Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, gynėjui advokatui Zigmui Pečiuliui, nuteistajam A. R., nukentėjusiajam S. A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. A. G. ir nuteistojo A. R. gynėjo advokato Zigmo Pečiulio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu trims metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trims) metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 3) 20 (dvidešimties) MGL dydžio, t. y. 753,20 eurų (septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų 20 euro centų) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; 4) per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą 266,46 eurų turtinę žalą.

Iš A. R. priteista: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl turtinės žalos atlyginimo 582,54 eurų, Kauno teritorinei ligonių kasai dėl turtinės žalos atlyginimo 1525,13 eurų, nukentėjusiajam S. A. G. 266,46 eurų turtinės žalos atlyginimo ir 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2013-11-18 apie 23.15 val. (duomenys neskelbtini) kieme, prie garažo durų, tarpusavio konflikto metu su nukentėjusiuoju S. A. G., tyčia du kartus iššovė iš savo teisėtai laikomo pistoleto IZH - 71H Nr. POM6752, pataikydamas į nukentėjusįjį S. A. G., kuriam padarė šautinį sužalojimą dešiniame žaste, pasireiškusį dvejomis - įėjimo, išėjimo žaizdomis, atviru žastikaulio lūžiu bei šautinę žaizdą gaktos srityje, tokiu būdu sunkiai sutrikdydamas S. A. G. sveikatą.

Taip pat skunde nurodoma, kad A. R. neaiškino, kad S. A. G. agresyvius veiksmus garaže įvertino, kaip realų kėsinimąsi į jo gyvybę. Gindamasis nuo šių veiksmų A. R. tik pademonstravo ginklą ir pagrasino šauti. A. R. šovė tik po to, kai S. A. G. lauke jį užpuolė ir kilo pavojus, jog S. A. G. atims iš jo pistoletą. Nepaisant ūgio ir svorio skirtumo, A. R. fizinio pranašumo prieš S. A. G. neturėjo: S. A. G. yra daug jaunesnis už A. R., pastarasis yra po širdies operacijos, S. A. G. yra atletiško sudėjimo. S. A. G. girtumas nebuvo sunkus - praėjus kelioms valandoms po įvykio konstatuota, jog jo kraujyje yra 1,41 promilės alkoholio. Toks girtumas nedarė S. A. G. bejėgišku ar bent jau nepajėgiu užpulti A. R.. Nors teismas kritiškai vertino A. R. nurodytas S. A. G. smūgio į krūtinę pasekmes – apsvaigimas, tačiau teismo medicinos ekspertui klausimai dėl galimo apsvaigimo užduoti nebuvo, ekspertas tik patvirtino, kad stora striukė galėjo sugerti smūgio jėgą ir A. R. kūne nuo smūgio galėjo nelikti jokių žymių. Tai, kad S. A. G. sudavė koja smūgį į A. R. krūtinę, iš dalies patvirtina ir paties S. A. G. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. 2014-01-15, S. A. G. parodė, kad taikydamas į A. R. ranką iš pradžių jis pataikė į Albino pilvą. A. R., paaiškino, kad šovė po to, kai S. A. G. vos neišmušė pistoleto iš jo rankos, nes išsigando, kad S. A. G. gali užvaldyti ginklą ir juo A. R. nužudyti.

Skunde pažymima ir tai, kad S. A. G. davė skirtingus ir melagingus parodymus dėl išgerto alkoholio kiekio. Iš karto po įvykio 2013-11-19 S. A. G. parodė, kad buvo išgėręs 250 ml degtinės, tačiau 2014-01-15 apklausos metu jis sakė, jog buvo išgėręs tik 100 ml degtinės. Praėjus daugiau kaip keturioms valandoms po įvykio S. A. G. kraujyje buvo surasta 1,41 promilės alkoholio. Tokia alkoholio koncentracija po išgertų 100 gramų degtinės yra neįmanoma. 2014-01-23 akistatos metu S. A. G. negalėjo paaiškinti, kokiame atstume nuo garažo jis buvo šūvių metu, nors vėliau apklausose ir parodymų patikrinimų vietoje metu jis jau nurodė pakankamai tikslų atstumą. Taip pat S. A. G. neigė sakęs tyrėjai, jog žino, kas yra pinigų vagis, tačiau tai pasakys tik A. R., tačiau tokius parodymus paneigė byloje apklausta tyrėja V. J. - M., kuri parodė, kad S. A. G. jai sakė žinąs, kas yra pinigų vagis, tačiau tai pasakytų tik A. R. asmeniškai. S. A. G. neigia, kad likus kelioms dienoms iki įvykio jis telefonu kalbėjo su A. R.. Tačiau mobiliojo ryšio duomenys įrodo, jog 2013-11-14 iš A. R. telefono buvo skambinta į S. A. G. telefoną ir pokalbis truko 142 sekundes. Ruzgys parodė, kad toks pokalbis buvo, jis klausė S. A. G., ką šis žino apie pinigų vagį, tačiau S. A. G. atsisakė kalbėti, pasiteisindamas girtumu. S. A. G. apsilankymo pas A. R. metu elgėsi agresyviai, vadino jį įžeidžiančiais žodžiais dėl to, kad A. R. jį įtarė dėl pinigų vagystės. S. A. G. akistatos su A. R. metu paaiškino, jog jam nėra žinoma, kad jį A. R. yra nurodęs kaip vagį vagystės byloje, tačiau teisme S. A. G. pripažino, jog jis prieš 2013-11-18 žinojo, kad A. R. yra jį nurodęs kaip įtariamąjį dėl pinigų vagystės. S. A. G. pakankamai ilgą laiką - iki 2013-12-27 nesikreipė į policiją dėl A. R. nubaudimo. Tai rodo, jog jis suvokė, esąs kaltas dėl konflikto. S. A. G. aiškino, jog jis nežinojo, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl A. R. užpuolimo.

Skundo autorius pažymi, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo itin neišsamus. A. R. aktyviai siekė, kad visos bylos aplinkybės būtų objektyviai išsiaiškintos: reiškė prašymus dėl kitų ikiteisminių tyrimo medžiagų prijungimo prie šios bylos, parodymų patikrinimus, balistinės ekspertizės atlikimo. Byloje buvo duomenys apie tai, kad praeityje S. A. G. yra baustas už melagingų parodymų davimą, tačiau bylą tyrę pareigūnai šių aplinkybių išsamiau nesiaiškino, nors jos buvo itin svarbios, vertinant S. A. G. parodymų patikimumą. Aiškumo šioje byloje galėjo suteikti A. R. pokalbio telefonu su bendrojo pagalbos centro darbuotoju įrašas. Šis pokalbis, kaip žinia, įvyko iš karto po to, kad A. R. šovė į S. A. G..

Gynėjo nuomone, A. R. išdėstyta įvykio aplinkybių versija, pagal kurią jis du kartus šovė į S. A. G. dėl būtinosios ginties nuo netikėto užpuolimo, nebuvo paneigta. A. R. veiksmai negali būti laikomi būtinosios ginties ribų peržengimu dėl A. R. didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas S. A. G. kėsinimasis (BK 28 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis S. A. G. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. R. gynėjo advokato Zigmo Pečiulio apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis A. R. ir jo gynėjas Zigmas Pečiulis prašė nukentėjusiojo S. A. G. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nukentėjusiojo S. A. G. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. R. gynėjo advokato Z. Pečiulio apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo S. A. G. ir nuteistojo A. R. gynėjo advokato Zigmo Pečiulio apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo A. R. gynėjo advokato Z. Pečiulio apeliacinio skundo

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai sprendė dėl A. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d.

Pažymima ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Gynybos apeliacinio skundo argumentai, susiję su būtinosios ginties instituto taikymu, yra atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys nustatytoms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės labai detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinių skundų motyvus.

Norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467/2013).

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. R. neneigia du kartus šovęs nukentėjusiajam iš teisėtai laikyto ginklo, tačiau tvirtina, jog tai buvo atsakas į nukentėjusiojo S. A. G. smurtinius veiksmus. Nors apeliaciniame skunde nuteistojo A. R. gynėjas tvirtina, kad nukentėjusiojo S. A. G. parodymai yra nenuoseklūs, todėl jais nėra pagrindo tikėti, tačiau šiuos argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis S. A. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės davė nuoseklius parodymus, o vien tai, kad nukentėjusysis skirtingai nurodė išgerto alkoholio kiekį neduoda pagrindo abejoti jo parodymais. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta tyrėja V. G.-M. parodė, kad tiriant vagystę iš A. R., S. A. G. nurodė, kad įtaria kelis asmenis dėl vagystės, tačiau nenori apkaltinti nekaltų žmonių. Šie tyrėjos parodymai paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad S. A. G. žinojo kas iš tiesų pavogė A. R. pinigus. Nukentėjusiojo S. A. G. iš esmės nuoseklių parodymų nepaneigia ir ta aplinkybė, kad jis į policiją dėl A. R. veiksmų kreipėsi tik 2013-12-27. Be to, dėl kreipimosi į policiją dėl A. R. veiksmų, laiko nukentėjusysis nurodė įtikinamas priežastis, kuriomis abejoti nėra pagrindo.

Teisminio nagrinėjimo metu neabejotinai nustatyta, kad 2013-11-18 vakare N. R. paskambino S. A. G. ir pasiūlė su buteliu degtinės atvažiuoti ir pakalbėti su A. R.. Minėtas pokalbis vyko 22:33:46, kuris truko 374 s, po to, N. R. nukentėjusiajam skambino 22:47:57, pokalbis truko 19 s. Praktiškai iškarto po šio pokalbio 22:49:01 nukentėjusysis skambino A. R., pokalbis truko 19 s. Dar po šio pokalbio N. R. skambino nukentėjusiajam 22:54:00 ir 23:52:33. Taigi įvertinus minėtus pokalbius ir nukentėjusiojo S. A. G. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad susitikimą iniciavo pats kaltinamasis A. R. arba jo žmona. Kolegija pažymi, kad aukščiau aptarti skambučiai ir jų laikas verčia abejoti liudytojos N. R. parodymais, kad ji apie tai, jog vyras sužalojo nukentėjusįjį sužinojo tik ryte, nes telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina, kad N. R. nukentėjusiajam skambino 23:52:33 ir 2013-11-19 01:40:10, ir 01:41:52.

Nuteistasis A. R. parodė, kad nors jis ir bandė atkalbėti S. A. G., kad pastarasis neatvažiuotų pas jį, tačiau pasiėmęs ginklą jo laukė, o atvykus įsileido į garažą, o S. A. G. jokio daikto kuris keltų A. R. pavojų neturėjo. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. R. buvo suinteresuotas susitikti su S. A. G., nes iš pastarojo norėjo sužinoti, kas galėjo įvykdyti pinigų vagystę. Kadangi S. A. G. A. R. pasakė, jog nežino asmens kuris pavogė iš jo pinigus, tai A. R. liepė jam išeiti.

Apelianto teigimu, S. A. G. veiksmai - A. R. spyris į krūtinę bei į ranką patvirtina, kad kėsinimasis į A. R. sveikatą buvo pavojingi, realūs ir akivaizdūs, tačiau kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiama ir į tai, kad A. R. ir S. A. G. buvo pažįstami, santykiai tarp jų iš esmės buvo normalūs, nukentėjusysis neturėjo ir nenaudojo jokio žmogų galinčio sužaloti įrankio. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įvykio situaciją pagrįstai įvertino tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo ūgį, kūno sudėjimą bei tai, jog nukentėjusysis S. A. G. įvykio metu buvo neblaivus. Nukentėjusiojo S. A. G. parodymais nustatyta, kad jis tik eidamas pagrasino A. R. įskųsti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Netgi vertinant nuteistojo A. R. parodymus, jog S. A. G. koja sudavė jam į plaštaką, pripažinti, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai būtų tiek pavojingi, kas suteiktų teisę į būtinąją gintį, dėl ko A. R. reikėjo du kartus šauti į nukentėjusįjį, nėra pagrindo. Kolegija pažymi, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje konstatuota, kad pirmas šūvis buvo padarytas šaunant iš artimo atstumo, kuris šaunant iš tirti pateikto pistoleto „IZH-71H“ Nr. POM 6752, yra 5 - 10 cm, matuojant nuo ginklo vamzdžio laibgalio iki kliūties. Šios aplinkybės paneigia A. R. teiginius, jog jis antrą kartą šovė, nes manė, kad į S. A. G. nepataikė. Taip pat kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. R. parodymus vertino kaip jo gynybinę versiją. Kolegija pažymi, kad nuteistojo A. R. parodymų nuoširdumu verčia abejoti ir jo aiškinimai apie įvykį, kuriuos jį pateikė pranešdamas apie įvykį policijai, t. y. 2013-11-18 Policijos registruojamų įvykių registre užregistruotas įvykis „Dėl konflikto“, pranešime nurodoma, kad pareiškėjas pranešė apie tai, kad atėjo pažįstamas į namus, užpuolė, per galvą daužė su buteliu, pareiškėjas paėmė pistoletą ir šaudamas galimai sužalojo pažįstamą, konfliktas vyko dėl seno ginčo (t. 2 b. l. 145). Tačiau jokie duomenys nepatvirtina nuteistojo A. R. pranešime nurodytų sužalojimų (daužymo buteliu per galvą). Pažymima ir tai, kad apžiūrint įvykio vieta butelis buvo rastas nesudaužytas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai, nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi. Apeliaciniame skunde gynėjas akcentuoja į nukentėjusiojo S. A. G. asmenybę bei jo praeitį, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Be to, kaip nustatyta byloje, nuteistasis A. R. ilgą laiką naudojosi nukentėjusiojo S. A. G. „paslaugomis“ ir jokių nesutarimų tarp jų nebuvo. Nagrinėjamu atveju kolegija nenustatė būtinosios ginties sąlygų, todėl nemato pagrindo taikyti BK 28 str. Nesant būtinosios ginties sąlygoms, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą.

Taigi, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. R. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., t. y. sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo S. A. G. sveikatą. Nuteistojo A. R. kaltė įrodyta įstatymų nustatyta tvarka gautais, baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais, patikrintais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir teismo pripažintais įrodymais duomenimis. Pirmosios instancijos teismo išvados paremtos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o jų vertinimas nuosekliu bei logišku šių aplinkybių analizavimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo išvada, nes bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, laikantis visų BPK numatytų įrodymų tyrimo taisyklių.

Dėl nukentėjusiojo S. A. G. apeliacinio skundo

Apeliantas skunde nurodo, kad iš nuteistojo jam buvo priteistas aiškiai per mažo dydžio neturtinės žalos civilinis ieškinys, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo gyvybei ar asmens sveikatai. CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.).

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis kentė fizinį skausmą ne tik įvykio metu, bet ir po jo, jis patyrė žalą sveikatai, dvasinius išgyvenimus. Dėl patirto sužalojimo jam atsirado nepatogumai kasdieniniame gyvenime, buvo apribotas jo judėjimas, bendravimas su aplinkiniais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai į tai atsižvelgė. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nustatydamas žalos dydį apylinkės teismas pagrįstai įvertino, kad nukentėjusiajam S. A. G. nebuvo nustatytas neįgalumo laipsnis, kad nukentėjusysis būdamas neblaivus, žinodamas, jog nuteistasis A. R. turi jam pretenzijų dėl pinigų vagystės vyko pas jį į namus. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pagrįstai tenkintas tik iš dalies. Nukentėjusiojo S. A. G. skunde nurodytos aplinkybės, kad jį kankina nemiga, jaučia nuolatinį skausmą, nesuteikia pagrindo keisti jam priteistos neturtinės žalos dydžio, be to, šios aplinkybės jau buvo nurodytos ir tinkamai įvertintos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas tinkamai motyvavo, kodėl nenustato didesnio žalos dydžio. Pažymima ir tai, kad įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes, tačiau tai negali tapti nukentėjusiojo bandymu pasipelnyti iš nusikaltimo padarymu sukeltos situacijos. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir daryti kitokias išvadas nustatant neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistojo A. R. gynėjo advokato Zigmo Pečiulio ir nukentėjusiojo S. A. G. apeliacinius skundus atmesti.