- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-15
- Bylos Nr.
- 1A-783-337-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-74-1-00076-2009-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Valdas Meidus, Artūras Ridikas
- Nuteistasis
- A. N.
- Advokatai
- Lidija Blinkevičienė
Teisėjas Liudvikas Myško Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.
2014 m. spalio 15 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 1 d. ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ str., buvo sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 20 parų areštas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. N. pagal BK 227 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 4 d., apie 19.00 val., Molėtų r., kelio Pamuštinės-Mitkėnai-Šakiai 1-ame kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato pareigūnų ir, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130² str., 123 str. 1 d. ir 123 str. 5 d. (vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies motorinę transporto priemonę, kai asmeniui jau buvo paskirta nuobauda už ATPK 129 str. numatytą pažeidimą, vairavo transporto priemonę be valstybinės techninės apžiūros, vairavo transporto priemonę neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu), padarymą, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresniajam patruliui G. A. ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresniajam patruliui R. N. siūlė 400 litų kyšį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Nurodo, kad jam taip pat buvo surašytas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl padarytų pažeidimų ir už kuriuos buvo labai griežtai nubaustas – 4500 Lt bauda bei automobilio konfiskavimu, tačiau skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę, į šią aplinkybę neatsižvelgė. Anot nuteistojo, yra neteisinga, kad jo neblaivumas du kartus įtakojo itin griežtų bausmių skyrimą. Taip pat mano, kad nepagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tai, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 1 d., jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Be viso to, tvirtina, jog teismas, skirdamas arešto bausmę, visapusiškai neįvertino jo asmenybės – jis yra dirbantis (o arešto bausmė yra nesuderinama su jo darbu ir dėl bausmės atlikimo iš karto jo neteks), darbdavio charakterizuojamas teigiamai, taip pat yra jaunas, pasiruošęs sukurti šeimą – jo ilgametė draugė laukiasi kūdikio, taigi jis privalo išlaikyti šeimą ir darbo išsaugojimas yra būtinas. Nors 2011 metais jis buvo teistas ir jam buvo paskirta piniginė bauda, dvejus metus neturėjo jokių pajamų ir negalėjo jos sumokėti, tačiau šiuo metu bausmę yra atlikęs. Tvirtina suvokęs, kaip neatsakingai elgėsi praeityje – jam didelę įtaką darė alkoholis ir draugai, tačiau ketina savo elgesį keisti.
Nuteistasis mano, kad tai, jog jis neturėjo advokato nulėmė, jog nebuvo svarstyta galimybė taikyti BK 62 str. nuostatų ir skirti švelnesnę, nei numatyta įstatymo, bausmę. Tvirtina, kad baudos ar laisvės apribojimo bausmės būtų teisingesnės, o jam paskirta arešto bausmė yra per griežta ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.).
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas savo kaltės bei veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausmės rūšimi ir prašo ją pakeisti. Tvirtina, jog teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, todėl pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normų, išsprendė tiek A. N. baudžiamosios atsakomybės, tiek bausmės skyrimo klausimus.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 str. 1 d., sankcija numato alternatyvias bausmes – baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas A. N. bausmę, priešingai nei tvirtina apeliantas, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., parinkdamas bausmę tinkamai įvertino tiek padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, tiek kaltinamojo asmenybę bei arešto bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytą veiką bus pasiekti skyrus arešto bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apeliantas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui, todėl kaip asmuo, jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir vėl padaręs tyčinį nusikaltimą, BK 27 str. 1 d. prasme laikomas recidyvistu. Be to, pirmuoju nuosprendžiu apeliantui buvo paskirta baudos bausmė, kurios jis ilgą laiką nesumokėjo ir kuri, galiausiai, buvo pakeista viešųjų darbų bausme, todėl darytina išvada, jog švelnesnės bausmių rūšys buvo neefektyvios, apeliantui taisomojo poveikio neturėjo bei savo tikslų nepasiekė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog arešto bausmė nuteistajam yra parinkta tinkamai. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už padarytą apysunkį nusikaltimą skyrė ne pačią griežčiausią BK 227 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, nors byloje yra surinkta ir nuteistąjį neigiamai apibūdinančių aplinkybių (padarė apysunkį nusikaltimą, anksčiau teistas, vėl nusikalto neišnykus ankstesniam teistumui).
BK 49 str. 3 d. numato, kad už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas arešto bausmės trukmę A. N., priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsižvelgė į jo asmenybę (teistas, baustas administracine tvarka, dirbantis bei darbdavio charakterizuojamas teigiamai), į jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių santykį (nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti bei viena sunkinanti aplinkybė), todėl skyrė jam arešto bausmę, kuri savo trukme mažesnė už galimą šios bausmės skyrimo vidurkį. Be to, paskirta arešto bausmė, vadovaujantis BK 64¹ str. nuostatomis, buvo sumažinta vienu trečdaliu, bei paskirta galutinė bausmė savo trukme yra artima galimam šios bausmės minimumui, todėl laikyti apeliantui paskirtą galutinę dvidešimties parų arešto bausmę aiškiai per griežta bei dėl to neteisinga ir ją dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.
Apelianto manymu, jo atžvilgiu galėtų būti taikomos BK 62 str. arba 54 str. 3 d. nuostatos ir skiriama švelnesnė, nei numatyta įstatymo, bausmė. Pažymėtina, jog BK 62 str. pagrindu teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, kuomet yra nustatomos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos. Šiuo atveju aplinkybių, kurios yra būtinos taikant BK 62 str. nuostatas, baudžiamojoje byloje nustatyta nebuvo, jų nenurodė ir pats apeliantas. Atitinkamai ir BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymas reikalauja nustatyti kokias nors išimtines aplinkybes, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tai yra, jog įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių byloje taip pat nėra nustatyta. Be to, kaip jau ir minėta, A. N. už nusikaltimą paskirta bausmė yra proporcinga tiek padarytai nusikalstamai veikai, tiek nuteistojo asmenybei, o galutinė bausmė savo trukme yra artima galimam šios bausmės minimumui, todėl sprendžiama, kad ją dar labiau švelninti nėra pagrindo. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde išreiškė poziciją, kad, jo nuomone, jam būtų teisingesnės baudos arba laisvės apribojimo bausmių rūšys, tačiau pažymėtina, jog bausmės rūšies bei jos trukmės parinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, o vien nuteistojo lūkesčius tenkinančios bausmės paskyrimas neatitiktų pačios bausmės prasmės bei tikslų.
Dėl skundžiamu nuosprendžiu nustatytos apelianto baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), konstatuotina, kad ji nustatyta pagrįstai. Kaip nustatyta, apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai patvirtina baudžiamojoje byloje esantys alkotesterio parodymai (26 b.l.), iš kurių matyti, kad A. N. buvo nustatytas 2,75 promilių girtumas, o visuma baudžiamojoje byloje surinktų duomenų – liudytojų R. N., G. A. parodymai, daiktų, dokumentų pateikimo bei jų apžiūros protokolai patvirtina, kad būtent ši aplinkybė turėjo įtakos A. N. nusikalstamos veikos padarymui. Be to ir pats apeliantas teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pripažino, kad būtent alkoholis įtakojo veikos padarymą (67 b.l.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šią A. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę.
Taip pat, pasak apelianto, nėra teisinga tai, kad jo neblaivumas du kartus įtakojo griežtų bausmių skyrimą, o skundžiamu nuosprendžiu skiriant bausmę net nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis jau yra itin griežtai nubaustas administracinio teisės pažeidimo byloje. Atkreiptinas dėmesys, jog apelianto padaryta nusikalstama veika – policijos pareigūno papirkimas, neapima transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam, už ką A. N. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teisėjų kolegija pažymi, jog A. N. administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas, kad ir iš esmės už vieną po kito vykusius, bet visiškai skirtingus – atskirus veiksmus, už kuriuos, kaip jau minėta, atsakomybę, kaip ir bausmių ar nuobaudų skyrimo nuostatas, numato skirtingos teisės šakos, taigi asmens nubaudimas administracinio teisės pažeidimo byloje neįtakoja bausmės skyrimo klausimų baudžiamojoje byloje ir nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantas buvo du kartus baustas už tuos pačius veiksmus.
Apelianto skunde dėstomi teiginiai, jog arešto bausmė sukels jam itin neigiamas pasekmes – darbo bei socialinių ryšių netekimą, yra deklaratyvūs bei niekuo nepagrįsti, kadangi yra natūralu, jog asmuo, pažeidęs įstatymo normas, sulaukia socialinio atsako ir, atsižvelgiant į BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį, skirta bausmė, kaip valstybės prievartos priemonė, asmeniui sukelia (ir privalo sukelti) tam tikrų nepatogumų, kurie jį turėtų paveikti ateityje laikytis įstatymų ir savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, o apie galimai kilsiančias neigiamas pasekmes jo šeimos nariams, apeliantas turėjo galimybę pasvarstyti dar prieš darydamas nusikalstamą veiką.
Atsižvelgus į pirmiau išvardintas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Nuteistojo A. N. gynėja pateikė pažymą, kurioje prašoma už antrinės teisinės pagalbos suteikimą apeliacinės instancijos teisme valstybei iš nuteistojo priteisti 120 Lt.
Šis prašymas negali būti tenkinamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Tai, kolegijos vertinimu, reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.