- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-862-480/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01080-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Algimantas Kukalis, Tomas Ridikas
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikoms ir valstybės įmonei Turto bankui
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Algimanto Kukalio, Tomo Ridiko ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės pagal ieškovės J. S. patikslintą ieškinį atsakovėms Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikoms ir valstybės įmonei Turto bankui dėl perdavimo–priėmimo akto pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo bei pripažinimo teisės privatizuoti kambarį lengvatinėmis sąlygomis,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. S. (toliau – ir ieškovė) teismo prašo: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2022 m. balandžio 25 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (toliau – ir Kauno klinikos) ir valstybės įmonės ,,Turto bankas“ (toliau – VĮ ,,Turto bankas) valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktą dėl buto-kambario Kaune, (duomenys neskelbtini), perdavimo–priėmimo (toliau – Aktas); 2) pripažinti ieškovei teisę lengvatine tvarka nusipirkti kambarį, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini).
2. Ieškovė nurodė, bendrabutyje Kaune, (duomenys neskelbtini), apsigyveno po to, kai 1984 m. įsidarbino (duomenys neskelbtini) ligoninėje. 1993 m. kovo 25 d. buvo sudaryta Kauno miesto Savivaldybės bendrabučio nuomos sutartis, kurią pasirašė valstybės nuosavybės atstovas Kauno klinikos, tačiau joje nebuvo nurodytas kambario numeris. Ieškovė gyveno kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), o prieš privatizavimą buvo apsigyvenusi kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini). 1994 metais su ieškove buvo sudaryta patalpos–kambario Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo pagal 1991 m. Butų privatizavimo įstatymą sutartis, kuri 1998 m. teismo sprendimu buvo pripažinta negaliojančia dėl padarytų procedūrinių pažeidimų. 2000 m. lapkričio 30 d. buvo sudaryta Kauno miesto Savivaldybės bendrabučio nuomos sutartis. Sutartyje buvo nurodyta, kad išnuomojamos gyvenamos patalpos neterminuotai ir tuo pačiu, dėl neaiškių aplinkybių, nurodytas terminas iki 2005 m. 2004 m. spalio 12 d. buvo sudaryta neterminuota kambario bendrabutyje nuomos sutartis. Nors būsto privatizavimo lengvatine tvarka sutartis pripažinta negaliojančia, tačiau sumokėtos įmokos už perkamą būstą ieškovei grąžintos nebuvo, o ji jų ir nereikalavo grąžinti tikėdamasi, kad būsto privatizavimo procedūra bus užbaigta. Ieškovė toliau gyveno kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), pageidavo tęsti buto pirkimo–pardavimo procedūrą. Patalpas, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini), Kaunas, perėmus VĮ ,,Turto bankas“, ieškovė buvo informuota, kad gyvena 2004 m. nuomos pagrindu, todėl siūlyta sudaryti naują nuomos sutartį, priešingu atveju bus iškeldinta. Ieškovė buvo sumokėjusi būsto savininkui Kauno klinikoms už perkamą daiktą, tačiau savininkas nesudarė su ja pirkimo–pardavimo sutarties, o nepagrįstai patalpas perdavė VĮ ,,Turto bankas“. Dar 1994 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 14 atsakovė Kauno klinikos leido privatizuoti patalpą, gyvenamasis butas buvo įkainotas.
3. Atsakovė Kauno klinikos su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, reikalavimą dėl pripažinimo teisės lengvatine tvarka nusipirkti kambarį, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), prašė spręsti teismo nuožiūra. 1994 m. sausio 24 d. ieškovės ir atsakovės sutartis dėl kambario Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), privatizavimo, buvo pripažinta negaliojančia. Tačiau ieškovė ir toliau, kaip nuomininkė, liko gyventi adresu Kaune, (duomenys neskelbtini). Ieškovė šiuo adresu gyveno pagal 2004 m. spalio 12 d. sudarytą kambario Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį. Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“ (su vėlesniais šio nutarimo pakeitimais) (toliau – ir Nutarimas Nr. 1082) buvo patvirtintas Atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašas. Vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu (toliau – ir VSTVNDĮ) bei Nutarimu Nr. 1082, valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), pagal Aktą Kauno klinikos perdavė VĮ ,,Turto bankas“.
Atsiliepimas
4. Atsakovė VĮ ,,Turto bankas“ atsiliepime nurodė, kad ji perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, kuris yra įtrauktas į Vyriausybės patvirtintą atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą, turi pareigą parduoti ir gautas lėšas naudoti kitoms su valstybės turto atnaujinimu susijusioms prievolėms įvykdyti. Vyriausybė priėmė sprendimą šį turtą parduoti viešo aukciono būdu, todėl ginčo turtas Vyriausybės nutarimu ir buvo įtrauktas į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą. Vyriausybė atlikdama šį veiksmą, jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė, veikė visiškai teisėtai, nes įgyvendina ginčo turto savininko teises. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalauti pripažinti ieškovei teisę lengvatine tvarka nusipirkti kambarį, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini). Ieškovės pasyvumas neatitinka atidumo ir rūpestingumo standartų, nes visas sąlygas tokiam ieškiniui pareikšti ieškovė turėjo nuo 1996 m. Ieškinį teisme ieškovė pareiškė tik 2023 m. sausio 30 d. Iki privatizavimo ieškovė ginčo kambaryje negyveno ir už jį nemokėjo. Ji gyveno (duomenys neskelbtini) kambaryje, kurį prašė privatizuoti ir ieškovė davė sutikimą (duomenys neskelbtini) kambarį privatizuoti A. K. vardu. Kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenusios Ž. M. ir A. B. sutiko, kad ieškovė privatizuotų kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) tuo atveju, jeigu joms bus suteiktas kitas gyvenamasis plotas, tačiau ši sąlyga neįvykdyta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2024 m. vasario 15 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė iki 1994 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ne tik negyveno kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir nebuvo pateikusi prašymo privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini). 1993 m. kovo 25 d. nuomos sutartyje taip pat nėra nurodyta, kad ieškovei išnuomotas kambarys Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė buvo pateikusi prašymą dėl kambario Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo bei davusi sutikimą kitai kambario Nr. (duomenys neskelbtini) nuomininkei A. K. privatizuoti jį jos vardu. Pažeidžiant Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, nebuvo pateiktas notariškai patvirtintas kitų, gyvenusių kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) asmenų sutikimas, kad jį privatizuotų ieškovė. Su ieškove nuomos sutartis dėl kambario Nr. (duomenys neskelbtini) sudaryta tik 2000 m. lapkričio 30 d., t. y. jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui. Ieškovė neįrodė, jog ji galiojant Butų privatizavimo įstatymui išreiškė savo valią privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) ir per įstatyme nustatytą terminą atliko veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą įgyti. Nenustačius Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintos trečiosios sąlygos, nėra pagrindo konstatuoti, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui tarp ieškovės ir Kauno klinikų, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto/kambario Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo ir kad Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu ieškovė įgijo subjektines teises, kurios buvo pažeistos ir turėtų būti ginamos. Iki buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nuomininkas, siekdamas privatizuoti butą, turi atlikti įstatyme nustatytus veiksmus, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti. 1994 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartis galutine Lietuvos apeliacinio teismo 1997 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2K-735-1997 buvo pripažinta negaliojančia dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui, todėl ieškovė, norėdama privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo iš naujo tinkamai atlikti įstatyme numatytus veiksmus teisei privatizuoti butą įgyti – pateikti Kauno klinikoms prašymą bei notariškai patvirtintą kitų, gyvenusių kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), asmenų sutikimą, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ji būtų kreipusis į Kauno klinikas dėl kambario Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo. Šiuo atveju liko neįrodytas kreipimosi dėl buto privatizavimo faktas, dėl ko, buto privatizavimo procedūra nebuvo pradėta, todėl nepradėta privatizavimo procedūra negali būti užbaigiama. O atsakovė Kauno klinikos objektyviai neturėjo pagrindo ne tik atlikti jokių veiksmų, susijusių su kambario Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimu, bet ir teikti ieškovei pranešimus ar kitą informaciją, apie privatizaciją apskritai, inicijuoti pirkimo–pardavimo sutarties perrašymą ir pan. Vėlesnis ieškovės kreipimasis (2019 m. liepos 16 d.) į atsakovę dėl ginčo kambario privatizavimo negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, nes Butų privatizavimo įstatymui netekus galios iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros negalima.
7. Teismas pažymėjo, kad praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl tai yra savarankiškas pagrindas patikslintą ieškinį atmesti. Ieškovė, žinodama dėl kokių priežasčių buvo pripažinta negaliojančia 1994 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartis, iki 2019 m. neatliko jokių veiksmų, susijusių su privatizavimo procesu, t. y. beveik 19 metų nesidomėjo privatizavimo procesu. 2000 m. lapkričio 30 d. tarp ieškovės ir Kauno klinikų buvo sudaryta Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, pagal kurią ieškovė taip pat turėjo suprasti, kad ji nėra šių patalpų savininkė, tačiau ji iki pat 2023 m. sausio 30 d. nesiėmė jokių priemonių ginti galimai pažeistas savo teises. Ieškinys teismui pateiktas praėjus daugiau nei 25 metams nuo to momento (1997 m.), kai ieškovė turėjo suvokti apie galimą jos teisių pažeidimą.
8. Vertinant ieškovės reikalavimą dėl Akto pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo pažymėta, kad ieškovė nenurodė jokios teisės normos, kurios pagrindu teismas turėtų tokį aktą panaikinti. Valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu bei Nutarimu Nr. 1082, pagal Aktą Kauno klinikų buvo perduotas VĮ ,,Turto bankui“. Šis nutarimas galiojantis, ieškovė jo teisėtumo taip pat neginčijo. Teisės aktai nedraudžia perleisti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą tebesitęsiant nuomos santykiams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. ieškinį patenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė:
9.1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovė negyveno kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir neteikė prašymo pirkti kambarį. Ieškovė nuomojosi kambarį nuo 1993 m., tačiau tai, kad nenurodytas kambario numeris, yra Kauno klinikų neteisėtas elgesys ir kaltė. Ieškovė prašymus Kauno klinikoms pirkti butą Nr. (duomenys neskelbtini) teikė ne vieną kartą, tačiau registruoto prašymo kopija nebuvo išduota. 1994 m. sausio 20 d. įsakymas, kuriuo ieškovė įtraukta ir jai leista pirkti butą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis ir nenuginčytas.
9.2. Net po 1994 m. pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo, Kauno klinikos patvirtino galimybę ieškovei toliau vykdyti buto Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo procedūrą. Teismas neįvertino pas atsakovę registruoto 2019 m. liepos 16 d. prašymo pirkti butą, į kurį atsakovė nepateikė jokio atsakymo. Ieškovė į teismą nesikreipė anksčiau, nenorėdama konfliktuoti su darbdaviu. Ji turėjo teisėtą lūkestį dirbti pas atsakovę ir, gyvenant bute, užbaigti pirkimo–pardavimo procedūrą. Pirkimo–pardavimo santykius patvirtina aplinkybė, kad po 1996 m. atsakovė negrąžino ieškovei už perkamą butą Nr. (duomenys neskelbtini) gautų lėšų.
9.3. Nepagrįstai sureikšminama 2000 m. spalio 12 d. nuomos sutartis, kuri yra prieštaringa. Nėra pagrindo laikyti, kad neva iš jos galima suprasti, kad butas nebus parduotas.
9.4. 2017 m. išsikėlus antrai gyventojai iš buto Nr. (duomenys neskelbtini), raštu teiktas prašymas dėl pirkimo–pardavimo proceso užbaigimo, tačiau buto savininkas (atsakovas) ir ieškovės darbdavys toliau tik žadėjo ir tokiu būdu ieškovę kvailino. Tik 2022 m. balandžio 25 d. ieškovė sužinojo ir suprato, kad negalės turto įsigyti, nes šis jau perduotas VĮ ,,Turto bankas“, todėl nuo šio momento skaičiuojama ieškinio senatis.
9.5. Atsakovė nepateikė teismui jos 1996 m. balandžio 1 d. įsakymo, kurio pagrindu parengtos 2000 m. ir 2004 m. spalio 12 d. sutartys ir kuriuo remiantis galima įvertinti sutarčių parengimo aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
9.6. Teismas neatliko atsakovės veiksmų vertinimo, kodėl ji nepateikė Vyriausybei, kuomet buvo keičiamas Vyriausybės nutarimu objektų sąrašas, kad butas išnuomotas ir jame gyvena J. S. (ieškovė). Ši aplinkybė 2018 m. rugpjūčio 3 d. priimant Vyriausybės nutarimą dėl atnaujinamo valstybės turto sąrašo nebuvo žinoma.
9.7. Teismas nepagrįstai nurodo, kad 2022 m. balandžio 25 d. akto nėra pagrindo naikinti, tačiau tokia išvada prieštarauja Konstitucijai, geros moralės principui, sąžiningumui ir teisingumui.
Atsiliepimas
10. Atsakovė Kauno klinikos atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentuose nurodė:
10.1. Ieškovė iki 1994 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ne tik negyveno kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir nebuvo pateikusi prašymo privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), kas sudaro pagrindą teigti, kad ieškovė neįrodė, jog ji, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, išreiškė savo valią privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) ir per įstatyme nustatytą terminą atliko veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą įgyti.
10.2. Praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl tai yra savarankiškas pagrindas ieškovės ieškinį atmesti. Dar 1996 metais vykusioje byloje ieškovė buvo atstovaujama teisininkų, nėra duomenų, kad galėjo būti suklaidinta. 2000 m. ieškovės ir Kauno klinikos pasirašyta sutartis patvirtina, kad ji suprato, jog yra tik ginčo buto nuomininkė. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas, nutrauktas, ar, kad yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti, ko ieškovė ir neprašė.
10.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“ (su vėlesniais šio nutarimo pakeitimais) buvo patvirtintas Atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašas, kurio lentelėje nurodytas ir butas (duomenys neskelbtini), Kaunas. Valstybei nuosavybės teise priklausantis nurodytas nekilnojamasis turtas, vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu bei minėtu Vyriausybės nutarimu, pagal 2022 m. balandžio 25 d. Valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktą buvo perduotas VĮ ,,Turto bankas“. Vyriausybės nutarimas galiojantis, ieškovė nenurodė jokių argumentų dėl jo naikinimo.
10.4. Ieškovės cituojamose kasacinės instancijos teismo bylose buvo nustatytos visiškai skirtingos aplinkybės nei yra ieškovės nagrinėjamoje byloje. Ieškovės nurodyta praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai.
11. Atsakovė VĮ ,,Turto bankas“ atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentuose nurodė:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Prejudicinis faktas konstatuotas Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. kovo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-494/96, jog pirkimo–pardavimo sutartis neatitiko Butų privatizavimo įstatymo 5 str. reikalavimo, pagal kurį privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių (kitų nuomininkų) susitarimo sudarymas buvo būtinoji buto privatizavimo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlyga.
11.2. Byloje nėra jokių įrodymų, kad buto privatizavimo procedūra pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo pradėta, bet neužbaigta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios. Panaikinus 1994 m. sausio 24 d. ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį, asmenys pagal įstatymą turintys teisę privatizuoti minėtą butą turėjo iš naujo tinkamai atlikti įstatyme numatytus veiksmus teisei privatizuoti butą įgyti.
11.3. Pagal Butų privatizavimo įstatymą ieškovė turėjo paduoti pareiškimą privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini). Tokio pareiškimo nėra, kas reiškia, kad tuo metu ginčo buto privatizavimas bei ieškovės teisės privatizuoti ginčo butą įgijimas ir jos tolesnis įgyvendinimas apskritai buvo negalimas. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad ji pateikė prašymą (pareiškimą) privatizuoti ginčo turtą ir notariškai patvirtintą susitarimą, kurio asmens vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kuris asmuo bus savininku, nėra įrodytas kreipimosi dėl ginčo turto privatizavimo faktas.
Šalies argumentai
11.4. Apeliantė nepagrįstai prašė taikyti Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi iš esmės būtų paneigiama ankstesnė Butų privatizavimo įstatyme nustatyta butų privatizavimo struktūra.
11.5. Vien ta aplinkybė, kad apeliantė yra sumokėjusi įmokas už ginčo turtą, nesuteikia teisės privatizuoti butą, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises.
11.6. Šios bylos ir ieškovės nurodomų kasacinės instancijos teismo bylų esminės faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos, todėl remtis jos nurodyta teismų praktika nėra pagrindo.
11.7. Byloje nėra jokių įrodymų, kad buvo atlikti neteisėti privatizavimą vykdžiusių institucijų veiksmai ir užkirstas kelias buto privatizavimui, nustatyta, kad pati ieškovė iki 1998 m. liepos 1 d. dėl privatizavimo raštu nesikreipė, privatizavimo neinicijavo.
11.8. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senatį. Visas sąlygas tokiam ieškiniui pareikšti apeliantė turėjo nuo 1996 m. (kai buto privatizavimo sutartis pripažinta negaliojančia). Į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę buvo kreiptasi tik 2019 m. liepos 16 d. Ieškinį teisme ieškovė pareiškė tik 2023 m. sausio 30 d., t. y. praėjus 27 metams nuo galimo jos teisių pažeidimo.
11.9. Vyriausybė 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1453 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo ir lėšų, likusių atnaujinus valstybės nekilnojamąjį turtą, naudojimo“ patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo įtrauktos į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą. Tokią valią išreiškė ginčo turto savininkas – Lietuvos Respublika. Nutarimas nėra panaikintas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti 2022 m. balandžio 25 d. Valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
22. Byloje kilo ginčas dėl kambario Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kambarys) privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, senaties termino taikymo, perdavimo–priėmimo akto teisėtumo.
23. Pagrindu privatizuoti valstybinį turtą yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas (toliau – ir Butų privatizavimo įstatymas). Šiame įstatyme įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačios nuosavybės teise jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme bei poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Tai reiškia, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams.
24. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, sprendžiant dėl to, turėjo ieškovas teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, kt.).
25. Kambarys, kurį ieškovė siekia privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis gali būti privatizavimo objektas. Esminis klausimas yra tai, ar ieškovė įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti kambario privatizavimo teise ir ar ieškovė yra tinkamas subjektas privatizuoti kambarį lengvatinėmis sąlygomis.
26. Atmestini kaip nepagrįsti ieškovės J. S. (toliau – ir ieškovė arba apeliantė) apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog apeliantė negyveno kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), neteikė prašymo pirkti šį kambarį.
27. Analizuodama ir vertindama prieš tai minėtus skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad viena iš įrodinėjimo pareigos išimčių yra įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nurodoma, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nurodytas proceso teisės normas, yra suformuluotos tokios esminės nuostatos: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023, 44 pastraipa; 2024 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-421/2024, 28 pastraipa).
28. Atsakovės VĮ Turto bankas (toliau – ir Turto bankas) kartu su atsiliepimu pateiktas Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. kovo 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-494/96, Kauno apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-787/96 ir Lietuvos apeliacinio teismo 1997 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-735-1997 patvirtina, kad 1994 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp Kauno akademinių klinikų ir J. S. dėl kambario Kaune, (duomenys neskelbtini), privatizavimo, pripažinta negaliojančia pirmos instancijos teismui nustačius, kad J. S. nebuvo pateikusi prašymo dėl kambario Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo ir iki jo privatizavimo šiame kambaryje negyveno bei nemokėjo už jį nuomos mokesčio; buvo padavusi prašymą privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ir gyveno, tačiau buvo davusi sutikimą jį privatizuoti A. K.. Kauno apygardos teismas 1996 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje konstatavo, jog byloje J. S. neįrodžius, kad ji buvo pateikusi prašymą privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pažeistas Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis; iš byloje esančio susitarimo seka, jog tuometinės kambario Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojos Ž. M. ir A. B. sutiko, kad ieškovė privatizuotų (duomenys neskelbtini) kambarį tuo atveju, jei joms būtų suteiktas kitas gyvenamasis plotas, tačiau ši sąlyga neįvykdyta, todėl jo traktuoti kaip sutikimo J. S. pirkti butą negalima, be to, jis nepatvirtintas notariškai ir tuo pažeistas Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis.
29. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-494/96 teismų nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, nes išnagrinėtoje byloje, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje dalyvavo tiek ieškovė, tiek atsakovė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos (toliau – ir Kauno klinikos), išnagrinėtoje byloje buvo tiriamos bei teisiškai įvertintos tos pačios, kaip ir tiriamos nagrinėjamoje byloje, faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės teise privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis.
30. Įvertinusi šios nutarties 28–29 pastraipose nurodytas įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo sprendimo argumentais, kad ieškovė iki 1994 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ne tik negyveno kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir nebuvo pateikusi prašymo privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini); pažeidžiant Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, nebuvo pateiktas notariškai patvirtintas kitų, gyvenusių kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) asmenų sutikimas, kad jį privatizuotų ieškovė. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovė nebuvo ir tinkamas kambario Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo subjektas (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis) dėlto, kad ji Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu nebuvo ginčo kambario nuomininkė, nes, kaip nustatyta byloje, su ieškove nuomos sutartis dėl kambario Nr. (duomenys neskelbtini) sudaryta tik 2000 m. lapkričio 30 d., t. y. jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui. Tokios byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui iš esmės teisingai spręsti, kad ieškovė neįrodė, jog ji galiojant Butų privatizavimo įstatymui išreiškė savo valią privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) ir per įstatyme nustatytą terminą atliko veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą/kambarį įgyti.
31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus bei analizavo susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl iš esmės teisingai konstatavo, kad teismams pripažinus negaliojančia 1994 m. sausio 24 d. (duomenys neskelbtini) kambario pirkimo–pardavimo sutartį, asmenys pagal įstatymą turintys teisę privatizuoti minėtą butą/kambarį turėjo iš naujo tinkamai atlikti įstatyme numatytus veiksmus teisei privatizuoti kambarį įgyti, o byloje nėra įrodymų, kad apeliantė (ieškovė) būtų kreipusis į įstatymo įgaliotas institucijas dėl nuomojamo kambario privatizavimo. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. I-116 Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis buvo papildytas nauja antrąja dalimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje numatyta, kad asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri 1996 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 959 nustatė, kad nuomininkai, norintys privatizuoti kambarius bendrabučiuose, iki 1996 m. gruodžio 31 d. paduoda prašymus Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka. Kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, vėlesnis ieškovės kreipimasis – 2019 m. liepos 16 d., kurį ji taip akcentuoja apeliaciniame skunde, į Kauno klinikas dėl ginčo kambario privatizavimo, negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, nes Butų privatizavimo įstatymui netekus galios, iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros negalima.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, išanalizavusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir bylos dalyvių procesinių dokumentų turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio reikalavimo dėl ieškovės teisės privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), ginčą išsprendė teisingai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi formuojamos įrodymų vertinimo praktikos ir tinkamai įvertino pateiktus žodinius, rašytinius įrodymus. Apeliantė, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo domėtis savo teisėmis, susijusiomis buto privatizavimu, o kilus dėl jų neaiškumų, – kreiptis į kompetentingus asmenis ar institucijas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad buto privatizavimo procedūra pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo pradėta, bet neužbaigta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo apeliantės valios. Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodė, kad apeliantė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, šio įstatymo pagrindu nebuvo įgijusi teisės privatizuoti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), nes byloje neįrodytas teisei privatizuoti gyvenamąją patalpą įgyti įstatyme numatytų būtinų veiksmų atlikimas; taip pat byloje nėra įrodymų, kad ieškovė galiojant Butų privatizavimo įstatymui negalėjo šiame įstatyme numatyta tvarka įgyti gyvenamosios patalpos dėl valstybės institucijų įstatymo įpareigotų spręsti butų privatizavimo klausimus, kaltės. Tokiu atveju neįgyta subjektinė teisė negalėjo būti pažeista ir pripažinta, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiui.
33. Apeliantė argumentuoja, kad ji ilgus metus gyveno nuomojame bute/kambaryje, turėdama lūkesčius, kad kažkada bus užbaigtos jo pirkimo–pardavimo procedūros. Tik 2022 m. balandžio 25 d. ji sužinojo ir suprato, kad negalės turto įsigyti, nes šis jau perduotas Turto bankui, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojama ieškinio senatis. Apeliantė nesutinka, kad ji yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalauti pripažinti jai teisę lengvatine tvarka nusipirkti kambarį Nr. (duomenys neskelbtini).
34. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.
35. Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą bei užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, įstatymo leidėjas nustatė tam tikrus terminus, per kuriuos asmuo valstybės padedamas gali realiai apginti savo pažeistą teisę. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę pripažinus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 1ir 2 dalys).
36. Bylos duomenimis ieškovė 26 m. nesirūpino savo subjektinės teisės įgyvendinimu. Faktinės byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad 1997 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos apeliaciniam teismui patvirtinus Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. kovo 13 d. sprendimo pagrįstumą, ieškovė turėjo suprasti, jog ginčo butas/kambarys nėra privatizuotas ir, kad privatizavimo procesas jau nevyksta. Ieškovė (jau išnagrinėtoje byloje – atsakovė) byloje buvo atstovaujama profesionalių teisininkų (advokatų), pati buvo jauno amžiaus moteris (33 metų), duomenų, kad ji buvo kaip nors suklaidinta dėl ginčo buto privatizavimo, byloje nėra. Priešingai – 2000 m. ieškovės su Kauno klinikomis pasirašyta nuomos sutartis tik patvirtina, kad ieškovė suprato, jog ji yra tik ginčo buto/kambario nuomininkė. Todėl, Kauno klinikoms prašant ir nesant svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti ir nesant tokio ieškovės prašymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimą dėl teisės privatizuoti kambarį lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo atmetė ir tuo pagrindu, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys).
37. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog 2022 m. balandžio 25 d. akto nėra pagrindo naikinti, tačiau, pasak apeliantės, tokia išvada prieštarauja Konstitucijai, geros moralės principui, sąžiningumui ir teisingumui. Tokius deklaratyvius apeliantės teiginius paneigia teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustačius, jog 1996 m. teismui pripažinus negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį dėl ginčo kambario bendrabutyje, Kauno klinikos neturėjo jokių įsipareigojimų ieškovės atžvilgiu. Byloje nenustatyta, kad išskyrus sutartyje atskleistą ieškovės teisę naudotis kambariu Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nuomos sutartį, ji turėtų kokių nors daiktinių teisių į šį kambarį. Kambario Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė yra Lietuvos Respublika. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1453 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo ir lėšų, likusių atnaujinus valstybės nekilnojamąjį turtą, naudojimo“ patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo įtrauktos į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą. Šiuo metu minėtas Vyriausybės nutarimas yra galiojantis, jo teisėtumas nėra panaikintas ir byloje nėra ginčijamas, todėl jokio teisinio pagrindo naikinti 2022 m. balandžio 25 d. Valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktą, kuriuo Kauno klinikos perdavė, o Turto bankas perėmė patikėjimo teise valdyti valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra.
38. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.
39. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reglamentavimu, kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialinės ir proceso teisės normų, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos. Atsakovai prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepareiškė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.