Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.2; 1.2.3.2.8; 1.1.4.2; 1.2.14.2.1; 1.2.14.5; 2.1.12 (S)

2007 m. spalio 25 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo G. U. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 2 p., 8 p., 180 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., 178 str. 2 d. (dėl 2006-05-20 įvykdyto turto pagrobimo), 178 str. 2 d. (dėl 2006-060 įvykdyto turto pagrobimo), ir nuteistas:

pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p. ir 8 p. - laisvės atėmimu 9 metams;

pagal LR BK 180 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. - laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl 2006-05-20 įvykdyto turto pagrobimo) - laisvės atėmimu 2 metams;

pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl 2006-06-07 įvykdyto turto pagrobimo) - laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 6 d., pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p. ir 8 p., 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., 178 str. 2 d. (dėl 2006-05-20 įvykdyto turto pagrobimo) ir 178 str. 2 d. (dėl 2006-06-07 įvykdyto turto pagrobimo) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. U. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už LR BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, ir G. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

A. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 284 str. 1 d., 180 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 10 mėnesių;

pagal LR BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti E. G. ir D. T. , tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš G. U. , A. B. ir E. G. Valstybinio socialinio fondo valdybos Raseinių skyriui solidariai priteista 329,16 Lt žalai atlyginti, o G. U. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų nurodytai žalai atlyginti, iki jo pilnametystės padarytą žalą išieškoti iš jo motinos D. R. .

Iš G. U. , A. B. ir E. G. Valstybinei ligonių kasai solidariai priteista 46 Lt žalai atlyginti, o G. U. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų nurodytai žalai atlyginti, iki jo pilnametystės padarytą žalą išieškoti iš jo motinos D. R. .

Iš G. U. ir A. B. Valstybinei ligonių kasai solidariai priteista 7144,50 Lt žalai atlyginti, o G. U. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų nurodytai žalai atlyginti, iki jo pilnametystės padarytą žalą išieškoti iš jo motinos D. R. .

Iš G. U. Č. K. priteista 2879 Lt turtinei žalai atlyginti, o G. U. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų nurodytai žalai atlyginti, iki jo pilnametystės padarytą žalą išieškoti iš jo motinos D. R. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. U. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 14 d., tarp 03 val. 30 min. – 05 val. 30 min., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) aikštėje, be jokio pagrindo tyčia sudavė dėl senatvės bejėgiškos būklės J. V. P. , gimusiam (duomenys neskelbtini), ranka 2 smūgius ir koja 2 smūgius į galvą, koja 3 smūgius į kairį šoną ir 6 smūgius į kūno vietas, esančias tarp juosmens ir galvos, tokiu būdu padarydamas jam kairės plaštakos sumušimą su 1-3 delnakaulių bei 1, 3, 4 naginių pirštakaulių lūžimais, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat kaktos kairės pusės sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu su poodine kraujosruva, pereinančia į antakį, akies vokų išorinę dalį bei skruostą, muštinę žaizdą apatiniame lūpos vidiniame paviršiuje, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, kairiame ir dešiniame smilkiniuose. Nuo gautų smūgių išsiliejus kraujui po kietuoju smegenų dangalu su smegenų skysčio susikaupimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kurie komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą, pabrinkimą ir dešinio plaučio uždegimą, J. V. P. 2006 m. gegužės 23 d., 21 val. 10 min., mirė. Šiais veiksmais G. U. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės J. V. P. ir padarė LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. numatytą nusikaltimą.

A. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 14 d., tarp 03 val. 30 min. – 05 val. 30 min., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) aikštėje, be jokio pagrindo tyčia sudavė dėl senatvės bejėgiškos būklės J. V. P. , gimusiam (duomenys neskeltini), koja po 1 smūgį į krūtinę ir juosmenį, 6 smūgius į kūno vietas, esančias tarp juosmens ir galvos, ir tuo nežymiai jį sužalojo, t. y. šiais veiksmais A. B. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, padarydamas LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

G. U. ir A. B. taip pat nuteisti už, kad, veikdami bendrininkų grupėje kartu su E. G. , padarė V. K. turto plėšimą, t. y. 2006 m. birželio 26 d., apie 00 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) aikštėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, siekdami pagrobti svetimą turtą, tyčia panaudojo prieš V. K. fizinį smurtą - G. U. sudavė stikliniu buteliu į galvą, sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam apie 7 smūgius į galvą, krūtinę, juosmenį, apie 2 kartus jį pastūmė, A. B. koja sudavė 1 smūgį į šoną, E. G. pastūmė nukentėjusįjį ir 1 kartą bandė jam įspirti, tuo padarydami V. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, G. U. reikalavo iš V. K. pinigų – 10 Lt, apieškojo jo rūbus ir iš striukės kišenės pagrobė V. K. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“, 100 Lt vertės, t. y. šiais veiksmais G. U. ir A. B. padarė LR BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

G. U. taip pat nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. T. , nuo 2006 m. gegužės 11 d. iki 2006 m. gegužės 20 d., tiksliau nenustatytą dieną, apie 13 val., G. U. turimu raktu atrakinus buto duris įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino pagrobti V. M. televizorių, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes bute televizoriaus nerado, t. y. šiais veiksmais G. U. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d.

G. U. taip pat nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. T. , 2006 m. gegužės 20 d., nuo 01 val. ir 02 val., G. U. turimu raktu atrakinus buto duris, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei pagrobė V. M. priklausantį stalą, 300 Lt vertės, 2 kėdes, po 100 Lt vertės – iš viso turto už 500 Lt bei pasikėsino pagrobti lovą, 400 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes išsigando, kad gali pamatyti namo gyventojai, t. y. šiais veiksmais G. U. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d.

G. U. taip pat nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. T. , 2006 m. birželio 7 d., nuo 00 val. iki 01 val., G. U. turimu raktu atrakinus buto duris, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobė V. M. priklausantį stalą, 300 Lt vertės, lovą, 400 Lt vertės, televizoriaus staliuką, 300 Lt vertės, 2 kėdes po 100 Lt vertės, - iš viso turto už 1200 Lt, t. y. šiais veiksmais G. U. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 11 d. nuosprendį ir A. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p., nuteisiant laisvės atėmimu 13 metų. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., prašo paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu už LR BK 180 str. 1 d. paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę A. B. paskirti laisvės atėmimą 13 metų 3 mėnesiams.

Prokuroras skundžia apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl A. B. veikos perkvalifikavimo iš LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. į LR BK 284 str. 1 d. , mano, kad tokiu būdu teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios byloje surinktų įrodymų analizės, kas sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą bei priimti teisingą nuosprendį. Pažymi, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu A. B. ir G. U. neprisipažino mušę J. V. P. , t. y. sudavę jam smūgius į galvą bei tokiu būdu padarę mirtį sukėlusius sužalojimus. Teigia, kad mirtį nulėmusių sužalojimų padarymo aplinkybių pilnai negalėjo nurodyti ir vienintelis nusikaltimą stebėjęs nuteistasis E. G. . Remiantis šio nuteistojo parodymais, teismas pagrįstai nustatė, jog G. U. ranka 2 kartus sudavė ant suoliuko sėdinčiam J. V. P. į veidą. Atkreipia dėmesį, jog nors po to E. G. matė, kaip G. U. ir A. B. dar po 6 kartus įspyrė ant žemės nukritusiam J. V. P. į viršutinę kūno dalį bei tai, kad suduodant šiuos smūgius G. U. buvo arčiau nužudytojo galvos, tačiau nematė, kur konkrečiai G. U. ir A. B. įspyrė nukentėjusiajam. Prokuroro manymu, įvertinus tai, kad G. U. 2 kartus ranka suduodamas į veidą, galėjo J. V. P. padaryti daugiausia 2 pastarojo mirtį nulėmusius sužalojimus, šių įrodymų apygardos teismas negalėjo pripažinti pakankamais formuluoti išvadą, jog aplinkybė, kad spardydamas ant žemės gulintį J. V. P. G. U. stovėjo arčiau nužudytojo galvos nei A. B. , įrodo, kad G. U. taip pat padarė ir kitus, mažiausiai 2, nukentėjusiojo J. V. P. mirtį nulėmusius galvos sužalojimus. Pažymi, jog apygardos teismas teisingai nustatęs, jog A. B. nukentėjusiajam dar sėdint ant suoliuko padarė šiam vienintelį sužalojimą, t. y. krūtinės ląstos dešinėje, vėliau priėjo prie abejotinos išvados, kad 6 kartus įspirdamas ant žemės gulinčiam J. V. P. nepadarė nė vieno kūno sužalojimo, o tuo tarpu už A. B. fiziškai silpnesnis ir 8 metais jaunesnis nepilnametis G. U. tiek pat kartų, t. y. 6, įspirdamas nukentėjusiajam padarė ne tik mažiausiai du jo mirtį nulėmusius sužalojimus galvoje, bet ir keliose vietose sulaužė kairės rankos kaulus. Šias teismo išvadas vadina tik prielaidomis, prieštaraujančiomis faktinėms bylos aplinkybėms. Anot prokuroro, detali teismo medicinos specialistų išvadų, nuteistojo E. G. parodymų analizė leidžia teigti, jog ant žemės gulinčiam J. V. P. visi sužalojimai buvo padaryti tik galvoje ir kairėje rankoje, kuria nužudytasis saugojo galvą nuo smūgių, bei išvadą, jog kiekvienas sužalojimas galėjo būti padarytas ranka ar koja į tas pačias kūno vietas suduodant daugiau nei po vieną smūgį. Akivaizdžiu faktu prokuroras vadina tai, kad tiek A. B. , tiek G. U. ant žemės gulinčiam J. V. P. visus 12 kartų spyrė į galvą bei tokiais bendrais veiksmais padarė mažiausiai 2 sužalojimus galvoje, nulėmusius mirtį, bei sužalojimus galvą dengusioje kairėje rankoje. Tvirtina, kad toks A. B. ir G. U. smurto pobūdis ir intensyvumas prieš dėl savo amžiaus negalintį apsiginti, visiškai nesipriešinantį J. V. P. liudija nuteistųjų tyčią nužudyti nukentėjusįjį, todėl pirmosios instancijos teismas A. B. ir G. U. veiksmus turėjo kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. Anot prokuroro, tokia teismo išvada atitiktų susiklosčiusią teismų praktiką, kurioje priimta vadovautis, jog net ir tais atvejais, kai mirtį sukėlusius sužalojimus padarė tik vienas iš fizinį smurtą nužudytojo atžvilgiu panaudojusių asmenų, už nužudymą atsako ne tik šis asmuo, bet ir kartu su juo bendrai veikę asmenys, kurių panaudoto smurto pobūdis ir intensyvumas rodo buvus tyčią, taip pat ir neapibrėžtą tyčią padaryti nužudymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. U. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p., ir perkvalifikuoti jo veiksmus į LR BK 140 str. 1 d. Nuteistasis taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir atmesti Č. K. civilinį ieškinį. Nurodo esąs nepagrįstai nuteistas nužudęs J. V. P. , kategoriškai neigia įvykdęs šį nusikaltimą, mano, jog nėra įrodyta jo kaltė

Skunde teigia nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nepripažinęs savo kaltės ir parodęs, jog nukentėjusiajam sudavė tris smūgius, t. y. vieną kartą įspyrė į pilvą ir du kartus į dešinįjį šoną. Pabrėžia, kad prieš jam suduodant smūgius, nukentėjusysis jau buvo sužalotas, jo veidas ir rūbai buvo kruvini. Neneigia kartu su A. B. spardęs gulintį vyriškį, tačiau tvirtina, jog arčiau pastarojo galvos stovėjo A. B. . Neigia ranka ar koja smūgiavęs nukentėjusiajam J. V. P. . Mano, jog teismas nepagrįstai nepatikėjo jo parodymais, o teismo išvados dėl J. V. P. nužudymo yra paremtos prielaidomis bei nenuosekliais nuteistųjų E. G. ir A. B. parodymais. Teigia, kad pastarųjų parodymai kelia abejones, yra prieštaringi. Atkreipia dėmesį, jog neįvertinta ta aplinkybė, kad A. B. taip pat buvo kaltinamas nužudęs J. V. P. , todėl jis yra suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apelianto manymu, byloje nenustatyta, į kurias kūno vietas bei kokie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti iki jam (apeliantui) priėjus ir sudavus smūgius. Skunde taip pat tvirtina, kad teismas šališkai išnagrinėjo bylą ir neobjektyviai įvertino surinktus įrodymus. Nurodęs, jog teismo medicinos specialisto išvada Nr. KM115/06/01 nustatė, kad galvos smegenų sužalojimas, sukėlęs J. V. P. mirtį, galėjo atsirasti nuo bet kurio vieno iš keturių smūgių į galvos sritį, tvirtina teismą netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, kadangi, apelianto įsitikinimu, byloje nesurinkta patikimų įrodymų, kad jis nukentėjusiajam į galvos sritį sudavė smūgius ranka ir koja ir tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškoje būklėje esantį J. V. P. . Mano nesant priežastinio ryšio tarp jo padarytų veiksmų ir atsiradusių pasekmių, t. y. nukentėjusiojo J. V. P. mirties. Nepagrįsta vadina ir teismo išvadą, kad jis padarė ir kitus nurodytus sužalojimus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jo jauną amžių, tai, kad augo be tėvo, juo rūpinosi tik motina, turi sveikatos problemų, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, taip pat pažymi supratęs savo klaidas ir pažada daugiau nenusikalsti. Be to, teigia, kad teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiosios Č. K. civilinį ieškinį 2879 Lt turtinei žalai atlyginti, kadangi, anot apelianto, šis ieškinys nėra pagrįstas dokumentais, o kita ieškinio dalis yra atlyginta iš valstybės lėšų.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė prašė patenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistojo G. U. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis G. U. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroro skundą atmesti. Nuteistasis A. B. ir jo gynėja prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą.

Prokuroro ir nuteistojo G. U. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 11 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p.).

Kolegija atkreipia dėmesį į LR BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apibrėžančias bylos nagrinėjimo apeliacine tvarkas ribas, t. y. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

nustatė:

A. B. ir G. U. 2006 m. gegužės 14 d., apie 03 val. 30 min. – 05 val. 30 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu, be jokio pagrindo tyčia sudavė dėl senatvės bejėgiškos būklės J. V. P. , gimusiam (duomenys neskelbtini), šiuos smūgius: A. B. koja 6 kartus spyrė į viršutinę kūno dalį, t. y. galvą, krūtinę, juosmenį, kairę ranką, o G. U. sudavė ranka 2 smūgius į galvą, 3 kartus koja spyrė į kairį šoną bei koja 6 kartus spyrė į įvairias kūno vietas, t. y. galvą, krūtinę, juosmenį ir kairę ranką, ir tokiu būdu A. B. ir G. U. rankomis ir kojomis sudavė J. V. P. smūgius į galvą, krūtinę, juosmenį, kairę ranką, šiais bendrais veiksmais padarydami jam poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą veide, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kraujosruvas kairio antakio, kairio skruosto ir smilkinių minkštuosiuose audiniuose, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešinėje pusėje, sumušė kairę plaštaką ir sulaužė I, II, II delnakaulius bei I, II, III naginius pirštikaulius, dėl ko nuo galvos sumušimų, pasireiškusių odos nubrozdinimu su poodine kraujosruva, pereinančia į antakį, muštine žaizda apatiniame lūpos vidiniame paviršiuje, kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose kairiame ir dešiniame smilkiniuose, išsiliejus kraujui, susikaupus skysčiui po kietuoju smegenų dangalu, kilo komplikacijos, pasireiškusios galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu, dešinio plaučio uždegimu, ir 2006-05-23, 21 val. 10 min., J. V. P. mirė. Šiais veiksmais A. B. ir G. U. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės J. V. P. ir padarė LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. numatytą nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, be jokio pagrindo tyčia, koja sudavė dėl senatvės bejėgiškos būklės J. V. P. 1 smūgį į krūtinę ir juosmenį, 6 smūgius į kūno vietas tarp juosmens ir galvos ir taip nežymiai jį sužalojo, t. y. tokiais veiksmais A. B. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, padarydamas LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Nesutikdamas su tokia A. B. veikos kvalifikacija, prokuroras apskundė apygardos teismo nuosprendį, tvirtindamas, jog A. B. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. Prokuroras kategoriškai nesutinka su apygardos teismo išvada, kad A. B. , 6 kartus įspirdamas ant žemės gulinčiam J. V. P. , nepadarė nė vieno kūno sužalojimo ir tvirtina, kad jo bei G. U. smurto pobūdis ir intensyvumas prieš dėl savo amžiaus negalintį apsiginti nukentėjusįjį rodo nuteistųjų tyčią nužudyti J. V. P. .

Kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą bei susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pagrįstu laiko prokuroro prašymą dėl A. B. veiksmų perkvalifikavimo iš LR BK 284 str. 1 d. į LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. ir toliau dėsto motyvus, pagrindžiančius tokį sprendimą.

Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. teismui buvo atiduotas, kaltinant jį tyčiniais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų nužudžius bejėgiškos būklės J. V. P. , tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad A. B. padarė viešosios tvarkos pažeidimą. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, jog byloje nėra patikimų įrodymų, kad A. B. sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą ir taip sužalojo galvos smegenis, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Tai, kad smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, A. B. galėjo šiam sužaloti galvą, teismas vadina tik prielaida, kuria negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas nuosprendyje akcentuoja tai, kad pats A. B. nė karto neprisipažino nužudęs J. V. P. , nors neneigė vartojęs smurtą, o jam pateiktas kaltinimas, teismo įsitikinimu, iš esmės grindžiamas tik E. G. parodymais, iš kurių akivaizdu tai, kad pastarasis nematė, jog A. B. būtų smūgiavęs nukentėjusiajam į galvą (tik matė, kaip jis ir G. U. po 6 kartus spyrė J. V. P. virš juosmens bei pridūrė, kad spardant vyriškį G. U. stovėjo arčiau nukentėjusiojo galvos).

Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su tokiomis apygardos teismo padarytomis išvadomis, kadangi jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu nei G. U. , nei A. B. neprisipažino nužudę J. V. P. , jie abu kategoriškai neigė savo veiksmus padarius šį nusikaltimą, sutiko tik su tuo, kad vartojo smurtą prieš jį. Tiek vienas, tiek ir kitas kaltininkas, duodami parodymus visaip stengėsi sušvelninti savo atsakomybę: antai G. U. aiškino, kad A. B. atėjęs jam ir E. G. pasakė, jog sumušė kažkokį „senį“ o jiems priėjus prie nukentėjusiojo A. B. 3 kartus spyrė vyriškiui į juosmenį ir krūtinę, o jis (G. U. ) 3 kartus spyrė į pilvą ir šonus (t. 3, b. l. 70-72; t. 5, b. l. 99). Tuo tarpu A. B. ikiteisminiame tyrime bandė įtikinti, kad nukentėjusįjį spardė ir E. G. , J. M. , G. U. , jis spyrė tik vieną kartą į kairės kojos šlaunį (t. 3, b. l. 100-101). Vėliau buvo nustatyta, kad E. G. prieš J. V. P. smurto nenaudojo, o J. M. įvykio metu apskritai nebuvo, todėl tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 194-195). Teisme A. B. jau teigė, kad, pamatęs ant suoliuko sėdintį „senelį“, pirmas priėjo prie jo ir spyrė į krūtinę, po ko pastarasis nukrito ant suoliuko, tada dar kartą spyrė į juosmenį ir nukentėjusysis nukrito nuo suoliuko, o G. U. 2-3 kartus iš kojos spyrė ant žemės gulinčiam J. V. P. į krūtinę ir juosmenį, o tuomet jis (A. B. ) dar spyrė kartą į krūtinę, o G. U. – 2 kartus nuo pečių iki galvos (t. 5, b. l. 105-106). Ir A. B. , ir G. U. kategoriškai neigė smūgiavę nukentėjusiajam į galvą, būtent kurioje padaryti sužalojimai, kaip nustatė ekspertai, ir buvo J. V. P. mirties priežastis.

Tad esant tokios aplinkybėms išties itin reikšmingais tapo už kitą nusikaltimą nuteisto E. G. parodymai. Būtent šis asmuo įvykio metu buvo kartu su A. B. ir G. U. ir matė, kaip buvo sužalotas J. V. P. . Ne mažiau svarbu tai, kad šis nuteistasis davė nuoseklius parodymus, viso proceso metu analogiškai nurodydamas esmines aplinkybes. Šio asmens parodymus nuosprendyje akcentavo ir pirmosios instancijos teismas ir būtent jie tapo vienu iš motyvų, nulėmusių teismo sprendimą A. B. veiksmus perkvalifikuoti į LR BK 284 str. 1 d. Kolegija mano, kad apygardos teismas neteisingai įvertino nuteistojo E. G. parodymus, taip pat padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylų aplinkybių, ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą dėl A. B. veiksmų kvalifikavimo pagal LR BK 284 str. 1 d.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, skundžiamame nuosprendyje pripažindamas A. B. kaltu ir nuteisdamas jį dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d., konstatuoja, jog jis sudavė J. V. P. koja po 1 smūgį į krūtinę ir juosmenį, 6 smūgius į kūno vietas tarp juosmens ir galvos (t. 5, b. l. 229), t. y. pripažįsta, kad A. B. iš viso sudavė 8 smūgius. Tačiau toliau iš nuosprendyje išdėstytų motyvų visiškai neaišku, kokiais įrodymais remiantis teismas padarė tokias išvadas. Teismas nurodo, kad A. B. teisme pripažino spyręs vyriškiui į krūtinę, nuo ko šis parkrito ant suoliuko, į juosmenį, nuo ko šis nukrito ant žemės, o po to dar kartą spyrė gulinčiam J. V. P. į krūtinę. Ikiteisminiame tyrime A. B. pripažino spyręs į kairę koją. Toliau teismas nurodo, kad iš 2006-09-12 akistatos tarp A. B. ir G. U. parodymų matyti, kad A. B. vyriškio apskritai nemušė. Tuomet aptariami E. G. teisme duoti parodymai, jog G. U. ranka 2 kartus sudavė nukentėjusiajam į veidą, 3 kartus į kairį šoną, o šiam nugriuvus nuo suoliuko, A. B. ir G. U. po 6 kartus spyrė vyriškiui virš juosmens, kur tiksliai jie pataikė, jis nematė. Teismas akcentavo tą aplinkybę, jog E. G. parodymų metu paminėjo G. U. stovėjus arčiau nužudytojo galvos. Išdėstęs tokius A. B. ir E. G. parodymus, teismas nežinia kodėl konstatuoja, jog šiais parodymais nustatyta, kad A. B. sudavė J. V. P. koja po 1 smūgį į krūtinę ir juosmenį, 6 smūgius į kūno vietas tarp juosmens ir galvos. Iš tokios išvados neaišku, kaip teismas nustatė A. B. spyrus nukentėjusiajam iš viso 8 kartus, jei pats kaltininkas pripažįsta daugiausiai tris smūgius, o E. G. nurodo matęs 6 spyrius. Tolesni teismo motyvai dar labiau nesuprantami: nurodęs, kad E. G. parodymais nustatyta, jog G. U. ranka 2 kartus sudavė nukentėjusiajam į veidą, 3 kartus spyrė į kairį šoną, nuo ko šis nugriuvo ant žemės, kurį tokioje padėtyje spardė G. U. ir A. B. , o A. B. parodymais nustatyta, jog jis spyrė nukentėjusiajam į krūtinę, dėl ko jis nugriuvo ant suoliuko, po to spyrė į juosmenį, dėl ko J. V. P. nugriuvo ant žemės, po to dar kartą į krūtinę, teismas, atsižvelgęs į specialistų nustatytus sužalojimus, konstatuoja, kad A. B. smūgiais kojomis padarė J. V. P. poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešinėje pusėje. Kaip matyti, E. G. ir A. B. davė skirtingus parodymus, be to, A. B. parodymai kito proceso metu, tačiau teismas šių aplinkybių visiškai neaptaria, o padaro išvadą, kuri, atsižvelgiant į nuosprendyje aptartus parodymus, yra nelogiška. Atkreiptinas dėmesys, kad apygardos teismas, pripažinęs, jog A. B. smūgiais padarė nukentėjusiajam krūtinės ląstos sužalojimą, visai nenurodo vienu ar keliais smūgiais tas sužalojimas buvo padarytas, bei, atsižvelgiant į tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje A. B. yra inkriminuojami 8 smūgiai, motyvuose, išskyrus smūgį (ar smūgius) į krūtinę, apie likusius iš viso nebekalbama. Toks teismo nenuoseklumas ir išvadų nepagrįstumas negali būti pateisinamas.

Aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. B. parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs, jis vis skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, vadovaujasi nuteistojo E. G. parodymais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. U. kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p., taip pat rėmėsi šio nuteistojo, t. y. E. G. , parodymais, pripažindamas, kad tai nuo G. U. smūgių ranka į veido sritį J. V. P. nugriuvo nuo suoliuko ant žemės, kur vėliau jam po 6 smūgius tarp juosmens ir galvos sudavė tas pats G. U. ir A. B. . Apygardos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo G. U. parodymus, motyvuodamas juos esant nenuoseklius ir prieštaringus bei pagrįstai rėmėsi nuteistojo E. G. parodymais. Todėl visai nesuprantama, kodėl nuosprendžio dalyje, kurioje įvertinami A. B. veiksmai, teismas daro priešingą išvadą, kad tai būtent nuo A. B. smūgių nukentėjusysis nugriuvo ant žemės.

Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis J. V. P. nuo suoliuko nugriuvo vienąkart. Byloje nėra tokių duomenų, kad, nukritęs ant žemės, jis pakilo ir vėl atsisėdo ant suoliuko, nuo kurio, sulaukęs naujų smūgių, vėl nugriuvo. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistojo A. B. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi (tai matyti iš anksčiau nurodytų argumentų), vadovaujasi proceso metu iš esmės nekitusiais nuteistojo E. G. parodymais ir laiko, kad A. B. spyrė nukentėjusiajam J. V. P. , kuris nuo G. U. suduotų smūgių į galvą parkrito nuo suoliuko ant žemės, 6 spyrius į viršutinę kūno dalį - galvą, krūtinę, juosmenį, kairę ranką, t. y. kolegija daro išvadą, kad visus spyrius A. B. atliko nukentėjusiajam parkritus ant žemės. Būtent tokią smūgių seką visuomet ir nurodė E. G. , t. y. pradžioje sekė G. U. smūgiai į veidą ir spyriai į kairį šoną, nuo ko J. V. P. nugriuvo ant žemės, o tada G. U. ir A. B. spyrė nukentėjusiajam po 6 kartus: „G. U. ranka 2 kartus sudavė senukui į veidą po to 3 kartus spyrė iš kojos į kairį šoną. Po spyrių senelis nukrito nuo suoliuko ant žemės, ant dešinio šono. Po to dar G. U. ir A. B. spyrė senukui po 6 kartus į viršutinę kūno dalį, nuo juosmens iki galvos“ (t. 2, b. l. 186-187; t. 5, b. l. 108-109). Sutinkama su apygardos teismo išvada, kad nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešinėje pusėje padarė A. B. , tačiau negalima sutikti, kad ji padaryta tuo metu, kai nukentėjusysis sėdėjo ant suoliuko. Šioje vietoje neteisus ir prokuroras, apeliaciniame skunde sutikdamas su tokia apygardos teismo išvada. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis ant žemės gulėjo ant dešinio šono, nepaneigia, jog kraujosruva negalėjo būti padaryta dešinėje krūtinės ląstos pusėje, be to, ir pats A. B. pripažįsta keletą kartų spyręs nukentėjusiajam į krūtinę.

Taigi, kaip matyti, nuteistasis A. B. neneigia spyręs nukentėjusiajam į krūtinę ir juosmenį, tačiau kategoriškai nesutinka su tuo, jog pataikė į galvą. Apygardos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, taip pat nusprendė byloje nesant patikimų įrodymų, jog nuteistasis sudavė J. V. P. smūgius į galvą ir tokiu būdu sužalojo galvos smegenis, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. Tuo tarpu aukštesnės instancijos kolegija daro priešingą išvadą ir laiko, jog A. B. , 6 kartus spirdamas nukentėjusiajam, pataikė šiam ne tik į krūtinę, juosmenį, kairę ranką, bet ir į galvą.

Specialisto išvada Nr. M717/06 (02) nustatė, kad J. V. P. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva ir odos nubrozdinimu veide, muštine žaizda apatinėje lūpoje, kraujosruvomis kairio antakio, kairio skruosto ir smilkinių minkštuosiuose audiniuose, smegenų skysčio susikaupimu po kietuoju smegenų dangalų virš abiejų pusrutulių, kas komplikavosi į smegenų pabrinkimą bei dešiniojo plaučio uždegimą. Nustatyta, jog sužalojimai J. V. P. padaryti ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais, o atsakydamas į klausimą „kurie iš padarytų sužalojimų buvo mirtini ir turėjo lemiamą įtaką mirčiai“, specialistas nurodė, jog visi aukščiau paminėti sužalojimai (t. 1, b. l. 120-125). Vėliau buvo atlikta dar viena specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad galvos smegenų sužalojimas, sukėlęs J. V. P. mirtį, galėjo atsirasti nuo bet kurio vieno iš keturių smūgių į galvos sritį, kurių metu padaryta : a) kaktos kairės pusės sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimu su poodine kraujosruva, pereinančia į antakį, akies vokų išorinę dalį bei skruostą; b) muštinė žaizda apatinės lūpos vidiniame paviršiuje; c) kraujosruva galvos minkštuose audiniuose kairiame smilkinyje; d) kraujosruva galvos minkštuose audiniuose dešiniame smilkinyje (t. 1, b. l. 131-136). Taigi ši vėliau pateikta išvada konstatavo, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlusį galvos smegenų sužalojimą galėjo nulemti bet kuris vienas iš keturių smūgių, o ne smūgių visuma, kaip buvo nustatyta anksčiau, be to, šiuo atveju nurodomi tik keturi galvos sužalojimai. Taip pat pažymėtina, jog pirmoji specialisto išvada buvo nurodžiusi, jog odos nubrozdinimas kaktos kairėje pusėje galėjo gautis nukentėjusiajam krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus (t. 1, b. l. 123), tuo tarpu išvadoje Nr. KM 115/06 (01) tvirtinama, kad galvos sužalojimai, kurie galėjo sąlygoti J. V. P. mirtį, padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, pavyzdžiui, suduodant smūgius rankomis ar kojomis; jie nėra būdingi atsitrenkimui į plokščią neribotą paviršių, t. y. aikštės grindinį ar į paviršių, turintį išreikštas bukas briaunas arba į dviem lygiagrečiom briaunom ribotą pailgą paviršių, t. y. suoliuką (t. , b. l. 136).

Siekiant pašalinti šiuos prieštaravimus, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas vienas iš specialisto išvadą Nr. KM 115/06 (01) pateikusių specialistų, t. y. teismo medicinos ekspertas J. R. . Vienas pagrindinių klausimų buvo išsiaiškinti, kiek tiksliai smūgių suduota nukentėjusiajam į galvą, kodėl skiriasi minėtų specialistų išvadų nustatytas sužalojimų skaičius, taip pat siekta tiksliai išsiaiškinti, ar mirtį sukėlė trauminių poveikių visuma ar ją galėjo įtakoti ir vienas iš smūgių. Taigi kolegijai ekspertas paaiškino, jog „formuluotė dėl sužalojimų trauminio poveikio skaičiaus, reikalingo nustatytiems padariniams, t. y. kraujo išsiliejimui po kietuoju smegenų dangalu, formuluojama remiantis kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu. Šiuo atveju galima teigti, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu susiformavo plyšus tarpinei venai, jungiančiai galvos smegenų paviršių su kietuoju dangalu, kuris yra anatomiškai priaugęs prie kaukolės skliauto. Tam, kad tokia vena plyštų, reikalingas trauminis poveikis į galvą. Tokio trauminio poveikio pakanka ir vieno, todėl teigti, kad būtina trauminių poveikių visuma, yra ne visai tinkama formuluotė“ (t. 6, b. l. 18). Apklausiamas J. R. taip pat paaiškino, kodėl specialisto išvados pateikė skirtingą sužalojimų skaičių „pirminėje, ankstesnėje, ekspertizėje buvo nagrinėjami visi sužalojimai, padaryti nukentėjusiajam. Pirminėje ekspertizėje buvo 8 sužalojimai. Mūsų ekspertizėje, kadangi esminiai klausimai buvo užduoti tik dėl galvos sužalojimo mechanizmo, buvo nagrinėjami tik sužalojimai galvoje. Šiuo atveju mes sužalojimus sugrupavome į vieną grupę. Jei įmanoma sugrupuoti sužalojimus, jie ir yra sugrupuojami. Šiuo atveju tai ir buvo padaryta, todėl išėjo vienas sužalojimas kuris įvardintas kaip kaktos kairės pusės sumušimas. Taip paaiškinu sužalojimų skaičiaus skirtumą. Galvos sužalojimai buvo padaryti galimais 4 smūgiais, krūtinės ląstos sužalojimas – vienu smūgiu, o kairės plaštakos sužalojimas – 2 smūgiais. Viso 7 smūgiai. Neatmetama galimybė, kad smūgiai galėjo būti suduoti į tą pačią anatominę vietą. Ne visi smūgiai palieka objektyvius sužalojimus, todėl galėjo būti suduoti smūgiai nepaliekant sužalojimų, vadinasi, neatmestina galimybė, jog į galvą buvo suduota daugiau nei 4 smūgiai“ (t. 6, b. l. 18). Aukštesnės instancijos teismui specialistas dar kartą patvirtino, kad „sužalojimų, būdingų kritimui, nenustatyta < ... > Visi sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ir, sprendžiant iš jų išsidėstymo, yra būdingi smūgių sudavimui, tai galėjo būti rankos ar kojos sudavimai. Mes nagrinėjome griuvimo atsitrenkimo galimybę į plokščią neribotą paviršių. Mūsų nuomone, tokių sužalojimų veide nėra, kadangi tada būtų nubrozdinimai atsikišusioje veido srityje, sakykim, griūnant į grindinį būtų nubrozdinimas veido paviršiuje, o čia yra izoliuotas nubrozdinimas tiktai antakių srityje < ... > jeigu nukentėjusysis būtų atsitrenkęs į suoliuko briaunas, tai tokia galimybė irgi atmestina (t. 6, b. l. 18-19).

Taigi ekspertas J. R. kolegijai paaiškino, jog nustatytų sužalojimų skirtumas atsirado kaip sugrupavimo pasekmė, taip pat paneigė, jog susižaloti nukentėjusysis galėjo atsitrenkdamas ir patvirtino, jog galvos smegenų sužalojimas, sukėlęs J. V. P. mirtį, galėjo kilti nuo vieno iš keturių nukentėjusiajam į galvą suduotų smūgių, o ne nuo smūgių visumos. Svarbu tai, kad apklausiamas specialistas pažymėjo, jog ne visi smūgiai palieka objektyvius sužalojimus, todėl pripažino, kad keli smūgiai galėjo būti suduoti į tą pačią anatominę vietą (galvą), o tai reiškia, jog neatmestina galimybė, kad jų buvo suduota ir daugiau nei 4. Iš to seka, jog galvos smegenų sužalojimas, sukėlęs J. V. P. mirtį, galėjo atsirasti nuo bet kurio iš ne mažiau kaip 4 smūgių, suduotų pastarajam į galvos sritį ir sukėlusių specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. Tad šiuo atveju svarbu nustatyti, kas ir kokiomis aplinkybėmis sudavė šiuos smūgius. Būtent šioje vietoje derėtų detaliau paanalizuoti, už kokius neteisėtus veiksmus yra nuteistas G. U. , nors prokuroras šios nuosprendžio dalies ir neskundžia. Štai nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas konstatuoja, jog G. U. sudavė J. V. P. ranka 2 smūgius ir koja du smūgius į galvą, 3 smūgius koja į kairį šoną, ir 6 smūgius į kūno vietas, esančias tarp juosmens ir galvos, t. y. konstatuojama, kad G. U. sudavė nukentėjusiajam 4 smūgius į galvą – 2 ranka ir 2 koja. Tuo tarpu toliau dėstydamas motyvus, teismas, atmetęs G. U. parodymus ir vadovaudamasis E. G. parodymais, pripažįsta, jog G. U. ant žemės nuo jo smūgių parkritusiam nukentėjusiajam iš 6 smūgių koja, 2 smūgius pataikė į galvą (t. 5, b. l. 233, 234). Taigi iš tokių teismo argumentų darytina išvada, kad G. U. nukentėjusiajam į galvą sudavė net 6 kartus – 2 kartus ranka ir 4 kartus koja (2 spyriai nukentėjusiajam sėdint ir du jam nugriuvus). Tačiau akivaizdu, kad tokios teismo išvados nėra nei logiškos, nei pagrįstos. Visiškai neaišku, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas nustatė tokias aplinkybes, juolab, kad E. G. , kurio parodymais vadovautasi kaip patikimais ir teisingais, nenurodė tokių aplinkybių, t. y. jis teigė matęs, kaip G. U. 2 kartus ranka sudavė J. V. P. į veidą, po to 3 kartus spyrė iš kojos į kairį šoną, nuo ko „senelis“ nukrito nuo suoliuko ant žemės, o po to kartu su A. B. po 6 kartus spyrė į viršutinę kūno dalį, nuo juosmens iki galvos, tačiau nematė, ar nors vienas jų pataikė į galvą, tik pažymėjo, kad G. U. stovėjo arčiau nukentėjusiojo galvos.

Šioje vietoje kolegija mano esant reikalinga išsamiau aptarti nuteistojo E. G. parodymus, būtent kuriais remiantis nustatyta, jog po G. U. smūgių nuo suoliuko ant žemės nukritusiam J. V. P. , po 6 smūgius kojomis sudavė G. U. ir A. B. . Paprašytas atsakyti, į kokias kūno vietas nuteistieji spardė gulintį J. V. P. , E. G. teismui tvirtino negalintis pasakyti, kur konkrečiai, ir teigė, jog spyriai pataikė į viršutinę kūno dalį, nuo juosmens iki galvos (t. 5, b. l. 108). Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui jis taip pat aiškino, kad buvo spardoma į viršutinę kūno dalį, nuo klubo iki galvos, nematė, ar pataikė į galvą, nes stovėjo už nugaros (t. 2, b. l. 186-187). Tuo tarpu pirmąkart dėl šio įvykio apklausiamas kaip liudytojas E. G. parodė, kad „jį gulintį spardė G. U. ir A. B. . Spardė į galvą ir viršutinę kūno dalį. Tikrai ir G. U. ir A. B. įspyrė gulinčiam senukui po kokius 6 kartus“ (t. 2, b. l. 169-170). Tad, kaip matyti, pradžioje E. G. teigė, jog nuteistieji spardė J. V. P. į galvą, tačiau vėliau, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat ir teisme, aiškino gerai nematęs ir nurodė, jog spyriai kliuvo į nukentėjusiojo viršutinę kūno dalį, nuo juosmens iki galvos. Tad nors iš pradžių E. G. ir nurodė, jog buvo spardoma ir į galvą, ko vėliau jis jau nebepatvirtino, negali būti laikoma, kad nuteistasis pakeitė parodymus. Suprantama, kad E. G. , detaliai apklausiamas dėl įvykio aplinkybių, galėjo suabejoti, ar tikrai matė, jog buvo spardoma į galvą, ir nurodė, kad spyriai pataikė į viršutinę kūno dalį, nuo juosmens iki galvos. Tokią spyrių lokalizaciją jis nurodė ir tos pirmosios apklausos metu, ją patvirtino tolesnėje proceso eigoje, taip pat ir teisme, o, įvertinęs, kad nuo įvykio vietos stovėjo daugmaž už 4-5 metrų, be to, nors ir švito, tačiau vieta, kur sėdėjo J. V. P. , nebuvo apšviesta, o abu nuteistieji (ir G. U. , ir A. B. ) stovėjo nugara į jį, E. G. galėjo patvirtinti tik tai, kad G. U. ir A. B. spyriai pataikė nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį. Turint galvoje tai, kad J. V. P. į galvos sritį buvo suduoti mažiausiai 4 smūgiai, taip pat nustačius, jog 2 smūgius pastarajam dar sėdint ant suoliuko sudavė G. U. (tai patvirtina nuoseklūs E. G. parodymai), darytina išvada, jog likę mažiausiai du smūgiai buvo suduoti nukentėjusiajam gulint ant žemės, kuomet jį kojomis spardė G. U. ir A. B. . Kolegija kategoriškai nesutinka su apygardos teismo išvada, kad juos sudavė tik G. U. , motyvuojant tuo, kad jis stovėjo arčiau nužudytojo galvos. Iš tiesų E. G. patvirtino, jog G. U. stovėjo arčiau J. V. P. galvos, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu neįrodo, kad tik jis vienas pataikė nukentėjusiajam į galvą. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis E. G. neigė matęs spardant į galvą ne tik A. B. , bet ir tą patį G. U. , t. y. jis negalėjo nurodyti, jog tą būtų padaręs vienas ar kitas nuteistasis, tačiau tai nesutrukdė teismui konstatuoti G. U. kaltę įvykdžius nužudymą, tiesa, čia nepagrįstai nemaža reikšmė teko aplinkybei apie G. U. užimtą poziciją šalia J. V. P. galvos. Vis dėlto, atsižvelgiant į specialistų išvadas, akivaizdu, jog gulinčiam nukentėjusiam iš tų 12 smūgių koja keletas (mažiausiai du) tikrai pataikė į galvą. Tiek nuteistasis G. U. , tiek ir nuteistasis A. B. intensyviai smurtavo prieš nukentėjusįjį, bendrai įspirdami šiam net 12 smūgių koja, iš kurių neabejotinai bent vieną smūgį A. B. pataikė J. V. P. į galvą. To fakto, kad ir A. B. įspyrė J. V. P. į galvą, negali paneigti E. G. nurodyta aplinkybė, kad G. U. stovėjo arčiau nukentėjusiojo galvos. Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į prieš nukentėjusįjį vartoto smurto intensyvumą, jo pobūdį - abu nuteistieji spardė nesiginantį, ant žemės gulintį J. V. P. , smūgius sudavė kojomis, atliktas pakankamai gausus spyrių skaičius. Taip pat pažymėtina, kad abu nuteistieji stovėjo tiesiogiai prieš begulintį nukentėjusįjį, kaltininkų nuo nužudytojo neskyrė joks barjeras, abu buvo tokioje padėtyje, iš kurios nekliudomai, be didesnių pastangų galėjo įspirti į galvą. Ir nors G. U. užėmė artimesnę poziciją prie nukentėjusiojo galvos, tačiau tai anaiptol nereiškia, jog A. B. stovėjo taip toli, kad galėjo pataikyti tik į juosmenį, krūtinę, kairę ranką, bet jokiu būdu ne į galvą. Tad kolegija laiko, jog A. B. , 6 kartus įspirdamas nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį, pataikė pastarajam bent vieną smūgį į galvą. Kaip minėta, specialistai nustatė, kad J. V. P. mirtį sukėlęs galvos sužalojimas galėjo atsirasti nuo bet kurio vieno iš 4 smūgių į galvos sritį, vadinasi, ir nuo A. B. koja suduoto smūgio į galvą. Nužudymų bylose yra galimos kelios situacijos, kuomet dėl tyčinio nužudymo kaltais gali būti pripažinti keli asmenys, nors mirtis nukentėjusįjį būtų ištikusi tik dėl vieno trauminio poveikio. Analizuojamu atveju J. V. P. mirtis galėjo kilti nuo bet kurio iš keturių smūgių į galvą, o ši situacija teismų praktikoje sprendžiama taip, kad, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Į tokią susiklosčiusią teismų praktiką skunde dėmesį pagrįstai atkreipia ir prokuroras, tačiau jis klaidingai teigia, jog visus 12 smūgių G. U. ir A. B. spyrė nukentėjusiajam į galvą, padarydami mažiausiai du jo mirtį lėmusius sužalojimus galvoje bei sužalojimus kairėje rankoje. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad A. B. , 6 kartus spirdamas J. V. P. į viršutinę kūno dalį, pataikė šiam į krūtinę, juosmenį (pats kaltininkas neneigia šių spyrių), kairę ranką, bei, kaip pripažįsta kolegija, bent vieną smūgį į galvą. Tuo tarpu G. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sudavė nukentėjusiajam 2 smūgius ranka ir 2 smūgius koja į galvą, 3 smūgius koja į kairį šoną bei 6 smūgius koja į įvairias kūno vietas tarp juosmens ir galvos, o, kaip vėliau konkrečiai konstatuojama motyvacinėje dalyje, „G. U. gulinčiam ant žemės J. V. P. spyrė 2 smūgius į galvą“ (kolegija su tokiomis išvadomis kategoriškai nesutinka). Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokuroras sutinka su nuosprendžio dalimi dėl G. U. pripažinimo kaltu ir nuteisimo, todėl nelogiškas jo teiginys, kad ir G. U. visus 6 smūgius spyrė nukentėjusiajam į galvą.

Taigi kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, perkvalifikuoja nuteistojo A. B. veiksmus iš LR BK 284 str. 1 d. į LR BK 129 str. 2 d. 2 p. 8 p. Pripažįstama, jog A. B. nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia - jis, koja spirdamas J. V. P. į gyvybiškai svarbų organą – galvą, suprato, jog veikia pavojingai, t. y. kėsinasi į pastarojo gyvybę, numatė, kad tokiais veiksmais gali atimti jam gyvybę, ir, nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Akivaizdu, jog A. B. įvykdė kvalifikuotą nužudymą, kadangi smurtavo prieš senyvo amžiaus, bejėgiškos būklės, negalintį apsiginti J. V. P. . Nusikaltimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, aiškiai negerbiant tiek atskiro žmogaus, tiek ir visos visuomenės, niekinant elementarias moralės bei elgesio normas. Toks kaltininko elgesys laikytinas atviru iššūkiu visuomeninei tvarkai, akivaizdu, jog jis siekė priešpastatyti save aplinkiniams (šiuo atveju nukentėjusiajam J. V. P.), pademonstruoti savo niekinantį požiūrį. Pažymėtina, kad J. V. P. gyvybę atėmęs smurtas buvo pavartotas viešoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) aikštėje, smurtauta prieš niekuo nenusikaltusį asmenį, A. B. elgesys rodo aiškų įžūlumą, nepagarbą aplinkiniams, visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą.

Tuo pačiu kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktas specialistų išvadas bei vadovaudamasi nuteistojo E. G. parodymais, pripažįsta, kad G. U. sudavė ranka nukentėjusiajam J. V. P. 2 smūgius į galvą, 3 kartus koja spyrė į kairį šoną bei koja 6 kartus spyrė į įvairias kūno vietas, t. y. galvą, krūtinę, juosmenį ir kairę ranką. Atsižvelgiant į tai, kad ant žemės parkritusiam nukentėjusiajam nuteistieji į viršutinę kūno dalį sudavė po 6 smūgius koja bei ankstesniais argumentais pripažinus, kad bent vieną iš suduotų 6 smūgių A. B. pataikė į galvą, laikytina, kad ir G. U. bent vieną smūgį gulinčiam J. V. P. pataikė į galvą. Čia vėlgi pažymėtina, kad abu nuteistieji spardė nesiginantį, tiesiai prieš juos ant žemės begulintį nukentėjusįjį, abu iš esmės turėjo vienodas galimybes įspirti J. V. P. į galvą, todėl aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog begulinčiam nukentėjusiajam G. U. įspyrė ne du kartus, o bent vieną kartą. Vadinasi, kolegija iš esmės pripažįsta, kad G. U. nukentėjusiajam sudavė mažiau smūgių nei tai buvo konstatavęs apygardos teismas, t. y. laikytina kad jis iš viso sudavė 11 smūgių, iš kurių bent tris pataikė į galvą (2 smūgiai ranka nukentėjusiajam sėdint ant suoliuko ir bent vienas nukritus ant žemės). Tad G. U. kaltinimo apimtis mažinama konstatuojant jį sudavus ne 13 smūgių, o 11 smūgių. Tuo tarpu iš apygardos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad G. U. nepagrįstai inkriminuota 13 smūgių, t. y. net 6 smūgiai į galvą, 3 – į kairįjį šoną, o likę 4 – į kūno vietas tarp juosmens ir galvos.

Toliau kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, taip pat apygardos teismo aptartais įrodymais, kaip nepagrįstus atmeta tuos nuteistojo G. U. apeliacinio skundo teiginius, kuriais šis tvirtina neva teismas neįrodė jo kaltės nužudžius J. V. P. . Tokią nuteistojo poziciją paneigiantys argumentai šiame bei skundžiamame sprendimuose jau yra išdėstyti, todėl nėra jokio reikalo dar kartą juos analizuoti. Aukštesnės instancijos teismą nuteistasis dar bando įtikinti, kad prieš jam suduodant smūgius nukentėjusiajam, šis jau buvo sužalotas, jo (J. V. P.) veidas ir rūbai buvo kruvini, be to, teigia, kad spardant pastarąjį, A. B. stovėjo arčiau nukentėjusiojo galvos. Tokius apelianto teiginius kategoriškai paneigia nuteistojo E. G. parodymai, kuriais kaip patikimais vadovavosi tiek ši kolegija, tiek ir apygardos teismas. Argumentai, kodėl apelianto parodymai buvo atmesti, yra išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, su jais pilnai sutinka ir aukštesnės instancijos teismas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. U. nesutinka ir su apygardos teismo nukentėjusiajai Č. K. priteista 2879 Lt suma turtinei žalai atlyginti ir tvirtina, kad nukentėjusiosios ieškinio nepagrindžia dokumentai, o ta dalis, kuri jais pagrįsta, yra atlyginta iš valstybės lėšų. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas iš G. U. nukentėjusiajai Č. K. iš tiesų priteisė 2879 Lt turtinei žalai atlyginti. Bylos medžiagoje užfiksuota, jog nukentėjusioji civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo buvo pareiškusi 8213 Lt, tačiau teismas jį patenkino tik iš dalies ir priteisė kur kas mažesnę sumą. Teismas tokį sprendimą grindė tuo, jog, remiantis bylos duomenimis, nukentėjusioji J. V. P. laidojimui ir velionio minėjimui (praėjus 4 savaitėms) išleido 4485 Lt, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad valstybė išmokėjo 1606 Lt, o likusi ieškinio dalis grindžiama dar nepatirtomis išlaidomis (mirties metinių paminėjimas, kapo sutvarkymas), teismas priteisė 2879 Lt (4485-1606=2879). Tačiau kolegija negali sutikti su tokiu sprendimu, kadangi teismas nurodė neteisingumus duomenimis, teigdamas, jog nukentėjusioji iš viso išleido 4485 Lt. Apklausta ikiteisminiame tyrime nukentėjusioji Č. K. nurodė iš viso laidotuvėms išleidusi 4213 Lt (o ne 4485 Lt), iš kurių, kaip matyti, pateikti dokumentai pagrindžia 1373 Lt sumą, o likusi dalis – 2840 Lt, kaip nurodė nukentėjusioji, išleisti: duobės iškasimui (200 Lt), lavono sutvarkymui morge (300 Lt), gedulingiems pietums (800 Lt), keturių savaičių po mirties minėjimui (1000 Lt), bažnyčios išlaidoms (160 Lt), vainikams bei giedotojams (380 Lt) (t. 1, b. l. 139-140; 141-142). Tad nors šios 2840 Lt sumos ir nepagrindžia dokumentai, tačiau kolegija laiko, jog ji yra pateisinama, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Savaime suprantama, kad asmuo, organizuojantis laidotuves bei kitas su jomis susijusias apeigas, negali preciziškai visų išlaidų pagrįsti dokumentais, juolab, kad dalį jų sudaro specifinės (bažnytinės ritualinės) paslaugos, kurias būtų netgi nelogiška reikalauti pagrįsti dokumentais. Pažymėtina ir tai, kad asmuo, patyręs artimojo netektį, neabejotinai patiria didžiulį stresą, nedelsiant turi pasirūpinti jo palaidojimu, susiduria su gausybe rūpesčių, todėl suprantama, kad į tokią situaciją patekęs asmuo tuo metu ne visuomet pagalvoja apie būtinumą rinkti kiekvieną dokumentą, patvirtinantį jo turėtas išlaidas. Tad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti, ar tos išlaidos, kurių nepagrindžia dokumentai, yra realios ir pateisinamos. Šiuo atveju teismui pagrįstai nekilo jokių abejonių, kad nukentėjusiosios įvardintos laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos yra visiškai realios ir pateisinamos. Tik, kaip matyti, teismas nuosprendyje nežinia kodėl nurodo, kad nukentėjusioji patyrė 4485 Lt dydžio turtinę žalą, nors pati Č. K. apklausiama parodė išleidusi 4213 Lt, kas reikštų, jog apygardos teismas priteisė 272 Lt daugiau (remdamasis nukentėjusiosios parodymais, teismas 1606 Lt sumą turėjo minusuoti iš 4213 Lt, o ne iš 4485 Lt). Atsižvelgdama į tai, kolegija pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai Č. K. priteistus 2879 Lt turtinei žalai atlyginti mažina iki 2607 Lt, kadangi kaip tik tokią sumą nukentėjusioji nurodė išleidusi laidotuvėms bei velionio paminėjimui. Ši suma (2607 Lt) nukentėjusiajai Č. K. yra solidariai priteisiama iš abiejų nužudymą įvykdžiusių asmenų – G. U. ir A. B. Taip pat pažymėtina, kad kolegija vadovaujasi ikiteisminiame tyrime duotais nukentėjusiosios Č. K. parodymais, kuriuose yra detaliai ir konkrečiai įvardintos patirtos išlaidos.

Kolegija, skirdama A. B. bausmę už LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. numatytą ir įvykdytą nusikaltimą, vadovaujasi LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais: į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 ) – nužudymas su dviems kvalifikuojančiais požymiais, nusikaltimas sukėlė neatitaisomas pasekmes (atimta žmogaus gyvybė), įvertinama ir tai, kad A. B. nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, atsakomybę sunkiančią aplinkybę (nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio) bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo asmenybės charakteristiką, tai, kad anksčiau teistas 3 kartus, šį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, administracine tvarka nebaustas, taip pat įvertinamas jaunas kaltininko amžius, ir manoma esant tikslinga skirti bausmę, savo dydžiu lygią straipsnio sankcijoje už šį nusikaltimą numatytam bausmės vidurkiui. Tuo tarpu prokuroras prašo skirti A. B. šiek tiek didesnę bausmę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tačiau iš esmės nenurodo jokių motyvų, kodėl nuteistajam turėtų būti paskirta būtent tokio dydžio bausmė. Kolegijos įsitikinimu, nuteistajam skiriama bausmės vidurkiui lygi bausmė yra teisinga, o papildomų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų griežtinama bausmė, nenustatyta. Taip pat atmetamas nuteistojo G. U. prašymas skirti švelnesnę bausmę, atsižvelgiant į jo nurodytas aplinkybes: yra jauno amžiaus, augo be tėvo, turi sveikatos problemų, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi ir pažada ateityje nebenusikalsti. Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę, teismas įvertino kaltininko amžių ir taikė LR BK 91 str. nuostatas. Nors apeliantas skunde nurodo turintis sveikatos problemų, tačiau byloje nėra jokių tokį faktą patvirtinančių medicininių dokumentų. Negalima sutikti ir su tuo, kad jis pripažino savo kaltę dėl J. V. P. nužudymo, kadangi viso proceso metu jis kategoriškai ją neigė, dėl šio nusikaltimo jis neprisipažįsta ir apeliaciniame skunde, bandydamas teismą įtikinti esąs nepagrįstai nuteistas. Ta aplinkybė, kad nuteistasis pasižada daugiau nebenusikalsti, be abejonės, yra reikšminga, įstatymų laikymasis garantuos apeliantui ateityje kitokį gyvenimą, nesuvaržant jo laisvės, tačiau šis pasižadėjimas niekaip negali įtakoti bausmės skyrimo klausimą už jau įvykdytą nusikaltimą. Kolegija mano, kad G. U. už J. V. P. nužudymą paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir ne per griežta, nėra jokio teisinio pagrindo ją švelninti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p.,,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti:

A. B. veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p.;

A. B. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p., paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 11 d. nuosprendžiu už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą paskirta bausme, iš dalies jas sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę A. B. paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. U. nukentėjusiajai Č. K. priteistus 2879 Lt turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 2607 Lt.

Iš G. U. ir A. B. solidariai priteisti nukentėjusiajai Č. K. 2607 Lt turtinei žalai atlyginti, o G. U. iki pilnametystės neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti, išieškoti ją iš motinos D. R. .

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.