- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-08
- Bylos Nr.
- 2A-440-372/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01139-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- V. P.
- Ieškovas
- I. T.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-15-136/2014pagal ieškovės I. T. pareikštą ieškinį V. P. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti nepilnamečio T. P. gyvenamąją vietą su motina I. T., jos gyvenamojoje vietoje; priteisti iš V. P. materialinį sūnaus T. P. išlaikymą periodinėmis, kas mėnesį po 300,00 Lt mokamomis išmokomis, indeksuojant LRV nustatyta tvarka, nuo 2013-10-01 iki sūnaus pilnametystės. Nurodė, kad atsakovas yra sūnaus T. tėvas. Šiuo metu atsakovas gyvena atskirai, sūnumi rūpinasi ji viena, atsakovas sūnaus išlaikymui materialinę paramą teikia nesistemingai ir tik po 200 litų nuo 2013 m. spalio mėnesio. Jos gaunamų pajamų nepakanka sūnaus išlaikymui, ji savo gaunamomis pajamomis negali užtikrinti sūnaus tinkamo maitinimo, sveikatos priežiūros, aprangos, higieninių poreikių ir kitų reikmių.
Atsakovas su pareikštu ieškiniu sutiko iš dalies. Sutiko, kad sūnus gyventų su motina, o išlaikymui sutiko skirti 250 litų kas mėnesį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Nustatė nepilnamečio T. P. gyvenamąją vietą kartu su motina I. T., jos gyvenamojoje vietoje. Priteisė iš V. P. materialinį išlaikymą sūnui T. P. periodinėmis, kas mėnesį mokamomis išmokomis po 300 litų, indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, iki jo pilnametystės. Nurodė materialinį išlaikymą pradėti išieškoti nuo 2013-10-01.Nurodė, kad materialinį T. P. teikiamą išlaikymą uzufrukto teisėmis valdys I. T.. Priteisė iš V. P.,480 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, įmokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą ir 144 Lt žyminio mokesčio, bei 17,94 Lt teismo turėtų pašto išlaidų į valstybės pajamas, įmokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą.
Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės paaiškinimus, vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės išvadas, nustatė, kad vaikas gyvena kartu su motina, o atsakovas, kartu negyvendamas, vaiko neauklėja, juo nesirūpina, neišlaiko, todėl T. P. gyvenamąją vietą nustatė su ieškove I. T.. Teismas nurodė, kad ieškovė gauna išmoką vaikui ir motinystės pašalpą, kurių didžiąją dalį skiria vaiko išlaikymui. Atsakovas kartu negyvena, materialinį išlaikymą vaikui teikia nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio: 2013-08-13 pervedė 200 Lt; 2013-09-08 pervedė 300Lt; 2013-10-28 pervedė 200 Lt., nors jo gaunamos pajamos leidžia mokėti didesnę išlaikymo sumą. Teismas manė, jog minimalius vaiko poreikius galima patenkinti priteisiant išlaikymą iš atsakovo periodinėmis išmokomis po 300 Lt kas mėnesį nuo 2013-10-01. Nurodė, kad tai nėra didelė suma, atsakovas yra darbingas ir turi realią galimybę šią sumą mokėti.
III. Apeliacinio skundo esmė
V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-01-17 sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – iš atsakovo nepilnamečio sūnaus T. P. išlaikymui priteisti po 200 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, išmokas indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę I. T.; perskaičiuoti ir atitinkamai sumažinti pirmosios instancijos sprendimu, atsakovo atžvilgiu priteistas visas bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Priimdamas sprendimą, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės ir atsakovo turtinė padėtis yra faktiškai lygi, kad atsakovas vertingo nekilnojamojo ar kilnojamojo turto neturi, tuo pažeidė CK 3. 192 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtintą proporcingumo principą. Apeliantas nurodo, kad ieškovės nurodyta sūnaus išlaikymui reikalinga suma nėra reali. Nurodo, kad vaikui teikė išlaikymą nuo pat jo gimimo, tačiau neišsaugojo kvitų. Apeliantas nesutinka su ieškovės nurodyta suma vaiko higienos priežiūrai – 200 Lt. Apeliantas mano, jog dešimties mėnesių vaikui 200 Lt higienos priemonėms suma yra nereali. Teismas nenustatė kiekvieno iš tėvų dalies vaiko išlaikymui. Išlaikymo pareigą perkėlė tik apeliantui. Apeliantas nurodo, jog šiuo metu jo pajamos yra minimalios ir pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis jam yra nepakeliama našta, kurios jis negalės vykdyti.
Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė LR CK 176 straipsnyje, 178 straipsnyje, 183 straipsnyje ir 185 straipsnyje nurodytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teismo sprendimo skundžiama dalis priimta pažeidžiant nepilnamečių vaikų išlaikymą reguliuojančias teisės normas ir principus, nesivadovaujant naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
Atsiliepimas
Ieškovė I. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-01-17 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir atitinka byloje esančias aplinkybes. Teigia, kad apelianto pajamos yra gerokai didesnės, negu jis nurodo teismui.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria priteistas nepilnamečio vaiko išlaikymas. Atsakovas nurodo, kad rūpinosi nepilnamečiu sūnumi, teikė išlaikymą. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad pagal vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį tam, kad būtų užtikrintos būtinos vaikui vystytis sąlygos, iš apelianto sūnui priteistas materialinis išlaikymas periodinėmis, kas mėnesį mokamomis išmokomis po 300 litų, indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, iki jo pilnametystės.
Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio
Sprendžiant dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi, teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio, turi derinti CK3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą, turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Teismas atkreipia dėmesį, kad 1 MMA kriterijus, sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, atsižvelgiant į daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė gauna 97,50 Lt išmoką vaikui (5 b. l.) ir 496 Lt motinystės pašalpą (6 –7 b. l.), jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir sodo namelis, esantys (duomenys neskelbtini) (10 –11 b. l.).Atsakovui nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini) (9 b. l.), jo pajamos yra apie 700 Lt kas mėnesį (82 b. l.).
Teismo nuomone, apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovės nurodyta sūnaus išlaikymui reikalinga suma nėra reali ir pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis nepilnamečiam vaikui po 300 Lt mėnesinių periodinių išmokų yra per didelis, atmestini kaip nepagrįsti. Priteistas nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydis po 300 Lt per mėnesį atitinka vieną iš prioritetinių tikslų – užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti minimalūs vaiko poreikiai.
Taip pat teismas pažymi, kad vienam iš tėvų, su kuriuo vaikas lieka gyventi, tenka didžiausioji išlaidų našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-04-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-154/2011). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė užtikrina, jog būtų iš esmės patenkinti nepilnamečio sūnaus poreikiai maistui, aprangai, sveikatai. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teismas nesutinka su apelianto apeliacinio skundo motyvu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CK 3. 192 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtintą proporcingumo principą.
Teismas atkreipia dėmesį, kad tėvų pareiga teikti vaikams išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis.
Įvertinus šalių turtinę padėtį, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra jauno amžiaus, jam nėra nustatytas nedarbingumas ir turi galimybę surasti geriau apmokamą darbą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovo turtinė padėtis leidžia teikti nepilnamečiam sūnui –T. P. 300 Lt dydžio išlaikymą.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė CPK185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, o tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., J. K., N. M. v. AB (duomenys neskelbtini), bylos Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti kaip nepagrįsti. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto V. P. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to, apeliacinis skundas dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio17 d. sprendimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.