Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-04-28 · Civilinė byla Nr. 2A-427-340/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-28
Bylos Nr.
2A-427-340/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-37018-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
V. N.
Ieškovas
M. R.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-427-340/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37018-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29.1; 3.3.1.14; 3.3.1.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. balandžio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovui V. N. dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas M. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. N. 70 000 Lt (20 278 Eur) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (T. 1, b. l. 47-54). Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas buvo seni pažįstami, draugai, todėl ieškovas atsakovo prašymu skolindavo pastarajam pinigus. Laikotarpiu nuo 1996 m. iki 1998 m. atsakovas skolindavosi dideles pinigų sumas savo verslo vystymui bei privataus namo statyboms. Atsakovas 1996 metais kelis kartus skolinosi iš ieškovo po 160 000 Lt grynais pinigais. 1998-01-05 ieškovas paskolino atsakovui 600 000 Lt grynais pinigais atsakovo verslo apyvartinėms lėšoms. Atsakovas pasirašė paskolos raštelį. Šalys dėl konkretaus pinigų grąžinimo termino nesitarė. 2014-09-24 ieškovas kreipėsi į notarą dėl oficialaus prašymo atsakovui įvykdyti prievolę. Ieškovas nurodė, jog atsakovo turtinė padėtis nėra pakankamai gera, todėl pasirinko realizuoti savo teisių gynybą rezervuotoje apimtyje, t. y. prašo priteisti tik dalį paskolintų pinigų.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame pažymėjo, jog su ieškiniu nesutinka, kadangi nėra skolingas ieškovui (T. 1, b. l. 67-70). Nurodė, jog ieškovą ir atsakovą siejo verslo santykiai, kurie atitiko jungtinės veiklos sampratą. Atsiliepime pažymėjo, jog 1998-01-05 paskolos raštelio neatsimena, tačiau nei 600 000 Lt, nei reikalaujamų priteisti 70 000 Lt iš ieškovo nesiskolino. Su ieškovu ar atskirai vykdavo į užsienio šalis pirkti prekių, kurias po to parduodavo Lietuvoje, pinigų perdavimas būdavo įforminamas rašteliais. Tai buvo savotiška apskaita bei apsidraudimas tam atvejui, jei kas nors atsitiktų pinigus turinčiam asmeniui. Vykdant verslą ir realizavus nupirktas prekes, ieškovas ir atsakovas pasidalindavo pelną, o tokie rašteliai būdavo sunaikinami. Nurodė, kad 600 000 Lt fiziniam asmeniui yra didelė pinigų suma, o ieškovas nepateikė duomenų, kad jis tokią pinigų sumą galėjo turėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino - priteisė iš atsakovo V. N. ieškovo M. R. naudai 20 278 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 208,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (T. 1, b. l. 177-180). Spręsdamas apie paskolos suteikimą, paskolos dalyko perdavimą, teismas atsižvelgė į raštelio pasirašymo aplinkybes, kurias patvirtino abi šalys, jog atsakovas raštelį surašė ir pasirašė ieškovo namuose 1998-01-05. Teismas įvertino raštelio turinį, kuriame nurodyta, jog V. N. pinigus „pasiskolino“, kas įrodo įvykusį, o ne būsimą veiksmą, t. y. užfiksuotas paskolos suteikimo faktas bei įvertino, jog paskolos raštelis buvo pas ieškovą, o ne pas atsakovą. Nurodė, jog aplinkybė, kad raštelyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą ar atskiru dokumentu nėra užfiksuotas paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, nėra kliūtis konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Pažymėjo, kad atsakovo nurodytą aplinkybę, jog šalis siejo verslo arba jungtinės veiklos santykiai, paneigė tiek pats ieškovas, tiek atsakovo prašymu liudytojais kviesti L. M., V. V., L. M., S. T., tiek byloje esantis rašytinis įrodymas – 2013-03-12 teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. 2-2241-872/2013 protokole užfiksuoti atsakovo V. N. paaiškinimai, duoti prisiekus, kad ieškovas jam skolino pinigus atsakovo verslui, bet ne bendram verslui. Jokių įrodymų, patvirtinančių tarp šalių buvus jungtinės veiklos santykiams, atsakovas nepateikė. Atsižvelgęs į šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, paskolos raštelio turinį, rašytinį įrodymą – liudytojo V. A. parodymus, patvirtintus notaro apie tai, jog liudytojas ir ieškovas M. R. buvo verslo partneriai ir kad M. R., laikotarpiu nuo 1992 m. iki 1998 metų, turėjo išimtinę teisę naudotis V. A. banko sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis savo nuožiūra, tame tarpe ir naudoti pinigus paskoloms fiziniams asmenims, teismas padarė išvadą, kad šalių 1998-01-05 paskolos raštelis atitinka paskolos sutarties, sudarytos tarp fizinių asmenų reikalavimus (1964 m. CK 291 str., 43 str. 1 p.)., ir ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Pasak teismo, aplinkybė, jog ieškovas nedeklaravo 1998 m. paskolos, pinigų perdavimo fakto taip pat nepaneigia.

Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovas dar iki 2014-09-24 reikalavimo grąžinti skolą sužinojo apie savo teisių pažeidimą (apie atsakovo atsisakymą grąžinti skolą), tačiau įstatymų nustatyta tvarka savo teisių negynė, taip pat ir neginčijo pasirašytą skolos raštelį. Atsakovas, kaip verslininkas, turėjo žinoti, kad jis privalės grąžinti skolą, todėl galėjo tinkamai įvykdyti savo pareigas pagal paskolos sutartį ir grąžinti skolą arba aiškiai pranešti ieškovui, kad neketina skolos grąžinti, tada nekiltų klausimų dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo M. R. ieškinį atmesti (T. 1, b. l. 186-192). Skunde nurodė šiuos argumentus:

Ieškinys turėjo būti atmestas visų pirma dėl to, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui reikšti. Ieškovo paaiškinimai, kad jis 600 000 Lt skolino 3 dienoms, nesant CPK 187 str. 2 d. numatytų aplinkybių, vertintini kaip šalies fakto pripažinimas, kad sutartis, kuri buvo įforminta 1998-01-05, buvo terminuota. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 1998-01-08 ir pasibaigti 2001-01-08. Taip pat nėra pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti, kadangi ieškovas nei prašo šį terminą atnaujinti, nei nurodo svarbių tokio termino praleidimo priežasčių;Ieškovas neįrodė, jog 1998-01-05 paskolino apeliantui 70 000 Lt. Aplinkybė, jog 1998-01-05 raštelis pavadintas „Paskolos rašteliu“, per se nereiškia, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos, o ne jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Apie tai, kad tarp šalių buvo susiklostę ne paskolos, o jungtinės veiklos teisiniai santykiai, spręstina ir iš to, kad jeigu „Paskolos raštelis“ ir buvo surašytas, tai jis buvo surašytas 1998-01-05, t.y. daugiau kaip prieš 16 metų. Ieškovas nėra toks asmuo, kuris pamirštų 70 000 Lt ar tuo labiau 600 000 Lt;Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto atsikirtimus, kad nors 600 000 Lt suma yra fiziniam asmeniui palyginti didelė suma, ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis 1998-01-05 iš viso galėjo turėti tokią sumą grynais pinigais. Teismas turėjo įvertinti, ar ieškovas objektyviai galėjo turėti ir paskolinti apeliantui tokią sumą grynųjų pinigų. Ieškovas pripažino, kad nei iki 2005-05-01, nei bet kada kitu metu nepateikė mokesčio administratoriui vienkartinės turto deklaracijos, kad paskolino apeliantui ir nesusigrąžino 600 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (T. 2, b. l. 1-10). Nurodė šiuos atsikirtimus į apeliacinį skundą:

Paskolos raštelis surašytas ir pasirašytas paties apelianto, be to, jame nurodyta ir apelianto asmens informacija – asmens kodas, asmens dokumento numeris, kurią gali žinoti tik dokumento turėtojas. Paskolos raštelio buvimas pas ieškovą patvirtina tikruosius šalių ketinimus – neterminuotos paskolos suteikimą apeliantui, nes visuotinai suprantama aplinkybė, kad pagal šalies paprotinę teisę skolininkas pats surašo skolos dokumentą, kuris iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas kreditorių;Paskolos raštelio sudarymo metu apeliantas buvo 35 metų amžiaus, verslu užsiimantis asmuo, todėl neabejotinai suprato sudaromos rašytinės paskolos sutarties teisinius padarinius. Jeigu, kaip teigia apeliantas, negavęs pasiskolinti gana didelės pinigų sumos iš ieškovo, pasirašė paskolos sutartį ir ją atidavė ieškovui, tai jis elgėsi neapdairiai, aplaidžiai, nerūpestingai ir neprotingai, nes privalėjo suvokti tokios sutarties pasirašymo ir atidavimo kreditoriui teisinius padarinius;Apelianto argumentai, jog paskolos raštelis reiškė ne tarp apelianto ir ieškovo atsiradusius paskolinius santykius, o jungtinės veiklos santykius, yra nepagrįstas. Paskolos raštelyje nėra jokios užuominos, kad konkretūs šalių veiksmai buvo atliekami įgyvendinant susitarimą ne dėl pinigų skolinimo, o dėl jungtinės veiklos. Apeliantas apskritai nėra pateikęs nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad tarp šalių būtų susiklostę jungtinės veiklos santykiai;Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas pareikalavo apelianto prievolę įvykdyti 2014-09-24 raštu per notarą, o duomenų apie tai, kad toks reikalavimas apeliantui būtų buvęs pateiktas anksčiau, byloje nėra. Kad toks reikalavimas niekada ir nebuvo pateiktas patvirtino ir pats apeliantas 2015-05-27 teismo posėdyje. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas būtų anksčiau sužinojęs, kad apeliantas skolos negrąžins, t.y. nepateikti jokie įrodymai, kad ieškovas dar iki 2014-09-24 reikalavimo grąžinti skolą sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Dėl nurodytų aplinkybių, priešingai nei nurodo apeliantas, ieškovas, kreipdamasis į teismą, nepraleido 10 metų ieškinio senaties termino.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 str. 1, 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį dėl skolos priteisimo, įrodinėjo, kad pinigai pagal rašytinį paskolos raštelį realiai perduoti nebuvo, pats paskolos raštelis buvo surašytas ne paskolinių santykių įforminimo tikslais, bet jungtinės veiklos santykių tarp ieškovo ir atsakovo patvirtinimui, kaip garantas, kad atsakovas nepradangins jam perduotų prekių. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

Ieškovas M. R. nurodė, kad 1998-01-05 jis paskolino atsakovui 600 000 Lt, atsakovas surašė paskolos raštelį, paskolos grąžinimo terminas raštelyje nenurodytas (T.1, b.l. 58). Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).

Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tą patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes šio kasacinio teismo išaiškinimo kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nuosekliai aiškino, kad su atsakovu buvo seni pažįstami, bendraudavo šeimomis, turėjo verslo santykių. Laikotarpiu nuo 1996 metų iki 1998 metų atsakovas nuolat skolindavosi stambias pinigų sumas savo verslui ir privataus namo statyboms. Ieškovo nurodytas aplinkybes patvirtina įsitiesėjusiais teismo sprendimais nustatytas faktas, kad atsakovas buvo pasiskolinęs iš ieškovo 160 000 Lt pagal 1996 m. vasario 23 d. paskolos raštelį (T.1, b.l.72-74,75-79). Vertinant šias aplinkybes bei atsižvelgiant į paskolos raštelio buvimą pas ieškovą (kreditorių), į paskolos raštelio turinį, kuriame pavartotas žodis „pasiskolinau“ gramatiškai aiškinant sudaro pagrindą pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo faktą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo ir paskolos dalyko perdavimo faktus.

Teismų praktikoje taip pat prižįstama, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, rėmėsi ir tuo, kad paskolos raštelis buvo surašytas kaip dokumentas patvirtinantis ieškovo ir atsakovo bendrus verslo santykius, kaip garantas, kad atsakovas nepradangins jam perduotų prekių, šiuo konkrečiu atveju - katalizatorių su tauriųjų metalų priemaišomis. Tokių raštelių buvo ir daugiau, po prekių perdavimo jie visi buvo sunaikinami, tačiau šis raštelis nebuvo sunaikintas dėl nežinomų atsakovui priežasčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad šių aplinkybių įrodinėjimo našta taip pat priklausė atsakovui; taip pat pagrįstai konstatavo, kad atsakovas šių teisiškai reikšmingų aplinkybių neįrodė ir byloje nėra objektyvių duomenų apie jungtinės veiklos ar kitokios formos bendrų ieškovo ir atsakovo verslo santykių egzistavimą, apie prekių perdavimo epizodus, ankstesnių paskolos raštelių surašymą ir sunaikinimą ir pan.

Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes apie tai, kad ieškovas su atsakovu vykdė bendrą verslą – prekybą metalais ir vertingų metalų perdavimas buvo įforminamas savotiškais paskolos rašteliais, kuriuose buvo nurodoma, kad atsakovas neva pasiskolino tam tikras sumas, atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, nes be atsakovo subjektyvių teiginių, kitokių įrodymų nebuvo pateikta nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie jo vykdomą prekybą metalais ir apie tokios prekybos galimą mastą, bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas L. M. patvirtino, kad tarp jo ir atsakovo V. N. buvo pasirašinėjami panašūs rašteliai, tačiau nei jis, nei liudytojai L. M., V. V., S. T. nepatvirtino, kad analogiškus santykius su atsakovu turėtų ieškovas; priešingai, liudytojai parodė, kad jiems yra žinoma, jog atsakovas skolindavosi pinigus iš ieškovo, t.y. patvirtino ieškovo paaiškinimus.

Atmetamas apelianto argumentas, kad ieškovas neįrodė, jog 1998 m. sausio 5 d. jis galėjo paskolinti apeliantui 600 000 Lt grynaisiais pinigais. Apeliantas nurodė, kad nuo 2005 m. gegužės 1 d. ieškovas turėjo pareigą deklaruoti suteiktas paskolas, tačiau byloje nepateikta duomenų, kad ieškovas butų pateikęs tokią deklaraciją mokesčio administratoriui. Apelianto manymu, ši aplinkybė patvirtina, jog raštelis yra susijęs su šalių jungtinės veiklos santykiais. Kaip jau minėta, paskolos sutarties sudarymo faktą ir paskolos perdavimo faktus įrodinėja paskolos davėjas (ieškovas). Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodė šiuos faktus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis; apelianto teiginys, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad jis 1998-01-05 iš viso galėjo turėti 600 000 Lt grynaisiais pinigais, savaime nepaneigia ieškovo pateiktų įrodymų ir pirmosios instancijos teismo išvadų. Ieškovo paaiškinimai, kad jis turėjo grynųjų pinigų namuose ir šiuo metu likviduotame Litimpex banke, nors rašytinių įrodymų (čekių, memorialinių orderių ir pan.) neišliko, atsižvelgiant į šalių buvusius draugiškus, pasitikėjimo santykius, vertintini kaip įtikinami, realūs. Pagal logikos dėsnius, įrodymų apie ieškovo pajamų šaltinius 1998 m. nebuvimas taip savaime nepatvirtina, kad paskolos raštelis yra susijęs su ieškovo ir atsakovo jungtinės veiklos santykiais, nes apie tokius santykius jokių objektyvių duomenų byloje nėra, nors atsakovas taip pat turėjo pareigą deklaruoti jo tuo metu vykdomą prekybą metalais ir iš jos gaunamas pajamas.

Dėl ieškinio senaties. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti ieškinį kaip pareikštą jį praleidus. Apeliantas savo poziciją pagrindžia tuo, jog ieškovas 2015-05-13 teismo posėdyje paaiškino, kad galvojo, jog pinigus paskolino 3 dienom, o skolos pradėjo reikalauti praėjus 1-2 savaitėms nuo paskolos raštelio sudarymo momento.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas. Paskolos sutartyje (paskolos raštelyje) nėra susitarimo dėl paskolos grąžinimo termino. Atsakovo argumentas, kad šalys žodžiu neva susitarė dėl paskolos grąžinimo po trijų dienų, pagrįstai buvo teismo atmestas kaip neįrodytas – vėlesniame teismo posėdyje ieškovas patikslino, kad kalbėjo apie paskolos grąžinimą pagal 1996 m. paskolos raštelį. Taigi, bylos duomenimis prievolės grąžinti paskolą terminas šalių nustatytas nebuvo.

Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento (CK 1.127 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenimis, ieškovas pareikalavo grąžinti dalį skolos pagal 2018-01-05 paskolos raštelį, pateikdamas atsakovui pareiškimą per notarą 2014-09-24 (T.1, b.l. 2). Ieškinio senaties termino eigos pradžia – skolos pareikalavimo momentas, nagrinėjamoje byloje – nuo 2014-09-24. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 127 straipsnio 3 dalis).

Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-13 nutartimi atsakovui buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies (456 Eur) mokėjimas iki procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (T.1, b.l. 193). Atmetus apeliacinį skundą, žyminio mokesčio dalis priteisiama iš atsakovo valstybės naudai ( CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas sumokėjo 200 Eur už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (T. 2, b. l. 11). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta šias bylinėjimosi išlaidas pagrįstomis ir priteisia jas iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 456 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.

Priteisti iš atsakovo V. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui M. R. (M. R., a.k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Virginijus KairevičiusJelena ŠiškinaTatjana Žukauskienė