- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-03-05
- Bylos Nr.
- A-180-232-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. A. P.
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos
- Trečiasis asmuo
- Priešgaisrinės apsaugos
- Advokatai
- Edvinas Sergaitis
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Julijai Portnovai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. P. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, dėl atleidimo iš tarnybos ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo, laikinai ėjusio direktoriaus pareigas, 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102 ,,Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J. A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ bei pareigoti atsakovą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu, t.y. dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės. Nurodė, kad ginčijamame įsakyme teigiama, kad pareiškėja atleidžiama vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir atsižvelgiant į 2006 m. kovo 20 d. tarnybinio patikrinimo dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorės vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J. A. P. veiksmų išvadą. Pareiškėjos nuomone, ji iš tarybos atleista neteisėtai. Skundžiamame įsakyme nėra nurodyti faktiniai jos veiksmai ar neveikimas, kurie tapo atleidimo pagrindu, taip pat nenurodyta, kuo pasireiškė pareiškėjos kaltė dėl pareigūno vardo pažeminimo. Kaip matyti iš 2006 m. vasario 14 d. pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo, tarnybinis patikrinimas pareiškėjos atžvilgiu buvo atliekamas esant duomenims, kad ji galimai padarė nusižengimą 2005 m. balandžio 11-15 dienomis nebūdama tarnyboje be pateisinamos priežasties. Baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-109-05 atliekamo ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjai dar 2006 m. sausio 4 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jog veika, dėl kurios vėliau atliktas tarnybinis patikrinimas, turi nusikaltimo požymių. Vadovaujantis vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 10 punktu, tarnybinis patikrinimas dėl tos pačios veikos turėjo būti sustabdytas. To nepadarius, tarnybinis patikrinimas laikytinas neteisėtu, o jo pagrindu priimtas ginčijamas įsakymas panaikintas ir pareiškėja grąžinta į tarnybą. Tačiau pareiškėjos grąžinimas į tarnybą neįmanomas, kadangi ji serga sunkia liga, yra nedarbinga nuo 2005 m. lapkričio 2 d., jai pripažintas neįgalumas. Pareiškėja pažymėjo, kad ne kartą buvo kreiptasi į tretįjį suinteresuotąjį asmenį, prašant išduoti siuntimą į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK). Siuntimas nebuvo duotas. 2006 m. vasario 27 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadomis konstatuotas pareiškėjos neįgalumas ir išduota pažyma, kurioje nurodoma, jog pareiškėja yra netekusi 50 proc. darbingumo. Kadangi pareiškėja nedarbinga nuo 2005 m. lapkričio 2 d., 2006 m. kovo 2 d. atsirado pagrindas ją atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, dėl laikino nedarbingumo pareiškėjai neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės. Šis atleidimo pagrindas atsirado anksčiau nei priimtas ginčijamas įsakymas bei atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio išvadomis remtasi atleidžiant pareiškėją. Pagal Statuto 56 straipsnio 3 dalį, šio statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodytu pagrindu pareigūnas atleidžiamas kitą darbo dieną, kai sueina nurodyti terminai.
Atsiliepimas
Atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas pareiškėjos skundą prašė atmesti. Mano, kad pareiškėjos atleidimas iš tarnybos pagrįstas. Nurodė, kad 2006 m. sausio 10 d. gauta Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-109-05, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėja, veikdama bendrai su kitais suinteresuotais asmenimis, planavo nusikalstamą veiką, tyčia neteisėtai siekė naudos sau, sistemingai naudojosi užimamomis pareigiomis, todėl nuo einamų pareigų nušalinta 6 mėnesių laikotarpiui. Buvo sudaryta komisija tarnybiniam patikrinimui dėl pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo atlikti. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja 2005 m. balandžio 11-15 dienomis be pateisinamos priežasties neatvyko į tarnybą, kadangi nuo 2005 m. balandžio 10 d. iki 2005 m. balandžio 17 d. buvo išvykusi į Egipto kurortą. Atostogos tuo metu pareiškėjai nebuvo suteiktos. Nustatyta, kad minėtą išvyką pareiškėja suplanavo iš anksto, taip pat iš anksto susitarė su Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos viršininku dėl jos išvykimo atostogauti darbo laiku, o pastarasis tokius pareiškėjos veiksmus pateisino. 2005 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad pareiškėja 2005 m. balandžio 11-15 dienomis dirbo pilnas darbo dienas. Pareiškėja, veikdama nesąžiningai, 2005 m. atostogavo ilgiau nei priklausė, be to, už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 10 d. iki 2005 m. balandžio 17 d. jai nepagrįstai išmokėtas darbo užmokestis už 5 darbo dienas, tuo Kauno m. priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai padarant 420,10 Lt žalą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje tokie veiksmai buvo įvertinti, kaip pasinaudojimas pareigomis asmeninei naudai gauti (pažeistas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 3 p.), konstatuota, kad pareiškėja, veikdama priešingai tarnybos interesams, tyčia sąmoningai pažeidė tarnybinę drausmę. Pažeidimas padarytas tiesiogine tyčia. Atsakovo nuomone, išvardinti pareiškėjos veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas tarnyba (savivalė) bei elgesys, nederantis pareigūno statusui, t.y. žeminantis pareigūno vardą. Paaiškina, kad pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, kurios teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė, todėl padaryti pažeidimai yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjos veiksmus diskredituojančiais (pažeminančiais) pareigūno vardą. Tarnybinio tyrimo komisija nustatė pareiškėjos veikoje savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos, ir dėl to tarnybinio patikrinimo procedūra buvo atlikta ir užbaigta laikantis Tvarkos reikalavimų (Vidaus tarnybos statuto 25 str.). Nustačius pareigūno vardo pažeminimą, atleidimas iš vidaus tarnybos yra imperatyvi teisinė pasekmė, nesibaigus ikiteisminio tyrimo procedūrai įtariant tą patį pareigūną nusikaltimo padarymu. Tokiu atveju faktiniu atleidimo pagrindu gali būti veiksmai, kurie sudaro savarankišką nusižengimą, atitinkantį Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sudėtį. Dėl skundo teiginių neva Kauno m. priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba privalėjo išduoti pareikėjai siuntimą į CMEK, atsakovas nurodė, kad, atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 4 dalies, Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189, 86 punkto nuostatas, tretysis suinteresuotasis asmuo neturėjo pagrindo pareiškėjai išduoti siuntimo į CMEK. Atsakovas pabrėžė, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog laikotarpis, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, į vidaus tarnybos stažą neįskaitomas, todėl pareiškėjos reikalavimas pakeisti jos atleidimo pagrindą ir atleisti ją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą neturi jokio teisinio pagrindo
Tretysis suinteresuotasis asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba pareiškėjos skundą prašė atmesti, nurodydamas iš esmės tuos pačius argumentus kaip atsakovas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006 m. kovo mėn. 20 d. įsakymo Nr. TE-102 „Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J. A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalį dėl J. A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindo pakeitė, įsakymo pirmą sakinį išdėstant taip: „Vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (žin., 2003, Nr. 42-1927) 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 53 straipsnio l dalies 14 punktu (paskiriant tarnybinę nuobaudą už nebuvimą tarnybos vietoje vieną ir daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties – atleidimą iš vidaus tarnybos) ir atsižvelgdamas į 2006 m. kovo 20 d. tarnybinio patikrinimo dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorės vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J. A. P. veiksmų išvadą“, likusią įsakymo dalį paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad 2006 m. vasario 24 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento tarnybinį tyrimą atliekančios komisijos pirmininkas surašė pranešimą dėl pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo (t. I, b.l. 61), kuriame nurodyta, kad yra duomenų, jog pareiškėja galimai padarė tarnybinį nusižengimą – piktnaudžiavo tarnyba bei pažemino pareigūno vardą, nes 2005 m. balandžio 11-15 dienomis nebuvo tarnyboje be pateisinamos priežasties, tačiau už šias dienas, pareiškėjai žinant, jai buvo išmokėtas darbo užmokestis. 2006 m. kovo 20 d. patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada (t. I, b.l. 66-69), kurioje konstatuota, kad pareiškėja savo veiksmais sąmoningai itin šiurkščiai pažeidė darbo drausmę ir vėliau gavo neteisėtą darbo užmokestį už 5 tarnyboje nebūtas darbo dienas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti (pažeistas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 3 p.). Tokie veiksmai tarnybinio patikrinimo išvadoje įvertinti kaip piktnaudžiavimas tarnyba bei elgesys, nederantis pareigūnui, t.y. žeminantis pareigūno vardą. Remiantis tarnybinio patikrinimo medžiaga pareiškėja ir buvo atleista iš tarnybos ne už konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymą, o už tai, kad savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (Vidaus tarnybos statuto 53 str. l d. 7 p.).
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad atleidimo pagrindas nurodytas neteisingai – pareiškėja iš tarnybos turėjo būti atleista Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 53 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytais pagrindais už tarnybinio nusižengimo padarymą. Statuto 56 straipsnio l dalyje numatyta, kad pareigūną atleisti šiais pagrindais galima ir jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Teismo nuomone, pareiškėja, eidama Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorės pareigas, negalėjo piktnaudžiauti šiomis pareigomis tokiu būdu, kad pati galėtų neteisėtai suteikti sau laisvas dienas ir dėl to gauti turtinės naudos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto prasme. Atliekant tarnybinį patikrinimą, nustatyti pažeidimai ir kitų Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų veikloje. Pareiškėjos kaltė pasireiškė tuo, kad dėl kitų pareigūnų veiksmų, nesant kontrolės pildant darbo laiko apskaitos žiniaraščius, ji pasinaudojo esama situacija ir iš anksto suplanavo savaitę laiko nevykti į tarnybą bei realizavo savo ketinimus. Už tarnyboje buvusią tvarką, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai pildomi tik patiems tarnautojams nurodant, kada ir kiek laiko jie dirba, pareiškėja nėra atsakinga; ji susiklosčiusia situacija tik pasinaudojo.
Teismas nurodė, kad atleidimo dėl pareigūno vardo pažeminimo pagrindui būdinga tai, jog apie atitinkamą neigiamą pareigūno poelgį tampa žinoma visuomenei, tokiu būdu diskredituojant pareigūno vardą. Ginčo atveju pareiškėja, be pateisinamos priežasties keletą dienų neatvykdama į tarnybą, tiesiog šiurkščiai pažeidė tarnybos drausmę, pasinaudodama tarnybos darbo organizavimo nesklandumais, t.y. padarė tarnybinį nusižengimą. Teismas pažymėjo, kad net pačioje tarnyboje ilgą laiką nebuvo žinoma apie šį pažeidimą, jis paaiškėjo tik tarnyboje gavus informaciją apie įtarimą dėl nusikaltimo. Tarnybinį nusižengimą, teismo vertinimu, pareiškėja padarė sąmoningai ir tyčia, šios aplinkybės nustatytos tarnybinio patikrinimo išvadoje, joje ištirtos visos tarnybinio nusižengimo padarymo faktinės aplinkybės, nustatytas pareiškėjos kaltės laipsnis. Už tarnybinius nusižengimus gali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos atleidimo pagrindas gali būti pakeistas iš savarankiško atleidimo pagrindo dėl pareigūno vardo pažeminimo į atleidimą dėl tarnybinio nusižengimo padarymo, t.y. nebuvimo tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties. Skiriant nuobaudą už šį pažeidimą būtina atsižvelgti į pareiškėjos elgesį bei į jos kaltės laipsnį. Nustatyta, kad pareiškėja išvyką į Egiptą 2005 m. balandžio mėnesį planavo iš anksto, nors žinojo, kad pagal grafiką jos atostogos prasideda tik nuo 2005 m. liepos 4 d., prašymo dėl atostogų suteikimo 2005 m. balandžio mėnesį nepateikė, nors tam turėjo pakankamai laiko, išvykdama žinojo, kad jos nebuvimas darbe negali būti pateisintas. Jau po išvykos į Egiptą, 2005 m. birželio 3 d., pareiškėja rašė prašymą suteikti jai 10 kalendorinių dienų atostogų, kurios jai buvo suteiktos (t. I, b.l. 35, 36-37), 2005 m. birželio 30 d. rašė prašymą išleisti ją atostogų nuo liepos 4 iki 30 dienos, ir šis prašymas taip pat buvo tenkinamas (t. I, b.l. 38, 39-40). Toks pareiškėjos elgesys rodo, kad ji, žinodama, jog nebuvimas tarnyboje balandžio mėnesį buvo nepastebėtas ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo žymėta, jog ji tuo laiku dirbo, išnaudojo ir visas jai priklausančias atostogas už 2005 metus. Taigi ji sąmoningai slėpė padarytą tarnybinį nusižengimą ir vengė padėti tarnybai išaiškinti pažeidimą. Tokie veiksmai, teismo teigimu, vertintini kaip šiurkštus tarnybinės drausmės pažeidimas, už kurį gali būti taikoma tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos.
Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjos teiginį, jog atsakovas pažeidė Statuto 26 straipsnio 7 dalies ir Tvarkos 10 punkto reikalavimus. Nurodė, kad ginčo atveju galimas tarnybinis nusižengimas paaiškėjo tik gavus baudžiamojoje byloje priimtą nutartį. Tvarkos 10 punkte nustatyta, kad stabdyti tarnybinio nusižengimo tyrimo nereikia, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių jį atriboti nuo nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos veikoje nustatyti savarankiško tarnybinio nusižengimo požymiai, leidžiantys šį nusižengimą atriboti nuo tiriamos nusikalstamos veikos. Pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą (Statuto 25 str. 1 d.). Atsakovo sudaryta komisija ištyrė tarnybinį nusižengimą – nustatė, kad pareiškėja be pateisinamos priežasties 5 darbo dienas nebuvo darbe, ir tai nuslėpė nuo administracijos. Šis tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip šiurkštus tarnybinės drausmės pažeidimas, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjai bus taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, pripažino neatitinkančiais tikrovės pareiškėjos teiginius, kad jai nežinoma, kuo yra kaltinama, – įtarimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo pareiškėjai buvo žinomas, ji komisijai, atlikusiai tarnybinį tyrimą, žodžiu aiškino, kodėl tinkamai neįformino atostogų, pripažino, kad atitinkamomis 2005 m. balandžio mėnesio dienomis nebuvo tarnybos vietoje. Be to, liudytojas G. B. teisme paliudijo, jog pareiškėja domėjosi tarnybinio tyrimo eiga, tuo klausimu keletą kartų skambino į departamentą.
Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą atleisti ją iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu, teismas nurodė, jog iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja 2006 m. sausio 19 d. nutartimi buvo nušalinta nuo pareigų (t. I, b.l. 46-47), o tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas jos nušalinimo laikotarpiu, t.y. 2006 m. sausio 31 d., sudarius komisiją tarnybiniam patikrinimui ir baigtas priimant įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo dar nesibaigus nušalinimo terminui. Statuto 28 straipsnyje nustatytos pareigūno nušalinimo nuo pareigų pasekmės ir tuo atveju, kai pareigūnas nušalinamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Nušalinimo laikotarpiu pareigūnas neatlieka jokių savo pareigų, jam nemokamas atlyginimas, jis gali dirbti kitą darbą. Tuo pačiu nušalintam pareigūnui nemokama laikinojo nedarbingumo pašalpa. Laikinojo nedarbingumo trukmę, nedarbingumo pažymėjimų išdavimą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams reglamentuoja Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklės, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189. Jeigu kiti darbuotojai pagal šias taisykles privalo pateikti Socialinio draudimo pažymėjimą (Taisyklių 4 p.), tai vidaus sistemos pareigūnams nedarbingumo pažymėjimai išduodami ir atitinkamos išmokos mokamos tik pateikus galiojantį tarnybinį pažymėjimą. Pareiškėjai 2006 m. sausio 11 d. Kauno m. priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos raštu (t. I, b.l. 47) pranešta, kad ji nušalinta nuo pareigų ir dėl to privalo grąžinti pareigūno pažymėjimą. Tai reiškia, kad nuo nušalinimo pradžios pareiškėja neteko pareigūno statuso ir nedarbingumas jai tęsiamas ne kaip vidaus tarnybos pareigūnei, o kitais pagrindais. Taigi pareiškėja negalėjo būti atleista iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio l dalies 15 punktą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2006 m. kovo 20 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo, laikinai ėjusio direktoriaus pareigas, įsakymą Nr.TE-102 „Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J. A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir įpareigoti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio l dalies 15 punkte nurodytu pagrindu, dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje nėra numatyta, jog teismas gali priimti sprendimą atmesti skundą ir tuo pačiu pakeisti skundžiamą administracinį aktą. Todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo teismas atmetė skundą, ir savarankiškai, nesant nė vienos iš šalių prašymo, pakeitė skundžiamą aktą, skirdamas pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, yra neteisėtas.
2) Nei Administracinių bylų teisenos, nei Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas nenumato, kad administracinių teismų kompetencija apimtų tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimą. Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai. To paties straipsnio 8 dalyje nurodoma, kad tarnybines nuobaudas pareigūnams skiria vadovai, turintys teisę skirti į pareigas. Atlikus tarnybinį patikrinimą, pareiškėjai tarnybinė nuobauda nebuvo paskirta. Skundžiamu sprendimu pats teismas skirdamas tarnybinę nuobaudą pažeidė Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 3 ir 8 dalies nuostatas – nuobauda pareiškėjai paskirta praėjus daugiau nei 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos (tarnybinio patikrinimo išvada patvirtinta 2006 m. kovo 20 d.) ir praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo nusižengimo padarymo dienos (2005 m. balandžio 11-15 d.), be to, teisė skirti tarnybinę nuobaudą suteikta tik vadovams, turintiems teisę skirti į pareigas, o ne teismui.
3) Skundžiamo sprendimo teiginys, jog pareiškėja laikino nušalinimo nuo pareigų metu neteko pareigūno statuso – nepagrįstas ir prieštarauja Vidaus tarnybos statuto nuostatoms. Statuto 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja šis Statutas ir (ar) kuris turi viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims. Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio l dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti paskirta tik pareigūnui. Taigi akivaizdu, kad pareiškėja iki atleidimo iš vidaus tarnybos momento negalėjo prarasti pareigūno statuso. Be to, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje vartojama sąvoka „nušalintas nuo pareigų pareigūnas“ patvirtina, jog asmuo nepraranda pareigūno teisinio statuso net nušalinus jį nuo pareigų.
4) Skundžiamo teismo sprendimo išvados prieštarauja viena kitai. Vienu atveju, atmesdamas prašymą įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio l dalies 15 punkte nurodytu pagrindu, tai yra dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės, teismas nurodė, jog pareiškėja laikino nušalinimo nuo pareigų metu jau buvo netekusi pareigūno statuso ir dėl to negalėjo būti taikomas tik pareigūnams taikytinas atleidimo pagrindas. Kitu atveju, paskirdamas pareiškėjai Statuto 26 straipsnyje numatytą tarnybinę nuobaudą, teismas pripažino pareiškėją pareigūne.
5) Teismui konstatavus, jog pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų metu negalėjo būti taikomas Vidaus tarnybos statutas, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pareiškėja vis tiek galėjo būti atleista iš pareigų dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės, taikant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Galimybę būti atleistai minėtu pagrindu suteikia net ir Darbo kodekso 129 bei 133 straipsnių nuostatos. Nėra skirtumo, kokiu pagrindu pareiškėjai buvo tęsiamas nedarbingumas.
6) Teismas neteisingai ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos neatvykimas į bylos nagrinėjimą vertintinas kaip sąmoningas bylos vilkinimas – dėl to nepagrįstai ir neteisėtai nagrinėjo bylą jai nedalyvaujant. Tai vertintina kaip Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio nuostatų pažeidimas, kuris neabejotinai turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui.
7) Teismas skundžiamame sprendime pats pripažino, jog už nebuvimą tarnybos vietoje vieną ir daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties tik gali, bet nebūtinai turi būti skirta nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Parinkti konkrečios nuobaudos teismo niekas neprašė, tokių teisių ir tokios kompetencijos, net nesant procese dalyvaujančių šalių prašymams, teismas neturi. Apeliantės nuomone, teismas, spręsdamas drausminės nuobaudos pareiškėjai paskyrimo klausimą, ir savarankiškai paskirdamas pačią griežčiausią nuobaudą pareiškėjai nežinant ir nedalyvaujant, viršijo savo kompetencijos ribas, dėl ko sprendimas yra neteisėtas.
Žemesnės instancijos teismas
8) Pareiškėjos atžvilgiu atlikto tarnybinio patikrinimo metu tirta veika negalėjo būti atribota nuo galimai nusikalstamos pareiškėjos veikos tyrimo, nes baudžiamojoje byloje tiriamos tos pačios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, kad tarnybinis patikrinimas, atliktas pareiškėjos atžvilgiu, neturėjo būti sustabdytas iki bus išspręsta baudžiamoji byla.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas ir tretysis suinteresuotasis asmuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:
1) Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai pakeitė pareiškėjos atleidimo pagrindą į atleidimą dėl tarnybinio nusižengimo padarymo, t.y. atleidimą iš vidaus tarnybos dėl nebuvimo tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties.
2) Pirmosios instancijos teismas, padaręs teisingas išvadas ir pripažinęs, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos veiksmai yra tarnybinis nusižengimas, numatytas Statuto 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte, už ką yra numatyta galimybė skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, tik atliko tarnybinio nusižengimo vertinimą, bet ne paskyrė tarnybinę nuobaudą, todėl ir procedūros taikymo problemų negali kilti, nes visos procedūros jau buvo tinkamai atliktos.
3) Tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti, kitų, vėlesnių, įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas (Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-481/2005). Ginčo atveju pirmesnis veiksmas laiko požiūriu yra pareiškėjos, kaip vidaus tarnybos pareigūnės veika, – poelgis, šiurkščiai pažeidžiantis tarnybinę drausmę.
Apeliacinės instancijos teisme apeliantė ir jos atstovas palaikė savo poziciją. Atsakovo atstovė nesutiko su apeliaciniu skundu ir prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
IV.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas spendimas – pareiškėjos skundas patenkinamas iš dalies: Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymas Nr. TE-102 ,,Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J. A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ naikinamas ir klausimas dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos kitais pagrindais perduodamas nagrinėti atsakovui iš naujo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimą ir darbdavio kompetenciją (ABTĮ 143 str.).
2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintas Vidaus tarnybos statutas nustato atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindus (53 str.). Apeliantei pritaikytas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindas, t.y. ji atleista už poelgį, pažeminusį pareigūno vardą. Taip įvertintas apeliantės neatvykimas 5 dienas į tarnybą be pateisinamos priežasties (išvyko poilsiauti į Egiptą), gavus už šias dienas darbo užmokestį. Vidaus tarnybos Statutas apibrėžia tarnybinio nusižengimo ir pareigūno vardo pažeminimo sąvokas (2 str. 6 ir 7 p.). Nebuvimą tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties įstatymo leidėjas priskiria tarnybiniam nusižengimui, už kurį skiriama tarnybinė nuobauda (26 str. 2 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas netinkamai kvalifikavo apeliantės veiksmus kaip pareigūno vardo pažeminimą, nes tai akivaizdus tarnybinis nusižengimas, už kurį turėjo būti skiriama tarnybinė nuobauda. Tačiau teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuobaudą (atleidimas iš valstybės tarnybos, jei asmuo savo poelgiu pažemino pareigūno vardą nėra tarnybinė nuobauda) už tarnybinį nusižengimą, viršijo savo (teismo) kompetenciją. Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio, reglamentuojančio tarnybines nuobaudas ir jų skyrimą, 2 dalis nustato, kad ,,tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama už: ,,<...> 3) nebuvimą tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties“. Taigi už šį tarnybinį nusižengimą gali būti skiriama tokia nuobauda (atleidimas iš tarnybos), tačiau ją skirti neprivaloma. Šio straipsnio 1 dalyje išvardintos ir kitos nuobaudos, kurios gali būti skiriamos už tarnybinius nusižengimus, taip pat ir už minėtą apeliantės padarytą nusižengimą. Tačiau kokią konkrečią nuobaudą skirti, turi spręsti tik darbdavys, atsižvelgiant į padaryto nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes, t.y. nustatyti visus būtinus nusižengimo sudėties elementus (26 str. 8 d.). Teismo pareiga – patikrinti ir įvertinti, ar darbdavys teisingai nustatė visus nusižengimo sudėties elementus, ar nepažeista nusižengimo tyrimo procedūra, ar teisingai paskirta nuobauda ir ar ji ne per griežta. Skirdamas tarnybinę nuobaudą teismas viršijo ir skundo reikalavimo ribas. Ginčo dalykas – konkretus atleidimo iš tarnybos pagrindas dėl konkrečių aplinkybių, įvardintų kaip asmens (apeliantės) poelgis, pažeminęs pareigūno vardą. Į tai teismas ir turėjo atsižvelgti, o nustatęs, kad atsakovas netinkamai kvalifikavo apeliantės veiką ir atleisti jos iš tarnybos šiuo pagrindu negalima, privalėjo panaikinti ginčijamą įsakymą ir, konstatavęs tarnybinio nusižengimo požymius, perduoti klausimą dėl jo spręsti atsakovui įstatymų nustatyta tvarka, jei nepasibaigę įstatymo nustatyti nuobaudai skirti terminai.
Kadangi terminas skirti nuobaudą pasibaigęs, t.y. nuo nusižengimo padarymo dienos (2005 m. balandžio 11-15 d.) praėjo daugiau kaip vieneri metai, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimas dėl apeliantės padarytos veikos negalimas (Vidaus tarnybos statuto 26 p. 3 d.).
Panaikinus įsakymą skirti nuobaudą, apeliantė turi būti sugrąžinta į tarnybą, tačiau iš skundo teismui ir apeliacinio skundo akivaizdu, kad ji (apeliantė) nenori grįžti į tarnybą dėl sveikatos ir prašo įpareigoti atsakovą atleisti ją iš tarnybos kitu pagrindu – pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės). Tokio prašymo teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti, nes byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėja tikrai tokį laikotarpį buvo nedarbinga. Šias aplinkybes turi įvertinti darbdavys. Byloje nustatyta, kad darbdavys netyrė ir nevertino šių aplinkybių, nes tuo metu turėjo pagrindą netenkinti tokio pareiškėjos prašymo, atsižvelgdamas į pradėtų procedūrų pirmumą, t.y. tarnybinio patikrinimo dėl apeliantės veikos procedūra buvo pirmesnė, todėl pirmumas taikytas ir dėl jo (patikrinimo) rezultato atsiradusiam atleidimo iš tarnybos pagrindui. Kadangi šis pagrindas šiuo metu išnyko, atsakovas turi svarstyti apeliantės atleidimo iš tarnybos kitu (jos pageidaujamu) pagrindu galimybę.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
J. A. P. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102 ,,Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J. A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir įpareigoti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti dėl J. A. P. atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu.
Sprendimas neskundžiamas.