Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs L. I., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 spalio 31 d. nutarimo, L. I. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. I. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2014 m. balandžio 11 d., apie 12.33 val., žinomai melagingai iškvietė specialiąsias tarnybas – policiją, pranešdamas, kad bendro naudojimo virtuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), girtaujama, neįmanoma naudotis virtuve. Šiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 186 str.

L. I. apeliacinis skundas netenkintinas.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, vertinami įrodymai. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.). Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Remiantis šia teisės norma, galima daryti išvadą , kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, kad ATPK 186 str. saugo normalų specialiųjų tarnybų darbą nuo piktybiškų, melagingų iškvietimų, eikvojančių specialiųjų tarnybų išteklius bei sudarančių prielaidas nukreipti jų dėmesį nuo iš tikrųjų įvykusių nelaimių, kilusių grėsmių žmonių gyvybei, sveikatai, turtui ir pan. Esminę reikšmę sprendžiant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise pranešti apie rengiamą, daromą ar padarytą teisės pažeidimą, staiga iškilusią grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui, aplinkai, materialioms, nematerialioms ar kitoms vertybėms ir iškviesti (išsikviesti) atitinkamas specialiąsias tarnybas, gali būti pripažįstamas teisės pažeidimu ATPK 186 str. aspektu, įgauna pagalbos prašymo aplinkybės, kurios vertintinos tuo aspektu ir tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto ir sąmoningo piktnaudžiavimo teise. Straipsnio dispozicijoje esantis terminas „žinomai melagingas“ apibūdina būtinąjį šio pažeidimo subjektyviosios pusės požymį – šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. suvokiant, jog specialiųjų tarnybų pagalba yra nereikalinga.

Nagrinėjamu atveju, L. I. specialiųjų tarnybų iškvietimą grindė tuo, kad 2014 m. balandžio 11 d., apie 12.33 val. bendro naudojimo virtuvėje buvo girtaujama ir neįmanoma naudotis virtuve. Būtent šią priežastį apeliantas nurodė skambindamas specialiosioms tarnyboms. Tačiau policijos pareigūnams S. V. ir S. Č. J. nuvykus į tariamą įvykio vietą ir bendraujant su asmenimis, buvusiais bendro naudojimo virtuvėje, adresu: (duomenys neskelbtini), jokių girtavimo, triukšmavimo požymių nebuvo nustatyta. Kaip teigė liudytojai S. V. ir S. Č. J., jie bandė susisiekti su L. I., bet nepavyko. Priėjus prie L. I. durų, girdėjosi kad yra bildesys viduje. Liudytojams esant prie durų jie girdėjo, kad L. I. buvo skambinama iš vyriausiojo policijos komisariato ir, kad skamba telefonas, bet niekas neatidarė durų. Liudytojos I. M. ir G. Š. nurodė, kad niekas netriukšmavo, negirtavo ir nesimušė. Liudytojas J. L. paaiškino, kad buvo apklaustas L. I., paimti patrulinės tarnybos pareigūnų paaiškinimai. Kiek pamena, L. I. paaiškino, kad išsikvietė policiją ir policijos nelaukė, išėjo. Raštu L. I. nesikreipė į policijos nuovadą, nesulaukė patrulinės tarnybos. Dėl sumušimo jis nesikreipė, ir nepristatė jokių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais. Liudytojų teisme duoti parodymai atitinka tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, jais netikėti teismas neturi pagrindo.

Apeliacinis teismas kritiškai vertina L. I. paaiškinimą apie tai, kad jį užpuolė vienas ar du asmenys, kai jis išeidinėjo iš virtuvės į savo kambarį ir kad užpuolimą galėjo matyti nors viena liudytoja. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog paaiškinimas apie užpuolimą vertinamas kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės. Garso įrašuose nėra užfiksuota, kad L. I. kviesdamas policiją, pranešė, kad jis buvo užpultas, ar sumuštas. Be to, liudytojos I. M. ir G. Š. nurodė, kad jos nematė, kad L. I. kas nors muštų. Nors apeliantas savo skunde mini garso įrašą, kuris pasak jo yra neginčijamas įrodymas, kad specialiosios tarnybos nebuvo kviestos melagingai, tačiau Kauno apygardos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, daro išvadą, kad iš garso įrašo nėra galimybių daryti neabejotinų išvadų ir spręsti, ar apelianto buto durys buvo spardomos kitų asmenų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pareigūnų S. V. ir S. Č. J. parodymais. Minėtų pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Pareigūnai nėra kaip nors susiję su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu, todėl jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų pagrindžiančių L. I. teiginį, jog pareigūnai savo pareigas atliko aplaidžiai. Apeliantui manant, kad policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas, jis turi teisę apskųsti jų veiksmus įstatymų nustatyta tvarka, tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantas minėtų pareigūnų veiksmus būtų apskundęs.

Atsižvelgdamas į visas paminėtas aplinkybes ir įvertindamas byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad L. I. administracinėn atsakomybėn patrauktas teisingai ir teisėtai, jo veika pagal ATPK 186 str. kvalifikuota tinkamai, jam skirta nuobauda nėra per griežta, atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nutarimą palikti nepakeistą ir L. I. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.