Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovui V. S. ir jo atstovui advokatui A. V. , atsakovei A. G. ir jos atstovui advokatui J. K., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei A. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovės A. G. priešieškinį ieškovui V. S. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė A. G. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė 2001 m. balandžio 12 d. paskolos sutartį pripažinti negaliojančia, kadangi paskolos sutarties nepasirašė ir pinigų iš ieškovo nesiskolino (73-74 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Atsakovė ir jos atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, konstatuoja, kad apeliacijos dalykas šioje byloje yra klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus, kuriais grindžiamas ieškinys ir priešieškinis. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl to, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo laikomasis įrodinėjimo taisyklių.

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 182 str.). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių.

Apeliacinio skundo argumentai yra tiesiogiai susiję su įrodymų pakankamumo problema. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant. Vadinasi, teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys priteisti skolą, o priešieškinis dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia patenkintas, gali būti panaikinamas tik tada, kai paskolos davėjas (ieškovas) įrodo, kad yra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad paskolos sutarties sudarymo faktas su paskolos gavėja (atsakove) buvo, nei jo nebuvo.

Prieš pasisakydama dėl įrodymų šioje byloje vertinimo, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčo paskolos sutarties data 2001 m. balandžio 12 d., todėl šio sandorio formai taikytinas 1964 m. redakcijos CK (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d.). Pagal 1964 m. redakcijos CK 43 straipsnio 2 punktą ir 293 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, turi būti sudaryta rašytine forma. Tiek 1964 m. redakcijos CK 58 straipsnyje, tiek 2000 m. redakcijos CK 1.93 straipsnyje esančios procesinės normos numato, kad reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas, sudarant paskolos sutartį, atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Kita vertus, 1964 m. redakcijos CK 293 straipsnio 2 dalyje bei 2000 m. redakcijos CK 6.875 straipsnio 2 d. taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos sutartis turi būti sudaryta rašytine forma, nuginčyti ją remiantis liudytojų parodymais taip pat neleidžiama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Tokiu būdu įstatymo leidėjas vienodai abiem sutarties šalims – tiek paskolos davėjui, tiek ir paskolos gavėjui – apriboja įrodinėjimo priemones, atitinkamai arba įrodinėjant sutarties sudarymo faktą, arba ginčijant sudarytą sutartį, t.y. šiais atvejais šalims riboja teisę remtis liudytojų parodymais, jeigu paskolos suma viršija įstatyme nustatytą sumą. Kitų įrodinėjimo priemonių naudojimo apribojimų, siekiant įrodyti minėtus reikalavimus, įstatymas nenumato ir šalys gali teismui pateikti visus kitus numatytus įrodymus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šios įstatymo nuostatos suponuoja, jog kilus abejonių dėl rašytinės paskolos sutarties sudarymo, paskolos sutarties sudarymo faktą su konkrečiu paskolos gavėju turi įrodyti paskolos davėjas. Šioje byloje tai yra ieškovas.

Ieškovas paskolos sutarties su atsakove sudarymo faktą įrodinėjo 2001 m. balandžio 12 d. rašytine paskolos sutartimi, savo paaiškinimais, liudytojo R. L. parodymais bei 2001 m. turto ir pajamų deklaracija, o atsakovė ginčydama 2001 m. balandžio 12 d. paskolos sutartį visuose savo procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose nuosekliai teigė, kad ieškovo ir liudytojo iki teismo proceso nebuvo mačiusi, ir neigė paskolos sutarties su ieškovu sudarymo faktą.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus įrodinėjimo taisyklių nepažeidė.

Ikiteisminio tyrimo metu pateiktose specialisto D. S. 2006-03-08 ir 2006-04-03 išvadose nurodoma, kad atsakyti į klausimą ar rankraštinį tekstą 2001 m. balandžio 12 d. paskolos sutartyje, parašė atsakovė A. G. , nėra galimybės, kadangi tyrimo metu buvo nustatyti tiek sutampantys, tiek besiskiriantys požymiai, kur sutapimai yra labiau esminiai už skirtumus, tačiau skirtumų atsiradimo paaiškinti nėra galimybės, kadangi tiriamasis tekstas parašytas vidutiniu tempu dailyraščiu, kai pavyzdžiai parašyti greitu tempu (52-53; 56-57 b.l; ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr.23-1-1163-05 75-76; 81-82 b.l.). Šioje civilinėje byloje ekspertė V. N. atlikusi 2001 m. balandžio 12 d. paskolos sutarties rankraštinio teksto rašysenos ekspertizę akte nurodė, kad tikėtina, jog rankraštinį tekstą parašė ne A. G. (102-108 b.l.). Pirmosios instancijos teismo posėdyje specialistas ir ekspertė paaiškino, kad kategoriškų išvadų duoti negali, nes skiriasi tiriamojo teksto ir lyginamųjų pavyzdžių parašymo tempas (144 antra pusė – 145 b.l.). Kolegijos nuomone, esant tik tikėtinos, be to, besiskiriančioms specialisto ir ekspertės išvadoms (specialistas nustatė, kad rankraštiniame tekste yra daugiau esminių sutapimų, nei skirtumų su A. G. rašysena; ekspertė nustatė, jog tikėtina, kad rankraštinį tekstą parašė ne A. G. ), pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė, analizavo ir vertino kitus šalių byloje pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, liudytojo parodymus, ieškovo 2001 m. turto ir pajamų deklaraciją). Teismas šiuos įrodymus vertino ne atskirai vieną nuo kito, o susietai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo kodėl daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokioms pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Visų pirma, ieškovo V. S. paaiškinimuose ir R. L. parodymuose dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, duotuose pirmosios instancijos teisme, ir ieškovo apeliaciniame skunde yra nepaaiškinamų neatitikimų ir prieštaravimų, kurie verčia abejoti paaiškinimų ir parodymų teisingumu. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skolino pinigus A. G. , nes ieškovo verslo partneris R. L. garantavo, kad pinigus skolinasi padorus žmogus A. G. , kuri yra R. L. patikimo verslo partnerio V. P. pusseserė (155 b.l.). Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad „... V. atrodė nepatikimas, todėl jam nenorėjau skolinti.“, „Buvo pagrindas nepasitikėti V., todėl pinigai buvo paskolinti jo nepažįstamai pusseserei A. G. .“, „V. nepasitikėti buvo pagrindas. Jis buvo nepatikimas.“ (140; 141 b.l.). Liudytojas R. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat parodė, kad „Buvo pagrindo nepasitikėti V., todėl pinigai buvo paskolinti nepažįstamai jo pusseserei G.“ (144 b.l.). Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškovas ir liudytojas nurodo skirtingą momentą, kuriuo atsakovė perdavė ieškovui paskolos sutartį su rankraštiniais įrašais ir parašu bei paso kopiją. Ieškovas tvirtino, kad atsakovė paskolos sutartį ir paso kopiją atvežė tą pačią dieną po 2-3 valandų, kai jai buvo paskolinti pinigai (140-141 b.l.), o liudytojas R. L. parodė, kad atsakovė paskolos sutartį atvežę kitą dieną (143 b.l. antra pusė). Apeliaciniame skunde jau pats ieškovas nurodo, kad atsakovė užpildytą sutartį atvežė kitą dieną (155 b.l.).

Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įtikinamų įrodymų, jog sudarant 2001 m. balandžio 12 d. paskolos sutartį paskolos davėjas (ieškovas) tinkamai nustatė paskolos gavėjo tapatybę. Paskolos davėjas V. S. yra aukštąjį išsilavinimą turintis verslininkas. Be to, kaip matyti iš jo 2001 m. turto ir pajamų deklaracijos, jis iki 2001 m. balandžio 12 d. paskolos sutarties sudarymo jau buvo paskolinęs 43000,- Lt kitiems asmenims (72 b.l.), todėl jam turėjo ir galėjo būti žinoma, kad sudarant paskolos sutartį būtina labai kruopščiai nustatyti paskolos gavėjo tapatybę, nes priešingu atveju gali iškilti problemų susigrąžinant suteiktą paskolą. Kaip galima spręsti iš ieškovo paaiškinimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, moters, kuriai skolino nemažą pinigų sumą iki paskolos sutarties sudarymo jis niekada nebuvo matęs, o pinigus paskolino, nes taip siūlė padaryti R. L. , kuris ją pažinojo (140 b.l. antra pusė – 141 b.l.). Tačiau ieškovas neišsiaiškino ar R. L. gerai pažįsta A. G. , ar gali neklysdamas nustatyti jos tapatybę. Kaip pirmosios instancijos teisme parodė pats R. L. jis iki paskolos sutarties sudarymo A. G. buvo matęs tik kelis kartus ir tai tik „... per atstumą ...“, kai su ja bendravo V. P. , o pats asmeniškai su ja bendravęs nebuvo (143 b.l.). Taigi, liudytojas R. L. moters, su kuria bendravo V. P. , asmeniškai nepažinojo, o kad tai yra A. G. sprendė tik iš V. P. , kuriuo kaip pats teigė pirmosios instancijos teisme pasitikėti negalima, paaiškinimų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. L. parodė, kad „Aš V. P. pusseserės iki tol nepažinojau, V. S. taip pat, todėl parašė, kad ji atvažiuotų pati...“ (ikiteisminio tyrimo medžiagos 93 b.l.). Jos paso ar kitų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų R. L. niekada nebuvo matęs. Nustatytos aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia pagrįstai abejoti ar ieškovas, skolindamas pinigus moteriai, kurios iki paskolos sutarties sudarymo niekada nebuvo matęs, o ji paskolos sutarties sudarymo metu neturėjo jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tinkamai nustatė jos tapatybę. Kolegijos nuomone, R. L. , kuris moterį iš tolo buvo matęs tik kelis kartus, tačiau asmeniškai nepažinojo, patikinimai, kad tai A. G. , nėra pakankami įrodymai daryti išvadai, jog ieškovas, skolindamas pinigus, tinkamai nustatė paskolos gavėjos tapatybę. Paskolos gavėjos tapatybė nebuvo tinkamai išsiaiškinta ir tada, kai ji atvežė ieškovui užpildytą paskolos sutartį ir paso kopiją. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro dėl to, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad paskolos gavėjos paso originalo nematė (141 b.l.). Taigi, ieškovas paskolos gavėjos tapatybę nustatinėjo iš paso kopijos, o ne paso originalo. Tačiau paso kopija nėra dokumentas. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas neišsiaiškino ar moteris, kuri pasiskolino pinigus, tikrai yra A. G. ir turi tai patvirtinantį asmens tapatybės dokumentą. Nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą pagrįstai manyti, kad moteris, pasiskolinusi pinigus, galėjo ne pati padaryti paso kopiją nuo paso originalo, o ją gauti kitu būdu. Tikėtina, kad atsakovės A. G. paso kopiją galėjo neteisėtai iš atsakovės namų ar darbo paimti V. P. , kuris lankydavosi atsakovės namuose ir darbe, ir ją perduoti nenustatytai moteriai, kuri paėmė paskolą iš ieškovo atsakovės vardu. Tokią išvadą sustiprina ir tai, jog būtent V. P. užsiminė R. L. , kad jo pusseserei A. G. reikalinga paskola.

Visos aukščiau paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia pagrįstai abejoti ar ieškovas tikrai sudarė paskolos sutartį su A. G. , o ne su moterimi, kuri prisistatė jos vardu. Įvertinusi neatsakingus ieškovo veiksmus nustatant paskolos gavėjos tapatybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas, skolindamas pinigus nepažįstamai moteriai, nesielgė kaip rūpestingas ir protingas žmogus, todėl ieškovo paaiškinimai ir liudytojo R. L. parodymai nėra pakankami konstatuoti, kad ieškovas paskolino pinigus būtent A. G. .

Dėl tų pačių priežasčių ieškovo 2001 m. turto ir pajamų deklaracija taip pat nėra pakankamu įrodymu, kad ieškovas tikrai paskolino pinigus A. G. . Deklaracijoje esantis įrašas gali būti tik netiesioginiu paskolos sutarties sudarymo fakto ir paskolos dydžio įrodymu, bet ne įrodymu patvirtinančiu paskolos gavėjo tapatybę, nes įrašas deklaracijoje padarytas 2001 m. balandžio 12 d. paskolos sutarties pagrindu, kuri neįrodo, kad pinigus tikrai skolinosi atsakovė.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ieškovas teigia, kad bandė iš atsakovės išsiieškoti skolą neteisminiu keliu, tačiau tai patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nėra. Ši aplinktybė taip pat verčia abejoti ar ieškovas būtent atsakovei paskolino pinigus.

Be to, teisėjų kolegijai kelia abejonių ta aplinkybė, kad ieškovas skolindamas pinigus nepažįstamai moteriai tik dviems savaitėms, neišsiaiškino kaip ji tuos pinigus per tokį trumpą laiką grąžins. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas paaiškino, kad nesiaiškino iš kur paskolos gavėja turės pinigų paskolos grąžinimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr.23-1-1163-05 taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė kokia nors forma dalyvavo apgaulės būdu skolinantis pinigus iš ieškovo. A. G. procesinis statusas viso ikiteisminio tyrimo metu buvo liudytoja (ikiteisminio tyrimo medžiaga 25, 100-101, 106-109 b.l.), jai įtarimai dėl apgaulės pareikšti nebuvo, todėl aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal apgaulės faktą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai buvo nutrauktas nereabilituojančiais pagrindais (ikiteisminio tyrimo medžiaga 112-114 b.l.), negali būti pagrindu tvirtinti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas atsakovės koks nors dalyvavimas apgaulės būdu skolinantis pinigus iš ieškovo.

Tai, jog atsakovė 2001 m. vasario 8 d. įsigijo iš savo motinos dalį UAB „Asviga“ akcijų taip pat neįrodo, kad būtent atsakovė 2001 m. balandžio 12 d. skolinosi pinigus iš ieškovo. Visų pirma, akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta du mėnesiai prieš paskolos sutarties sudarymą. Antra, jeigu ieškovas teigia, kad 2001 m. balandžio 12 d. paskolinti pinigai buvo panaudoti akcijų pirkimui, tai jis šią aplinkybę ir turi įrodyti (CPK 178 str.). Tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė. Be to, aplinkybę, kad atsakovė yra UAB „Asviga“ akcininkė ieškovas galėjo sužinoti iš V. P. , kuris yra atsakovės pusbrolis, ir kaip nurodo ieškovas ir liudytojas, būtent jis užsiminė, kad atsakovei neva tai reikalingi pinigai.

Kiti apeliacinio skundo argumentai, kolegijos nuomone, taip pat neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl plačiau dėl jų kolegija nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas 2001 m. balandžio 12 d. paskolino pinigus ne atsakovei, o kitai moteriai, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo (apelianto) atsakovės naudai priteistinos advokato pagalbos išlaidos, turėtos apeliaciniame procese (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. S. (a/k (duomenys neskelbtini) atsakovei A. G. 1000,- Lt (vieną tūkstantį litų) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliaciniame procese.