departamentą, kuris 2006 m. spalio 31 d. raštu Nr.2S-1503 pranešė, kad medžiagos dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus neturi.

Paaiškino, kad 2006 m. spalio, lapkričio mėnesiais Vilniaus 2-ųjų PN direktoriaus pavaduotojas bei Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas keletą kartų jį informavo apie tai, jog šie pataisos namai bus perkelti į naujas patalpas, todėl dalis nuteistųjų bus perkelti tęsti bausmės atlikimą į kitus pataisos namus. Minėti pareigūnai jam patarė parašyti prašymą dėl perkėlimo į Kybartų PN, nes tokiu būdu jis gali išvengti perkėlimo į Marijampolės PN ar Alytaus PN. Paklausęs šio patarimo, parašė prašymą dėl perkėlimo į Kybartų PN, tačiau vėliau suprato, kad Vilniaus 2-ųjų PN administracija jį suklaidino ir apgavo. Į jo prašymus leisti visą bausmę atlikti Vilniaus 2-se pataisos namuose nebuvo atsižvelgta. 2006 m. lapkričio 20 d. jis buvo perkeltas į Marijampolės PN. Protestuodamas prieš šiuos neteisėtus Vilniaus 2-ųjų PN pareigūnų veiksmus 2006 m. lapkričio 21 d. buvo paskelbęs bado akciją, kuri tęsėsi iki 2006 m. lapkričio 27 d.

Pareiškėjo teigimu, dėl perkėlimo į Marijampolės PN jis patyrė didžiulį stresą, diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, baimę. Jautėsi sugniuždytas, palaužtas. To pasėkoje pablogėjo sveikata, teko kreiptis į pataisos namų psichologus, o 2006 m. gruodžio 15 d.- į psichiatrą, kuris jam skyrė vaistus. 2006 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas perkelti į Vilniaus 2-ius PN, tačiau Departamentas jo prašymo nepatenkino (2006 m. gruodžio 6 d. raštas Nr.2S-1682).

Pareiškėjo nuomone dėl jo neteisėto perkėlimo iš Vilniaus 2-ųju PN į Marijampolės PN buvo pažeistos Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šio straipsnio 2 dalis numato perkėlimą tik dėl ligos ar kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Teigia, kad jis buvo perkeltas į Marijampolės PN nesant Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų (b.l.2-5).

Atsiliepimas

Kalėjimų departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2006 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas dėl jam gresiančio pavojaus perkelti jį iš Marijampolės PN į kitus pataisos namus, išskyrus Alytaus PN. 2006 m. gruodžio 6 d. raštu Nr.2S-1682 pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis.Taip pat buvo remtasi Marijampolės PN 2006 m. gruodžio 5 d. pažyma Nr.9/07-11581, kurioje nurodyta, kad A. Š. laisvės atėmimo bausmę atlikti Marijampolės PN gali. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėtoje pažymoje nurodyta, jog atvykęs į Marijampolės PN A. Š. šių pataisos namų administracijai negalėjo paaiškinti konkrečių priežasčių kodėl jis negali atlikti laisvės atėmimo bausmės šiuose pataisos namuose (tokios informacijos neturėjo ir Vidaus tyrimų tarnyba). 2006 m. gruodžio 14 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas pranešti, kokiu teisiniu pagrindu jis perkeltas iš Vilniaus 2-ųjų PN į Marijampolės PN. 2007 m. sausio 2 d. raštu Nr.2S-5 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad siekiant nepažeisti higienos normos HN 1999 6.15 punkto reikalavimų ir suteikti atskirą miegamąją vietą kiekvienam nuteistajam (Vilniaus 2-se PN turėtų būti įrengta 509 miegamosios vietos, o 2006 m. lapkričio 10 d. buvo laikomi 548 nuteistieji), vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalimi, pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių X skyriaus 72.2 punktu bei 2005 m. gegužės 11 d.Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr.4/07-97 7 punktu, buvo būtina pareiškėją ir kai kuriuos kitus nuteistuosius perkelti į kitus pataisos namus. 2006 m. lapkričio 16 d. dėl pareiškėjo perkėlimo į Marijampolės PN buvo išduota paskyra Nr.(67)-1S-3524.

Pažymėjo, kad perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (pav., nuteistojo sveikatos interesai, nuteistojo arba pataisos įstaigos saugumo interesai; pataisos įstaigos valdymo interesai ir pan.). Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti galiojantys teisės aktai bei pareiškėjo interesai.

Teigė, kad Kalėjimų departamentas, perkeldamas pareiškėją į Marijampolės PN, veikė teisėtai ir nepažeidė pareiškėjo teisių, todėl pagrindo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis) priteisti žalos atlyginimą nėra (b.l.24-25).

Kalėjimų departamento atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pareiškėjo argumentai perkėlimas pakenkė jo sveikatai, yra subjektyvaus pobūdžio teiginys, nepagrįstas jokiais įrodymais.

Atsiliepimas

Vilniaus 2-ji PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus 2-se pataisos namuose atliko nuo 2004 m. gegužės 7 d. iki 2006 m. lapkričio 20 d. Vadovaujantis Vilniaus 2-jų PN 2006 m. lapkričio 15 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-6(Y), pareiškėjas iš Vilniaus 2-jų PN buvo perkeltas į Marijampolės PN dėl šių priežasčių: 1) 2006 m. gruodžio mėnesį buvo baigta Vilniaus 2-ųjų PN rekonstrukcija. Vadovaujantis higienos normos HN 1999 6.15 punktu, rekonstruotose patalpose buvo įrengtos 509 miegamosios vietos. Siekiant užtikrinti šios higienos normos reikalavimą (minėtu laiku pataisos namuose buvo 548 nuteistieji), taip pat atsižvelgiant į pataisos įstaigos valdymo interesus nuteistųjų perkėlimo į naujas patalpas metu, kitų nuteistų asmenų saugumą ir siekiant išlaikyti stabilią kriminogeninę situaciją, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių X skyriaus 72.2 punktu bei 2005 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr.4/07-97 1.4 punktu, buvo nutarta A. Š. tolimesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti perkelti iš Vilniaus 2-ųjų PN į Marijampolės PN. 2) Pareiškėjas Vilniaus 2-se PN nuolat pažeidinėjo pataisos įstaigos vidaus tvarką (pažeidė 26 kartus, drausmine tvarka baustas 14 kartų), darė neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems.

Teigia, kad perkeliant pareiškėją galiojantys teisės aktai ir A. Š. teisės nepažeisti. Vilniaus 2-ųjų PN administracija nei perkėlimo metu, nei šiuo metu neturi informacijos, kad jo gyvybei ar sveikatai gresia pavojus ar yra kitų priežasčių, dėl kurių jis negalėtų atlikti bausmę Marijampolės PN.

Pažymėjo, kad Vilniaus 2-ju PN perkeldama A. Š. veikė pagal galiojančius įstatymus, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas (b.l. 57-58).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2006 m. lapkričio 15 d. Vilniaus 2-ji PN tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-6(Y) pasiūlė kai kuriuos nuteistuosius, tarp jų A. Š., perkelti tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui į Marijampolės PN. Išvada motyvuota tuo, kad vykdant higienos normos HN: 1999 6.15 punkto reikalavimus, rekonstruojant Vilniaus 2-ius pataisos namus buvo įrengtos 509 miegamosios vietos, o pataisos namuose laikomi 548 nuteistieji. Išvadoje nurodyta, kad siekiant nepažeisti šios higienos normos reikalavimų, atsižvelgiant į pataisos įstaigos valdymo interesus nuteistųjų perkėlimo į naujas patalpas metu, kitų nuteistų asmenų saugumą, siekiant išlaikyti stabilią kriminogeninę situaciją būtina perkelti nuolat pažeidžiančius įstaigos vidaus tvarkos taisykles nuteistuosius į kitus pataisos namus (b.l. 59-62). Teismas konstatavo, kad buvo pateikta A. Š. padarytų pažeidimų suvestinė (b.l. 63-70); į 2006 m. lapkričio 16 d. Kalėjimų departamento paskyrą dėl nuteistųjų perkėlimo į kitą pataisos įstaigą įtrauktas A. Š. (b.l. 26).

Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamentas nagrinėjo pareiškėjo skundus dėl perkėlimo į kitus pataisos namus. 2006 m. spalio 19 d. Kalėjimų departamente buvo gautas A. Š. skundas dėl jo perkėlimo iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų į kitus pataisos namus (b.l. 27-29). Kalėjimų departamentas 2006 m. spalio 31 d. raštu Nr. 2S-1503 atsakė pareiškėjui, kad šiuo metu nėra paskyros dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, išaiškino perkėlimo tvarką (b.l. 30). 2006 m. lapkričio 23 d. Kalėjimų departamente buvo gautas A. Š. skundas, kuriame jis prašė perkelti jį tolesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN, Vilniaus 2-ius PN ar Kybartų PN, motyvuodamas tuo, kad Marijampolės PN jam gresia pavojus, nes jis turi priešų. 2006 m. gruodžio 5 d. Marijampolės PN pažymoje konstatuota, jog nuteistasis A. Š. pokalbio metu neįvardijo priežasčių, dėl kurių negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės šiuose pataisos namuose, o Vidaus tyrimų tarnyba neturi informacijos, kad jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Marijampolės PN (b.l. 36). 2006 m. gruodžio 18 d. Kalėjimų departamente buvo gautas A. Š. skundas, kuriame jis prašė informuoti, kokiu pagrindu jis buvo perkeltas iš Vilniaus 2-ųjų PN tolesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti į Marijampolės PN (b.l. 38-39). 2007 m. sausio 2 d. Kalėjimų departamento raštu Nr. 2S-5 A. Š. buvo atsakyta į šį skundą, išaiškinta perkėlimo iš vienų pataisos namų į kitus tvarka, taip pat apskundimo tvarka (b.l. 40).

Teismas nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti tęsti bausmės atlikimą leidžiama tik dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje. Atsižvelgdamas į Marijampolės PN 2006 m. gruodžio 5 d. pažymą Nr. 9/07-11581, kuria konstatuota, kad A. Š. gali tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą Marijampolės PN; į higienos normos HN 1999 6.15 punktą, pagal kurį kiekvienam nuteistajam turi būti suteikta atskira miegamoji vieta; Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72.2. punktą, nustatantį, kad dėl išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, leidžiama nuteistuosius perkelti iš vienos pataisos įstaigos į kitą; taip pat į 2005 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. 4/07-97 7 punkto nuostatas, numatančias, jog esant išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms nuteistuosius toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, Kalėjimų departamentas gali perkelti nuteistuosius iš vienų pataisos namų į kitus, neatsižvelgdamas į taisyklių 1.2-1.6 punktuose nurodytas nuteistųjų kategorijas, teismas nusprendė, kad 2006 m. lapkričio 16 d. paskyros pagrindu A. Š. teisėtai perkeltas į Marijampolės PN. Teismas nurodė, kad Vilniaus 2-ųjų PN ir Kalėjimų departamento pareigūnai laikėsi teisės aktų reikalavimų.

Teismas konstatavo, kad A. Š. teismo posėdyje nenurodė konkrečių priežasčių, dėl kurių jis negali atlikti laisvės atėmimo bausmės Marijampolės PN. A. Š. teigė, kad Marijampolės PN jam gresia pavojus, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė ir nekonkretizavo. Teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kliudančių toliau laikyti A. Š. Marijampolės PN, todėl prašymą dėl įpareigojimo jį perkelti į Vilniaus 2-ius PN atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas išsamiai ir motyvuotai atsakė A. Š. į jo skundus.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio l dalies 3 punktu, teismas konstatavo, jog žalos atlyginimas įstatymo siejamas su neteisėtais institucijos bei jos tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, kad žala atlygintina, institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246, 6.271 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6. 271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, turi įrodyti neteisėtų veiksmų faktą, priežastinį ryšį, žalos dydį bei kaltę. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos - valstybinės valdžios institucijos neteisėtos veikos. Konstatavęs, kad nenustačius neteisėtos valdžios institucijos veikos, nekyla civilinė atsakomybė, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės , atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų PN ir Kalėjimų departamento, atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo tas pačias faktines aplinkybes, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Paaiškino, kad 2006 metų rudenį tarp jo ir Vilniaus 2-ųjų PN administracijos kilo konfliktas. Pataisos namų administracija, reikšdama nepasitenkinimą dėl jo kreipimųsi į visuomenines organizacijas, pradėjo jam grasinti perkėlimu į kitus pataisos namus, siekė su juo susidoroti. Apie tai jis informavo Kalėjimų departamento direktorių. 2006 m. spalio 31 d. raštu Nr. 2S-1503 Kalėjimų departamentas jam atsakė, kad medžiagos dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus nėra, tačiau 2006 m. lapkričio 20 d. jis buvo perkeltas į Marijampolės pataisos namus. Apelianto teigimu, taip buvo siekiama jam pakenkti, nes Marijampolės ir Alytaus pataisos namuose bausmę atlieka asmenys, siekiantys su juo susidoroti ir ši aplinkybė Vilniaus 2-ųjų PN administracijai ir Kalėjimų departamentui buvo žinoma.

Apeliantas nurodė, kad dėl perkėlimo į Marijampolės PN jis patyrė didžiulį stresą, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, pablogėjo sveikata (teko kreiptis į medikus, psichologus, gydytis medikamentais). Pasak pareiškėjo, jo gydymąsi medikamentais patvirtina 2007 m. birželio 15 d. Marijampolės PN pažymėjimas Nr.15. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas nepatenkino jo 2006 m. lapkričio 22 d. prašymo perkelti iš Marijampolės PN į kitus pataisos namus (Kalėjimų departamento 2006 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. 2S-1682). Protestuodamas prieš neteisėtus pareigūnų veiksmus (neteisėtą perkėlimą), nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki lapkričio 27 d. jis badavo.

Apelianto nuomone, perkeliant jį iš Vilniaus 2-ųjų PN į Marijampolės PN buvo pažeistas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnis, nes nebuvo jokių išimtinių aplinkybių, kurios kliudytų jam baigti atlikti bausmę Vilniaus 2-se pataisos namuose.

Apelianto nuomone, teismas suklydo, vertindamas faktines aplinkybes ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Nurodė, kad Marijampolės PN anksčiau atliko bausmę jo brolis A.Š., su kuriuo jis yra susipykęs. Pasak pareiškėjo, jam buvo grasinta, kad A.Š. susidoros su juo per savo draugus, kurie atlieka bausmę Marijampolės PN. Dėl šios priežasties 2007 m. sausio 18 d. jis atsisakė eiti į paskirtą būrį. Už tai 2007 m. sausio 19 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu jis buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas. Tai patvirtina, kad jis šiuose pataisos namuose atlikti bausmę jis negali, nes bijo susidorojimo.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, jį perkeliant į Marijampolės PN, buvo pažeista ir Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirtas areštas, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2005 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 4/07-97 redakcija) 1 punkto 5 dalis, pagal kurią į Marijampolės PN bausmei atlikti gali būti skiriami pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę bausmę pataisos namuose, ir pavojingi recidyvistai (jis anksčiau laisvės atėmimo bausmės nėra atlikinėjęs, nusikalstamas veikas padarė, būdamas nepilnametis, anksčiau nėra buvęs pataisos namuose, todėl bausmę turėjo atlikti Pravieniškių 2-iuose pataisos namuose (ten bausmę atlieka pilnamečiai vyrai pirmą kartą).

Atsiliepimas

Vilniaus 2-ieji pataisos namai atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti tie patys argumentai kaip ir atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui (b.l.118-119).

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pakartoti tie patys argumentai, kurie išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodyta, kad perkeliant pareiškėją iš Vilniaus 2-ųjų PN į Marijampolės PN 2005 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-97 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių reikalavimai nepažeisti, nes pagal minėtų taisyklių 7 punktą, esant išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms nuteistuosius toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, Kalėjimų departamentas gali perkelti juos į kitus pataisos namus, neatsižvelgdamas į taisyklių 1.2-1.6 punktuose nurodytas nuteistųjų kategorijas (tokie nuteistieji laikomi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka). Akcentuota, kad perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (pav., nuteistojo sveikatos interesai, nuteistojo arba pataisos įstaigos saugumo interesai; pataisos įstaigos valdymo interesai ir pan.). Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti galiojantys teisės aktai ir pareiškėjo teisės.

Pažymi, kad teismas, ištyręs įrodymus 2007 m. gegužės 14 d. sprendime konstatavo, jog Kalėjimų departamentas išsamiai ir motyvuotai atsakė į A. Š. skundus, nenustatė išimtinių aplinkybių, kliudančių toliau laikyti jį Marijampolės PN. Atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas nenurodo, kuo pasireiškia nuteistųjų neigiama įtaka jam, kokį moralinį ar fizinį smurtą jis patiria, apelianto teiginiai dėl gręsiančio pavojaus nepagrįsti objektyviais įrodymais, paremti prasimanymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl perkėlimo į Vilniaus 2-ius pataisos namus

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pareiškė reikalavimą grąžinti jį iš Marijampolės PN į Vilniaus 2-ius PN tęsti likusį laisvės atėmimo bausmės atlikimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas 2007 m. liepos 24 d. apeliaciniu skundu apskundė ir prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą. 2008 m. balandžio 6 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas apelianto A. Š. 2008 m. balandžio 3 d. rašytinis prašymas, kuriame jis pareiškė, kad atsisako savo apeliacinio skundo dalies dėl grąžinimo į Vilniaus 2-ius PN. Paaiškino, kad Marijampolės PN jis atlieka bausmę kamerų tipo patalpose vienas, mokosi Marijampolės suaugusiųjų mokymo centre, 2008 m. rugsėjo mėnesį jam baigiasi bausmės atlikimo laikas. Dėl šių priežasčių nebetikslinga jį gražinti laisvės atėmimo bausmei atlikti į Vilniaus 2-ius PN.

Pareiškėjui atsisakius apeliacinio skundo dalies dėl jo perkėlimo teismo nuosprendžiu paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti iš Marijampolės PN į Vilniaus 2-ius pataisos namus, apeliacinis procesas šioje dalyje nutraukiamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnis).

Dėl žalos atlyginimo

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, spręsdami bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), administraciniai teismai privalo vadovautis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. CK 6.271 straipsnyje yra nustatytos sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Remiantis šios straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (t.y. dėl bet kokio valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmo (veikimo, neveikimo), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės pareigai atlyginti žalą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (viešajai atsakomybei) atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos; ši atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Reikalavimą priteisti 250 000 Lt už padarytą žalą sveikatai ir 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas kildino iš, jo teigimu, neteisėto jo perkėlimo iš Vilniaus 2-ųjų PN į Marijampolės PN. Teigė, kad dėl perkėlimo jis patyrė didžiulį stresą, diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, baimę, jautėsi sugniuždytas, palaužtas, pablogėjo sveikata, teko kreiptis į pataisos namų psichologus, o 2006 m. gruodžio 15 d.- į psichiatrą, kuris jam skyrė vaistus. Apelianto nuomone, Vilniaus 2-ji PN, kurių administracija inicijavo jo perkėlimą į kitus pataisos namus, ir Kalėjimų departamentas, kuris nepatenkino jo prašymų palikti Vilniaus 2-se pataisos namuose, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio, taip pat Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirtas areštas, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių (toliau – ir Paskyrimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2005 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 4/07-97 redakcija) 1 punkto 5 dalį, pagal kurią į Marijampolės PN bausmei atlikti gali būti skiriami pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę bausmę pataisos namuose, ir pavojingi recidyvistai. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Vilniaus 2-jų PN ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų perkeliant A. Š. iš vienos pataisos įstaigos į kitą (iš Vilniaus 2-ųjų PN į Marijampolės PN) tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą nenustatyta, todėl nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui žalos atlyginimą.

Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto 2,3 straipsniais, Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų LR teisingumo ministro 2000-09-01 įsakymu Nr.184 (byloje aktuali 2005-06-30 įsakymo Nr.1R-206 redakcija) 1,3,6 punktais nustatytą teisinį reglamentavimą, Kalėjimų departamentas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pavaldi įstaiga, organizuojanti kardomojo kalinimo (suėmimo) ir teismų nuosprendžiais paskirtų kriminalinių bausmių vykdymą. Kalėjimų departamentas bei jam pavaldžios kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos (tarp jų – Vilniaus 2-ieji PN ir Marijampolės PN) bei pataisos inspekcijos sudaro vieningą organizacinę bausmių vykdymo sistemą. Kalėjimų departamentas bei jam pavaldžios įstaigos vykdo uždavinius, kurie joms yra nustatyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymuose, Kardomojo kalinimo įstatyme, kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat šių įstaigų nuostatuose bei įmonių įstatuose. Bausmių atlikimo įstaigų ir jų pareigūnų veikla, taip pat nuteistųjų teisės ir pareigos griežtai sureglamentuotos specialiaisiais įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais. Konstatavimui, kad bausmių vykdymo sistemos įstaigos (šiuo atveju – Vilniaus 2-ji PN ir Kalėjimų departamentas), perkeldamos laisvės atėmimo bausmę atliekantį asmenį (šiuo atveju – apeliantą) iš vienų pataisos namų į kitus, padarė tam asmeniui turtinę ir/ar neturtinę žalą, turi būti nustatyti konkretūs teisės aktų pažeidimai ir atitinkamos neigiamos jų pasekmės asmeniui, kuris teigia, kad patyrė žalą.

Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 (byloje aktuali 2005-12-23 įsakymo Nr.1R-415 redakcija) patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) X skyriaus 72 punktas. Taisyklėse nurodyta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti: dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu (72.1punktas); dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (72.2 punktas). Išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, sąrašo Taisyklės nepateikia. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą, konstatuoti, kad atsirado išimtinės aplinkybės, kliudančios nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, gali tos pataisos įstaigos vadovas. Iš Taisyklių 72.2 punktu nustatyto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad nuteistojo perkėlimas į kitą pataisos įstaigą dėl išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jei yra įvykdytos šios sąlygos ir laikytasi šioje teisės normoje nustatytos procedūros: 1) nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą reikalingumas turi būti pagrįstas (pataisos įstaigos direktorius pristato į Kalėjimų departamentą po tris egzempliorius jo pasirašytos motyvuotos išvados ir nuteistojo charakteristikos); 2) perkėlimas galimas tik tuo atveju, jei pateiktą išvadą patvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba šio departamento direktoriaus pavaduotojas (patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą); 3) sprendimus dėl nuteistojo perkėlimo gali priimti tik Taisyklėse numatyti pareigūnai (išvadą ir charakteristiką pateikia pataisos namų direktorius; išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba šio departamento direktoriaus pavaduotojas).

Paskyrimo taisyklių 7 punkte nurodyta, kad esant išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms nuteistuosius toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, Kalėjimų departamentas gali perkelti nuteistuosius iš vienų pataisos namų į kitus, neatsižvelgdamas į šių taisyklių 1.2–1.6 punktuose nurodytas nuteistųjų kategorijas (perkelti šiuo pagrindu į kitus pataisos namus nuteistieji laikomi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t.y. vykdomi nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai).

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad Vilniaus 2-ųjų PN direktorius 2006 m. lapkričio 15 d. išvada inicijavo ne vieno pareiškėjo, o ir kitų nuteistųjų perkėlimą į kitus pataisos namus. Pareiškėjo perkėlimas buvo inicijuotas tuo laiku, kai buvo rengiamasi perkelti Vilniaus 2-se PN laikomus nuteistuosius į rekonstruotas pagal higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto reikalavimus šių pataisos namų patalpas, o laikomų nuteistųjų skaičius buvo didesnis negu įrengtų miegamųjų vietų (509 vietos, 548 nuteistieji). Kaip matyti iš išvados, perkėlimui į kitus pataisos namus buvo atrinkti nuteistieji, kurie Vilniaus 2-se PN nuolat pažeidinėjo vidaus tvarkos taisykles ir už tai buvo eilę kartų bausti drausmine tvarka (A. Š. pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles buvo pažeidęs 26 kartus, drausmine tvarka baustas 14 kartų), darė neigiamą įtaką kitiems šiuose pataisos namuose atliekantiems bausmę nuteistiesiems. Išvada parengta vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72.2 punktu ir Paskyrimo taisyklių 7 punktu. Išimtinėmis aplinkybėmis, kliudančiomis išvadoje nurodytus nuteistuosius (tarp jų – A. Š.) toliau laikyti Vilniaus 2-se PN ir suteikiančiomis pagrindą taikyti jų atžvilgiu minėtas teisės normas, nurodytas šių pataisos namų tikslas užtikrinti higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto reikalavimus, pataisos įstaigos valdymo interesai nuteistųjų perkėlimo į naujas patalpas metu, kitų nuteistųjų saugumas ir siekis išlaikyti stabilią kriminogeninę situaciją. Atsižvelgiant į Kalėjimų departamentui ir jam pavaldžioms laisvės atėmimo įstaigoms nustatytus uždavinius, išvadoje nurodytų aplinkybių visuma pagrįstai priskirta išimtinėms aplinkybėms, suteikiančioms pagrindą taikyti Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72.2 punktu ir Paskyrimo taisyklių 7 punkto nuostatas. 2006 m. lapkričio 15 d. išvadą dėl A. Š. ir kitų nuteistųjų perkėlimo į kitą pataisos įstaigą pateikė ir ją patvirtino Taisyklių 72.2 punkte nurodyti pareigūnai. Išvada motyvuota, kaip to reikalauja Taisyklių 72.2 punktas. Aplinkybė, kad Vilniaus 2-jų PN direktorius 2006 m. lapkričio 15 d. išvada inicijavo dvylikos nuteistųjų (tarp jų – A. Š.), kurie nuolat pažeidinėjo pataisos namų vidaus tvarkos taisykles, perkėlimą į kitus pataisos namus, paneigia pareiškėjo argumentą, kad Vilniaus 2-jų PN administracija elgėsi su juo išskirtinai ir siekė jam pakenkti. Remdamasis minėta išvada ir nuteistojo charakteristika, Kalėjimų departamentas 2006 m. lapkričio 16 d. išdavę paskyrą A. Š. perkėlimo į Marijampolės PN. Bylos medžiaga patvirtina, kad motyvuotus ir teisės aktais pagrįstus sprendimus dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus 2-ųjų PN į kitus pataisos namus priėmė teisės aktais įgalioti pareigūnai, laikydamiesi nustatytos procedūros. Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Perkėlimas į kitus pataisos namus yra įstatymu numatyta bausmės vykdymo institucijos veiklos priemonė.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Kalėjimų departamentas, gavęs pareiškėjo 2006 m. spalio 17, 2006 m. lapkričio 22 d., 2006 m. gruodžio 14 d. skundus dėl perkėlimo į kitus pataisos namus, juos ištyrė ir per įstatymu numatytus terminus priėmė faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais pagrįstus sprendimus, išaiškino sprendimų apskundimo tvarką. Nustatyta, kad Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, aiškinosi ar yra pagrįsto jo argumentai, kad jis negali atlikti bausmę Marijampolės PN (Marijampolės PN 2006 m. gruodžio 5 d. pažyma Nr.9/7-11581, b.l.36,37), tačiau tokių aplinkybių nenustatė. Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų ar pareiškėjo teisių pažeidimų, nagrinėjant jo skundus, nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl Marijampolės PN jam gresiančio pavojaus, nepagrįstas. Kaip matyti iš 2006 m. gruodžio 5 d. Marijampolės PN pažymos, pareiškėjo skundo teismui, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, pareiškėjas, teigdamas, kad jam gresia pavojus, jokių konkrečių argumentų nepateikė, t.y. neįrodė, kad yra priežastis dėl kurios jis negali atlikti bausmę Marijampolės PN ir dėl to negalėjo būti perkeltas į minėtus pataisos namus.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo perkėlimą iš Vilniaus 2-jų PN į kitus pataisos namus (Marijampolės PN) vertinti kaip neteisėtus Vilniaus 2-ųjų PN ir Kalėjimų departamento veiksmus nėra pagrindo. Nuteistojo teisėto perkėlimo į kitus pataisos namus faktas, net ir tuo atveju, jei jis perkeltajam sukuria neigiamas emocijas, pats savaime negali būti pripažintas sukeliančiu jam turtinę ar neturtinę žalą. Pareiškėjo argumentai dėl jo patirtos žalos taip pat abstraktaus pobūdžio. Nesant neteisėtų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) valstybei CK 6.271 straipsnio prasme neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas.Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį procesą dalyje dėl pareiškėjo A. Š. grąžinimo į Vilniaus 2-ius pataisos namus nutraukti. Likusioje dalyje pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius