- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-06
- Bylos Nr.
- I-3805-244/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01732-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
- Advokatai
- Rolandas Rutė
- Kategorijos
- 21.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro (toliau – ministro) 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P1-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. B.“ (toliau – skundžiamas įsakymas) (b. 1. 1–13).
Pareiškėjas paaiškina, kad nuobaudos skyrimo metu jis dirbo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Ministerija) Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio vyriausiuoju specialistu. Tarnybinė nuobauda – papeikimas – jam skirta už tai, kad jis vykdydamas ribotos apimties veiklos vidaus auditą Vaikų išlaikymo fondo administracijoje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo administracija) ir 2017 m. sausio 18–19 d. bei vasario 1 d. susirašinėdamas darbiniu elektroniniu paštu su Fondo administracijos atstovėmis savo, kaip valstybės tarnautojo, veikloje nesilaikė teisės aktuose nustatytų ir valstybės tarnautojams privalomų veiklos etikos principų – pagarbos žmogui ir valstybei, padorumo, nešališkumo ir atsakomybės.
Pareiškėjas nurodo, kad ministro patarėja 2017 m. kovo 8 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ (toliau – tarnybinis pranešimas) ministrui pranešė, kad jis atlikdamas Fondo administracijos ribotos apimties veiklos auditą ir susirašinėdamas su Fondo administracijos Teisės ir skolų išieškojimo skyriaus vedėja galimai veikė neobjektyviai ir šališkai. Pareiškėjo teigimu, ministro patarėja nėra subjektas, kuris galėtų rinkti informaciją apie valstybės tarnautojus, taip pat rinkti duomenis ar kitokią informaciją apie asmenis, vykdančius valstybės tarnybos funkcijas. Tarnybiniame pranešime išdėstyta informacija yra bendro pobūdžio. Jame nėra nurodyta, kokie Fondo administracijos darbuotojai kreipėsi į ministro patarėją su informaciją apie galimus teisės aktų pažeidimus. Pažymi, kad tarnybinio nusižengimo metu nebuvo vertinama atlikto audito ataskaita, nors pabrėžiama, jog atliekamo audito metu pareiškėjas buvo šališkas.
Pareiškėjas teigia, kad ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. Al-128 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ sudaryta komisija (toliau – Komisija) nesiūlė ministrui pripažinti jį pažeidusį Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. Al-244, 2 ir 3 punktus, tačiau skundžiamu įsakymu pripažįstama, kad pareiškėjas pažeidė šias teisės aktų nuostatas. Pažymi, kad personalo skyriui buvo pavesta inicijuoti tarnybinį tyrimą, todėl Komisijai neapklausus darbuotojų, kurie kreipėsi į ministro patarėją, 2017-03-16 pranešime apie tarnybinį pranešimą Nr. DS-74 jam buvo suformuluoti visai kiti įtarimai, nei buvo gauta informacija apie pareiškėjo galimus teisės aktų pažeidimus, tai yra pareiškėjas jau nebuvo įtariamas galimai pažeidęs Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, o buvo įtariamas nesilaikęs valstybės tarnautojų veiklos etikos ir elgesio principų.
Teigia, kad tyrimas pradėtas gavus oficialią informaciją iš audituoto subjekto darbuotojų, o ne ministro iniciatyva. 2017 m. balandžio 7 d. išvados Nr. D5-104 „Dėl Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio vyriausiojo specialisto M. B. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Išvada) data 2017 m. balandžio 7 d., o D5 registre registruoto dokumento Nr. D5-102 data 2017 m. balandžio 11 d. Taigi Išvada galėjo būti parengta praėjus daugiau nei 21 darbo dienai po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, o registro įrašas galimai suklastotas. Pažymi, kad nei skundžiamame įsakyme, nei Išvadoje nėra nurodyta, kokius pareigybės aprašymo punktus pareiškėjas pažeidė, todėl, jo manymu, tai nebuvo vertinama ir tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai. Nei Išvadoje, nei skundžiamame įsakyme nenurodytas teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs pareiškėją elgtis atitinkamu būdu. Pareiškėjo manymu, atsakovė, atlikdama tarnybinio nusižengimo tyrimą, turėjo išankstinę nuostatą dėl jo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo, tinkamai neįvertino tyrimo medžiagos, nenustačiusi teisiškai reikšmingų aplinkybių, neteisėtai ir nepagrįstai pripažino jį padariusį tarnybinį nusižengimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 20–34).
Atsakovė paaiškina, kad nesutinka, kad ministro patarėja nėra subjektas, galintis rinkti informaciją apie valstybės tarnautojus. Tokios savo nuomonės apie ministro patarėjos funkcijas pareiškėjas nepagrindžia nei konkrečiais faktais, nei teisės normų analize (pvz., argumentuotai išdėstant, kas ir kodėl gali rinkti informaciją, kodėl to negali daryti ministro patarėja, kokios ir kaip viešojo administravimo procedūros pažeistos). Informacijos gavimas (pasyvus elgesys) nėra tapatus jos rinkimui (aktyvus elgesys). Ministro patarėjas yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, jo tarnybinis pranešimas yra oficiali ministrui pateikta informacija. Ministro patarėja nerinko jokios informacijos, o gavusi duomenų apie galimą teisės aktų pažeidimą, apie tai informavo įstaigos vadovą, t. y. ministrą.
Atsakovė nurodo, kad pareiškėjo teiginiai dėl tarnybiniame pranešime išdėstytos informacijos neaiškumo yra deklaratyvaus pobūdžio. Pažymi, kad tarnybinio tyrimo pradžioje tiksli informacija negali būti pateikta, nes ji renkama ir vertinama per visą tyrimą. Tarnybiniame pranešime nedaroma jokių išvadų apie pareiškėjo tarnybinį nusižengimą, jų galimybė tik suponuojama: „galima išvada, kad pareiškėjas, atlikdamas auditą, galimai veikė neobjektyviai ir šališkai“. Atsakovė paaiškina, kad tirtas galimas tarnybinis nusižengimas nebuvo susijęs su konkrečių asmenų teisių pažeidimu. Pareiškėjui nebuvo atskleista darbuotojų, pranešusių apie galimą jo neteisėtą veiklą, tapatybė, nes ši aplinkybė neturėjo jokios įtakos tyrimui. Komisijai kilo įtarimų, pagrįstų susirašinėjimo turiniu, apie galimą pareiškėjo palankumą audituoto subjekto atstovėms, todėl apie jo elgesį pranešusių darbuotojų tapatybės atskleidimas galėtų pakenkti tyrimui. Atsakovė nurodo, kad ministro patarėja, iš audituoto subjekto darbuotojų sužinojusi apie galimai neteisėtą pareiškėjo elgesį, įvykdė savo, kaip valstybės tarnautojos ir pilietės, pareigą informuoti ministrą, Ministerijos vadovą, apie galimai neteisėtą Ministerijos valstybės tarnautojo elgesį. Atsakovė pažymi, kad audito ataskaitoje nėra su Komisijos tirtais pareiškėjo veiksmais susijusios informacijos, ataskaita nebuvo tyrimo objektas, todėl jos tirti nebuvo poreikio. Tokio poreikio buvimo ir jo pagrindimo pareiškėjas taip pat neatskleidžia. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu jo pareigybės aprašymas nebuvo tirtas, nes vertintas ne pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų atlikimas, o tarnybinės etikos taisyklių nesilaikymas. Nagrinėjamu atveju buvo tirta situacija, kai įtarimų sukėlė ne konkrečiai atliekamas pareiškėjo darbas ar siekiamas rezultatas (funkcija), o jo elgesio atitiktis etikos normoms (pareigos), todėl pareiškėjo pareigybės aprašymas Komisijos vertinamas nebuvo.
Atsakovė nurodo, kad Komisija savo sprendimą priėmė, t. y. motyvuotą išvadą pasirašė, 2017 m. balandžio 7 d., penktadienį. Kitą darbo dieną, t. y. pirmadienį, 2017 m. balandžio 11 d., išvada buvo įkelta registruoti į dokumentų valdymo sistemą „Sodas“. Pažymi, kad tiek 2017 m. balandžio 7 d., tiek 2017 m. balandžio 11 d. yra datos, nepažeidžiančios tarnybinio nusižengimo tyrimo terminų. Komisija tarnybinį nusižengimą galėjo tirti ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo komisijos sudarymo. Komisija sudaryta 2017 m. kovo 13 d. įsakymu, taigi tyrimas, prasidėjęs 2017 m. kovo 14 d., turėjo baigtis ne vėliau kaip 2017 m. balandžio 11 d.
Atsakovės teigimu, pareiškėjas neįrodo teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinių tyrimų atlikimą, konkrečių nuostatų faktinių pažeidimų. Tyrimo eiga ir jo rezultatai, jų teisėtumas turi būti vertinami objektyvių aplinkybių kontekste, o ne konstatuojant galimų pažeidimų buvimą ir jų galimą įtaką tyrimo rezultatams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. P1-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. B.“, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo 8 d. ministro patarėja tarnybiniu pranešimu „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ pranešė ministrui, kad pareiškėjas, atlikdamas Fondo administracijos ribotos apimties veiklos auditą ir susirašinėdamas su Fondo administracijos Teisės ir skolų išieškojimo skyriaus vedėja, galimai padarė tarnybinį nusižengimą (b. 1. 37).
Ministras 2017 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. A1-128 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ sudarė komisiją galimam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui ištirti (b. 1. 41)
Ministerija 2017 m. kovo 16 d. pateikė pareiškėjui pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. D5-74 (b. 1. 42–43). Pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. pateikė paaiškinimą Komisijai dėl galimo tarnybinio nusižengimo (b. 1. 44). Ministerija 2017 m. kovo 29 d. pateikė pareiškėjui prašymą pateikti papildomą paaiškinimą Nr. D5-84 (b. 1. 49–50). Pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. pateikė papildomą paaiškinimą Komisijai dėl galimo tarnybinio nusižengimo (b. 1. 53–54).
Ministerija 2017 m. balandžio 7 d. parengė išvadą Nr. D5-104 „Dėl Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio vyriausiojo specialisto M. B. tarnybinio nusižengimo“, kuria pasiūlė pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą (b. 1. 69–79).
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2017 m. balandžio 26 d. priėmė įsakymą Nr. P1-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. B.“ skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą (b. 1. 14–15).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatos.
Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba.
Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 3 dalis).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėse tarnybinių ginčų bylose yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (LVAT 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, LVAT 2012 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012 ir kt.). Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Teismas, spręsdamas, ar tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, turi nustatyti, ar išvadoje tyrimo metu surinkta medžiaga paremta duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika (ir kokia konkrečiai), yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar buvo laikytasi pagrindinių tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrų ir taisyklių (LVAT 2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011 ir kt.).
Pareiškėjo teigimu, tarnybinis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas ir atliekamas nepagrįstai, be teisinio pagrindo, galimai šališkai, turint regimybę dėl jo pažeidimo ir kaltumo, galimai siekiant daryti įtaką jo profesinei veiklai. Nurodo, kad ministro patarėja nėra subjektas, kuris galėtų rinkti informaciją apie valstybės tarnautojus, taip pat rinkti duomenis ar kitokią informaciją apie asmenis, vykdančius valstybės tarnybos funkcijas.
Pagal Taisyklių 3 punktą gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ministro patarėja tarnybiniu pranešimu „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą (b. 1. 37). Ministro patarėjos pateiktas tarnybinis pranešimas laikytinas oficialia informacija. Pareiškėjo teiginiai dėl informacijos rinkimo apie valstybės tarnautojus yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad ministro patarėja informacijos savo iniciatyva nerinko, o gavo ją iš Fondo administracijos. Pareiškėjo teigimu, tarnybiniame pranešime pateikta bendro pobūdžio informacija. Teismo nuomone, tarnybinio pranešimo metu, kol iš esmės tarnybinis tyrimas dar nevyksta, nėra galimybės pateikti tikslios informacijos, informacija renkama jau atliekant tarnybinį tyrimą. Nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad ministro patarėja tarnybiniame pranešime konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Iš tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad jame nurodyta, jog „galima išvada, kad M. B. <...> padarė tarnybinį nusižengimą“ (b. l. 37). Pareiškėjo teiginys, kad tarnybinis tyrimas buvo atliekamas galimai siekiant daryti įtaką jo profesinei karjerai, yra nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl atmestinas. Pareiškėjo teigimu, atlikto audito ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus, yra nepaneigta, nėra pripažinta, kad ji atlikta šališkai. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinama ne atlikto audito ataskaita, o pareiškėjo elgesys atliekamo audito metu, todėl teiginiai dėl audito ataskaitos atmestini.
Pareiškėjo teigimu, be jokio teisinio pagrindo paaiškinimai iš jo jau buvo pradėti rinkti iki įteikiant 2017 m. kovo 16 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad būtent 2017 m. kovo 16 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. D5-74 pareiškėjui buvo prašoma pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir nurodyti visas aplinkybes (b. 1. 43). Pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad 2017 m. kovo 16 d. pranešimą gavo 2017 m. kovo 16 d. Taigi nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad paaiškinimai pradėti rinkti iš jo prieš įteikiant 2017 m. kovo 16 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą.
Byloje nustatyta, kad Komisija siekė gauti tarnybiniam nusižengimui tirti reikalingą išsamią informaciją, turinčią reikšmės tarnybinės atsakomybės taikymui, nes Pareiškėjo paaiškinime reikalinga informacija nebuvo pateikta. Taisyklių 12 p. nebuvo pažeistas, nes yra skirtas būtent informacijai, turinčiai reikšmės tarnybinės atsakomybės taikymui, gauti. Draudimo pakartotinai kreiptis į įtariamą valstybės tarnautoją su klausimais ir prašyti jo paaiškinimų šis punktas nenustato.
Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad savo paaiškinimus komisijai jis pagrindė. Atsakydamas į komisijos užduotą klausimą „Kodėl susirašinėjimas darbiniu elektroniniu paštu vyko neformalia, nedalykine kalba, apie trečiuosius asmenis ir jų veiksmus atsiliepiant nepagarbiai („tie vadinami „prašymai“, vartojant neaiškią terminiją („slidus“ klausimas), svarstant galimybes „ką nors sugalvoti“?“ Pareiškėjas papildomame paaiškinime nurodė, kad susirašinėdamas bendravo oficialiai, pagarbiai, konstruktyviai ir dalykiškai bei taisyklinga lietuvių kalba, trečiųjų asmenų neminėjo ir jų veiksmų nevertino. Tokie deklaratyvūs teiginiai komisijos neįtikino, nes jais neatsakyta į konkrečius klausimus, nepateiktos įtarimus sukėlusio elgesio priežastys.
Atsakydamas į komisijos užduotus klausimus „Kaip sureagavote į Jūsų audituojamo subjekto atstovės teiginį „ dokumentų ir pačių skundų turinį drąsiai galime pritempti prie jūsų nurodyto teisės akto punkto pažeidimą“?“, „Kaip vertinote žodžius „drąsiai galime pritempti“?“, „Kaip vertinote Jūsų audituojamo subjekto atstovės padėką už Jūsų jai pateiktus dokumentus?“, „Kokių ėmėtės veiksmų, gavęs tokį laišką?“ Pareiškėjas papildomame paaiškinime nurodė, kad vertinti / komentuoti audituoto subjekto atstovės teiginius ar pamąstymus ir už juos atsakyti negali. Tokią pareiškėjo poziciją komisija vertino itin kritiškai, nes jis be jokių argumentų nepasinaudojo galimybe pareikšti savo nuomonę dėl tarnybinio tyrimo rezultatams ir savo tarnybinei atsakomybei esminę reikšmę turinčių aplinkybių.
Atsakymų į komisijos užduotus klausimus „Ką turėjote omenyje, rašydamas „Gali manęs paklausti kodėl“ - kas ir kokia forma Jums nurodė (ar, Jūsų nuomone, galėjo nurodyti) analizuoti laiške minimą informaciją?“, „Kodėl kreipėtės į Jūsų audituojamo subjekto atstoves su klausimu „ką atsakyti“?“, „Kodėl atsakymų dėl audito atlikimo metu kylančių klausimų ieškojote ne audituojamosios įstaigos dokumentuose ir oficialioje informacijoje?“ Pareiškėjas komisijai nepateikė. Tokią Pareiškėjo poziciją komisija vertino kritiškai, kaip neprofesionalų, šališką, netiesiogiai įrodantį palankumą audituojamajam subjektui elgesį, siekį apginti save.
Pareiškėjo teigimu, Komisija nesiūlė ministrui pripažinti, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Centralizuoto vidaus audito skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. A1-244, 3 punktą bei Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. Al-244, 2 punktą, tačiau skundžiamu įsakymu pripažinta, kad pareiškėjas šias nuostatas pažeidė.
Išvados 11 lape yra nurodyta, kad Komisija siūlo pripažinti, kad M. B. padarė tarybinį nusižengimą, t. y. nesilaikė valstybės tarnautojų veiklos etikos ir elgesio principų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą (b. 1. 79). Išvados 10 lape nurodyta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2 punktą ir 2.2 bei 2.3 papunkčius, 5 punktą ir 5.1 papunktį, 6 punktą ir 6.1, 6.3 ir 6.4 papunkčius bei 7 punktą ir 7.3 papunktį, taip pat Centralizuoto vidaus audito skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. Al-244, 3 punktą bei Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. Al-244, 2 punktą. Taigi Išvadoje nurodyti visi pareiškėjo teisės aktų pažeidimai.
Pareiškėjo nuomone, tarnybinis tyrimas jo atžvilgiu pradėtas ne ministro pavedimu, o galimai Ministerijos Personalo skyriaus iniciatyva, nes ant tarnybinio pranešimo ministras parašė rezoliuciją „Personalo sk. prašau inicijuoti tarnybinį tyrimą“. Pagal Taisyklių 4 punktą valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar savivaldybės taryba, įpareigoja už įstaigos, kurioje šis valstybės tarnautojas eina pareigas, personalo tvarkymą atsakingą asmenį ar įstaigos administracijos padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovą arba kitą įstaigos valstybės tarnautoją pradėti tirti tarnybinį nusižengimą. Ministro patarėja, gavusi informaciją iš Fondo administracijos dėl pareiškėjo veiksmų, kreipėsi į ministrą. Ministras, gavęs 2017 m. kovo 8 d. tarnybinį pranešimą, parašė rezoliuciją „Personalo sk. prašau iniciuoti tarnybinį tyrimą“ (b. 1. 37). Taigi darytina išvada, kad tarnybinis tyrimas buvo iniciuotas būtent ministro ir pavestas atlikti Personalo skyriui.
Skunde nurodoma, kad pareiškėjui neaišku, kam ir kokią žalą jis savo veiksmais sukėlė. Pažymėtina, kad Išvados 10 lape yra nurodyta, kad padaryto tarnybinio nusižengimo pasekmės yra sumenkintas visuomenės pasitikėjimas valstybės tarnautojais, vidaus auditoriais ir valstybės institucijomis, viešos abejonės dėl šališkai ir neobjektyviai atlikto audito, būtinybė pirkti išorinio audito paslaugas ir tam skirti papildomus valstybės biudžeto išteklius (b. 1. 78). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jo veiksmai niekam žalos nesukėlė, yra nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad susirašinėdamas elektroniniais laiškais vadovavosi Vidaus audito rekomendacijomis, patvirtintomis Nuolatinės tarpžinybinės komisijos vidaus audito sistemos kūrimui valstybiniame sektoriuje koordinuoti 2003 m. kovo 13 d. sprendimu. Teismas pažymi, kad minėtos rekomendacijos yra nebegaliojančios, todėl pareiškėjas jomis remtis negalėjo ir atsakovė pagrįstai jų nevertino.
Pareiškėjas teigia, kad Išvados data 2017 m. balandžio 7 d., o D5 registre registruoto dokumento Nr. D5-102 data – 2017 m. balandžio 11 d. Tai gali reikšti, kad Išvada galėjo būti parengta praėjus daugiau nei 21 darbo dienai po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, o registro įrašas galimai suklastotas.
Pagal Taisyklių 11 punktą už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisija) tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo). Taigi, pagal Taisyklių 11 punktą, Komisija galėjo tirti tarnybinį nusižengimą 20 darbo dienų nuo jos sudarymo. Komisija sudaryta 2017 m. kovo 13 d. (b. 1. 41), Išvada parengta 2017 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. balandžio 10 d. įkelta į bendrą dokumentų registrą D5 (teisingas numeris yra D5-104, o ne D5-102, kaip nurodo pareiškėjas) (b. 1. 89). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai pažeisti nebuvo.
Pareiškėjas pažymi, kad nei skundžiamame įsakyme, nei Išvadoje nėra nurodyta, kokius pareigybės aprašymo punktus jis pažeidė. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinamas tarnybinės etikos taisyklių nesilaikymas, o ne pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų atlikimas, todėl pareigybės aprašymas pagrįstai nebuvo vertintas.
Pareiškėjo nuomone, struktūrinio padalinio veiklą reglamentuojančios normos yra blanketinio pobūdžio teisės aktai, jų nuostatos turi būti detalizuotos lokaliniuose teisės aktuose. Pažymėtina, kad Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. A1-244 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. Al-41 „Dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos struktūros, pareigybių sąrašo, pareigybių lygių ir kategorijų bei pareiginių algų (tarnybinių atlyginimų) koeficientų, nuostatų ir pareigybių aprašymų patvirtinimo“ pakeitimo“, 2 ir 3 punktuose įtvirtintos teisės normos nėra blanketinės, jos kaip tik yra detalizuojančios įstatymo normas, todėl pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, nei Išvadoje, nei skundžiamame įsakyme nenurodytas teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs pareiškėją elgtis atitinkamu būdu. LVAT yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustatė bendrąją valstybės tarnautojo pareigą laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba (LVAT 2016 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-812-146/2016). Iš skundžiamo įsakymo matyti, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus. Minėtose įstatymo normose nustatyta daugybė valstybės tarnautojo bendrųjų pareigų, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais nustatytais veiksmais (neveikimu) valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Šiuo atveju Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punkto pažeidimą atsakovė susiejo su valstybės tarnautojo pareigos laikytis konstitucijos, teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nei Išvadoje, nei skundžiamame įsakyme nenurodytas teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs pareiškėją elgtis atitinkamu būdu, yra nepagrįsti.
Išvados 10 lapo 5.3 punkte (b. 1. 78) nurodyta, kad M. B. tarnybinį nusižengimą padarė dėl aplaidumo (neatsargumo) ir nenumatė, kad dėl jo tokio veikimo gali kilti tam tikrų padarinių, nors pagal veiklos aplinkybes ir savo dalykines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, taigi pareiškėjo kaltės forma yra neatsargumas ir ji yra nustatyta Išvadoje. Išvados 5.4 punkte nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo priežastys – valstybės tarnautojo funkcijoms atlikti reikalingų žinių ir įgūdžių neturėjimas, nemokėjimas palaikyti oficialius, objektyvius ir nešališkus dalykinius ryšius su audituojamojo subjekto atstovais.
Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė atlikdama tarnybinio nusižengimo tyrimą turėjo išankstinę nuostatą ir regimybę dėl jo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo.
Taigi teismas daro išvadą, kad ginčijamas įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, priimtas teisėtai, tarnybinis nusižengimas konstatuotas pagrįstai ir kvalifikuotas tinkamai, byloje nenustatyta jokių esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti skundžiamą įsakymą, todėl teismas atmeta pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P1-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. B.“. Pareiškėjui skirta nuobauda yra proporcinga, atitinkanti pažeidimo pobūdį, todėl jos naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo M. B. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.