Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-256/2013

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-04-23
Bylos Nr.: 3K-3-256/2013
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00247-2011-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Juozas Šerkšnas (pirm.), Antanas Simniškis, Dangutė Ambrasienė (pran.)
Atsakovas: Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos

Civilinė byla Nr. 3K-3-256/2013Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00247-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 55 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 23 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo advokato V. P. ieškinį atsakovei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. AU-107-(E-05.1) „Dėl užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą išmokėjimo“ panaikinimo ir 1320 Lt neišmokėto užmokesčio ir 96,79 Lt palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apmokėjimo už advokato suteiktas paslaugas, teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tvarką ir sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2008 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – Tarnyba) ir advokatas V. P. sudarė Antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį Nr. AS-44(4.9), kuri yra nenutraukta, galioja. Tarnyba 2009 m. rugsėjo 14 d. ir 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimais įpareigojo ieškovą suteikti antrinę teisinę pagalbą dviejose bylose pirmosios instancijos teisme; kuriuose sprendimas byloje Nr. 2-147-832/2010 priimtas 2010 m. kovo 31 d., byloje Nr. 2-121-215/2010 – 2010 m. birželio 16 d. Ieškovas 2011 m. balandžio 6 d. pateikė Tarnybai prašymus sumokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pirmiau nurodytose civilinėse bylose, tačiau jos direktorius 2011 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. AU-107-(E-05.1) „Dėl užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą išmokėjimo“ atsisakė tą padaryti.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė teismo panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 19 d. įsakymą, priteisti 1320 Lt neišmokėto užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, 96,79 Lt palūkanų už piniginės prievolės nevykdymą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovo teigimu, jis dokumentus, patvirtinančius antrinės teisinės pagalbos suteikimą, pateikė praleidęs Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 31 punkte nustatytą šešių mėnesių terminą, tačiau dėl svarbių priežasčių, todėl tai negalėjo būti pagrindas nesumokėti jam sąžiningai uždirbtų pinigų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad teismo posėdžio metu Tarnybos direktorius pripažino, jog neturėjo priekaištų advokatui dėl jo atstovavimo bylose, sprendė, kad Tarnyba turėjo pareigą mokėti advokatui Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Teismas pažymėjo, kad nei Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 69, nei šalių sudarytoje sutartyje nereglamentuota atvejo, kai prašymas išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pateiktas vėliau kaip per šešis mėnesius nuo procesinio veiksmo, kuriam atlikti buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, pabaigos. Teismo teigimu, Vyriausybės nutarime neaptartus atvejus gali šalys gali nuspręsti pačios, papildydamos sutartį. Kadangi nagrinėjamoje byloje sutarties šalys tokio atvejo savo sutartyje neaptarė, todėl prašymo išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pavėluoto pateikimo teisiniai padariniai priklauso nuo Tarnybos pasirinkto reagavimo į advokato pareigos pažeidimą būdo. Byloje nebuvo įrodymų, kad Tarnyba, ieškovui per šešis mėnesius nepateikus prašymų dėl išmokėti užmokestį, nustatė netinkamą advokato pareigų atlikimą ir, vykdydama šalių bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių apie tai pranešti ieškovui. Teismo vertinimu, būtent ši sutarties sąlyga sudarė galimybę sudrausminti advokatus ir užtikrinti, kad jų prašymai Tarnybai būtų pateikiami laiku. Dėl to Tarnyba, gavusi pavėluotai advokato prašymus išmokėti užmokestį, remdamasi sutarties 5.3 punktu, turėjo teisę svarstyti prašymų praleidimo priežastis ir spręsti dėl tolimesnių šalių santykių, o ne atsisakyti apmokėti advokatui už jau atliktą darbą, motyvuodama prašymo pateikimo termino praleidimu. Teismas nurodė, kad nors ieškovas pažeidė savo pareigą pateikti laiku prašymą išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, tačiau Tarnyba tokių ieškovo vėlavimų vykdyti sutartines pareigas nelaikė esminiu sutarties pažeidimu ir neprarado intereso tęsti sutartinius santykius, sutartis nebuvo nutraukta, todėl tai užtikrino advokatui teisę gauti atlyginimą už atliktą darbą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. spalio 30 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymėjo, kad nors sutarties 2.2.13 punkte nustatyta advokato pareiga prašymą išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir dokumentus, patvirtinančius antrinės teisinės pagalbos suteikimą, Tarnybai pateikti ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo bylos stadijos, kurioje buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, pabaigos, ginčo šalių sutartyje nebuvo nustatyta sąlygų, suteikiančių teisę Tarnybai nemokėti advokatui užmokesčio už antrinės teisinės pagalbos teikimą, advokatui ją suteikus, tačiau praleidus terminą pateikti Tarnybai minėtame sutarties punkte nuodytus dokumentus. Priešingai, pagal sutarties 3.1.1 punktą Tarnyba turi pareigą mokėti advokatui Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį už antrinės pagalbos teikimą. Be to, pagal ginčo šalių sutarties 3.2 punktą Tarnyba, kontroliuodama, kaip advokatas laikosi sutarties 2.2 punkte nustatytų pareigų, turi tikrinti pateiktus duomenis apie suteiktą (teikiamą) antrinę teisinę pagalbą; turi teisę nutraukti sutartį be įspėjimo, kai paaiškėja, jog advokatas pateikė Tarnybai klaidingus duomenis apie suteiktą antrinę teisinę pagalbą (sutarties 5.4 punktas). Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-105, 10 punkte nurodyta, kad Tarnyba, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, pagal sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą (10.1.6 punktas); dalyvauja tikrinant antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybę (10.1.13 punktas); turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka iš fizinių ir juridinių asmenų gauti informaciją, reikalingą Tarnybos funkcijoms atlikti (11.5 punktas). Kolegija, vertindama kitus atsakovo argumentus, nustatė, kad Tarnyba nepareiškė ieškovui jokių pretenzijų ar pastabų dėl jo pareigų pagal sutartį vykdymo; ieškovo išlaidos buvo pagrįstos šalių sutartimi ir suteiktų teisinių paslaugų apimtimi, todėl, nesant atsakovo pretenzijų dėl ieškovo suteiktos antrinės teisinės pagalbos kokybės ar duomenų, kad ieškovo užmokesčio dydis viršijo Vyriausybės nustatytą, nebuvo pagrindo nepriteisti ieškovui 1320 Lt užmokestį. Kolegija pažymėjo, kad Taisyklių 31 punkte nėra nurodyta, kad advokatas, kuris teikė antrinę teisinę pagalbą, tačiau prašymą pateikė praleidęs šešerių mėnesių terminą, praranda teisę gauti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Kolegijos vertinimu, advokato užmokesčio dydis priklauso ne nuo prašymo pateikimo Tarnybai momento, o nuo teisinės pagalbos teikimo atskiruose procesiniuose veiksmuose apimties, darbo sąnaudų, bylų kategorijos, nagrinėjimo stadijos, teisenos, ginčo išsprendimo būdo (taikos sutartis) ir pan. (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnio 5 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Taisyklių 31 punkto vertinimo. Kasatoriaus teigimu, Taisyklių 31 punkte nustatyta sąlygų, kurias tik įgyvendinęs advokatas įgyja teisę į užmokestį, o sąlyga pateikti prašymą dėl užmokesčio ne vėliau kaip per šešerius mėnesius nuo bylos stadijos (procesinio veiksmo), kurioje buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, pabaigos yra imperatyvi, kurios neįgyvendinus, advokatas neįgyja teisės į užmokestį. Be to, teismai, vertindami ginčo įsakymo teisėtumą ir aiškindami Taisyklių 31 punktą, neatsižvelgė į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, kuria suteikti įgaliojimai Vyriausybei nustatyti mokėjimo advokatams už antrinės teisinės pagalbos suteikimą taisykles. Nors teismai sprendė, kad Taisyklių 31 punkte nėra nurodyta, kad, advokatui praleidus šešerių mėnesių terminą pateikti prašymą, jis praranda teisę gauti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad prašymo, atitinkančio visus nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga advokatui, teikiančiam antrinę teisinę pagalbą prireikus, užmokesčiui gauti. Negavus prašymo nustatytu terminu, Tarnyba negali įgyvendinti Taisyklių 31 punkte nurodyto tikslo ir užtikrinti racionalaus valstybės biudžeto lėšų planavimo ir naudojimo. Kasatoriaus teigimu, Taisyklių 31 punkte nustatytas šešių mėnesių terminas yra naikinamasis, todėl jam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Įstatyme naikinamieji terminai nustatomi tais atvejais, kai neribota termino atnaujinimo galimybė gali pažeisti visuomenei turinčius reikšmės interesus, įstatymu reglamentuotas civilinio teisinio santykio dalyvių teises, civilinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-29/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatytas terminas užtikrina racionalų valstybės lėšų planavimą ir naudojimą, taip pat daro įtaką efektyviam valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos veikimui. Nors teismai, vertindami ginčo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovavosi CK 1.5 straipsniu, tačiau CK 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais, t. y. Tarnybos skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai nustatyti Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje, Tarnybos individualių administracinių aktų bendrieji reikalavimai – Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, todėl ginčo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą reglamentuoja viešosios teisės normos, kuriomis teismai nesivadovavo.

2. Dėl advokato pareigų vertinimo. Teismai padarė neteisingas išvadas, kad netinkamas advokato pareigų atlikimas be pateisinamos priežasties nepanaikina Tarnybos pareigos sumokėti už jau suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Ieškovas, laiku nepateikęs prašymų, ne tik nebendradarbiavo su atsakovu, bet ir neatliko Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 2 dalyje nustatytos pareigos pranešti Tarnybai apie pareiškėjų nebendradarbiavimą. Šios pareigos neatlikusiam advokatui, vadovaujantis šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, Tarnyba užmokesčio advokatui galėjo ne tik neišmokėti ar jį sumažinti, bet ir reikalauti atlyginti nuostolius. Be to, ginčo sutartyje nenustatyta pareigos mokėti advokatui užmokestį už suteiktą antrinės teisinės pagalbos teikimą, advokatui ją suteikus. Sutarties 2 dalyje išvardytos advokatų pareigos yra lygiavertės, nesant šalių susitarimo dėl pareigų nevykdymo padarinių ir vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, advokatui nevykdant pareigos pateikti prašymą išmokėti užmokestį per šešis mėnesius nuo antrinės teisinės pagalbos suteikimo pabaigos, pagal analogiją turėjo būti taikoma nurodyto įstatymo 23 straipsnio 2 dalis ir užmokestis advokatui, praleidusiam nurodytą terminą, galėjo būti neišmokamas.

3. Dėl Tarnybos įgaliojimų išmokėti užmokestį. Teismai, panaikindami Tarnybos įsakymą ir priteisdami ieškovui išlaidas, nevertino, ar ji turėjo įgaliojimus ir kokiais teisės aktais remdamasi galėjo priimti sprendimą dėl užmokesčio išmokėjimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų, o viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamasis valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas pripažinti viešojo administravimo subjekto aktą neteisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A502-2368/2012; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007; 2010 m. spalio 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010; kt.). Tarnyba, vykdydama veiklą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytais įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais, todėl, išmokėdama užmokestį advokatui, kuris pažeidė Taisyklių 31 punkte nustatytą pareigą pateikti prašymą per nustatytą terminą, pažeistų šiuos principus ir veiktų ultra vires. Kadangi teisės aktuose, reglamentuojančiuose advokatams užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, nenustatyta jokių išimčių, kurias pritaikius būtų galima išmokėti advokatui užmokestį praleidus Taisyklių 31 punkte nustatytą terminą, tai Tarnyba negalėjo priimti sprendimo nesant įstatymo, taisyklių ar kito teisės akto pagrindo.

4. Dėl ginčo sutarties vertinimo. Teismai nepagrįstai nurodė, kad Tarnyba turėjo teisę sutartimi su ieškovu susitarti dėl užmokesčio sąlygų ar tvarkos. Sutartis yra tiesiogiai susijusi su antrinės teisinės pagalbos teikimu (kokybe, teikimo tvarka), sutarties nutraukimo sąlygomis, tačiau sutarties 31 punktas nesuteikė įgaliojimų susitarti dėl skirtingos ar papildomos užmokesčio išmokėjimo tvarkos ar dydžio nei nustatyta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią užmokesčio dydžio ir jo išmokėjimo tvarka yra Vyriausybės diskrecinė teisė, įgyvendinama Vyriausybės nutarimu.

5. Dėl Tarnybos įgaliojimų įpareigoti advokatą pateikti užmokestį. Nors teismai Tarnybos įgaliojimus kontrolės srityje aiškino plečiamai, tačiau jos įgaliojimai kontroliuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą yra nustatyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punktuose, kontrolės apimtis detalizuota Tarnybos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-105 „Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų steigimo ir Viešųjų įstaigų Vilniaus viešosios advokatų kontoros bei Šiaulių viešosios advokatų kontoros pertvarkymo“. Dėl to, nesant nustatytos pareigos Tarnybai užtikrinti, kad advokatai laiku pateiktu prašymus dėl užmokesčio, pareiga pagal Taisyklių 31 punktą ir ginčo sutarties 2.2.13 punktą yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta advokatui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad kasatorius prašo panaikinti tik apeliacinės instancijos teismo nutartį, tačiau kasacinis teismas negali panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ir priimti naujo sprendimo, nes ieškinys buvo atmestas pirmosios instancijos teismo sprendimu, kurio panaikinti neprašoma. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų teisėtų ir pagrįstų išvadų dėl teisės normų taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl termino teikiant prašymą išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pabaigos teisinės reikšmės (Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžius ir mokėjimo taisyklių 31 punkto aiškinimo)

Pagal Advokatūros įstatymą, reglamentuojantį advokatų veiklos sąlygas bei tvarką, advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas (4 straipsnis 3 dalis), t. y. teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus šio Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kai advokatas teisines paslaugas teikia nemokamai (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja kiti įstatymai, t. y. specialiajame įstatyme – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (viešosios teisės norminiu aktu) nustatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema bei jos įgyvendinimo sąlygos ir procedūros. Šio įstatymo 17 straipsnyje reglamentuojama antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos konkurso būdu atrenka antrinę teisinę pagalbą teikiančius advokatus ir su jais sudaro sutartis (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis); advokatams už antrinės teisinės pagalbos ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos išvados teikimą mokamas užmokestis; jo dydį ir mokėjimo taisykles nustato Vyriausybė (Įstatymo 17 straipsnio 5 dalis).

Įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje išskiriamos dvejopo pobūdžio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartys: su advokatais, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą tik asmenims, turintiems teisę ją gauti, bei su advokatais, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą. Sprendžiant dėl užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą dydžio advokatams, teikusiems antrinę teisinę pagalbą prireikus, jiems mokamas nustatyto dydžio užmokestis už kiekvieną bylą, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (bylos kategoriją, nagrinėjimo stadiją ir pan.) (Įstatymo 17 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas su Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba buvo sudaręs Antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį ir buvo įpareigotas suteikti antrinę teisinę pagalbą I. S. bei D. D. pirmosios instancijos teisme. Teismo sprendimas dėl I. S. priimtas 2010 m. kovo 31 d. (civilinės bylos Nr. 2-147-832/2010), dėl D. D. – 2010 m. birželio 16 d. (civilinės bylos Nr. 2-121-215/2010). Minėta, kad advokato veikla yra mokamų teisinių paslaugų teikimas, tai reiškia, kad suteikus antrinę teisinę pagalbą advokatui mokamas užmokestis, kurio dydį nustato Vyriausybė.

Vyriausybė 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžius ir mokėjimo taisyklių 31 punkte nustatyta, kad advokatai, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, pateikia Tarnybai, priėmusiai sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, prašymą išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, dokumentus, patvirtinančius antrinės teisinės pagalbos suteikimą, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo bylos stadijos (procesinio veiksmo), kurioje buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, pabaigos. Vadinasi, užmokestis advokatui mokamas atsižvelgiant į išvardytus formalius teisės aktų reikalavimus: pareiga advokatui pateikti prašymą išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, dokumentus, patvirtinančius antrinės teisinės pagalbos suteikimą, tai atlikti ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo bylos stadijos (procesinio veiksmo) pabaigos. Šių advokato pareigų tinkamas vykdymas siejamas su termino pabaiga. Terminas – tai įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį asmuo turi atlikti tam tikrus veiksmus ar įgyvendinti savo teises. Teisės teorijoje išskiriami atnaujinamieji, įgyjamieji ir naikinamieji terminai. Naikinamasis yra toks terminas, kuriam pasibaigus, asmuo netenka teisės atlikti veiksmus, tačiau tokie terminai turi būti aiškiai apibrėžti įstatymuose ar teisės normose; kitu atveju terminai gali būti atnaujinami, atsižvelgus į termino praleidimo priežastis. Kadangi įstatyme nenurodyta, kokios priežastys pripažįstamos svarbiomis, taigi kiekvienoje byloje teismas, įvertinęs konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, ar yra pagrindas atnaujinti asmens praleistą terminą tam tikriems veiksmams atlikti.

Nagrinėjamoje byloje šešių mėnesių terminas advokatui pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus užmokesčiui už suteiktą antrinę pagalbą gauti yra nustatytas ne įstatyme, o kito teisės akto – Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžius ir mokėjimo taisyklių nuostatose. Taisyklių 31 punkte imperatyviai neįtvirtinta, kad šešių mėnesių terminas yra naikinamasis. Taigi, sprendžiant termino atnaujinimo galimybės klausimą bei termino praleidimo priežasčių svarbą, be kitų aplinkybių, turėjo būti įvertintas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo sužinojo apie tam tikras aplinkybes, suteikusias pagrindo kreiptis dėl termino atnaujinimo, t. y. ieškovo, prašančio atnaujinti terminą, elgesį: ar jis buvo pakankamai atidus, ar savo teises įgyvendino rūpestingai ir atidžiai. Tarnybos direktorius teismo posėdyje pripažino, jog neturėjo priekaištų advokatui dėl jo atstovavimo pirmiau nurodytose bylose. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams nustačius ir ieškovui neginčijus, kad jis prašymą ir reikalingus dokumentus pateikė praleidęs terminą, tačiau tai padarė dėl svarbių priežasčių, atsakovas neturėjo jokio pagrindo neatnaujinti termino ieškovui, nes terminas nelaikytinas naikinamuoju. Juolab kad ieškovas pagrindė termino praleidimo priežastis, prie prašymo išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pridėdamas dokumentus, patvirtinusius termino praleidimo priežastis (T. 1, b. l. 11–16), todėl atsakovas turėjo svarstyti termino praleidimo priežastis. Juolab kad nei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, nei Taisyklėse, nei sutartyje nenustatyta sąlygų, kurioms esant Tarnyba turėtų teisę atsisakyti apmokėti advokatui už jo suteiktą antrinę teisinę pagalbą; priešingai pagal Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-105 „Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų steigimo ir Viešųjų įstaigų Vilniaus viešosios advokatų kontoros bei Šiaulių viešosios advokatų kontoros pertvarkymo“ 7 punkto 11 punktą Tarnyba moka užmokestį antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams; pagal sutarties 3.1.1 punktą Tarnyba turi pareigą mokėti advokatui Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į su ieškovu sudarytos Antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutarties 5.3 punktą, pagal kurį atsakovas, nustatęs, kad advokatas netinkamai be pateisinamų priežasčių vykdo arba iš viso nevykdo sutartyje nustatytų pareigų, turėjo teisę vienašališkai nutraukti sudarytą sutartį, tačiau to nepadarė. Iš to išplaukia, kad atsakovas patvirtino tolesnius ginčo šalių teisinius santykius, todėl nebuvo pagrindo atsakovui atsisakyti apmokėti advokatui už jau atliktą darbą, o tinkamai neįvertintas ir nepakankamai motyvuotas sprendimas neišmokėti advokatui užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas galėtų būti vertinamas kaip kliudymas įgyvendinti sutartyje nustatytas teises ir pareigas.

Dėl Tarnybos įgaliojimų įpareigoti advokatą pateikti užmokestį

Kasatorius skunde nurodo, kad teismai Tarnybos įgaliojimus advokatų veiklos kontrolės srityje aiškino plečiamai, nors kontrolės apimtis detalizuota Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punktuose bei Tarnybos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-105 „Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų steigimo ir Viešųjų įstaigų Vilniaus viešosios advokatų kontoros bei Šiaulių viešosios advokatų kontoros pertvarkymo“.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos tarnybų funkcijos vykdant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, pvz., tarnybos priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (3 punktas); sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą (4 punktas); pagal šias sutartis kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą (6 punktas); dalyvauja tikrinant antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybę pagal šio įstatymo 10 straipsnio 2 punkte nurodytas taisykles (8 punktas). Tarnybos funkcijos detalizuotos Tarnybos nuostatuose, kurių 7 punkte nurodyta, kad Tarnyba organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą; priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo; priima sprendimus dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato parinkimo ir pakeitimo; konkurso būdu atrenka antrinę teisinę pagalbą teikiančius advokatus ir sudaro su jais sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo; pagal sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą; moka užmokestį antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams.

Taigi Tarnybai su advokatu sudarius sutartį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kurios 3.2 punkte nurodyta, kad Tarnyba, kontroliuodama, kaip advokatas laikosi sutarties 2.2 punkte nustatytų pareigų, turi tikrinti pateiktus duomenis apie suteiktą (teikiamą) antrinę teisinę pagalbą (3.2.1 punktas), sutartis turėjo būti vykdoma pagal joje nustatytas teises ir pareigas (pacta sund servanda). Teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau išdėstytų argumentų dėl Tarnybos pareigos mokėti advokatui užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Tarnyba tiek pagal su advokatu sudarytą sutartį, tiek pagal išvardytus teisės aktus turi vykdyti funkciją, kontroliuodama, kaip advokatai laikosi sutartyje nustatytų pareigų, turi tikrinti pateiktus duomenis apie suteiktą (teikiamą) antrinę teisinę pagalbą. Vadinasi, Tarnyba, prieš priimdama sprendimą dėl užmokesčio advokatui už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apmokėjimo, turėjo įvertinti ne tik ieškovo pateiktą prašymą apmokėti už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bet ir prie jo pridėtus dokumentus.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai ir tiesiogiai susiję su pirmiau kasacinio teismo aptartais bei įvertintais argumentais, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako, nes jie vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui bei apskųstų procesinių sprendimų teisėtumui.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžius ir mokėjimo taisyklių 31 punktą, todėl nėra teisinio pagrindo apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 19,92 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (juridinio asmens kodas 145614527) 19,92 Lt (devyniolika litų 92 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (priteistą sumą mokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įstaigos kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė AmbrasienėAntanas SimniškisJuozas Šerkšnas