Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-08 · Administracinė byla Nr. I-6248-331/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-08
Bylos Nr.
I-6248-331/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00879-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
L. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6248-331/2016Proceso Nr. 3-61-3-00879-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2, 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 8 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,dalyvaujant pareiškėjui L. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundais (b. l. 1-5, 11) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Ligoninėje 2013 m. buvo kalinamas itin mažo ploto kamerose kartu su 3-8 žmonėmis. Kamerų plotą mažindavo užimamas baldų plotas. Buvo gydomas ir kalinamas su nuteistaisiais, kurie serga ŽIV, todėl bijojo užsikrėsti šiuo virusu. Pasivaikščioti gryname ore buvo leidžiama tik 1 valandą per dieną. Kamerose esantys tualetai nėra atskirti nuo gyvenamosios patalpos, jam valgant, kiti nuteistieji naudojosi tualetu, tai sukėlė šleikštulį. Šiltu vandeniu ir dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, 4 asmenys turėdavo nusiprausti per 15 minučių, nes vėliau buvo užsukamas karštas vanduo. Pažymėjo, kad Ligoninėje nėra veidrodžių, lentynėlių, skirtų susidėti higienos reikmenims. Čiužiniai, pagalvės ir kitas inventorius labai senas, purvinas, smirdantis. Pareiškėjas nė karto nebuvo aprūpintas tualetiniu popieriumi, muilu ir kitomis priemonėmis. Dėl blogos ventiliacijos kamerose buvo nuolat drėgna, buvo blogas apšvietimas. Kamerose buvo žiurkių, tarakonų. Prašė jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą, tačiau į jo prašymą Ligoninės administracija nereagavo. Tokios nežmoniškos gyvenimo sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., sukėlė traumuojančius išgyvenimus, fizinius ir dvasinius skausmus, sukėlė depresiją.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir Ligoninė) su pareikštu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 15-19) paaiškino, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis gydoma asmenų, neveda, todėl duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo gydoma tose pačiose palatose su pareiškėju, pateikti negali. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui. Ligoninės Vidaus skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse).

Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, sanitarinis mazgas yra atitvertas teisės aktuose numatyto aukščio sienele.

Ligoninėje pacientų atvykusių į įstaigą maudymas organizuojamas vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. V-252, 15 punkto nuostatomis, t. y. „hospitalizuotam pacientui išduodami Ligoninės drabužiai ir avalynė, atliekamos higienos procedūros, po kurių jis nukreipiamas į budinčiojo gydytojo nurodytą gydomąjį skyrių. Pagal naujai į Ligoninę atvykusio paciento atskirą rašytinį prašymą, esant budinčiojo gydytojo rašytiniam sutikimui ar žodiniam nurodymui, pacientas per 24 valandas nuvedamas praustis į dušą“. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo ir budinčio gydytojo nurodymo nuvesti į dušą ar prašymo dėl maudymosi, gauta nebuvo. Šiuo metu naujai atvykę į įstaigą pacientai vedami į dušą be jų prašymo.

Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kt. atnaujinami ir/ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į Ligoninės finansines galimybes. Ligoninės personalas laikosi buitinių prekių išdavimo normų ir imperatyviai išduoda kiekvienam nuteistajam ir (arba) suimtajam.

Informacija dėl draudimo rūkyti yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos.

Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, įrodantį, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Pareiškėjo reikalavimas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Skunde nėra argumentuojama dėl priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma.

Atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Ligoninėje nuo 2013-03-07 iki 2013-03-14, nuo 2013-03-28 iki 2013-04-04, nuo 2013-05-02 iki 2013-05-09, nuo 2013-06-20 iki 2013-07-04, nuo 2013-07-25 iki 2013-08-01, nuo 2013-08-16 iki 2013-08-22 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).

Ginčui dėl pareiškėjo argumentų dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2013-03-07 iki 2013-03-14 Chirurgijos skyriaus 26 palatoje (8,92 m², 4 lovos), 30 palatoje (15,45 m2, 8 lovos), 29 palatoje (15,45 m², 8 lovos); nuo 2013-03-28 iki 2013-04-04 Vidaus ligų skyriaus 18 palatoje (7,33 m², 4 lovos) ir 3 palatoje (19,80 m², 6 lovos); nuo 2013-05-02 iki 2013-05-09 Chirurgijos skyriaus 29 palatoje (15,45 m², 8 lovos); nuo 2013-06-20 iki 2013-07-04 Vidaus ligų skyriaus 26 palatoje (8,92 m², 4 lovos) ir 24 palatoje (21,25 m², 8 lovos); nuo 2013-07-25 iki 2013-08-01 Psichiatrijos skyriaus 8 palatoje (15,51m², 6 lovos); nuo 2013-08-16 iki 2013-08-22 Psichiatrijos skyriaus 5 palatoje (8,80 m², 4 lovos), 19 palatoje (7,19 m², 3 lovos), 8 palatoje (15,51 m², 6 lovos) (b. l. 15).

Pareiškėjas ginčą kelia ir žalos atlyginimą prašo priteisti už laikotarpius nuo 2013-03-07 iki 2013-03-14, nuo 2013-03-28 iki 2013-04-04, nuo 2013-05-02 iki 2013-05-09, nuo 2013-06-20 iki 2013-07-04, nuo 2013-07-25 iki 2013-08-01 ir nuo 2013-08-16 iki 2013-08-22.

Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė teigia, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertindamas tai, teismas neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiais. Atsakovės atstovė neneigia, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį (48 dienas) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Šios aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovo argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, taip pat argumentuoja, kad Ligoninėje nėra veidrodžių, lentynėlių, skirtų susidėti higienos reikmenims.

Remiantis Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir HN 47:2011), 21 punktu palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, nenustato, kokie baldai turi būti gyvenamosiose patalpose. Ligoninės pateiktos fotonuotraukos patvirtina atsiliepimo argumentus, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jam buvo sukelta neturtinė žala dėl veidrodžių, lentynėlių palatose nebuvimo bei vadovaujantis protingumo kriterijais, nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjo teigimu, atvykus į Ligoninę nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti duše. Šiltu vandeniu duše buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, 4 asmenys turėdavo nusiprausti per 15 minučių, nes vėliau buvo užsukamas karštas vanduo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 257 punktą naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše. Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014-09-26 įsakymu Nr. V-191, 15 punkte įtvirtinta, kad hospitalizuotam pacientui išduodami Ligoninės drabužiai ir avalynė, atliekamos higienos procedūros, po kurių jis nukreipiamas į budinčio gydytojo nurodytą gydomąjį skyrių. Pareiškėjas šiuo atveju tik abstrakčiai nurodo, kad nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti duše, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokį norą išreiškė Ligoninės administracijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl galimybės nusiprausti duše. Vadovaudamasis protingumo kriterijais teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo atsiliepimo argumentais, kad karštas vanduo nuolat tiekiamas į dušines patalpas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Ligoninėje nesilaikoma higienos ir materialinio aprūpinimo reikalavimų. Čiužiniai, pagalvės ir kitas inventorius labai senas, purvinas, smirdantis, nė karto nebuvo aprūpintas tualetiniu popieriumi, muilu ir kitomis priemonėmis.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.4 punktu patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, gydomų laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei gydymo ir pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pagal šias normas nuteistiems vyrams išduodami čiužinys (naudojimo laikas 4 m.), antklodė (naudojimo laikas 3 m.), pagalvė (naudojimo laikas 2 m.), užvalkalas pagalvei (naudojimo laikas 1 m.), paklodė (naudojimo laikas 1 m.), užvalkalas antklodei (naudojimo laikas 1 m.). Taip pat mėnesiui skiriamos higienos prekės – skalbiamasis muilas (200 g), tualetinis muilas (100 g), tualetinis popierius (1 rulonas). Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu galiojo skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 38-41).

Šiuo atveju pareiškėjas tik teigia, kad nė karto nebuvo aprūpintas tualetiniu popieriumi, muilu ir kitomis priemonėmis, tačiau jokiais įrodymais nepagrindė, kad nebuvo išduoti, kad dėl to kreipėsi į Ligoninės administraciją. Aplinkybė, kad čiužiniai, pagalvės ir kitas inventorius labai senas, purvinas, smirdantis, nereiškia, kad jų naudojimo terminai yra pasibaigę ir kad jie buvo netinkami naudoti. Ligoninė nurodo, kad buitinių prekių, higienos priemonių išdavimo normų imperatyviai laikosi. Esant tokiai situacijai ir pareiškėjui nepateikus jokių jo teiginius pagrindžiančių įrodymų teismas neturi pagrindo konstatuoti buvus Ligoninėje pažeidimų šiuo aspektu.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas su infekuotais ŽIV asmenimis. Suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimus nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., kuriame nereglamentuojamas asmenų skirstymas pagal tai, ar jie infekuoti ŽIV. Remiantis vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 704, kuriuo pakeistas vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, 1 p., atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėją laikant kartu su asmeniu, infekuotu ŽIV, nenustatyta. Pažymėtina, kad pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl kitų asmenų sveikatos būklės, nesant konkrečių jam dėl to kilusių neigiamų pasekmių, atmestini kaip objektyviai nepagrįsti.

Pareiškėjas savo skundą argumentuoja tuo, kad dėl blogos ventiliacijos kamerose buvo nuolat drėgna, kamerose buvo blogas apšvietimas, palatose buvo žiurkių, tarakonų.

Lietuvos higienos normos 22 p. nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, higienos normos 22 punkto pažeidimų nenustatyta (b. l. 35). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje jam civilinė atsakomybė nekyla.

Pareiškėjas teigia, kad prašė perkelti į nerūkančiųjų kamerą, tačiau į jo prašymą Ligoninės administracija nereagavo. Teismas su šiais teiginiais sutikti negali, nes pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nepateikė įrodymų, jog būtų kreipęsis į Ligoninės administracija su tokiu prašymu, be to, Ligoninėje apskritai draudžiama rūkyti (b. l. 42-46).

Kaip minėta, pareiškėjas Ligoninėje tam tikrą laiką buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taikomų vienam asmeniui tenkančiam plotui, ir asmens privatumo neužtikrinimo. Tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad laikymo Ligoninėje laiku pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Ligoninėje būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, sudarančios pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (Civilinio kodekso 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Atsižvelgiant į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę (48 paros), įvertinus pažeidimo trukmę, sukeltas pasekmes, taip pat atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (LVAT administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteisiamas 480 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo L. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti L. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 480 Eur (keturi šimtai aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas