Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. e2S-1783-459/2015

Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-13642-2014-4)

NUTARTIS

2015 m. lapkričio 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. Z. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. pareiškimą suinteresuotiems asmenims AB SEB bankui, AB DNB lizingui, BAB bankui „Snoras“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bankroto administratorė pateikė prašymą patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą, taip pat panaikinti V. Z. 2015-07-14 kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą 2 – uoju darbotvarkės klausimu. Be to, bankroto administratorė pateikė VĮ Turto banko prašymą dėl įmonės pripažinimo kreditore.

Pareiškėjo bankroto administratorė UAB „Principo reikalas“ pareiškė prisidedanti prie pareiškėjo atskirojo skundo ir prašo jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 str.). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str., 338 str.).

Fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ar kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesio algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).

Teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013; kt.).

Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte numatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kai paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo buvo teistas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222 ir 223 straipsniuose, ir teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi šio straipsnio taikymui privalu nustatyti dvi būtinąsias sąlygas: kad asmuo yra teistas pagal Baudžiamojo kodekso nurodytus straipsnius ir jo teistumas nėra išnykęs, taip pat būtina konstatuoti teistumo ir nemokumo priežastinį ryšį.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2015-03-12 nutartimi pareiškėjui V. Z. iškelta bankroto byla. 2015-09-04 teismas priėmė nutartį bankroto bylą nutraukti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžiu V. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 30 MGL (1129 Eur) bauda. Baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) V. Z. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015-07-02, išnagrinėjusi nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą, jį atmetė. Taigi Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendis, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, įsiteisėjo. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog yra neabejotinas ryšys tarp V. Z. nuteisimo ir jo nemokumo, nes V. Z., kaip individualios įmonės „Kiaunė“ savininkas būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, teikdamas krovinių pervežimo paslaugas, laikotarpiu nuo 2006-05-15 iki 2007-06-29 neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais ūkinių operacijų. Be to, Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžiu iš V. Z. valstybei, atstovaujamai VĮ Turto banko, priteista 56 487,76 Eur žalos atlyginimo, ir minėta įmonė prašė įtraukti ją į kreditorių sąrašą.

Pareiškėjas skundžia šią pirmosios instancijos teismo nutartį, iš esmės motyvuodamas tuo, jog teistumas neturėjo reikšmingos įtakos pareiškėjo nemokumui. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokiu pareiškėjo argumentu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas V. Z. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikė 2014-11-18. Bankroto byla iškelta 2015-03-12. Pirmosios instancijos teismo nutartyje, kuria iškelta bankroto byla, nurodyta, jog pareiškėjas skolingas AB SEB bankui 3 526 044,91 Lt, AB DNB lizingui – 66 331,36 Lt, BAB bankas „Snoras“ – 6 301,37 Lt, V. Z. – 2 815 026,91 Lt, valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, - 30 019,16 Lt. Pareiškėjo įsiskolinimas kreditoriams, neskaičiuojant priteistų procesinių palūkanų ir vykdymo išlaidų, iš viso sudarė 6 443 723,71 Lt. 2015-05-05 nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimų suma sudarė 2 108 809,92 Eur. Aiškindamas savo nemokumo priežastis, V. Z. nurodė, jog vadovavo ir nuosavybės teise valdė individualią įmonę „Kiaunė“, 2009-11-05 ši įmonė pertvarkyta į UAB „Kiaunė“, po pertvarkymo pareiškėjas valdė 100 proc. pertvarkytos bendrovės akcijų. Įmonė teikė krovinių gabenimo ir medienos apdirbimo paslaugas. Nuo 2009 metų pareiškėjo verslas išgyveno sunkmetį. Vilniaus apygardos teismas 2010-09-16 nutartimi iškėlė UAB „Kiaunė“ bankroto bylą, dėl to pareiškėjas neteko pajamų. Kadangi pareiškėjo įmonei prisiimant skolinius įsipareigojimus, įmonės teisinė forma buvo individuali įmonė (neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo), pareiškėjas už įmonės prisiimtus skolinius įsipareigojimus privalo atsakyti ir savo asmeninėmis lėšomis. Iš esmės pareiškėjo, kaip fizinio asmens, nemokumą sąlygojo jo per individualią įmonę vykdyta veikla, pagrindiniai kreditiniai reikalavimai kilę iš įmonės veiklos. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi UAB „Kiaunė“ iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011-01-13). 2014-08-06 priimtas sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, priimtas 2015 m. vasario 9 d., įsiteisėjo 2015-07-02. Taigi tuo momentu, kai pareiškėjas V. Z. pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jis dar nebuvo teistas, tačiau jau buvo nemokus: įmonė, iš kurios veiklos kilo pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai, jau buvo bankrutavusi ir pasibaigusi. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teistumas sukėlė jo nemokumą, nepagrįsta. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžiu iš V. Z. valstybei, atstovaujamai VĮ Turto banko, priteista 56 487,76 Eur žalos atlyginimo. Bendrų pareiškėjo kreditinių įsipareigojimų, kurių suma sudaro 2 108 809,92 Eur, kontekste pareiškėjo skolinis įsipareigojimas valstybei, kurį sukėlė jo vykdyta neteisėta veikla, t. y. netinkamas apskaitos dokumentų tvarkymas ir apskaitos organizavimas, nėra toks didelis, kad būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjo teistumas sukėlė jo nemokumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, pateikdamas pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai nurodė, jog Tauragės rajono apylinkės teisme nagrinėjama byla Nr. 1-37-105/2013, kurioje pareiškėjas yra kaltinamasis ir civilinis atsakovas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios informacijos nevertino, galimos bylos baigties įtakos bankroto bylos iškėlimo procesui neanalizavimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punktą, t. y. priežastinio ryšio tarp pareiškėjo teistumo ir jo nemokumo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti nurodytą teisės normą ir nutraukti bankroto bylą.

Taigi pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bankroto bylą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir perduoti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.