- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-11-02
- Bylos Nr.
- 1-2052-1015/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52500-2015-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ingrida Mikužytė
- Kaltinamasis
- S. M.
- Nukentėjusysis
- E. G.
- Advokatai
- Gediminas Skaistys
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) d. Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, išsiskyręs, turintis du nepilnamečius vaikus, dirbantis pagal verslo liudijimą, neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. M. dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2015 m. rugsėjo 20 d. apie 12.00 val. prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ adresu Ozo g. 25, Vilniuje, konflikto su E. G. metu spyrė į dėžę, ant kurios buvo sudėti peiliai, po ko nuo S. M. spyrio smūgio vienas iš peilių, krisdamas nuo dėžės, įsmigo E. G. į pilvą, t. y. neįvertinęs savo veiksmų galimų sunkių pasekmių, nors galėjo ir turėjo numatyti, dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo S. M. padarė E. G. sunkų sveikatos sutrikdymą.
S. M. teisiamojo posėdžio metu pripažino savo kaltę ir parodė, kad E. G. prie Akropolio pardavinėja pjūkliukus, medicininius įrankius. Jis (S. M.) pirko pjūkliuką, jo rėmelį, perklausė 3 kartus, ar jam tiks standartiniai peiliukai, jį patikino, kad tiks. Tačiau kai nusipirko peiliuką, jis netiko, dėl ko pasijuto apgautas. Norėjo grąžinti pjūkliuką, prašė grąžinti pinigus, tačiau nukentėjusysis nesutiko, pasiuntė jį velniop. Tada jam užvirė kraujas ir iš to pykčio spyrė į dėžę, kuri buvo prie kojų, nematė, kad ant dėžės buvo peiliai, pagalvojo, kad nors daiktus nuo tos dėžės pasirankios. Paaiškino, kad peilių ant dėžės nematė, pagrinde pas jį buvo pincetai, pjūkliukai, gailisi dėl to, kas atsitiko, nenorėjo, kad taip atsitiktų, atsiprašė nukentėjusiojo. Nurodė, kad nukentėjusiojo bandė atsiprašyti po pirmo posėdžio, bet jis pasakė, kad nenori jo nei matyti, nei girdėti, duomenų jo neturėjo, nukentėjusiajam iš jo nereikia atsiprašymo, jam reikia iš šios situacijos tik naudos. Nurodė, kad jo pajamos per mėnesį svyruoja, vieną mėnesį keli šimtai eurų, kitą – 400 eurų, šiuo metu gyvena su buvusia žmona ir vaikais, teikia išlaikymą vaikams. Sutinka, kad padarė neturtinę žalą, tačiau ne tokio dydžio, kokios prašo nukentėjusysis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis savo kaltę pripažino visiškai, davė išsamius parodymus, jam sutinkant bei prokurorui ir gynėjui neprieštaraujant, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 273 straipsniu, kitus įrodymus byloje ištyrė sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.
Ikiteisminio tyrimo metu S. M. savo kaltę taip pat pripažino visiškai ir parodė, kad spyrė į dėžę, ant kurios buvo peiliai, kurių įvykio metu nematė, ne dėl to, kad būtų norėjęs sužaloti nukentėjusįjį, o tiesiog iš pykčio, kad negrąžino jam pinigų už rankinio pjūkliuko rėmelį, kurį buvo iš jo pirkęs. Parodė, kad tiksliai nepamena, tačiau porą mėnesių iki įvykio jis iš nukentėjusiojo prie PC „Akropolis“, esančio Ozo g. 25, Vilniuje, už maždaug 70 Lt nusipirko rankinį pjūkliuko rėmelį. Jam jis buvo reikalingas darbui. Pirkdamas paklausė nukentėjusiojo, ar į rėmelį tinka bet koks iš parduotuvės nupirktas standartinis peiliukas, nukentėjusysis patikino, kad tikrai tinka be koks. Todėl jis nupirko iš nukentėjusiojo rėmelį. Vėliau nusipirko iš parduotuvės peiliuką ir bandė jį įstatyti į iš nukentėjusiojo nupirktą rėmelį, bet peiliukas į jį netilpo, todėl suprato, kad nukentėjusysis pardavė jam nestandartinį rėmelį. Kadangi iš nukentėjusiojo nupirktas rankinis pjūkliukas jam netiko, nusprendė nueiti pas nukentėjusįjį ir grąžinti jam parduotą rėmelį, atgauti už jį sumokėtus pinigus. Tuomet dienos tiksliai nepamena, bet gali būti įtarime nurodytu metu, buvo ruduo, jis nuvažiavo prie „Akropolio“, nuėjo prie šalia „Akropolio“ prekiaujančio nukentėjusiojo ir pasakė, kad standartiniai pjūkliukai netinka, todėl prašė, kad jis grąžintų jam pinigus. Nukentėjusysis atsisakė tai daryti, jis (S. M.) vis tiek nenusileido ir toliau prašė jo grąžinti pinigus už netinkamą prekę. Nukentėjusysis tuomet ne tik atsisakė jam grąžinti pinigus, bet dar ir išvarė jį iš prekyvietės. Jį dėl tokio nukentėjusiojo neteisingo elgesio apėmė pyktis ir jis, nežiūrėdamas kur, spyrė koja į kažkokią šalia jo buvusią dėžutę, kas per dėžutė ir kas buvo ant jos, nepastebėjo. Spyręs į dėžę, jis iškart apsisuko ir ėjo savo reikalais. Jam nespėjus niekur toli nueiti, jį sulaikė keli ten, kaip ir nukentėjusysis, prekiavę asmenys. Nuvedė prie nukentėjusiojo, tuomet pamatė, kad pastarasis sužeistas, kraujuoja. Jį sulaikę turgaus prekiautojai turbūt pagalvojo, kad jis papjovė nukentėjusįjį. Netrukus atvyko greitosios medicinos pagalbos darbuotojai ir pareigūnai. Kas juos iškvietė, nežino. Nukentėjusįjį išvežė greitoji, o jį išsivežė pareigūnai. Nurodė, kad jis nematė, kad ant dėžės peiliukai, nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo. Taip gavosi netyčia. Nurodė, kad gailisi, jog taip nutiko (b.l. 46).
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. G. parodė, kad prieš du mėnesius jis pardavė nepažįstamam vaikinui chirurginį pjūkliuką kaulams pjauti. Vakar apie 12.00 val. tas pats vaikinas atvyko Ozo g. 25, Vilniuje prie PC „Akropolis“, kur jis prekiavo ir norėjo atgal gražinti pjūkliuką, už tai jam turėjo grąžinti pinigus. Jis su pretenzijomis nesutiko, todėl tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu vaikinas spyrė į dėžę, ant kurios buvo pilna peilių. Kadangi jis sėdėjo, tai vienas peilis krisdamas nuo dėžės įsmigo jam į pilvą. Jam ėmė stipriai bėgti kraujas. Tuomet kažkas iš netoliese esančių jam iškvietė greitąją, nuvežtas į Lazdijų ligoninę, stipriai sužalotas. Tiksliai nežino, kiek laiko praleis ligoninėje. Per tą vaikiną jis patyrė didelius materialinius nuostolius. Negalės prekiauti. Jam dėl fizinio sužalojimo turi didelių pretenzijų. Įvykis nebuvo filmuojamas (b.l. 18).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Z. S. parodė, kad jis kiekvieną sekmadienį su žmona atvažiuoja apie 10.00 val. į PPC „Akropolis“ prie įėjimo, netoli kolonos, turi savo vietą, kur prekiauja savo sendaikčiais. Tokių prekiautojų kaip jis su žmona ten nemažai. Praėjusį mėnesį, tikslios dienos nepamena, mėnesio pabaigoje, iki pietų, laiko tikslaus nepamena, prie šalia jo prekiaujančio vyriškio, kuris vardu ar tai Edvardas, ar tai Eduardas, priėjo jaunas vaikinas, kuris pasilenkęs kažką su Edvardu kalbėjo. Kadangi jis su Edvardu nebendravo, tai apie ką kalbėjosi vaikinas su Edvardu, neklausė. Tik po keleto minučių išgirdo stiprų įrankių kritimo garsą ant žemės. Tuomet jis atsisuko į Edvardo pusę pasižiūrėti, kas nutiko, ir pamatė piktą ir perbalusį stovintį vaikiną bei Edvardą, kuris šaukė, kad jį papjovė. Vaikinas ėmė šalintis, iš lėto eiti „Akropolio“ pusėn, tada jis su dar keliais prekiautojais - Algiu ir Jonu nuėjo paskui vaikiną ir jį atsivedė atgal į prekyvietę. Vaikinas nesipriešino, nieko nesakė, tik tylėjo, iš vaikino išvaizdos suprato, kad jis streso būsenoje. Tuomet kažkuris iš prekiautojų iškvietė policiją ir greitąją medicinos pagalbą. Ten, kur Edvardas sėdėjo ant žemės, buvo pilna kraujo. Atvykę medikai Edvardą išsivežė, o policijos pareigūnai jaunuolį. Jis paties momento, kaip Edvardas buvo sužalotas, nematė, todėl negali atsakyti, ar vaikinas jį sužalojo ar Edvardas susižalojo kažkaip kitaip. Nori pažymėti tik tai, kad tą sulaikytą vaikiną jis pas Edvardą matė jau ne pirmą kartą, savaitė ar dvi iki įvykio, tas vaikinas jau buvo buvęs pas Edvardą. Jo žmona taip pat nematė, kaip Edvardas buvo sužalotas, nes ji tuomet buvo nuėjusi pas prekiautoją. Ar Algis ir Jonas matė, kaip Edvardas buvo sužalotas, jis nežino (b.l. 37).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. parodė, kad maždaug prieš mėnesį laiko, apie 13.00 val. jis buvo kolekcionierių, prekiaujančių tik sekmadieniais, turguje prie PPC „Akropolio“, esančio adresu Ozo g. 25, Vilniuje. Ten būdamas kalbėjo su vienu iš kolekcionieriumi ir tuo metu išgirdo garsų triukšmą, garsas toks, lyg kažkas metalinio kristų ant plytelių. Tuomet atsisuko pasižiūrėti ir pamatė pro vieną iš kolekcionierių - Edvardą, einantį sau ramiai su šalmu rankose jauną vaikiną. Edvardas sušuko, kad jį papjovė. Netoliese Edvardo buvęs senyvo amžiaus vyriškis sako jam, ką tu čia juokauji, tuomet Edvardas pakėlė megztinį ir pamatė, kad tikrai pas jį žaizda ir ėmė bėgti stipriai kraujas. Tuomet šalia Edvardo buvęs senukas sušuko „kvieskit greitąją pagalbą“, ir jis greit paskambino bendruoju pagalbos centro numeriu ir pranešė apie sužeistą žmogų. Jis nematė momento, kaip Edvardas buvo sužalotas, girdėjo, kad jis ginčijosi su vaikinu, kuris vėliau bandė dingti, tačiau dėl ko nežino. Prieš Edvardui nutinkant nelaimei jis matė, kad jis priešais save ant dėžės buvo priešais save aštriais galais susidėjęs chirurginius peilius, o pats jis sėdėjo tiesiai prieš juos. Vaikiną, kuris bandė pasišalinti iš įvykio vietos, kolekcionieriai greitai sulaikė. Jam iškvietus greitąją, atvyko tiek greitoji medicinos pagalba, tiek policija. Palaukė, kol buvo išvežtas Edvardas, vaikinukas, sudėti į Edvardo automobilį daiktai ir automobilis užplombuotas, tuomet ir jis kažkur nuėjo. Kaip sužinojo vėliau, tai sulaikytas vaikinukas spyrė į dėžė, ant kurios buvo Edvardo chirurginiai peiliai ir tuomet vienas iš jų greičiausiai įsmigo Edvardui į pilvą. Mano tas vaikinukas tikrai nenorėdamas sužeisti Edvardą spyrė į dėžę su chirurginiais peiliais, o tiesiog būdamas piktas dėl kažkokios Edvardo jam parduotos prekės (b. l. 39).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. A. parodė, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį, dienos nepamena, prieš pietus, jam prekiaujant „Blusų turguje“, netoli PPC „Akropolis“, adresu Ozo g. 25, Vilniuje, knygomis, jis išgirdo kažkokį triukšmą ir atsisukęs pamatė nuo Edvardo, prekiaujančio aštriais daiktais, nueinantį vaikiną, o Edvardo pilve kraujuojančią žaizdą ir Edvardas šaukė, kad jį pripjovė. Jis su kitais prekybininkais puolė vytis vaikinuko, jį sulaikė. Tuomet iškvietė policiją ir vaikinuką perdavė policijai, o Edvardui iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Medicinos pagalbai išvežus Edvardą, jis dirbo toliau. Momento, kaip buvo sužalotas Edvardas, jis nematė, todėl daugiau neturi ką pridurti (b. l. 64).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2015 m. gruodžio 2 d. specialisto išvadoje Nr. G 3781/15(01), remiantis E. G. medicininių dokumentų duomenimis, pateiktos išvados: „1. E. G. nustatyta kiauryminė pilvo sienos žaizda, kuri medicinos dokumentuose įvardinta kaip durtinė bei paviršinis didžiosios taukinės sužalojimas su kraujo (100 ml) išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę. 2. Sužalojimai padaryti paveikus duriančių ar duriančių-pjaunančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu, neilgai trukus prieš kreipiantis medicinos pagalbos. Sužalojimas visumoje kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktas). 3. Sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu, nes kartotino traumavimo požymiai medicinos dokumentuose nekonstatuoti. 4. Sužalojimo vieta yra pasiekiama E. G. rankomis. Sužalojimo galimybė pačiam E. G. griūnant ant duriančių ar duriančių-pjaunančių savybių turinčio daikto ar įrankio neatmetama“ (b. l. 33-34).
Įvykio vieta buvo apžiūrėta, rezultatus užfiksuojant įvykio vietos apžiūros protokole (b. l. 12-13).
Motyvuojamoji dalis
Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo
Baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Minėti teisėtai surinkti ir teisiamajame posėdyje sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ištirti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą. Šių įrodymų visumos pagrindu teismas pripažįsta, kad nustatytos šios faktinės aplinkybės: S. M. 2015 m. rugsėjo 20 d. apie 12.00 val. prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ adresu Ozo g. 25, Vilniuje, konflikto su E. G. metu spyrė į dėžę, ant kurios buvo sudėti, be kita ko, peiliai, dėl ko vienas iš peilių, krisdamas nuo dėžės, įsmigo E. G. į pilvą, ir taip padarė E. G. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Nurodytos aplinkybės nustatytos pirmiausia paties kaltinamojo parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu. Be to, tam tikrais aspektais nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojų Z. S., V. K. ir A. A. parodymai. Specialisto išvada Nr. G 3781/15(01) neabejotinai patvirtina, kad nurodytais veiksmais nukentėjusiajam E. G. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Taigi įvertinus nurodytus duomenis, pripažintina, kad nustatyti visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje, tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios pusės požymiai, o būtent, kad nurodytais veiksmais – spirdamas į prie nukentėjusiojo, pastarajam sėdint, buvusią dėžę, ant kurios buvo peiliai, iš kurių vienam įsmigus nukentėjusiajam į peilį, jis taip padarė pastarajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Vertinant kaltės klausimą, pripažintina, kad nurodytą veiką jis padarė dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo, o būtent – neįvertinęs savo veiksmų galimų sunkių pasekmių, nors galėjo ir turėjo numatyti. Pažymėtina, jog objektyvių duomenų, kad kaltinamasis matė ant dėžės buvusius peilius, kad numatė, kad dėl jo elgesio – spyrio su koja į dėžę – galėtų atsirasti atitinkamos pasekmės, kad jis tokių pasekmių norėjo, siekė ir pan., šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, taigi pripažintina, kad nėra neabejotinų duomenų, kad jo veikoje būtų kitokia kaltės forma, nei kad nusikalstamas nerūpestingumas (tyčia ar nusikalstamas pasitikėjimas).
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teismas konstatuoja, kad S. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje.
Dėl atsakomybės individualizavimo
Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis ir jo gynėjas prašė taikyti S. M. atžvilgiu Baudžiamojo kodekso 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Baudžiamojo kodekso 40 straipsnis nustato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą; laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Nurodyto straipsnio 2 dalis įtvirtina keturias privalomas sąlygas nurodyto instituto taikymui, o būtent:
asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką irvisiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką irbent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, iryra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamą veikų.
Vertinant galimybę S. M. atžvilgiu taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismas pirmiausia pažymi, kad kaltinamasis padarė vieną neatsargų nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, taigi šiuo aspektu Baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga dėl nusikalstamų veikų rūšių, kurias padarius gali būti taikomas nurodytas institutas, tenkinama. Vertinant kitų BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų buvimą, pažymėtina, kad būtina įvertinti, ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės bus pakankamas siekiant užtikrinti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamą veikų, kas sprendžiama įvertinus ir minėtas būtinąsias sąlygas, numatytas BK 40 straipsnio 2 dalyje. Be to, pažymėtina, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų buvimą, teismas turi teisę, bet ne pareigą taikyti atleidimo pagal laidavimą institutą, atsižvelgdamas į tam tikras reikšmingas aplinkybes, susijusias su tuo, ar konkrečiu atveju atleidimas nuo atsakomybės atitiktų teisingumo principą.
Teismas, įvertinęs pateiktų duomenų visumą, pirmiausia pažymi, kad yra tenkinama sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte – asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Kita vertus, teismas nagrinėjamu atveju nepripažįsta, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga. Nors S. M. visiškai prisipažino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, kas buvo pakankamas pagrindas taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, visgi nurodytai sąlygai konstatuoti būtina nustatyti ne tik prisipažinimą, bet ir asmens nuoširdų gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos veikos pripažintinas tada, kai kaltininkas neigiamai ir kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti dėl nusikaltimo kilusias pasekmes, pvz., stengiasi atlyginti žalą ir pan. Nagrinėjamu atveju iš kaltinamojo parodymų teismui kyla pagrįstų abejonių, jog kaltinamasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Šiuo aspektu pastebėtina, jog aiškindamas aplinkybes, kuriomis buvo padaryta atitinkama veika, jis iš esmės, teismo vertinimu, bando lengvinti savo atsakomybę, akcentuodamas, jog nukentėjusysis buvo nesąžiningas, jį apgavo, nenorėjo taikiai išspręsti susidariusios situacijos (t. y. grąžinti pinigus į, pasak kaltinamojo, jam parduotą netinkamą prekę). Su nurodytos sąlygos nustatymu nagrinėjamoje situacijoje neatsiejamai susijusi ir kaltinamojo pozicija dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam padarymo ir jos atlyginimo. Teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad sutinka, kad padarė neturtinės žalos nukentėjusiajam, taip pat kad sutinka dalį jos atlyginti, tačiau pastebėtina, jog kaltinamojo įvardinta neturtinės žalos suma, kurią jis galėtų atlyginti, yra 200 eurų. Todėl atsižvelgdamas į kaltinamojo paaiškinimus, kad jis galėtų atlyginti nukentėjusiajam 200 eurų neturtinę žalą nagrinėjamoje situacijoje, kai nukentėjusiajam padarytas netgi sunkus sveikatos sutrikdymas, akcentuojant tik savo sunkią turtinę padėtį, kaip esminę sprendžiant nurodytą klausimą, taip pat į kaltinamojo teiginius, kad sutinka atlyginti žalą, kurią priteis teismas, kita vertus, į kaltinamojo poziciją, jog nukentėjusiojo tikslas yra pasipelnyti iš šios situacijos, teismas turi pagrindo vertinti, kad kaltinamasis visgi kritiškai nevertina savo elgesio, nesuvokia savo elgesio sukeltų pasekmių, taigi nepripažintina, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi dėl savo veikos.
Minėti argumentai neatsiejami ir nuo kitų būtinų sąlygų, siekiant taikyti atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą institutą, o būtent – kaltinamasis bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamą veikų. S. M., paaiškindamas, kodėl jis iki šiol nėra atlyginęs bent dalies žalos, nurodė, kad neturėjo kontaktinių nukentėjusiojo duomenų, tačiau pažymėtina, kad šiuo aspektu nėra jokių objektyvių duomenų, liudijančių apie kaltinamojo pastangas susisiekti su nukentėjusiuoju, sušvelninti nukentėjusiajam kilusius sunkius neigiamus padarinius bent jau per žalos atlyginimo institutą, taip pat kad jis neturėjo objektyvios galimybės tai padaryti ir spręsti klausimą dėl žalos jam atlyginimo. Iki bylos išnagrinėjimo teisme dienos nukentėjusysis nebuvo atlyginęs nukentėjusiajam jokios žalos (nei turtinės, nei neturtinės) dalies, tik teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad gali atlyginti 200 eurų neturtinę žalą. Tačiau iš kaltinamojo ir nukentėjusiojo pozicijų akivaizdu, jog jokio susitarimo žalos klausimu nėra pasiekta. Taigi įvertinus nurodytus argumentus, spręstina, kad kaltinamojo pozicija, kad jis galėtų atlyginti 200 eurų neturtinės žalos, kad jis įsipareigoja atlyginti teismo priteistą žalą, visgi vertintina kaip formali, siekiant kad būtų formaliai nustatytos BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos, kadangi nėra jokių duomenų, kad jis savo valia būtų siekęs spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo, kad ėmėsi veiksmų, siekiant atlyginti bent dalį žalos, kad pasiektas koks nors sutarimas su nukentėjusiuoju ir pan.
Taigi atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nors, kaip minėta, yra nustatytos kelios sąlygos, būtinos taikyti atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą institutą – asmuo pirmą kartą teisiamas, taip pat, teismo vertinimu, nėra duomenų, paneigiančių, kad kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, visgi, kaip minėta, nenustatyta, kad S. M. nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, taip pat nėra tenkinamos sąlygos dėl žalos atlyginimo (įsipareigojimo atlyginti), o aplinkybių visuma leidžia teismui spręsti, kad nenustatyta sąlyga – pagrįstas manymas, kad žala bus visiškai atlyginta.
Be to, kaip minėta, taikyti asmeniui atleidimą nuo atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, o ne pareiga, netgi nustačius visas būtinas sąlygas (be abejo, sprendimą motyvuojant). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į jau paminėtų aplinkybių visumą, iš kurios teismas turi pagrindo spręsti, jog asmuo nevertina kritiškai savo elgesio, tam tikrais argumentais stengiasi sušvelninti savo atsakomybę, savo elgesį, kaip išplaukia iš jo parodymų, tam tikru aspektu pateisindamas argumentais dėl nukentėjusiojo elgesio, be to, vertinant neatsiejamai ir nuo to, jog nagrinėjamas nusikaltimas nors ir neatsargus, visgi jo pasekmės – nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, spręstina, kad atleidimas nuo atsakomybės pagal laidavimą neatitiktų ir teisingumo principo.
Nusprendus, kad nėra sąlygų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, argumentai dėl laiduotojo tinkamumo detaliai nenagrinėtini.
Taigi nurodytų argumentų visuma lemia, kad prašymas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netenkinamas.
Spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo S. M., teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, pirmiausia atsižvelgia į tai, kad padaryta nusikalstama veika – neatsargus nusikaltimas žmogaus sveikatai.
Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis prisipažino kaltu dėl jam inkriminuojamo kaltinimo, tačiau teismas, atsižvelgdamas į jau minėtus argumentus vertinant galimybę asmenį atleisti nuo atsakomybės, nepripažįsta, kad asmuo nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, taigi nepripažintina, kad nustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Atsižvelgtina ir į S. M. asmenybę: išsilavinimas – specialusis vidurinis, turi du nepilnamečius vaikus, juos išlaiko, dirba pagal verslo liudijimą, neteistas.
BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija – areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad S. M. skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis. Kadangi S. M. prisipažino kaltas ir buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmė mažintina vienu trečdaliu.
Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, ypač į tai, kad kaltinamasis neteistas, padarytas neatsargus nusikaltimas, jis dirba, turi nepilnamečius vaikus ir juos išlaiko, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, suteikiant galimybę asmeniui įvertinti savo elgesį, jo galimas pasekmes. Todėl, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidedamas vieneriems metams, atidėjimo laikotarpiu paskiriant S. M. BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą pareigą – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau nei 7 paroms.
S. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o įsiteisėjus, naikintina.
Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų
E. G. pareiškė baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, kuriame prašo priteisti iš S. M. 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad materialinės žalos dydį patvirtinančių dokumentų neturi, todėl teikia ieškinį tik dėl moralinės žalos. Nurodė, kad įvykio metu jam padarytas sužalojimas sukėlė didelį ir ilgalaikį fizinį skausmą bei negrįžtamą sveikatos praradimą, dėl patirto sužalojimo ilgai gydėsi. Įvykis jį skaudžiai palietė ir sukėlė labai didelius emocinius išgyvenimus bei nepatogumus, pilnai susigrąžinti prarastą sveikatą reikalinga pilnavertė reabilitacija, kuri kainuoja, bet pinigų tam jis neturi, o nemokamai negauna. Po įvykio dėl patirto sužalojimo, nuolatinio skausmo ir negalėjimo savarankiškai savimi pasirūpinti, lėšų gydymuisi neturėjimo pasidarė labai emocionalus, dirglus, pastovūs dvasiniai išgyvenimai.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę, be kita ko, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str.). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis pateikė civilinį ieškinį tik dėl neturtinės žalos.
Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina vadovautis, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Būtina atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos nustatymo kriterijais, o būtent: neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala – turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Taigi nurodytas sąrašas yra nebaigtinis, o teismas, spręsdamas nurodytą klausimą, atsižvelgia ir į tokias aplinkybes, kaip kad nukentėjusiojo asmens individualios savybės, nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo, jo turtinė padėtis ir pan.
Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių, kad dėl nusikalstamos veikos – sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo – E. G. patyrė atitinkamas neigiamas pasekmes, fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan., kadangi padaryta žala itin saugomai vertybei – sveikatai, be to, kaip minėta, nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Kita vertus, pažymėtina, kad be bendro pobūdžio nuorodos į sukeltas neigiamas pasekmes (kas, kaip minėta, neabejotina), visgi objektyvių duomenų, kad padaryta nusikalstama veika buvo sukeltos išskirtinės pasekmės psichologinei savijautai (nulemtos būtent nusikalstamos veikos, o ne kitų sveikatos problemų, negalavimų ir pan.), teismui nebuvo pateikta, taip pat nepateikta objektyvių duomenų apie būtent sužalojimo įtaką tolimesniam gyvenimui, liekamuosius reiškinius ir pan., kas taip pat pripažintina reikšminga, sprendžiant klausimą dėl civilinio ieškinio pagrįstumo.
Kaip minėta, sprendžiant klausimą dėl žalos priteisimo, turi būti siekiama nustatyti tam tikrą teisingą pusiausvyrą. Taigi teismas pažymi ir kaltinamojo (gynybos) argumentus dėl kaltinamojo sudėtingos turtinės padėties – jo pateiktus duomenis apie gautas pajamas 2012-2015 metais, tai, kad jis moka išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams. Tačiau visgi šiuo aspektu, nors sutiktina su argumentais, kad sprendžiant klausimą dėl žalos priteisimo, tai yra reikšminga, teismas pažymi, kad kaltinamasis yra jauno amžiaus, nėra duomenų, kad būtų nedarbingas ir pan., taigi nors nurodytos aplinkybės yra reikšmingos ir į jas atsižvelgtina, visgi tai nėra besąlyginis pagrindas išskirtinai žymiai sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį.
Kita vertus, pastebėtinos aplinkybės ir dėl nukentėjusiojo elgesio, kurį šioje situacijoje galima vertinti kaip didelį neatsargumą, prisidėjusį prie žalos atsiradimo, kadangi viešoje vietoje prekiaudamas atitinkamais daiktais, išdėliodamas juos prekyvietėje, nukentėjusysis nebuvo pakankamai rūpestingas, kadangi, kaip nustatyta, jis prekiavo ir peiliais, kurių vienas, kaltinamajam spyrus į dėžę, įsmigo nukentėjusiajam į pilvą, taigi akivaizdu, kad peiliai (peilis) nebuvo padėtas/supakuotas tokiu būdu, kad nekeltų pavojaus, juolab kad buvo prekiauta viešoje vietoje, prekyvietėje, kur buvo žmonių srautas ir pan. Taigi ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra reikšminga ir duoda pagrindą tam tikru laipsniu mažinti nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį.
Taigi atsižvelgdamas į jau minėtas aplinkybes, susijusias tiek su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, pavojingumu (ypač į aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo), konkrečių veiksmų, atliktų nukentėjusiojo atžvilgiu, ypatumais, kaltinamojo turtine padėtimi, taip pat ir paties nukentėjusiojo elgesiu, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos teismų praktiką neturtinės žalos priteisimo klausimu (tais atvejais, kai sunkus sveikatos sutrikdymas padaromas dėl neatsargumo), teismas sprendžia, kad E. G. iš S. M. priteistina 4 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo atstovas prašė priteisti iš kaltinamojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 193,97 eurų, susidariusias teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą E. G. pagal tarnybos 2015 m. spalio 27 d. sprendimą.
Teismas sprendžia, kad nurodytos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis (BPK 103 str. 6 p., 104 str. 2 d.). Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, sprendžiamų klausimų esmę ir sudėtingumą, taip pat į tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skirtas advokatas atstovavo nukentėjusįjį tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, teisme buvo pateiktas civilinis ieškinys, spręstina, kad nėra pagrindo prašomo priteisti atstovavimo išlaidų dydžio vertinti kaip neadekvataus ir neprotingo, todėl šios proceso išlaidos išieškotinos iš S. M.) (BPK 105 ir 106 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu, teismas
nusprendžia:
S. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, skirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti S. M. galutinę 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, S. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir skirti jam pareigą visu laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau nei 7 paroms (BK 75 str. 2 d. 8 p.).
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
S. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.
E. G. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti E. G. iš S. M. 4 000 (keturis tūkstančius) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Išieškoti iš S. M. valstybės naudai 193,97 eurų dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.