Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Sigitas Bagdonavičius, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

neviešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. K. gynėjo advokato Alfredo Sokolovskio (toliau – ir Pareiškėjas) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. spalio 10 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi ambulatorinis stebėjimas pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, nes G. K. pažeidinėjo jam skirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo ir gydymo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – sąlygas. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi bendro stebėjimo sąlygos stacionare pakeistos į ambulatorinį stebėjimą. G. K., gydydamasis ambulatorinėmis sąlygomis, t.y. 2013 m. rugpjūčio 20 d., apsvaigęs nuo alkoholio banke „(duomenys neskelbtini)“ mojavo peiliu prieš banko lankytoją, išėjęs iš banko, paėmė nuo klubo „(duomenys neskelbtini)“ terasoje stovinčio stalelio peleninę bei servetėlių dėklą ir tyčia šiuos daiktus metė į nukentėjusiojo pusę. Įvertinęs tokius veiksmus bei Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, Kauno apylinkės teismas pripažino, kad G. K. nepakaltinamumo būsenoje padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir 2014 m. sausio 24 d. nutartimi taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Be to, to G. K. 2013 m. lapkričio 29 d. viešoje vietoje – namo kieme papurškė dujų balionėliu vyriškiui ir trims mažamečiams vaikams į veidą, po to išsitraukė peilį, tačiau buvo sulaikytas kitų asmenų. Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartimi G. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemone – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri tęsiama iki šiol.

2. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. spalio 10 d. nutartimi buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo buvo prašoma G. K. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pratęsti.

Motyvuojamoji dalis

3.2. Byloje nustatyta, kad G. K. psichikos būklė yra stabili daug metų, kaip nurodoma gydytojų komisijos išvadoje „be žymesnės dinamikos (esminių pokyčių)“. Teigiama, kad iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog teismas posėdžio metu su gydymo įstaigos atstove A. Š. nesiaiškino šios svarbios aplinkybės – kodėl G. K. psichikos sveikatos būklė negerėja: ar galimai dėl netinkamo gydymo, ar dėl kitų priežasčių.

3.3. Mano, kad vien tos aplinkybės, jog G. K. psichikos būklė išlieka be žymesnės dinamikos, nepakanka, kad G. K. būtų tęsiamas stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis. Gydytojų komisijos išvadoje nurodoma, kad G. K. nėra agresyvus, vidaus tvarkos taisyklių nepažeidinėja. Be to, gydytojų komisija nepadarė išvados, kad G. K. yra socialiai pavojingas.

3.4. Nurodoma, kad nėra aišku kokios turi būti „reikiamos socialinės sąlygos“. Anot Pareiškėjo, tai, kad G. K. neturi artimųjų, kurie galėtų juo pasirūpinti ambulatorinio priverstinio gydymo metu, taip pat nesudaro pagrindo pratęsti priverstinį gydymą stacionaro sąlygomis. Atkreipiamas dėmesys, kad nesant artimųjų G. K. sugeba tinkamai tvarkyti jam priklausančio buto (duomenys neskelbtini) priežiūros reikalus.

3.5. Mano, kad šiuo atveju nėra būtinumo tęsti G. K. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis. G. K. sutinka gydytis ambulatoriškai Psichikos sveikatos centruose. Nurodo, kad ambulatorinio stebėjimo vykdymo tvarką neturi užtikrinti pats G. K. (ieškotis artimųjų ar kitų asmenų, kurie jo gydymą prižiūrėtų), o kompetentingi asmenys.

4. Teismo posėdžio metu G. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

5. Skundas atmetamas.

6. Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismas pagrįstai G. K. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis terminą. Tenkinti skundą nėra pagrindo.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą. Jokių kitų kriterijų ar sąlygų įstatymas nenumato.

8. Pirmosios instancijos teismas pratęsdamas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis taikymo terminą padarė išvadą, kad G. K. psichinė būklė išlieka be žymesnės dinamikos (esminių pokyčių). Nors stebimuoju laikotarpiu struktūruotoje aplinkoje jo elgesys be agresijos, impulsyvaus elgesio, tačiau Klinikiniame vaizde dominuoja endogeninės kilmės negatyvi simptomatika, afektiniai svyravimai, padidintas nervinis dirglumas, rezistentiški gydymui mąstymo sutrikimai pagal formą ir turinį. Nors pats G. K. ir jo gynėjas teismo posėdyje prašė teismo pakeisti šio asmens priverstinio gydymo sąlygas (jas palengvinti), tačiau pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančią gydytojų komisijos išvadoje nurodytą ir gydymo įstaigos atstovės teismo posėdyje išdėstytą aiškią ir motyvuotą poziciją dėl G. K. taikomo priverstinio gydymo tęsimo tomis pačiomis sąlygomis, su kuo nesutikti teismas neturėjo pagrindo. Teismas įvertino ir tai, kad G. K. stacionarinėmis sąlygomis gydomas ilgą laiką, tačiau jo psichinė būsena išlieka nepakankama, dėl ko jam vis dar reikalinga nuolatinė priežiūra ir sprendė, kad toks jo priverstinio gydymo laikotarpis yra per trumpas, kad būtų galima daryti patikimas išvadas dėl šio asmens stabilios psichinės būklės pagerėjimo, socialinio pavojingumo sumažėjimo, kas užkerta kelią daryti skubotus sprendimus dėl priverstinio gydymo sąlygų keitimo (lengvinimo). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje nėra duomenų apie reikiamų socialinių sąlygų, kurios galėtų užtikrinti priverstinio gydymo tęstinumą lengvesnėmis stebėjimo sąlygomis.

9. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros 2024 m. rugsėjo 13 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 3-4) nurodoma, kad stebimuoju laikotarpiu psichomotorinio sujaudinimo, agresijos, impulsyvaus elgesio, vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų nebuvo. Klinikiniame vaizde dominuoja endogeninės kilmės negatyvi simptomatika, afektiniai svyravimai, padidintas nervinis dirglumas, rezistentiški gydymui mąstymo sutrikimai pagal formą ir turinį. Komisijos metu nusiskundimų neišsako. Pokalbio metu stebimas nerimas, emocinis neadekvatumas. Nuotaika pakili su disforijos atspalviu. Mąstymas pagreitėjusio tempo, nenuoseklus, paralogiškas. Suvokimo sutrikimus neigia. Skyriuje hipobuliškas, užimtumo veikloje dalyvauja nenoriai, tik paragintas nueina į skyriaus užimtumo kambarį. Didesnę dienos dalį praleidžia palatoje, gulėdamas lovoje arba rašydamas laiškus į įvairias institucijas. Save vadina „Apatridu“, asmeniu be pilietybės. Artimųjų, kurie galėtų pasirūpinti ligoniu ambulatorinio priverstinio gydymo metu, nėra. Kritika ligos, gydymosi, buvusio elgesio atžvilgiu išlieka nepakankama. Pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra, kad užtikrinti stabilią dienotvarkę, kasdienę veiklą, miego/poilsio tinkamą režimą, medikamentinio gydymo nepertraukiamumą. Komisija rekomenduoja tęsti stacionarinį priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

10. Pastebėtina, kad iš minėtos išvados aprašomosios dalies matyti, kad G. K. serga psichikos liga nuo 2007 metų. Yra gydytas Vokietijoje (iš kur pabėgo), Italijoje ir tris kartus Lietuvoje. Iš teismų nutarčių matyti, kad yra linkęs smurtauti ir yra pavojingas visuomenei. Stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis teismo nutartimis buvo keičiamas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau tai nepasiteisino, nes jis gydymo sąlygų nesilaikė ir smurtavo ne tik suaugusiųjų, bet ir mažamečių atžvilgiu.

11. Nagrinėjamu atveju nesutinkama su skundo argumentais, kad ambulatorinio stebėjimo vykdymo tvarkos neturi užtikrinti pats G. K. (ieškotis artimųjų ar kitų asmenų, kurie jo gydymą prižiūrėtų), o kompetentingi asmenys. BK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Tiek Komisijos išvadoje, tiek teismo posėdžio metu gydymo įstaigos atstovė paaiškino, kad pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra, kad užtikrinti stabilią dienotvarkę, kasdienę veiklą, miego/poilsio tinkamą režimą, medikamentinio gydymo nepertraukiamumą. Išvadą, kad tokia priežiūra reikalinga, galima daryti ir iš G. K. pasisakymo teismo posėdyje, nagrinėjant apeliacinį skundą, kai jsi pareiškė, jog gydimas jam nebegali duoti daugiau naudos nei mokslai Vokietijoje ir darbas viešbutyje. Be to, ir pats G. K. iš skundžiamos nutarties matyti, kad nesutiko, jog jam būtų nustatyti spec. poreikiai, kurie nustatomi tik stiprią fizinę negalią turintiems asmenims, o jis toks nėra. Pastebėtina, kad specialieji poreikiai (specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) – tai specialiosios pagalbos poreikis, atsiradęs dėl žmogaus įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Kas rodo, jog jie nustatomi ne tik fizinę negalią turintiems asmenims.

12. Taigi, nei pačio G. K. požiūris į tolesnį gydymą, kad būtų stebimas nuolat kompetentingų asmenų, nei pirmiau paminėti duomenys neleidžia daryti išvados nei apie G. K. socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima tęsti gydymą ir švelnesnėmis sąlygomis ir toks gydymas būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus aplinkiniams. Minėtais duomenimis apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytoms išvadoms.

13. Taigi, vertindamas asmens psichinę sveikatą, pirmosios instancijos teismas klaidos dėl stebėjimo sąlygų parinkimo nepadarė ir priėmė bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, todėl Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. K. gynėjo advokato Alfredo Sokolovskio skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. spalio 10 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.