- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-24
- Bylos Nr.
- 2A-191-278/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Suinteresuotas asmuo
- P. K., G. Ž., R. M., V. K., A. P., P. P., N. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- V. L.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-191-278/2015
Teisėja Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05017-2014-3
2015 m. kovo 24 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens P. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6002-488/2014 pagal pareiškėjos V. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims P. K., G. Ž., R. M., V. K., A. P., V. K., P. P., N. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja V. L. prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po močiutės A. K. mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą 4,39 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teigia, jog ieškinio senaties nėra praleidusi, tačiau teismui nustačius, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, prašo jį atstatyti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Nurodė, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas, siekiant tinkamai disponuoti valdomu žemės sklypu, kuris registruotas A. K. vardu.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą. Konstatavo, jog pareiškėja iš karto po močiutės A. K. priėmė jos palikimą, faktiškai pradėdama valdyti jos turtą, perėmė paliktus daiktus, rūpinosi žemės gražinimo reikalais, o ją grąžinus – prižiūrėjo ir nepertraukiamai dirbo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja nepraleido ieškinio senaties, nes žemę realiai pradėjo valdyti tik 2006 metais. Nurodė, jog suinteresuotas asmuo P. K. neįrodė, kad rūpinosi ir prižiūrėjo A. K. grąžinta žeme, kad po jos mirties perėmė bent dalį jai priklausiusio turto, ar kreipėsi į notarą priimti palikimą po motinos mirties.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo P. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teigia, kad nepagrįstai buvo atsisakyta sujungti dvi bylas į vieną dėl to paties dalyko, be to, ne visi suinteresuoti asmenys į nagrinėjamą bylą pateikė atsiliepimus, kai į civilinę bylą Nr. 2-6055-837/2014 tokio pobūdžio procesinius dokumentus pateikė penki suinteresuoti asmenys. Tvirtina, jog teismas pažeidė įstatymo nurodytą paveldėjimo eiliškumą, nes A. K. prižiūrėjo jos sūnus B. K. su sutuoktine. Teigia, jog pareiškėja negalėjo prižiūrėti močiutės, nes 1991 metais buvo pastatytas jos namas ir jame ji 1992-02-25 prisiregistravo. Nurodo, kad į bylą suinteresuotu asmeniu turėjo būti įtraukta S. K., priėmusi B. K. palikimą, kas buvo padaryta civilinėje byloje Nr. 2-6055-837/2014. Tvirtina, jog V. L. įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą davė trys broliai, tame tarpe ir jis, esantis pirmos eilės paveldėtojas. Nurodo, kad teismas patvirtino žodinę panaudos sutartį, įgaliojimą tvarkyti žemę. Teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes nebuvo aiškintasi, kas prižiūrėjo A. K.. Prašo priimti papildomus įrodymus, prijungti civilinę bylą Nr. 2-6055-837/2014.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja V. L. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas skundu įrodinėja visai kitą pagrindą, jog ji neprižiūrėjo A. K., negyveno su ja vienuose namuose, nuo 1991 m. įsikėlė į naują namą kitoje gyvenvietėje. Teigia, jog jos šeima 1992-08-26 įsigijo nebaigtą įrengti namą ir į namą įsikėlė tik 1992-12-26, jau po močiutės mirties, kad ji su savo tėvais B. K., S. K. ir močiute A. K. gyveno viename name ir žino, kur močiutės žemė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji rūpinosi močiutės žemės reikalais po jos mirties. Tvirtina, kad naują namą pardavė 1992-08-26, todėl apelianto nurodytu laiku ji ir jos šeima negalėjo įsikelti į namą. Nurodo, jog nei apeliantas, nei kiti suinteresuoti asmenys nenurodė, kas dar, be jos, būtų pasirūpinę po A. K. mirties likusiu turtu. Suinteresuoti asmenys, teikę byloje paaiškinimus, nurodė apeliantą nesirūpinus A. K., nedirbus žemės. Apeliantas teismo posėdžio metu patvirtino jai dirbus žemę ir tik apeliaciniame skunde teigia apie sudarytą panaudos sutartį. Nurodo, jog dėl A. K. palikimo priėmimo apeliantas nesikreipė į notarą įstatymų nustatytu terminu, faktiškai nevaldė ir nevaldo A. K. žemės, jokių daiktų nepasiėmė. Teigia, kad prie skundo pridėtas notaro liudijimas su byla nieko bendro neturi. Prašo prijungti prie bylos naują įrodymą.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo bylą spręsti pagal nustatytas aplinkybes, tačiau skundo motyvus traktuoja kaip nepagrįstus. Nurodo, kad įstatyminiai A. K. įpėdiniai per nustatytą terminą į notarą nesikreipė, todėl pirmos eilės įpėdiniams nepriėmus palikimo, paveldi antros eilės įpėdiniai. Pareiškėjos nurodytas aplinkybes patvirtino suinteresuoti asmenys, todėl teismas priėmė pagrįstą sprendimą. Teigia, kad S. K. nėra A. K. įstatyminė įpėdinė ir ji galėtų paveldėti tik B. K. dalį, jei jis būtų paveldėjęs A. K. turtą. Apeliantas ar jo atstovas turėjo teisę apklausti A. K. kaip liudytoja, prašyti teismo įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu, tačiau to nepadarė. Nurodo, jog duomenys apie deklaruotą vietą nepatvirtina pareiškėją gyvenus deklaruotoje gyvenamojoje vietoje nuo pat jos deklaravimo pradžios. Pažymi, kad suinteresuoti asmenys turi tik teisę teikti atsiliepimus į pareiškimus, bet ne pareigą. Bylos duomenys nepatvirtina kitų asmenų aktyvių veiksmų, siekiant atkurti nuosavybės teises, išskyrus pareiškėją. Nurodo, jog apeliantas nepateikė įrodymų dėl pareiškėjai suteikto įgaliojimo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu, be to, A. K. sūnūs negalėjo pareiškėjai leisti naudoti žemę pagal panaudos sutartį, nes jie nebuvo žemės savininkais.
Suinteresuotas asmuo V. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti skundžiamą sprendimą. Teigia, jog pareiškėja A. K. neprižiūrėjo, ką patvirtina pažyma apie pareiškėjos gyvenamąją vietą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliantas teigia, kad skundžiamu sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialinių teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 str. 1 d. 1 p.). CPK 443 straipsnio 3 dalies nuostatos numato teismui pareigą šaukti asmenį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį, jei nagrinėjama byla susijusi su minėto asmens teisėmis ir pareigomis. Apeliantas nepateikė jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, kad B. K., miręs (duomenys neskelbtini), būtų paveldėjęs A. K. turtą, į kurio dalį galėtų pretenduoti jo sutuoktinė S. K., todėl teismui nebuvo pakankamo pagrindo S. K. įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu (CPK 12 str., 178 str.; b. l. 39). Byloje nenustatyta, kad skundžiamu sprendimu būtų nuspręstos S. K. materialinės teisės ir pareigos. Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Iš bylos duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. K. ir dėl jos palikimo priėmimo į notarą niekas nesikreipė, paveldėjimo byla neužvesta ir paveldėjimo teisės liudijimas niekam neišduotas (b. l. 9, 17). Panevėžio apskrities viršininko 2006-06-07 sprendimu Nr. 21-103666-28383 A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,39 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) ir Nekilnojamo turto registro duomenimis, sklypas registruotas A. K. vardu (b. l. 12, 14, 28). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja V. L. yra A. K. anūkė (b. l. 10, 39). Civilinio kodekso (toliau - CK) 5.50 straipsnis reglamentuoja palikimo priėmimo būdus bei tvarką. Minėto kodekso 5.51 straipsnio nuostatos detalizuoja atvejį, kai įpėdinis priima palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Įstatymas numato ne bet kokį valdymą, o rūpinimąsi kaip savo turtu, pvz., valdymą, naudojimąsi ir disponavimą juo, turto priežiūrą, mokesčių mokėjimą, kreipimąsi į teismą išreiškiant valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių. Iš bylos duomenų matyti, kad P. K. iš esmės neneigia, jog pareiškėja V. L. po A. K. mirties rūpinosi nuosavybės teisių į mirusiosios žemę atkūrimu bei jau atgautos žemės dirbimu (b. l. 134-138, 153-156). Iš A. K. nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje bylos matyti, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K. kreipėsi 1992-05-01, o nuosavybę patvirtinančius dokumentus tvarkė, prašymus teikė V. L. (nuosavybės teisių atkūrimo byla). Suinteresuoti asmenys A. P., P. P., N. S. neneigė pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog V. L. dirbo žemės sklypą (b. l. 110-111, 117, 121). Minėtą aplinkybę, jog 2010-2014 m.m. pareiškėjos šeimos nariai dirbo žemės sklypą, patvirtina ir byloje pateikta Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Ramygalos seniūnijos pažyma (b. l. 87). Be to, teismo posėdžio metu tiek liudytojai G. K., A. L., tiek suinteresuoti asmenys R. M., A. P., V. K. nurodė, jog A. K. priklausantį žemės sklypą dirbo pareiškėjos šeima (b. l. 134-138). Bylos duomenys, kad V. L. dirbo 4,39 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir deklaravo minėtus naudmenis, nepaneigti ir nenuginčyti, kas duoda pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėja faktiniu valdymu priėmė palikimą (b. l. 87, CK 5.51 str.). Kadangi pareiškimas buvo siejamas su faktiniu A. K. palikimo – žemės sklypo, valdymu, kaip palikimo priėmimu, apelianto P. K. nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjos santykių su A. K. bei jos priežiūros, nagrinėjamoje byloje esminės teisinės reikšmės neturi, nes byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl A. K. valios išreiškimo paliktino turto atžvilgiu. Savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliantas grindžia ta aplinkybe, jog tarp A. K. vaikų B., A., P. ir pareiškėjos buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, kuria broliai suteikę teisę pareiškėjai tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus bei dirbti žemę. Nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme apelianto nurodytos aplinkybės dėl galimai sudarytos panaudos sutarties nebuvo tiriamos ir vertinamos. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Be to, panaudos davėju pagal įstatymą gali būti tik daikto savininkas ar įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys (CK 6.632 str.), o apeliantas ir jo broliai žemės sklypo savininkai nebuvo. Konstatavus buvus žodinei panaudos sutarčiai, teismas turėtų pagrindą išvadai, jog A. K. sūnūs iš esmės sutiko ir neprieštaravo, kad pareiškėja V. L. faktiniu valdymu priimtų A. K. palikimą, nes duomenų, patvirtinančių kam nors kreipusis į notarą dėl mirusiosios palikimo priėmimo, nenustatyta. CK 5.11 straipsnis nustato įpėdinių pagal įstatymą eiles. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja yra antros eilės įpėdinė, o apeliantas – pirmos eilės (CK 5.11 str. 1 d. 1-2 p.). Pagal minėto straipsnio 2 dalies nuostatas, antros eilės įpėdinis paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, jog apeliantas P. K. būtų pateikęs notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo ar kokiu kitokiu būdu priėmęs A. K. palikimą, todėl konstatuoti pareiškėjai neturint teisinio pagrindo paveldėti minėto asmens turtą, nėra pagrindo (CK 5.50 str.). Duomenų bei aplinkybių, kurios paneigtų pareiškėjos teisę paveldėti pagal įstatymą, nagrinėjamoje byloje nepateikta (CK 5.6 str.). Tokių įrodymų nepateikė apeliantas ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 12 str., 178 str.).
Apeliantas prašo priimti naujus įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius dėl pareiškėjos galimybių prižiūrėti A. K. (b. l. 158-162). Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Nustatyta, kad apelianto P. K. nurodyti nauji rašytiniai įrodymai nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui, nors šiais įrodymais grindžiamos aplinkybės buvo žinomos minėto proceso metu, o duomenų, jog teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus, nėra. Be to, klausimas kas prižiūrėjo A. K., kada ir kur gyveno pareiškėja, nagrinėjamoje byloje nėra aktualus. Dėl paminėtų motyvų, apeliacinės instancijos teismas pateiktų apelianto bei suinteresuoto asmens V. K. dokumentų neanalizuoja ir nevertina.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-109-233/2015 (ankstesnis bylos Nr. 2-6055-837/2014) pagal pareiškėjo P. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 179 str. 3 d.). CPK 136 straipsnio 4 dalies nuostatos nustato, jog teismas turi teisę, o ne pareigą sujungti tame pačiame teisme nagrinėjamas kelias vienarūšes bylas, kuriose dalyvauja tos pačios šalys. Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas, laikinai vykdantis teismo pirmininko pareigas, 2014-09-10 nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo P. K. prašymą sujungti civilines bylas Nr. 2-6055-837/2014 ir Nr.2-6002-488/2014. Kadangi minėta nutartis yra priimta kitoje civilinėje byloje, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo tikrinti 2014-09-10 nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 136 str. 4 d., 301 str. 1 d.). Be to, įvertintina, jog P. K. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismo priimtas 2014-09-10, tik pašalinus pareiškimo trūkumus, nagrinėjamą bylą dar 2014-08-25 paskyrus nagrinėti teismo posėdyje 2014-09-25 dienai, todėl neatmestina, jog bylų sujungimas būtų uždelsęs šios bylos nagrinėjimą (b. l. 53).
Dėl paminėtų motyvų keisti ar naikinti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.