Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Nijolės Piškinaitės,

atsakovo S. L. atstovui advokatui Arūnui Bertuliui, atsakovo M. A. atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-264-30/2008 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovams S. K., V. L., S. L., S. L., M. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys byloje T. S., notarė R. J., notarė D. L. B., antstolė I. K., Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) pripažinti negaliojančia 2001-08-16 tarp ieškovės J. S. ir atsakovų V. L. bei S. L. sudarytą buto su rūsiu, esančio Algirdo g. 10A-16, Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartį bei panaikinti šios sutarties 2001-08-20 teisinę registraciją;

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą ir privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (CPK 320 str.). Šis teismas yra taip pat ir fakto instancija, turinti teisę vertinti byloje surinktus įrodymus, ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė bei įvertino pažeisdamas CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytas taisykles, kad netinkamai aiškino bei taikė civilinio proceso bei materialiosios teisės normas, CPK suteiktų įgalinimų ribose privalo ištaisyti šiuos trūkumus. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat suklydo aiškindamas bei taikydamas materialiosios, proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos teisės taikymo bei aiškinimo klausimais, ir atmesdamas ieškovės J. S. ieškinį atsakovams S. K., V. L., S. L., S. L., M. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais teismo motyvais, pirmiausia pažymi, kad paminėtos kasacinės instancijos teismo nagrinėtos bylos (Nr. 3K-3-1125/2003) bei šios nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos, todėl šioje nutartyje teismo išdėstytomis nuostatomis, susijusiomis su CK 1.90, 1.91 straipsnių aiškinimu bei taikymu, teismas nagrinėjamoje byloje negalėjo remtis kaip teismų praktika (CPK 4 str.). Minimoje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, jog paskolos sutartį šiais pagrindais ginčijanti šalis esminių sutarties sąlygų bei jos padarinių nesuprato dėl savo sveikatos būklės, amžiaus ar profesijos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė remiasi būtent šiomis aplinkybėmis.

Nagrinėjant klausimą dėl CK 1.90 straipsnio aiškinimo ir taikymo, pabrėžtina tai, kad teismų praktikoje yra susiklosčiusi vienareikšmė nuostata, jog vertinant, ar buvo suklysta sudarant ginčijamą sandorį, taikytinas protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str.), nes tuo atveju, kai yra paisoma sutarties laisvės bei šalių lygiateisiškumo principų, kiekvienam asmeniui tenka pareiga pačiam rūpintis savo teisėmis ir interesais, o abejojant dėl savo veiksmų teisinės reikšmės bei pasekmių, pašalinti šias abejones ar atsisakyti nuo tokių veiksmų atlikimo. Neapdairaus, nerūpestingo elgesio pasekmės negali būti perkeltos kitai sutarties šaliai. Taigi pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį suklydimas turi esminės reikšmės, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje tokio sandorio nebūtų sudaręs, arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.

Kasacinės instancijos teismas šioje byloje priimtoje ir ankščiau paminėtoje nutartyje yra nurodęs, kad šią bylą nagrinėję teismai vertindami ieškovės valios dėl pasirašomų sandorių išraišką, ypač akcentavo jos paaiškinimus civilinėje bei ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje, jog ji sutikusi padėti dukteriai (S. K.), o notarinę sandorių sudarymo formą laikė įrodymu, jog ji suprato jų esmę ir prisiėmė riziką dėl padarinių. Kartu pabrėžė, jog teismai klaidingai interpretavo ieškovės norą padėti dukteriai, kaip įrodymą dėl jos valios sudaryti tokius sandorius. Nurodė, kad teismai, konstatavę, jog ieškovė yra garbaus amžiaus pensininkė, neturinti išsilavinimo, neužsiimanti komerciniais reikalais, siekė padėti dukrai, bet nesiekė likti be gyvenamosios patalpos, privalėjo vertinti ar vienas po kito jos sudaryti ginčo sandoriai, kuriais ji pardavė ir atpirko savo butą, jį įkeitė, skolinosi lėšas, išrašė vekselį, atsižvelgiant į paminėtas jos asmenines savybes, leidžia spręsti apie tikrosios valios išraišką. Nurodė, jog liko neištirta ir tai, ar ieškovė būtų sudariusi šiuos sandorius, žinodama tikrąją padėtį, bei laikė, jog esminis suklydimas konstatuotinas, jeigu savo pagalbą finansinių problemų turinčiai dukteriai suvokdama teisingai, ji nebūtų sudariusi šių sandorių. Teismas taip pat pripažino, jog teisingi ieškovės argumentai, kad teismai, siekdami nustatyti ieškovės vidinę valią, nevertino ginčo sandorių pagal CK 6.196-6.195 straipsniuose nurodytas taisykles.

Teisėjų kolegija, analizuodama ginčijamus sandorius CK 6.193 straipsnio normų aspektu, visų pirma pabrėžia tai, jog byloje nėra ginčo, kad ieškovė J. S. nebuvo šių sandorių iniciatore ir su sandorių šalimis atsakovais V. L., S. L., S. L., M. A. anksčiau neturėjo jokių teisinių santykių, kad atsakovai šių sandorių sudarymo ir vykdymo klausimais kontaktavo, tarėsi ir derėjosi ne su ja, bet su jos dukra atsakove S. K.. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad ieškovė neužsiėmė veikla, kuri būtų susijusi su pinigų skolinimusi, turto įkeitimu, vekselių išrašymu, laidavimu ar garantavimu dėl kitų asmenų prievolių įvykdymo. Iš byloje esančių dokumentų, apibūdinančių ieškovės sveikatos būklę, matyti, jog ji yra gimusi 1929 m., yra pripažinta pirmos grupės invalide dėl regos ligos, jai neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Prašymų išreikalauti papildomus dokumentus dėl ieškovės sveikatos būklės, ar skirti teismo ekspertizę paminėtų duomenų patikrinimui ar kt. teismui nebuvo pareikšta. Pažymėtina taip pat ir tai, kad ieškovė negali skaityti ir nesupranta lietuvių kalbos. Be to, ji 2003-10-20 buvo išdavusi įgaliojimą savo dukrai S. K. atstovauti ją valstybės įstaigose deklaruojant įgytą turtą, rašyti jos vardu pareiškimus, gauti, pateikti dokumentus, įregistruoti nuosavybės teisių į ginčo butą perėmimą, atstovauti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriuje ir kt.

Analizuojant pirmąją iš ginčijamų sutarčių, tai yra 2001-08-16 pirkimo pardavimo sutartį dėl ieškovės vienintelio turimo 54,74 kv. m ploto buto, esančio Vilniuje, Algirdo g. 10a-16, pardavimo atsakovams V. L. ir S. L. (baudž. bylos Nr. 10-9-007-06 medžiaga, t. 1, b. l. 63), matyti, jog buvo nustatyta 52 800 Lt buto pardavimo kaina, kuriuos, kaip nurodyta sutarties 3 punkte, gavo ieškovė pasirašant šią sutartį, o pagal sutarties 8 punktą ieškovei palikta teisė naudotis butu iki 2001-11-12 mokant visus mokesčius, kuriais apmokestinamas savininkas. Sudarius šią sutartį butas buvo įregistruotas atsakovų vardu. Aiškindami šio buto pardavimo ieškovei aplinkybes, šie atsakovai teismui paaiškino, jog pasikeitus planams, buvo nutarta šį butą parduoti ir 2003 m. ieškovė pirmoji pasisiūlė jį atpirkti už 52 000 Lt ir jie sutiko. Neneigė, jog iki sutarties sudarymo buvo pažįstami tik su S. K.. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė neigė turėjusi tikslą parduoti šį butą, teigė nesupratusi, kad dukters S. K. prašoma pasirašė sutartį dėl buto perleidimo, nes ir vėliau niekas nekėlė klausimo dėl jos iškeldinimo. Teigia taip pat nesupratusi, jog 2003-10-20 hipotekos lakštu (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 36), atsakovams kaip šio buto savininkams priklausantis turtas, įkainotas 120 000 Lt buvo įkeistas užtikrinant jos pačios su atsakovu S. L. tą pačią dieną pasirašytą notarišką sutartį dėl 88 000 Lt paskolos, kurios ji nebuvo gavusi (baudžiamoji byla t. 1, b. l. 34). Nurodo, kad ir buto pirkimo pardavimo sutartis, ir paskolos sutartį, o taip pat hipotekos lakštą ji pasirašė būdama esminės apgaulės įtakoje iš atsakovų pusės, todėl nesuprato šių sandorių esmės, jų pasekmių. Teigia, kad paskolos sutartis pripažintina nesudaryta, nes pinigų nėra gavusi (CK 6.870 str.), o Hipotekos lakštas, atitinkamai pripažintinas išduotu be teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog nežiūrint į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog J. S. ir S. L. iki tol būtų sieję kokie nors komerciniai, finansiniai ar kitokie teisiniai santykiai, šioje paskolos sutartyje nurodoma (sutarties 4 punktas), kad jai suteikiama paskola yra neatlygintina, be palūkanų. Be to, atsakovas S. L. teismui aiškino supratęs, jog ne ieškovė yra, jo žodžiais tariant, pagrindinė veikėja, o S. K., kad pinigai buvo skolinami jai. Be to sutartyje nurodyta, kad paskola suteikiama 3 mėnesiams ir susitariama dėl delspinigių, tačiau, pasibaigus šiam terminui, skola iš ieškovės nebuvo reikalaujama. Ieškovė teigia, kad šia sutartimi buvo slepiami faktiniai paskoliniai santykiai, susiklostę tarp atsakovų S. L. ir S. K..

Iš ginčijamos minimo buto atpirkimo sutarties, kurią 2003-10-20 pasirašė ieškovė ir atsakovai V. ir S. L., matyti, kad pardavėjai jį atlaisvino ir butas yra tuščias (Sutarties 4.8 p.), nors byloje nėra ginčo dėl to, kad šie atsakovai į butą nebuvo įsikėlę, nes iš jo nebuvo išsikėlusi ieškovė su kita savo dukra trečiuoju asmeniu T. S.. Be to, kaip jau buvo minėta, tą pačią dieną įkeičiant šį butą S. L. naudai už ieškovės skolas, jis buvo įkainotas 120 000 Lt, o atpirkimo sutartyje jo kaina nurodyta tik 52 000 Lt, nors sutarties 2.2 punkte remiantis Registrų centro duomenimis jo vidutinė rinkos vertė pardavimo dienai nurodyta 92 900 Lt (baudžiamoji byla t. 1, b. l. 40).

Pažymėtina tai, kad pagal ginčijamą 2005-05-31 susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo ir skolos padidinimo iki 100 000 Lt, sudarytą tarp ieškovės bei naujojo kreditoriaus atsakovo M. A., paskola suteikiama 3 mėnesiams. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad terminui pasibaigus šis atsakovas būtų reikalavęs skolos grąžinimo iš ieškovės. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad šios sutarties pagrindu 12 000 Lt buvo pervesta į ieškovės vardu atidarytą sąskaitą, tačiau šie pinigai atiteko atsakovei S. K.. Kitokių įrodymų teismui nebuvo pateikta (CPK 185 str.).

Kaip minėta, dėl paskutinio ieškovės ginčijamo sandorio – 2005-05-31 atsakovui M. A. išrašyto neprotestuotino vekselio 30 000 Lt sumai, ieškovė teigia, kad iš viso nesuprato šio lietuvių kalba surašyto sandorio esmės, nei pasekmių, kurias sukelia jo pasirašymas, kad jai į namus šį dokumentą atvežė S. K. ir prašė pasirašyti. Teigė, jog buvo tyčia suklaidinta atsakovų, nesuvokė, kad pasirašo sandorį ir klydo, nesuprasdama, jog pagal jį privalės sumokėti šiam atsakovui nurodytus pinigus. Teigė, jog su M. A. jų nesiejo jokie teisiniai santykiai, taigi vekselis buvo išduotas nesant pagrindo atsirasti šiam teisiniam santykiui. Teigia, kad S. K. ir vekselio turėtojas jos atžvilgiu veikė apgaule, neatskleisdami šio sandorio esmės, žinodami, kad ieškovė faktiškai nėra šalimi tarp jų susiklosčiusių santykių, iš kurių kilo vekselis, taigi veikė jos nenaudai, todėl taikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio pasekmės. Ieškovė neigė atsakovo tvirtinimą, kad ji pagal vekselį jau yra sumokėjusi 11 000 Lt. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio pakvitavimo fotokopijos (baudžiamoji byla t. 1, b. l. 95), šis dokumentas yra surašytas paties atsakovo, jame nurodyta, kad pinigai gauti iš ieškovės, bet nėra nuorodos, kad tekstas rašomas keliais egzemplioriais, ant jo nėra ieškovės parašo, todėl ieškovei nepripažįstant šio mokėjimo, o byloje nesant kitų įrodymų, teisėjų kolegija laiko, jog nėra pagrindo išvadai, kad tokiu būdu ieškovė yra pripažinusi šių teisinių santykių pagrindą, nes įrodinėjimo našta yra atsakovo pusėje (CPK 178 str.).

Remdamasi paminėtu, teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant nustatyti šių sandorių pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius, ieškovės tikrąją valią, išreikštą pasirašant sandorius, jie negali būti aiškinami atskirai vienas nuo kito, nežiūrint laikotarpio trukmės per kurį jie buvo sudaryti, nes akivaizdu, jog jais buvo siekiama vienintelio tikslo, tai yra atsakovės S. K. prievolių pagal jos sutartinius įsipareigojimus įvykdymo bei jų užtikrinimo apgaule bei klaidinimu pasinaudojant ieškovės J. S. turtu. Atsakovai, atsiliepdami į ieškovės apeliacinį skundą, teisingai nurodo, kad ieškovę bei jos dukrą S. K. siejo artimi ryšiai, kad atsakovė pasitikėjo dukra ir siekė jai padėti. Iš tiesų, artimųjų pagalba garbaus amžiaus sulaukusiems asmenims, kaip taisyklė, yra papildoma garantija, apsauganti nuo suklydimo iš nežinojimo ar nesupratimo. Bylos medžiaga nustatyta ir tai patvirtina kiti atsakovai, kad S. K., kuri nebūdama šių sutarčių šalimi, visais atvejais dalyvavo jas sudarant. Taigi šis faktas galėtų būti vertinamas kaip papildoma ieškovės J. S. teisių bei teisėtų interesų apsauga bei aplinkybė, leidžianti spręsti, jog jai iš tiesų buvo atskleistos visos sandorių faktinės aplinkybės, šių sandorių pagrindu jai atsirandančios prievolės bei galimos pasekmės. Tačiau nagrinėjamos bylos medžiaga leidžia daryti priešingą išvadą. Teisėjų kolegijos nuomone, šių sandorių sudarymo faktines aplinkybes tiksliausiai apibūdino atsakovas S. L., apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje (t. 1, b. l. 125-126). Jis teigė, kad ,,pinigus pagal paskolos sutartį perdavęs notarės akivaizdoje, greičiausiai ieškovės dukrai“, kad ieškovė, ,,garbingo amžiaus moteris sėdėjo, nieko nekalbėjo, tiesiog jos vardu buvo įforminamas sandoris ir tiek“. Jis nurodė, kad ,,jautėsi, jog ne ji ten pagrindinė veikėja, kad veikia kitas asmuo“. Aiškino, jog jam ,,sunku pasakyti ar ieškovė suprato, kas vyko pas notarę, gal ji net nemoka lietuvių kalbos, bet jos dukra tai tikrai viską suprato“. Pripažino, kad negrąžintos skolos reikalavo iš ieškovės dukters. Beje, atsakovas S. L. šių paaiškinimų iš esmės neneigė nei civilinio proceso metu, teigdamas, kad motinos ir dukters tarpusavio santykiai jo visiškai nedomino (t. 3, b. l. 25). Taigi pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovų atsiliepimuose, sutartyse nurodoma aplinkybė, kad sandorius tvirtinę notarai ieškovei išaiškino atliekamų veiksmų esmę bei pasekmes, atsižvelgiant į jos amžių, sveikatą, išsilavinimą ir kt., tai yra aplinkybes, kurių pagrindu formuojamas kriterijus, nustatant kiekvieno konkretaus žmogaus suvokimo, supratimo lygį, kaip matyti iš bylos medžiagos, tai taip pat nepašalino esminio suklydimo galimybės (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, paminėtos aplinkybės leidžia spręsti, kad sudarant ginčijamus sandorius tiek ieškovės dukra atsakovė S. K., tiek ir atsakovai V. ir S. L. bei M. A. suprato ar, atsižvelgiant į jų amžių, patirtį komerciniuose teisiniuose santykiuose ir kita privalėjo suprasti, kad įvertinus ieškovės garbų amžių, lietuvių kalbos nežinojimą, sveikatos būklę, patirtį tokiuose teisiniuose santykiuose, ji negalėjo suprasti sandorių esmės, dalyko, jų pasirašymo pasekmių ir kitų esminių sąlygų. Teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nesigilino į sudaromų sandorių esmę ir juos pasirašė, norėdama padėti dukrai, prieštarauja bylos medžiagai (CPK 185 str.). Akivaizdu, kad šių esminių aplinkybių nesuvokimas sukliudė laisvos valios formavimuisi (CK 1.63 str. 1 d.). Ieškovė apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad pasirašydama šias sutartis, iš tiesų ji norėjo padėti dukrai S. K., tačiau nesuprato, kad dėl to ji gali netekti savo būsto, kad būtent jai teks sutartinės prievolės sumokėti atsakovams sutartyse ar vekselyje nurodytas lėšas. Teigė, kad tuo atveju, jeigu ji būtų suvokusi, kokios pasekmės yra galimos, ji nebūtų pasirašiusi šių sandorių. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė ginčijamus sandorius pasirašė klysdama dėl jų sudarymo metu egzistavusių esminių faktų ir konstatuoja, jog priešingai, nei sprendė teismas, ieškovė įrodė esant CK 1.90 straipsnyje numatytam pagrindui šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina ieškovės teiginius, jog sudaromų sandorių esmines aplinkybes bei padarinius ji neteisingai suvokė dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų (CK 1.91 str. 7 p., 6.38 str.). Visų pirma, vertinant atsakovės S. K. veiksmus, darytina išvada, nežiūrint to, kad ieškovė yra jos motina, inicijuodama šių sandorių sudarymą, dalyvaudama ieškovei juos pasirašant, pačiai pateikiant ieškovei pasirašyti jau paruoštą vekselio tekstą, atsakovė, kuri aiškiai suprato tiek sandorių esmę, tiek jų pasirašymo pasekmes (ieškovei atsirandančias sutartines prievoles), tačiau veikė vien tik savo naudai. Teisėjų kolegija laiko, kad bylos medžiaga patvirtina taip pat ir kitų atsakovų nesąžiningumą, nes, kaip minėta, visi atsakovai gerai suvokė su ieškove pasirašomų sandorių ir jai atsirandančių prievolių esmę ir visi jie suvokė, kad šiais sandoriais ieškovei faktiškai buvo įforminamos atsakovės S. K. prievolės, o jos turtas buvo panaudojamas kaip šių prievolių S. L., M. A. užtikrinimo priemonė. Atsakovai V. L. ir S. L. taip pat traktuotini kaip nesąžiningos buto pirkimo pardavimo sutarčių šalys, nes apeliantė teisingai nurodė, jog nežiūrint to, kad po 2001-08-16 sutarties sudarymo atsakovai įregistravo savo daiktines teises į šį turtą, dalyvavo įkeičiant jį, tačiau anksčiau šioje sutartyje nurodytos aplinkybės, leidžia spręsti, jog tai buvo tik formalaus pobūdžio veiksmai, kuriais jie iš esmės prisidėjo prie to, kad ieškovės turtu būtų užtikrinti S. K. ir kitų atsakovų turtiniai interesai.

Taigi, teisėjų kolegija, įvykdžiusi kasacinio teismo nurodymą šioje byloje, patikrino paminėtas aplinkybes ir nustatė, jog visi atsakovai suprato sudaromų sandorių esmę, padarinius, suprato, jog tikroji sandorių šalis yra ne ieškovė, bet S. K. ir pasinaudodami ieškovės senyvu amžiumi, menku išsilavinimu, silpna sveikata, tokiu būdu užsitikrino, o atsakovai S. K. neįvykdytus įsipareigojimus (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija laiko, kad teismo nurodyta aplinkybė, jog trečiojo asmens T. S. žodžiais tariant, ieškovė slėpė nuo jos tai, kad S. K. interesais pasirašo sutartis, patvirtina ieškovės teiginį, kad tokiu būdu ji siekė padėti šiai dukrai, tačiau, priešingai nei sprendė teismas, nepatvirtina išvados, kad ieškovė neklydo dėl pasirašomų sandorių esmės. Atsakovo M. A. apeliacinės intonacijos teismui pateikti dokumentų nuorašai (t. 3, b. l. 152-212), patvirtinantys faktą, kad ieškovė dalyvavo kituose teismų procesuose, sudarinėjo kitas sutartis, teikė skundus, prašymus ir kt., teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nepaneigia anksčiau padarytų išvadų. Pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, ieškovė buvo atvykusi ir į šį teismą ir teikė paaiškinimus nagrinėjamais klausimais, tačiau, kaip galėjo įsitikinti byloje dalyvavę asmenys, ji naudojosi kito asmens pagalba. Beje, teisėjų kolegija šioje nutartyje nekonstatavo, jog yra abejonių dėl ieškovės veiksnumo, tik nustatė, kad pagal savo asmenines ir fizines savybės, o taip pat dėl nesąžiningo atsakovų veikimo ir jų apgaulingų veiksmų ieškovė tinkamai nesuvokė juridiškai sudėtingų ginčijamų sandorių esmės, nes buvo apgaule suklaidinta. Teisėjų kolegijos išvadų pagrįstumo taip pat nepaneigia ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-007-06 surinkta medžiaga. Be to, Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro 2006-10-09 nutarimas, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas šioje byloje neturi nei prejudicinės galios, nei didesnės galios rašytinio įrodymo statuso (CPK 197 str., 182 str.). Be to, minimame nutarime yra remiamasi ieškovės paaiškinimais, kad ji nesupratusi, kokius dokumentus pasirašinėjo pas notarą (baudžiamoji byla t. 2, b. l. 132-144). Taip pat atmestinas atsakovo M. A. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodytas motyvas, kad ieškovė neskundė Vilniaus m. 1 apylinkės hipotekos teismo 2005-11-05 nutarties, kurioje išdėstyta jos skolinių prievolių atsiradimo aplinkybės. Ieškovė, kaip savo teisių gynimo būdą, pasirinko kreipimąsi į teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o atsakovo minimoje nutartyje nustatytos aplinkybės nagrinėjant šią bylą neturi prejudicinės galios (CPK 182 str.).

Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti atsakovų atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą bei teismo posėdyje pateikti argumentai taip pat nepaneigia anksčiau išdėstytų išvadų (CPK 185 str.). Kaip minėta, ieškovė savo ieškininiame pareiškime nurodo taip pat ir kitus ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindus (CK 1.80, 1.86, 6.870, 4.75 str., Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 str. ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatavus, jog ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.90, 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais, kiti ieškininiame pareiškime nurodyti šių sandorių negaliojimo pagrindai šioje nutartyje yra nenagrinėjami. Konstatavusi atsakovų nesąžiningumą, teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sprendžia, jog restitucija šioje byloje netaikytina.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė bei atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui šią nutartį panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo, Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują – ieškinį patenkina, todėl ir bylinėjimosi išlaidų, susidariusių iki panaikinamo sprendimo priėmimo, paskirstymas turi būti peržiūrėtas (CPK 93 str. 4 d.).

Ieškovė yra patyrusi šias bylinėjimosi išlaidas: 100 Lt žyminio mokesčio už ieškinį (t. 1. b. l. 2), 200 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 3. b. l. 19), 200 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą (t. 3. b. l. 72), tai yra, iš viso 500 Lt. Ši suma ieškovei turi būti priteista iš atsakovų lygiomis dalimis.

Taip pat iš atsakovų priteistina valstybei 7128 Lt (t. 3. b. l. 92) žyminio mokesčio už ieškinį dalis, kurios sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas, 7028 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis, nuo kurios sumokėjimo ieškovė buvo atleista (t. 3. b. l. 20) (CPK 96 str. 1 d.), 7028 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą dalis, nuo kurios sumokėjimo ieškovė taip pat buvo atleista (t. 3. b. l. 96), viso 21 184 Lt.

Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme iš atsakovų jau yra priteistos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartimi (t. 3. b. l. 134). Todėl valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme (188,2 Lt) ir apeliacinės instancijos teisme - 77 Lt (51,7 Lt (t. 3. b. l. 43) + 25,3 Lt (t. 3. b. l. 141).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies antru punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Patenkinti ieškovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį ir pripažinti negaliojančiomis:

2001 m. rugpjūčio 16 d. tarp ieškovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovų V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) sudarytą buto su rūsiu, esančio Algirdo g. 10A-16, Vilniuje (unikalus Nr. 10/964-0002-01-7:0016), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą Vilniaus m. 15-ame notarų biure (registro Nr. 2-6075) bei panaikinti šios sutarties 2001 m. rugpjūčio 20 d. teisinę registraciją;

2003 m. spalio 20 d. tarp ieškovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. 24-ame notarų biure pasirašytą paskolos sutartį (registro Nr. RJ-6906) ir panaikinti jos pagrindu išduotą Hipotekos lakštą Nr. 01120030013202, patvirtintą Vilniaus miesto 24-ame notarų biure (registro Nr. RJ-6908), bei Hipotekos lakšto 2003 m. spalio 23 d. teisinę registraciją Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje;

2003 m. spalio 20 d. tarp atsakovų V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei ieškovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) sudarytą buto su rūsiu, esančio Algirdo g. 10A-16, Vilniuje (unikalus Nr. 10/964-0002-01-7:0016), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą Vilniaus m. 24-ame notarų biure (registro Nr. RJ-6909) bei panaikinti šios sutarties pagrindu atliktą 2004 m. lapkričio 9 d. teisinę registraciją;

2005 m. gegužės 31 d. tarp atsakovo M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. 32-ame notarų biure sudarytą susitarimą dėl 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutarties pakeitimo (registro Nr. RJ-3014) bei panaikinti jo pagrindu išduotą Hipotekos lakšto pakeitimą Nr. 01120050009979 ir 2005 m. birželio 2 d. atliktą jo teisinę registraciją Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje;

ieškovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2005 m. gegužės 31 d. pasirašytą 30 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir jo pagrindu 2005 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto 2-ame notarų biure išduotą vykdomąjį įrašą.

Priteisti ieškovei J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 100 Lt (šimtą litų) iš kiekvieno ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš kiekvieno atsakovų M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 4236,8 Lt (keturi tūkstančiai du šimtai trisdešimt šeši litai, aštuoniasdešimt centų) žyminio mokesčio dalies, nuo kurios mokėjimo už ieškinį, apeliacinį bei kasacinį skundus ieškovė buvo atleista ar jos sumokėjimas buvo atidėtas.

Priteisti valstybei iš kiekvieno atsakovų M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 37,64 litų (trisdešimt septyni litai šešiasdešimt keturi centai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme ir po 15,4 Lt (penkiolika litų keturiasdešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.