- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-18
- Bylos Nr.
- e2-70-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01590-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- BIGBANK AS filialo, S. S.
- Ieškovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- notarė G
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo BIGBANK AS filialo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4916-467/2017 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams S. S. (anksčiau – K.) ir BIGBANK AS filialui (trečiasis asmuo – notarė G. K.) dėl dovanojimo sutarties ir hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė A. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia ab initio 2016 m. rugsėjo 20 d. dovanojimo sutartį, taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti ieškovės A. K. nuosavybėn butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), taip pat pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2017 m. gegužės 18 d. sudarytą maksimaliosios hipotekos sandorį, kuriuo buvo įkeistas pirmiau nurodytas butas. Ieškiniui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), areštą, uždraudžiant jį parduoti, dovanoti, išnuomoti, perleisti panaudai, dar labiau apsunkinti ar kitaip juo disponuoti ir pan., iki bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje. Ieškovė nurodė, kad prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama išlaikyti status quo padėtį, kuri, patenkinus ieškinį, leistų ieškovei tikėtis realaus teismo sprendimo įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 17 d. nutartimi ieškovės A. K. prašymą tenkino: areštavo atsakovei S. S. nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), uždrausdamas bet kokį šio turto nuosavybės perleidimą arba apsunkinimą prievolėmis, įsipareigojimais.Teismas nurodė, kad iš pareikšto ieškinio turinio matyti, jog ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė bus nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės. Šioje civilinės bylos stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė tikėtinai pagrindė pareikšto ieškinio reikalavimus.Teismas pažymėjo, kad dovanojimo sandoriu perleistas nekilnojamasis turtas įkeistas maksimaliąja hipoteka, taigi realu, jog nevykdant finansinių įsipareigojimų, bus išieškoma iš įkeisto turto. Teismas pastebėjo, kad ieškovė ginčija ne tik dovanojimo sandorį, bet ir reiškia ieškinį dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, taigi, tiek išieškant iš įkeisto turto, tiek atsakovei apsunkinus nekilnojamąjį turtą ar jį perleidus, galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Todėl teismas konstatavo esant pakankamą pagrindą taikyti areštą ieškinyje nurodytam atsakovei S. S. (K.) nuosavybės teise priklausančiam turtui, nes, teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas padės išsaugoti turtą, kuris yra ieškinio dalykas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas BIGBANK AS filialas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:Preliminariai vertindamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui teismas neatsižvelgė į esmines faktines aplinkybes, susijusias su hipotekos kreditoriaus sąžiningumu, todėl pagal byloje esančius duomenis tinkamai neįvertino galimo būsimo teismo sprendimo rezultato ir jo įvykdymo galimybių. Taigi, pagal ieškovės prašymą taikydamas byloje laikinąsias apsaugos priemones, teismas jas parinko netinkamai ir taikė nepagrįstai, pažeidė banko teises, ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.197 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Ieškinyje nenurodoma aplinkybių, kurios verstu abejoti banko sąžiningumu. Skundžiamojoje nutartyje teismas taip pat nenurodė faktinių aplinkybių dėl galimo banko nesąžiningumo. Bankas, sudarydamas ginčijamą hipotekos sandorį, elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, įvertindamas tai, kad turtas buvo įgytas notaro patvirtintu sandoriu ir atsakovei pateikus teismo išduotą leidimą įkeisti turtą. Taigi, net preliminariai vertinant ieškovės pareikštus reikalavimus, turėjo būti akivaizdu, kad restitucijos taikymas natūra būtų objektyviai negalimas, nes bankas buvo ir yra sąžiningas hipotekos kreditorius, o turtas buvo įkeistas banko naudai atsakovės prievolių įvykdymui užtikrinti.Ieškovė A. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pagrindinis ieškovės reikalavimas yra pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia ab initio, o reikalavimas dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu yra išvestinis. Svarbu yra tai, kad butas nuosavybės teise šiuo metu priklauso atsakovei, todėl atsakovė, kaip buto savininkė, nepaisant to, jog butui yra įregistruota hipoteka, šios bylos nagrinėjimo metu gali butą dar labiau apsunkinti arba, grąžinusi banko suteiktą kreditą ir išregistravusi hipoteką, perleisti butą tretiesiems asmenims. Šios aplinkybės rodo, kad tenkinus ieškovės reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, kyla pagrįsta grėsmė, kad bus apsunkintas ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas.Kadangi bankas nėra buto savininkas, šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip nėra susijusios su banko teisėmis ir teisėtais interesais. Kol nėra išnagrinėta byla, banko interesai yra užtikrinami buto hipotekos sandoriu. Aplinkybių, kaip konkrečiai nutartimi yra pažeidžiami banko interesai, atskirajame skunde bankas nenurodo. Iš Lietuvos apeliacinio teismo praktikos dėl ieškinio prima facie vertinimo matyti, kad teismas neturėjo pareigos vertinti banko, kaip kreditoriaus, sąžiningumo šioje stadijoje, nes ši aplinkybė gali būti įvertinta tik priimant galutinį sprendimą. Pagrindo abejoti, kad buvo netinkamai įvertintas ieškinio tikėtinas pagrįstumas nėra. Pagal teismų praktiką, teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Šiuo atveju, net ir pripažinus, kad bankas buvo sąžiningas, tai neturi įtakos kitų ieškovės pareikštų reikalavimų tenkinimui, o kitų argumentų, be savo sąžiningumo deklaravimo, bankas ieškinio nepagrįstumui jo priėmimo stadijoje įrodyti, nepateikė.Taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam jos taikomos, teisėtų interesų pusiausvyrą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės A. K. reikalavimams užtikrinti yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ginčo buto, šiuo metu nuosavybės teise priklausančio S. S., areštas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apelianto BIGBANK AS filialo teigimu, teismas, taikydamas šioje byloje areštą ginčo butui, kuriam nustatyta hipoteka, užtikrinant buto savininkės prievolių bankui įvykdymą, neįvertino aplinkybių, susijusių su hipotekos kreditoriaus sąžiningumu, inter alia to, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu, todėl nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog restitucijos taikymas natūra būtų objektyviai negalimas ir toks ieškovės reikalavimas negalėtų būti tenkintas. Atsakydamas į pirmiau nurodytus apelianto argumentus, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą jau buvo nurodyta, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detaliu įrodymų įvertinimu, t. y. jau šioje bylos stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, ir (ar) ieškinio teisinių ir faktinių argumentų (o taip pat ir pateiktų atsikirtimų į juos) visapusiška analize.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktualiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika bei įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą dėstoma pozicija, kad apelianto argumentai dėl jo, kaip hipotekos kreditoriaus, sąžiningumo ir atitinkamai hipotekos panaikinimo šiuo atveju negalimumo, yra ginčo iš esmės dalykas, kuris negali būti analizuojamas ir konstatuojamas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, savo ruožtu kitų argumentų, kaip antai dėl ieškinio formos ir (ar) turinio neatitikimo įstatyme keliamiems reikalavimams, galinčių paneigti ieškinio preliminarų pagrįstumą, apeliantas iš esmės nenurodė. Be to, priešingai nei savo atskirajame skunde interpretuoja bankas, net ir banko sąžiningumo byloje konstatavimas bei apelianto akcentuojamos CK 4.197 straipsnio 6 dalies, pagal kurią sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu, savaime nepašalina restitucijos taikymo šioje byloje galimybės, nes pirmiau nurodyta norma reguliuoja kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į daiktą likimą, tačiau ne to objekto nuosavybės teisės (pirminei savininkei) grąžinimo draudimus. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su atskirajame skunde nurodytu apelianto teiginiu, kad jau šioje bylos stadijoje yra akivaizdu, jog ieškovės prašomos restitucijos taikymas natūra yra objektyviai negalimas. Remdamasis pirmiau nurodytais teisiniais ir faktiniais aspektais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas.Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą.Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje ir akcentuota ieškovės atsiliepime į skundą, ginčo butas šiuo metu priklauso atsakovei S. S., todėl pastaroji, nepaisant to, jog butui yra įregistruota hipoteka, šios bylos nagrinėjimo metu gali butą dar labiau apsunkinti (pavyzdžiui, gavusi banko leidimą) arba apskritai grąžinti banko suteiktą kreditą ir, išregistravusi hipoteką, perleisti butą tretiesiems asmenims, o tai neabejotinai apsunkintų ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Todėl, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes bei ieškinio dalyką (reikalavimą, pripažinus dovanojimo sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją), akivaizdu, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (buto areštas) yra būtinas, siekiant išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu, t. y. užtikrinant ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą).Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė banko teises, ekonomiškumo ir proporcingumo principus, kadangi apeliantas, be pirmiau nurodytų ir jau aptartų argumentų dėl jo, kaip kreditoriaus, sąžiningumo, niekaip kitaip nepagrindė šių savo teiginių ir nenurodė kaip konkrečiai taikytos priemonės pažeidžia jo teises, teisėtus interesus. Paties arešto turtui taikymas nepanaikina banko hipotekos teisės, o duomenų, kad skolininkė (kredito gavėja) nevykdo kredito sutarties ir bankas šiuo metu siekia patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto ar kitaip taikomas areštas realiai apriboja banko turimos teisės įgyvendinimą, apeliantas nepateikė.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.