Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Apostat“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Adveritas ir ko“ ieškinį atsakovui UAB „Apostat“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010-03-08 sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš UAB „Apostat“ 7 445,21 Lt skolos, 454 Lt palūkanų, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 7 899,21 Lt sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2009-04-14 iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo ir 2 073 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Advertitas ir ko“ naudai. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui 2007-05-18 – 2007-11-09 pardavė prekes: reklaminius lipdukus, reklaminius tentus ir reklaminius skydus. Buvo išrašytos keturios PVM sąskaitos-faktūros; visos sąskaitos pasirašytos atsakovo darbuotojų. Nors atsakovas abejoja 2007-05-18 sąskaitoje faktūroje esančio parašo tikrumu, tačiau rašytinio įrodymo įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijo. Teismas remdamasis CK 6.38 str., 6.200 str., 6.115 str., iš atsakovo priteisė nurodytą skolą – 7 445,21 Lt. Teismas sprendė, kad rašytiniai įrodymai – PVM sąskaitos-faktūros, laikytinos pakankamu pagrindu išvadai, kad ieškovas atsakovui pagal šiuos griežtos finansinės atskaitomybės dokumentus pardavė juose nurodytas prekes. Atsakovo darbuotojai šiuose dokumentuose raštu patvirtino prekių gavimo faktą. Atsakovo atsikirtimas, kad sąskaitas pasirašė neįgalioti darbuotojai, o vienoje iš sąskaitų parašas suklastotas, atmestas kaip neįrodytas. Atsakovas priešieškinio nepateikė. Vadovaujantis CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d. priteistos 6 procentų dydžio palūkanos iki kreipimosi į teismą ir nuo bylos iškėlimo teisme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 185 str.), o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką.

Pagrindinis nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas: ar tarp privačių juridinių asmenų buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis dėl reklaminių tentų, reklaminių lipdukų bei reklaminių skydų iš PVC; atsakovas (apeliantas) savo poziciją byloje grindžia tuo, kad jokių sutartinių santykių tarp šalių nebuvo, jokių prekių ar paslaugų atsakovas negavęs, pateiktos PVM sąskaitos-faktūros pirkimo-pardavimo santykių buvimo neįrodo. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje aktualu, ar įstatyme imperatyviai įtvirtintas reikalavimas tokius sandorius tarp šių asmenų sudaryti tik rašytine forma, jei taip, kokie tokios formos nesilaikymo teisiniai padariniai, ar turi reikšmės aplinkybė, ar pateiktų rašytinių įrodymų pakanka išvadai apie sutartinius santykius daryti. Pirkimas-pardavimas yra viena iš sutarčių rūšių, sandoris, kurio sudarymo bei galiojimo ypatumus nustato bendrosios sandorių sudarymo bei galiojimo taisyklės (CK 1.63-1.96 str.), bendrosios prievolių teisės bei sutarčių teisės normos (CK 6.1-6.65 str., 6.154-6.228 str.), taip pat bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties ypatumus reglamentuojančios nuostatos (CK 6.305-6.349 str.). Atskiroms pirkimo-pardavimo sutarties rūšims gali būti taikomos specialios Civilinio kodekso taisyklės (CK 6.350-6.431 str.). CK 1.73 str. 1 d. numatytos atskiros sutarčių rūšys bei atvejai, kai sandoriai turi būti sudaryti rašytine forma. Šioje normoje numatytas sandorių, kuriems tokia sandorio sudarymo forma privaloma, sąrašas nėra baigtinis. CK 1.73 str. 1 d. 10 p. suteikia teisę ir kitoms CK normoms bei kituose įstatymuose įtvirtinti privalomą sandorių rašytinę formą. Civilinės teisės normos nenustato specialių pirkimo-pardavimo sutarties formos reikalavimų tarp privačių juridinių asmenų sudaromai prekių pirkimo-pardavimo sutarčiai. Todėl tokia sutartis gali būti sudaroma bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, notarine forma). Tokiu atveju, kilus ginčui dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto, jį galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis. PVM sąskaita-faktūra apibrėžiama kaip dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVM įstatyme tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus (PVM įstatymo 2 str. 29 d.). Taigi, šis dokumentas nėra pirkimo-pardavimo sutartis ir savaime neįrodo tokios sutarties sudarymo, o jį pardavėjas pateikia pirkėjui jau esant iš konsensualinės sutarties atsiradusiems sutartiniams santykiams tarp šalių. Todėl PVM sąskaita-faktūra gali būti naudojama kaip įrodinėjimo priemonė ginče dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto. Dėl išdėstyto apeliacinio skundo argumentas, jog PVM sąskaita-faktūra yra vienašalis sandoris, kuris nebuvo atsakovo akceptuotas, nes buvo pasirašytas neįgaliotų atsakovo bendrovės darbuotojų, todėl nesukuria atsakovui jokių prievolių, atmetamas.

Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.). Ieškovas savo argumentams įrodyti pateikė leistinus rašytinius įrodymus – PVM sąskaitas-faktūras: 2007-05-18 PVM sąskaita-faktūra serija ADV Nr.02773, 2007-05-22 PVM sąskaita-faktūra serija ADV Nr.02780, 2007-06-13 PVM sąskaita-faktūra serija ADV Nr.02849, 2007-11-09 PVM sąskaita-faktūra serija ADV Nr.03291 bendrai 7 445,21 Lt sumai; visos sąskaitos pasirašytos atsakovo darbuotojų. Apelianto (atsakovo) pozicija nenuosekli – nors jis teigia, kad atsakovas nei prekių, nei sąskaitų-faktūrų negavo, tačiau neneigia fakto, kad ieškovo pateiktas sąskaitas-faktūras pasirašė atsakovo vadybininkai. Apeliantas teigia, kad atsakovo darbuotojai, pasirašę sąskaitas-faktūras, neturėjo įgaliojimų pasirašyti sąskaitas ir priimti (ar atsisakyti priimti) prekes, o direktoriaus parašas PVM sąskaitoje-faktūroje serija ADV Nr.02773 (b.l. 9) yra suklastotas, tačiau jokių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei atmetė atsakovo atsikirtimo argumentus, kaip neįrodytus, pripažino faktą, jog ieškovas atsakovui pardavė PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas prekes ir atsakovas privalo už jas atsiskaityti.

Dėl analogiškų motyvų atmetamas apelianto argumentas, kad teismas be pagrindo taikė 5 darbo dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo terminą, nes šis argumentas pagrindžiamas tais pačiais teiginiais apie ieškovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų vertinimą kaip vienašalio sandorio, nesukuriančio atsakovui jokių prievolių.

Apeliacinio skundo argumentas dėl priteistų nepagrįstai didelių bylinėjimosi išlaidų atmetamas. Ieškovo atstovas – advokatas rengė ieškinį, dubliką, teismo posėdyje nedalyvavo. Priteistos advokato atstovavimo išlaidos (1 800 Lt) neviršija teisingumo ministro įsakyme Nr. 1R-85 Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nuostatų 8.2 ir 8.3 p. nurodytų maksimalių advokato honoraro dydžių. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas sumokėjo 237 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą (b.l. 12), teismas sprendime klaidingai nurodė, jog sumokėta 273 žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija vertina šį netikslumą kaip aiškų rašymo apsirikimą ir atitinkamai patikslina teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą, nekeisdama sprendimo (1 800 Lt + 237 Lt = 2 037 Lt) (CPK 276 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimo dalį (CPK 263, 329-330 str.).

Iš apelianto valstybei priteisiamos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 107) (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodant: priteisti iš UAB „Apostat“ UAB „Adveritas ir Ko“ 2 037 Lt (du tūkstančius trisdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš UAB „Apostat“ 5,80 Lt (penkis litus, 80 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).