Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Roma Rimkienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-337/2014 Teisminio proceso Nr. 1-74-1-00079-2012-4

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. gegužės 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Sigito Bagdonavičiaus ir Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

VĮ Utenos miškų urėdija civilinis ieškinys tenkinas ir iš R. V. priteistas 57630 Lt (penkiasdešimt septynis tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt litų) turtinės žalos atlyginimas ir 5% metinių palūkanų už priteistą sumą, jas pradedant skaičiuoti po šešių mėnesių nuo įsiteisėjusio nuosprendžio pateikimo vykdyti dienos iki nuosprendžio visiško įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad jis nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. kovo 16 d., tiksliai nenustatytu laiku, VĮ Utenos miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos valstybinės reikšmės (duomenys neskelbtini) miško kvartale Nr. 68, sklype Nr. 6, 5, 6 ha plote, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris įeina į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį, kaltinamasis R. V., neturėdamas leidimo miškui kirsti, iškirto bei pasikėsino pagrobti 166,48 kietmetrių medienos. Dalį jos - 63,42 ktm 24339,60 Lt vertės pardavė: tai 45,56 ktm ąžuolo medienos, kurios 1 ktm kaina 458 Lt ir bendra vertė 20866,48 Lt ir 17,72 ktm eglės medienos, kurios 1 ktm kaina 196 Lt ir bendra jos vertė 3473,12 Lt - visos šios medienos vertė 24339,60 Lt. O 103,06 kietmetrių (51,64 ktm padarinės ąžuolo medienos, kurios 1 ktm kaina 458 Lt ir vertė 23651,12 Lt; 19,44 ktm padarinės eglės medienos, kurios 1 ktm kaina 196 Lt ir vertė 3849,12 Lt; 2,19 ktm padarinės klevo medienos, kurios 1 ktm kaina 150 Lt ir vertė 328, 50 Lt; 12,78 ktm malkinės ąžuolo medienos, kurios 1 ktm kaina 118 Lt ir vertė 1508, 04 Lt; 0,04 ktm malkinės eglės medienos, kurios 1 ktm kaina 79 Lt ir vertė 3,16 Lt bei I grupės malkinės medienos 16,97 ktm, kurios 1 ktm kaina 118 Lt ir vertė 20021,46 Lt-visos šios medienos vertė 31342,40 Lt- R. V. pasiruošė iš kirtavietės išsivežti, taip kėsindamasis pagrobti didelės vertės - 55682 Lt svetimą turtą (166,48 ktm minėtų visų rūšių medienos). Tačiau nusikalstamos veikos jis nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes savavališką kirtimą surado bei sukliudė VĮ Utenos miškų urėdijos darbuotojai.

R. V. skundžia Molėtų rajono apylinkės teismo 2013-11-28 nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, skirti kitos rūšies nei laisvės atėmimas bausmę ir sumažinti priteisto ieškinio dydį.

Byloje yra gautas VĮ Utenos miškų urėdijos atsikirtimas į paduotą apeliacinį skundą. Atsikirtimu prašoma R. V. apeliacinį skundą atmesti ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2013-11-28 nuosprendį palikti nepakeistą. Teigiama, teismas tinkamai vadovavosi ieškovo pateiktais apskaičiavimas dėl padarytos žalos dydžio. Iškirstos medienos kiekį, rūšį byloje patvirtinta rašytinė medžiaga. Pažymi, kad kasacinio teismo praktika patvirtina, kad neteisėtu miško kirtimu padarytos žalos atlyginimo bylose pareigūnų pateikti duomenys pripažįstami tinkamais įrodymais šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2004). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 2 str. 11 d., 4 str. 6 d. miškų valdytojas yra miškų urėdija, kuri patikėjimo teise valdanti valstybinę miško žemę ir sutinkamai su šio įstatymo 23 str. 2 d. nuostatomis turi teisę pareikšti ieškinius dėl neteisėta veika padarytos žalos, kai žala padaroma miškui, kaip aplinkos objektui. Lėšos, įstatymų nustatyta tvarka išieškotos iš fizinių ir juridinių asmenų už neteisėta veika miškuose padarytą aplinkai žalą, pervedamos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.

R. V. iškirtęs medžius, dalį - 63,42 ktm medienos pagrobė ir ją pardavė. Iškirsti medžiai teisės aktuose apibrėžiami, kaip apvalioji mediena, todėl teismas pagrobtos medienos vertę teisingai nustatė pagal VĮ Utenos miškų urėdijos pateiktas 2012 m. kovo mėnesio vidutinės klasės apvaliosios medienos rinkos kainas - ąžuolo - 458 Lt, eglės - 196 Lt.

Teismas pagrįstai priteisė viso 57630 Lt sumą iš nuteistojo nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui. Ją sudaro 24339,60 Lt dėl 63,42 ktm pagrobtos medienos (žalos dydis pagrįstas medienos rinkos kaina), 16648,0 Lt miško valdytojo žala ir 21642,40 Lt žala, padaryta aplinkai dėl 166,48 ktm neteisėtai nukirstų augančių medžių, kurios dydis pagrįstas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarkos bei fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžių patvirtinimo“. Nurodoma, kadangi 5000 Lt sumą R. V. atlygino, todėl šia suma ieškinys buvo sumažintas. Nagrinėjamu atveju reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę nuteistajam atlyginti žalą 24339,60 Lt už pagrobtą 63,42 ktm medieną, persipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. prievole atlyginti žalą už 166,48 ktm savavališkai iškirtus ir sunaikintus kraštovaizdžio draustinyje augančius medžius, kuri apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau apelianto skundo teiginiai, kad ieškovas neteisėtai apskaičiavo padarytos žalos dydį ar kaip miško patikėtinis negali reikalauti žalos bei tokiu būdu skaičiuodama žalą gauna dvigubą pelną yra nepagrįsti, dėl ko tenkinti jo prašymą - sumažinti atlygintinos žalos dydį, nėra pagrindo.

Teismo posėdyje R. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliantas tvirtina, kad, kad teismas nemotyvavo sprendimo dėl jam paskirtos bausmės. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė ir atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, į tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į savanaudiškus nusikalstamos veikos padarymo motyvus, į tai, kad nuteistasis nusikaltimu iš dalies atlygino padarytą žalą. Taip pat teismas nurodė, kad atsižvelgia ir į kaltininko asmenybę apibūdinančius duomenis – teistumą bei tai, kad R. V. kritiškai nevertina padarytos nusikalstamos veikos.

Nors iš bylos duomenų matyti, kad R. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas ( t.2., b. l. 148-150), dėl ko apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl R. V. teistumo, tačiau tai pagrindo švelninti apeliantui skirtą bausmę, atsižvelgiant į R. V. padarytą nusikalstamą veiką bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, nesudaro. 2012-04-11 Molėtų rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo R. V. nuteistas pagal BK 300 str. 1 d., buvo įsiteisėjęs ir tai neabejotinai neigiamai apibūdino apeliantą.

Nepagrįstai apeliantas nurodo, kad tai, jog jis kaltu prisipažino, iš dalies atlygino žalą, jo paaiškinimai byloje nuoseklūs, sudaro pagrindą pripažinti esant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. l d., 2 p.

Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – konstatuojama tada, kai asmuo savanoriškai (laisva valia) prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, parodo apie esmines jos aplinkybes ir kartu dėl padaryto nusikaltimo iš tiesų nuoširdžiai apgailestauja, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan. Apie šių aplinkybių buvimą sprendžiama ne vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus (kurie gali būti formalūs) dėl kaltės pripažinimo ar gailėjimosi, o objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą: duotų parodymų (iki nuosprendžio priėmimo) turinį, kitais įrodymais nustatytus faktus, realias kaltininko pastangas bei norą sušvelninti dėl jo padarytos nusikalstamos veikos kilusius padarinius, kritišką, adekvatų savo elgesio vertinimą ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-105/2013).

Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad R. V. kaltę ikiteisminio tyrimo metu pripažino tik iš dalies ir aiškino, kad miško nekirto, medžių nevežė, jų nepardavė ir jokio atlygio negavo, tik tarpininkavo surasdamas mišką kertančius žmones ir asmeniškai nieko neprašė ( t.1., b.l. 116-117). Iš R. V. paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje matyti, kad jis kritiškai padarytos veikos nevertino. Todėl teismas, nepripažindamas jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamąjį įstatymą taikė teisingai.

Pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. R. V. skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei įstatymo sankcijoje už padarytą veiką numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskirtąją bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti ir apelianto prašymą skirti kitos rūšies bausmę BK 54 str. 3 d. ar 62 str. pagrindu.

BK 62 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Byloje aplinkybė, jog R. V. nusikalstamą veiką padaręs pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, nenustatyta.

Pagal teismų praktiką BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas galimas tik tada, kai nustatomos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Be to, turi būti papildomai nustatyta bent viena iš sąlygų, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta tik viena R. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas pagal BK 62 str. 2 d. nuteistajam negalimas.

BK 54 str. 3 d. numato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apygardos teismas konstatuoja, kad byloje, aplinkybių, leidžiančių daryti tokią išvadą, nėra. Pažymėtina, kad galimybė taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK straipsnio sankcijoje, atsiranda teismui nustačius išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Skundo argumentai, kad R. V. kaltę pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, atlygino dalį žalos, nagrinėjamoje byloje savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. V. nurodė, kad su civiliniu ieškiniu pilnai sutinka ir savo apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų dėl civilinio ieškinio sumažinimo atsisakė. Apeliantui atsisakius nuo apeliacinio skundo dalies dėl priteistos atlyginti žalos sumažinimo teismas šiuo klausimu nepasisako.

Įvertinęs nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.