- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-29
- Bylos Nr.
- A-556-1564-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Mindaugas Kazlauskas
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 3-8) prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. S-179 (7-149/2008) ir priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 68-142, kuriuo apskaičiuota 186 245 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), 93 633 Lt FAPM delspinigių bei skirta 55 874 Lt bauda. Pareiškėjo manymu, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Mokestinių ginčų komisijos pateikti argumentai nepakankami padaryti išvadą, jog pareiškėjo 2002 metais gautos pajamos (931 228, 84 Lt) yra kitos fizinio asmens pajamos, o ne pajamos gautos vykdant 2002 m. lapkričio 4 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 1), pagal kurią buvo perleistos UAB „Šiaudvinis“ akcijos JAV įmonei „Hi-Net LLC“, bei pajamos gautos vykdant 2002 m. spalio 8 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 2), pagal kurią buvo perleistos UAB „Tarptautinio verslo reklamos projektų centras“ akcijos JAV įmonei „Federal investment LLC“. Sprendime neįrodyta, jog Sutartis Nr. 1 ir Sutartis Nr. 2 nebuvo įvykdytos. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau – ir FAPMLĮ) 39 straipsnis numatė, jog kitas pajamas gaunančius asmenis apmokestina įmonės, įstaigos ir organizacijos, išmokančios nurodytas pajamas gyventojams, arba jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybinės mokesčių inspekcijos, o FAPMLĮ 40 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad už FAPMLĮ nuostatų pažeidimą Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka atsako įmonės, įstaigos ir organizacijos bei fiziniai asmenys. Todėl net ir pripažinus, kad Mokestinių ginčų komisijos išvados dėl pareiškėjo gautų pajamų yra teisingos, mokestį išskaičiuojantis ir mokantis asmuo yra ne pareiškėjas, o pajamas pareiškėjui išmokantys juridiniai asmenys. Už fizinių asmenų pajamų mokesčio neišskaičiavimą ir nesumokėjimą į biudžetą privalo atsakyti pajamas išmokėję, tačiau mokesčio neišskaičiavę ir į biudžetą nesumokėję juridiniai asmenys. Pažymėjo, kad mokesčių administratoriai, nagrinėdami pareiškėjo metinėje gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijoje už 2002 metus pateiktus duomenis apie gautas pajamas, mokestines pretenzijas iškėlė tik dėl dalies pareiškėjo gautų pajamų. Kitos gautos pajamos (480 000 Lt), kurių gavimo pagrindas yra tas pats - Lietuvos juridinio asmens akcijų pardavimas, mokesčių administratoriui jokių abejonių nesukėlė. Tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais mokestiniais metais pareiškėjo sudaryti sandoriai dėl UAB „Argada“ akcijų pardavimo UAB „Kreditų brokeris“ už 160 000 Lt sumą, UAB „Ekvitula“ už 160 000 Lt sumą ir UAB „Loginvesta“ už 160 000 Lt sumą mokesčių administratoriaus yra laikomi sudarytais tinkamai ir įvykdytais. Tai rodo, jog mokesčių administratorius nebuvo nuoseklus. Nurodė, jog abi Sutartys atitiko sutarčių formai ir turiniui keliamus reikalavimus, buvo sudarytos veiksnių asmenų. Sutartys buvo įvykdytos - UAB „Šiaudvinis“ akcijas perleido „Hi-Net LLC“, kuri sumokėjo mokėjimo pavedimu į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą 170 000 EUR sumą, o UAB „Tarptautinio verslo reklamos projektų centras“ akcijas perleido „Federal Investment LLC“, kuri sumokėjo mokėjimo pavedimu į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą 100 000 EUR sumą. Sutarčių sudarymo ir vykdymo faktą patvirtina sutarčių nuorašai, pareiškėjo sąskaitos išrašai, apostilėmis patvirtinti „Hi-Net LLC“ ir „Federal investment LLC“ pareiškimai pareiškėjui, juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija nuorašai. Aplinkybė, jog pirkėjai yra užsienio juridiniai asmenys, nereziduojantys Lietuvos Respublikoje, nedaro jų pasirašytų ir įvykdytų sutarčių niekinėmis. Vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.78 straipsnio 3 dalimi, sandoris gali būti niekiniu tik tais atvejais, kai yra įstatymų nustatyti sandorio pripažinimo niekiniu pagrindai. Darant prielaidą, kad sandoris yra niekinis, turėjo būti nurodytas sandorio pripažinimo niekiniu pagrindas, o darant prielaidą, kad sandoris negaliojantis, yra būtinas atitinkamas teismo sprendimas. Pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai nevertino naujai pateiktų įrodymų - pirkėjų rašytinių patvirtinimų dėl Sutarčių sudarymo ir įvykdymo. Atkreipė dėmesį, jog nebuvo galima taikyti MAĮ 69 straipsnio numatyto principo, nes buvo konstatuota, jog ūkinės operacijos nevyko. Pareiškėjo teigimu, Mokestinių ginčų komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Nepaisant to, kad mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atkurti slepiamas arba iškreipiamas aplinkybes, siekiant nustatyti tikrąją šalių valią, t. y. taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, egzistuoja mokesčių administratoriaus pareiga įrodymais pagrįsti šio principo taikymą.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 77-83) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas gavo pajamų, kurios, sprendžiant iš byloje pateiktų įrodymų, nėra pajamos už akcijų pardavimą, todėl nėra priskiriamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu neapmokestinamosioms pajamoms ir turi būti apmokestintos FAPMLĮ nustatyta tvarka. Atsakovo teigimu, nustatyta, kad mokesčių mokėtojo pateikti minėtų bendrovių akcijų pirkimo ir pardavimo sandoriai buvo įforminti tik tam, kad būtų galimybė įteisinti gautas kitas ne už akcijų pardavimą neapmokestintas pajamas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog mokesčių administratorius apmokestino ne tą asmenį. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-609/2008.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 76) prašė skundo nepatenkinti, nurodydama, kad palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 106-117) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas metinėje gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijoje už 2002 metus deklaravo ataskaitiniais metais įsigytas 314 000 Lt vertės akcijas ir gautas 1 411 229 Lt pajamas už akcijų pardavimą. Akcijų pardavimo pajamoms pagrįsti pareiškėjas pateikė trijų Lietuvos juridinių vienetų (UAB ,,Tarptautinio verslo reklamos projektų centro“, UAB „Šiaudvinis“ ir UAB „Argada“) akcijų pirkimo ir pardavimo sutartis. Mokestinis ginčas kilęs dėl dalies pajamų, t. y. dėl 931 228,84 Lt, kuriuos pareiškėjas gavo pardavęs UAB „Tarptautinio verslo reklamos projektų centras“ ir UAB „Šiaudvinis“ akcijas bei, nuo kurių mokesčių administratorius apskaičiavo papildomai mokėtiną fizinių asmenų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija dėl 2002 metais gautų 931 228,84 Lt pajamų apibūdinimo ir jų apmokestinimo fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio FAPMLĮ 35 straipsnio 1 dalies 20 punktu, 33 straipsnio 1 dalimi, galiojusios MAĮ redakcijos 27-1 straipsniu, MAĮ 6-10 straipsniais, MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsniu, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu. Teismas, išanalizavęs surinktus įrodymus, sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad mokesčių mokėtojo pajamos buvo gautos ne iš akcijų pardavimo, o iš kitos veiklos, dėl ko turi būti apmokestinamos. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai įvykdė savo pareigas ir išvadas dėl pajamų kilmės pagrindė pakankamais įrodymais. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai bei dokumentai neįrodo, kad jo pajamos buvo gautos pagal Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Byloje pateikti įrodymai ir mokesčių administratoriaus surinkta medžiaga nepatvirtina, kad akcijų įsigijimo ir pardavimo sutartys buvo realiai vykdomos, todėl jo gautas pajamas sieti su būtent šiomis sutartimis nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, yra pasisakiusi dėl mokesčių administratoriaus pareigos analizuoti mokesčių mokėtojo sudarytus akcijų pirkimo - pardavimo sandorius Civilinio kodekso požiūriu. Šioje byloje buvo suformuluota taisyklė, kad mokesčių administratorius tokios pareigos neturi, apskaičiuojant mokesčius remiamasi ne civilinės, o administracinės teisės normomis. Teismas vadovavosi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta teismo pareiga remtis precedentais, priimtais kitose analogiškose bylose, ir, pasirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A261-1913/2008, kurioje teismas pareigą mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį už iš užsienio gautas pajamas pripažino šias pajamas gavusiam asmeniui. Teismas konstatavo, jog bylos atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra mokesčio mokėtojas FAPMLĮ 1 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Visas pajamas, tame tarpe ir tas, kurios turėjo būti sumokėtos kaip fizinių asmenų pajamų mokestis, asmuo yra gavęs. Tai, kad pajamas išmokėjusi įmonė nesumokėjo mokesčio, negali būti pagrindu nereikalauti mokesčio iš šias pajamas gavusio asmens. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas sandoris yra individualus, jo sudarymo aplinkybės gali skirtis, kiekvienu atveju surenkami skirtingi įrodymai. Todėl galimas vienoks ar kitoks sprendimas savaime nereiškia skirtingo įstatyminių nuostatų taikymo ir negali turėti įtakos šioje byloje susiklosčiusiams teisiniams santykiams.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 120-123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – mokesčių administratoriaus sprendimą panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas yra teisiškai nepagrįstas ir iš esmės pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.
2. Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo Mokestinių ginčų komisijoje bei Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu rėmėsi ankstesniais Mokestinių ginčų komisijos bei teismų priimtais sprendimais analogiškose bylose (Mokestinių ginčų komisijos 2008-07-02 sprendimas Nr. S-124 (7-92/2008), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-836/2006, 2006-02-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-851/2006, 2006-05-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-946/2006). Šiuose teismo precedentuose teismai nagrinėjo tuos pačius santykius, dėl tų pačių FAPMLĮ nuostatų, reglamentuojančių fizinių asmenų apmokestinimą, kuomet pajamos yra gaunamos iš juridinių asmenų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1913/2008, kuri iš esmės yra priimta tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisiniu santykiu skirtingame ginče, ir todėl negali būti taikoma kaip precedentas šioje byloje. Taip pat ši nutartis iš esmės prieštarauja iki šios nutarties suformuotai teismų ir Mokestinės ginčų komisijos praktikai, šiurkščiai pažeidžia FAPMLĮ nuostatas.
3. Šiuo konkrečiu atveju, kuomet mokesčių mokėtojas gavo pajamų iš juridinių asmenų, neatsižvelgiant į tai, buvo tai pajamos gautos iš vertybinių popierių pardavimo ar tai buvo kitos pajamos, ir šie juridiniai asmenys, išmokėdami atitinkamas gyventojo pajamų sumas, iš jų neišskaitė pajamų mokesčio, mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti mokesčio bei delspinigių sumokėjimo iš gyventojo ir atitinkamas pretenzijas turi reikšti įmonei, neišskaičiusiai mokesčio iš gyventojui išmokėtų pajamų. Galiojantys teisės aktai nenumato jokių išimčių užsienio juridiniams asmenims dėl jų teisinės formos, registracijos vietos, vadovų ir pan., todėl teismas ginčo nutartimi nurodydamas, kad FAPM turi sumokėti mokesčių mokėtojas - fizinis asmuo, o ne pajamas išmokėję juridiniai asmenys, ne tik kad netinkamai pritaikė FAPMLĮ nuostatas, netinkamai vadovavosi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tačiau ir diskriminavo mokesčių mokėtoją kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Ši diskriminacija pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojas (fizinis asmuo) yra išskiriamas iš kitų mokesčių mokėtojų (fizinių asmenų) rato, atsižvelgiant į tai, kas jam išmokėjo pajamas, t. y. LR juridinis asmuo ar užsienio juridinis asmuo.
4. Teismas sprendime ne dėl visų mokesčių mokėtojo argumentų pasisakė, ne visus juos vertino.
5. Byloje surinktų rašytinių įrodymų neištyrimas ir dėl jų nepasisakymas teismo sprendime bei visų bylai reikšmingų aplinkybių nenustatymas reiškia neginčijamą ABTĮ 81, 86 straipsnių pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 126-132) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti, nurodydama, kad palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusiame Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 straipsnio 20 punkte buvo numatyta, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamos pajamos, gautos pardavus ar kitu būdu perleidus nuosavybėn vertybinius popierius. Pareiškėjas tvirtina, kad akcijas pardavė. Tuo tarpu mokesčių administratorius yra priešingos pozicijos. Taigi šios bylos įrodinėjimo dalykas, ar pareiškėjo gauta suma galėjo būti pripažinta pajamomis gautomis iš akcijų pardavimo, todėl neapmokestintina fizinių asmenų pajamų mokesčiu, ar vis dėl to pripažintina kitomis pajamomis, apmokestinamoms 20 procentų fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Tokiam klausimui išspręsti aktualus įrodinėjimo institutas, apimantis surinktų įrodymų vertinimą, įrodinėjimo naštos paskirstymą tarp administracinės bylos proceso dalyvių, taip pat administracinio teismo teisines galimybes renkant įrodymus. Apeliacinio skundo argumentas dėl juridinių asmenų pareigos, išmokant atitinkamas pajamų sumas gyventojams, iš tų sumų išskaityti pajamų mokestį būtų svarstytinas bei aptarinėtinas, jei būtų konstatuota faktinė aplinkybė dėl realaus akcijų pardavimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007 yra pasisakęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį ir pats teismas savo iniciatyva gali išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų, tačiau bet kokiu atveju jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi šią administracinę bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir priėmė pagrįstą sprendimą. Ginčo visuomeniniams santykiams pritaikytas teisingas teisinis reglamentavimas.
Analizuojant byloje esančius faktinius duomenis, atkreiptinas dėmesys į tokias juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, kaip antai: pareiškėjo teisę 2002 m. spalio 18 d. sutartimi parduoti tik 16 procentų uždarosios akcinės bendrovės „Tarptautinio verslo reklamos projektų centro“ akcijų paketą; įsigijimą neveikiančios įmonės „Tarptautinio verslo reklamos projektų centro“ akcijų; pareiškėjo negalėjimą nurodyti argumentų bei pateikti įrodymų, jog įsigijus pastarosios įmonės akcijas dividendams gauti, atliko kokius nors veiksmus kaip šios įmonės akcininkas; JAV mokesčių administratoriaus atliktą tyrimą, kurio metu nustatyta, kad JAV įmonė neva įsigijusi uždarosios akcinės bendrovės „Tarptautinio verslo reklamos projektų centro“ akcijas, neturi galimybės atsidaryti banko sąskaitą JAV ir todėl jokie sandoriai JAV nėra įmanomi.
Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Šiaudvinis“ akcijų įsigijimo bei pardavimo pažymėtina tai, kad nepateiktas asmens atstovavusio JAV įmonę, įsigyjant bendrovės „Šiaudvinis“ akcijas, įgaliojimas sudarytį sandorį. Vertinant D. J. ir A. Z. paaiškinimus lieka neaišku, iš kokio asmens įsigytos akcijos. Be to, pareiškėjas nėra pateikęs įmonės „Šiaudvinis“ akcininkų 2002 m. spalio 25 d. sprendimo parduoti bendrovės akcijas, nėra įrodymų, kad už įsigytas akcijas pareiškėjas realiai sumokėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaudvinis“ akcijų pardavėjui. Skelbimų patalpinimų dieną pareiškėjas dar nebuvo bendrovės „Šiaudvinis“ akcininkas. Įmonė „Hi-Net LLC“ neva įsigijusi iš pareiškėjo bendrovės „Šiaudvinis“ akcijas yra formaliai veikianti bendrovė, neturinti jokio mokesčių identifikavimo numerio, o tai reiškia neturinti ir jokios galimybės atsidaryti JAV banko sąskaitos ir JAV vykdyti sandorius (Mokestinės bylos medžiaga).
Taigi surinktų faktinių duomenų visuma neabejotinai buvo įvertinta tinkamai, t.y. ne besikreipusio teisminės gynybos asmens naudai. Pareiškėjas nepardavė akcijų nei vienai ginčo bendrovei, o tai reiškia, jog ūkinės operacijos realiai neįvyko, todėl šiuo atveju nėra visiškai jokio pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog taisyklė įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje taikytina tais atvejais, kai sandoris yra realiai įvykęs, tačiau juo siekiama mokestinės naudos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, yra pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t.y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t.y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009).
Kaip jau buvo minėta aukščiau, apeliacinio skundo argumentas dėl juridinių asmenų pareigos, išmokant atitinkamas pajamų sumas gyventojams, iš tų sumų išskaityti pajamų mokestį būtų svarstytinas, jei būtų konstatuota faktinė aplinkybė dėl realaus akcijų pardavimo. Nenustačius pastarosios aplinkybės nebetenka teisinės prasmės pasisakyti minėtu klausimu. Arbitražinio teismo sprendimai ir su jais susiję kiti dokumentai (visa tai buvo pateikta administracinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) – įrodymai, tačiau jie atmestini ir nepripažintini tarnaujančiais pareiškėjo pozicijai pagrįsti. Visų pirma, dėl to, kad pateikti mokestiniam ginčui persikėlus į teisminę stadiją bei tos stadijos apeliacinį - galutinį etapą. Tai reiškia mokesčių mokėtojo nenuoseklumą nagrinėjamo ginčo kontekste, siekį išvengti atsakomybės. Antra, tai tik įrodymų visumos sudėtinė dalis, kuri neatsveria faktinių duomenų, bylojančių ne pareiškėjo naudai. Pagaliau būtina pabrėžti ir tai, kad nėra vertintini sandoriai sudaryti mokesčių mokėtojo su kitais asmenimis, tų sandorių vėlesnis pripažinimas nebegaliojančiais, remiantis arbitražiniais teismo sprendimais. Juk šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne sandorių, kuriais pareiškėjas grindė savo gautas pajamas, galiojimas bei vėlesnis jų nutraukimas, grąžinantis šalis į pradinę padėtį, o galimybė ginčo sandoriais pagrįsti pareiškėjo gautas pajamas ir iš to kylančios mokestinės teisinės pasekmės. Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo arba nevykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Apie civilinius teisinius santykius nagrinėjant mokestinius ginčus plačiau jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A17 – 301/2007; procesinio sprendimo kategorija 9.1 (S)).
Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė mokesčius ir mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas. Pagrindų tenkinti apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. K. (E. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.