- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-09-27
- Bylos Nr.
- Iv-1994-95/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01155-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- R. V., R.
- Atsakovas
- Karo prievolės administravimo tarnybai prie Krašto
- Advokatai
- Antanas Markūnas
- Kategorijos
- 1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui R. V., jo atstovui advokatui Antanui Markūnui, atsakovės atstovui Algminai Gutauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. prašymą atsakovei Karo prievolės administravimo tarnybai prie Krašto apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. V. (toliau – pareiškėjas) su prašymu (I t., b. l. 1-5), kurį patikslino (I t., b. l. 190-194) (toliau – prašymas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Karo prievolės administravimo tarnybos prie krašto apsaugos ministerijos (toliau – atsakovė, Tarnyba) viršininko 2010-04-14 įsakymą Nr. P-179 „Dėl R. V. atleidimo iš pareigų“ (toliau – Įsakymas) ir grąžinti pareiškėją į vyriausiojo specialisto pareigas Kauno karo prievolės centro teritoriniame Kauno skyriuje; 2) priteisti R. V. iš atsakovės darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į tarnybą dienos, atsižvelgiant į tai, kad jo vidutinis darbo užmokestis yra 3 035,99 Lt per mėnesį ir 143,41 Lt per dieną; 3) taip pat priteisti pareiškėjui 500 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Prašyme nurodė, kad pareiškėjas konkurso tvarka buvo paskirtas į pareigas ir dirbo Tarnybos Kauno karo prievolės centro teritorinio Kauno skyriaus vyriausiuoju specialistu, turėjo karjeros valstybės tarnautojo statusą. Pareiškėjas 2009-12-14 gavo viršininko pranešimą, kad jo valstybės tarnautojo pareigybė nuo 2010-04-15 bus panaikinta. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p., Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš Tarnybos. Mano, kad šis Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis atleistas iš pareigų pažeidžiant įstatymus bei pareiškėjo teises. Teigė, kad Krašto apsaugos ministerijos 2009-12-10 buvo patvirtintas Tarnybos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų sąrašą. Šiuo įsakymu Tarnybos teritoriniame Kauno skyriuje buvo palikti 4 etatai: trys statutiniai valstybės tarnautojai ir vienas karjeros valstybės tarnautojas. Iki balandžio 15 d. teritorinio Kauno skyriaus pareigybių sąraše buvo dvi tokios karjeros valstybės tarnautojo pareigybės. Vienoje iš jų vyriausiuoju specialistu dirbo pareiškėjas, kitoje – vyriausioji specialistė V. S. Laiko nepagrįstu atsakovės teiginį, kad teritoriniame Kauno skyriuje buvo panaikintos abi karjeros valstybės tarnautojo pareigybės. Pažymėjo, kad viena pareigybė liko nepanaikinta. Kadangi pareiškėjas V. S. atžvilgiu turėjo pirmenybės teisę būti paliktam pareigose (DK 135 str. 1 d. 3 p. – pareiškėjo nepertraukiamojo darbo stažas KAM sistemoje yra daugiau kaip 10 metų, o kolegė dirba tik nuo 2005-06-14 ), todėl, pareiškėjo nuomone, jis negalėjo būti atleistas iš pareigų., o kitas darbuotojas iš kito skyriaus į užimtą pareigybę negalėjo būti perkeltas. Taigi, atsakovė veikė neteisėtai. Akcentavo, kad pareiškėjo kvalifikacijos, patirties, darbo stažo krašto apsaugos sistemoje, nepertraukiamas darbo stažas ir kiti charakterizuojantys duomenys yra geriausi iš teritorinių skyrių darbuotojų (valstybės tarnautojų). Nuo 1999-11-24 pareiškėjas dirbo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno 2-joje rinktinėje mobilizacijos vyriausiuoju specialistu, 2001-01-17 perkeltas į teritorinio Kaune skyriaus karo prievolės specialisto pareigybę. Krašto apsaugos ministro 2001-01-29 įsakymu jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto atsargoje laipsnis, 2002-03-26 jis laimėjo konkursą į teritorinio Kauno skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, 2006-01-23 suteikta trečia kvalifikacinė klasė, 2008-02-01 suteikta antra kvalifikacinė klasė, tarnybinės veiklos neeilinio vertinimo metu 2008-06-17 buvo įvertintas labai gerai ir nuo 2008-08-11 paskirtas teritorinio Kauno skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas bei suteikta antra kvalifikacinė klase, pareiškėjas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, 17 m. 9 mėn. darbo valstybės tarnyboje viešojo administravimo sistemoje stažą, nuo 1990-05-01 iki 1997-09-23 dirbo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atestuotose pareigose (statutiniu valstybės tarnautoju), nuo 1999-11-24 iki 2010-04-14 nepertraukiamą daugiau kaip 10 metų stažą sudaro darbas valstybės tarnautoju Krašto apsaugos ministerijos sistemoje. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas 1984 m. baigė karinę katedrą prie LŽŪA, jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, po eilinių mokymų 1989-07-06 suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, nuo 2002-06-03 iki 2008-12-19 baigė 9 įvairius kvalifikacijos kėlimo kursus, 2003-01-17 buvo paskirtas į Krašto apsaugos ministerijos Centrinę dokumentų ekspertų komisiją, kur svarstyta Sovietinių karinių komisariatų išlikusių dokumentų klausimai, atsakovės viršininko 2006-04-06 įsakymu paskirtas į PerVIS tobulinimo darbo grupę, nuo 2005-03-04 iki 2006-02-15 viršininko įsakymais kaip kvalifikuotas specialistas buvo skiriamas į darbo grupes Varėnos, Kėdainių, Marijampolės ir Lazdijų teritorinių skyrių veiklos patikrinimui. Atkreipė dėmesį, kad R. V. dirbo viename iš didžiausių teritorinių skyrių, kur buvo didelės darbų apimtys, krūviai. Pareiškėjas yra sukaupęs didelę darbo patirtį, konsultavo mažesnių teritorinių skyrių darbuotojams (Prienų, Sakių, Raseinių, Kaišiadorių, Jonavos, Kėdainių ir kt.). Daug kartų teko teikti įvairius siūlymus darbo organizavimo, norminių dokumentų tobulinimo klausimais. Nuo tarnybos pradžios iki atleidimo iš pareigų jo darbas buvo susietas su Karo prievolės įstatymo ir su juo susijusių poįstatyminių aktų vykdymu. Tiesioginių vadovų išduota charakteristika tvirtina, kad jis buvo vertinamas teigiamai. Pabrėžė, kad pareiškėjas augina 9 m. sūnų, o dukra yra Kauno medicinos universiteto 3- ojo kurso studentė. Be kita ko, nurodė, kad Tarnybos darbo organizavimo pakeitimo komisijos sprendimų 2010-03-25 suvestinė tvirtina, kad į teritorinio Kauno skyriaus karjeros valstybės tarnautojo pareigybę buvo paskirta vyriausioji specialistė I. P. iš panaikintos teritorinio Jonavos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų. Taigi, I. P. paskirta į užimtą nepanaikintą pareigybę, kurioje dirbo pareiškėjas. I. P. buvo priimta pagal konkursą į teritorinį Jonavos skyrių, kur dirbo nuo 2003-07-28. Paskutiniu metu ji dirbo teritoriniame Jonavos skyriuje karjeros valstybės tarnautoju, turėjo antrą kvalifikacinę klasę. Iki darbo Krašto apsaugos sistemoje ji dirbo antstole Jonavos mieste. Pagal nepertraukiamąjį darbo stažą, lyginant su pareiškėjo 10 metų stažu, ji neturėjo pirmenybės teisės likti pareigose. Ji turi mažesnį stažą valstybės tarnyboje ir Krašto apsaugos sistemoje, baigusi 5 kvalifikacijos kėlimo kursus, dirbusi daug mažesniame teritoriniame Jonavos skyriuje, kuriame darbų apimtys, krūviai skiriasi nuo teritorinio Kauno skyriaus. Remiantis darbo organizavimo pakeitimo komisijos sprendimų suvestine, specialistai buvo perkeliami ne tik karo prievolės centrams priskirtų teritorijų viduje, bet ir iš kitų karo prievolės centrų teritorinių skyrių. Tačiau, pažeidžiant pareiškėjo pirmenybės teisę likti pareigose, jam nebuvo pasiūlyta užimti karjeros valstybės tarnautojo pareigybės nei teritoriniame Kauno skyriuje, nei teritoriniame Alytaus skyriuje, nei teritoriniame Marijampolės skyriuje, nei kitų centrų skyriuose, nors visi karjeros valstybės tarnautojai paskirti į dešimt teritorinių skyrių neturi 10 metų nepertraukiamo darbo stažo toje darbovietėje ir jų kvalifikaciniai duomenys nėra aukštesni. Laiko, kad Tarnybos darbo organizavimo pakeitimo komisija neįvertino pareiškėjo turimos kvalifikacijos ir pažeidė pirmenybės teisę būti paliktam pareigose.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas patvirtino prašyme išdėstytus motyvus, prašymą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsiliepimas
Atsakovė Karo prievolės administravimo tarnyba prie Krašto apsaugos ministerijos su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo A. V. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose į prašymą (I t., b. l. 96-99; II t., 1-2) nurodė, kad priimdama sprendimą pertvarkyti Tarnybos sistemą sumažinant teritorinių skyrių skaičių ir, atitinkamai, darbuotojų skaičių, krašto apsaugos ministrė savo įgaliojimų neperžengė ir veikė, atsižvelgdama į realias aplinkybes ir vadovaudamasi ekonomiškumo, racionalumo ir protingumo principais, bei sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritorinių skyrių mažinimas buvo realus. Pertvarkydama Tarnybą, krašto apsaugos ministrė nuosekliai vadovavosi įstatymo reikalaujama 3 pakopų administravimo sistema: buvo pertvarkyta visa teritorinių skyrių sistema. Tai nereiškia, kad buvo panaikinti vieni skyriai ir palikti realiai funkcionuoti kiti. Vietoje buvusių 47 skyrių buvo sukurti 10 skyrių. Tai, kad sukurto skyriaus buveinė sutapo su buveine vieno iš 47 skyrių, kurie buvo pertvarkyti, nereiškia, kad šis skyrius toliau tęsia savo veiklą. Tiesiog karo prievolės administravimui užtikrinti buvo pasirinkta būtent ši skyriaus buveinės vieta. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad buvo pertvarkyti visi teritoriniai skyriai, atitinkamai keičiant skyriuose dirbančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų etatus, mano, visi visuose skyriuose dirbę valstybės tarnautojai įgijo vienodas teises užimti naujai patvirtintas pareigybes. Nors galima manyti, kad naujai steigiamų pareigybių nei pavadinimai, nei funkcijos nepasikeitė, tačiau jie ir negalėjo pasikeisti, nes pareigybių pavadinimus sąlygoja suvienodintas pareigybių sąrašas, o funkcijas Karo prievolės įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš praeigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojas privalo atitikti Valstybės tarnybos 9 str. nurodytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, keliamus valstybės tarnautojui, taip pat būtina atsižvelgi į DK suformuluotą atskirų darbuotojų pirmumo teisę būti paliktiems dirbti, mažinant darbuotojų skaičių. 2010-02-03 krašto apsaugos ministrės įsakymu buvo sudaryta speciali darbo grupė, kurios tikslas buvo patikrinti ir įvertinti valstybės tarnautojų atitikimą bendriesiems ir specialiesiems reikalavimams, keliamiems tos kategorijos valstybės tarnautojams, taip pat įvertinti valstybės tarnautojų kvalifikaciją. Buvo nustatytos procedūros ir atrankos kriterijai. Pareiškėjas iš pareigų valstybės tarnyboje buvo atleistas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. Laisvų pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkelta, nėra ir nebuvo. Todėl mano, kad R. V. iš pareigų valstybės tarnyboje buvo atleistas pagrįstai ir teisėtai. Be kita ko, nurodė, kad I. P. tarnybinė veikla 2009 m. jos tiesioginio vadovo buvo įvertinta labai gerai, t. y. buvo oficialiai pripažinta ypač aukšta jos kvalifikacija ir neabejotini gebėjimai puikiai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Pareiškėjo tarnybinė veikla tuo pačiu laikotarpiu jo tiesioginio vadovo įvertinta gerai. Iš esmės toks vertinimas suteikė minėtai komisijai teisėtą pagrindą laikyti, kad I. P. kvalifikacija ir gebėjimas atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas yra aukštesnis, nei pareiškėjo. Tokiam komisijos siūlymui pritarė ir Tarnybos viršininkas, priimdamas galutinį sprendimą, kurį valstybės tarnautoją skirti į pareigas. Atkreipė dėmesį, kad I. P. pagal DK 135 str. 1 d. 2 p. turėjo pirmenybės teisę būti paliktai dirbti, nes prižiūri kitus šeimos narius (savo tėvus), kuriems nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis bei savo sutuoktinį, kuriam nustatytas mažesnis negu 55 proc. darbingumo lygis. Todėl, lyginant su pareiškėju, I. P. buvo pasirinkta, nes jos kvalifikacija ir gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas buvo pripažinti aukštesniais, be to, ji pagal DK 135 str. 1 d. 2 p., turėjo pirmenybės teisę būti paliktai dirbti. Pareiškėjas pirmenybės teisę būti paliktam dirbti turėjo, remiantis DK 135 str. 1 d. 3 p.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas patvirtino atsiliepimuose išdėstytus argumentus, su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
Remiantis ABTĮ 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Byloje ginčas kilo dėl Karo prievolės tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – Tarnyba, atsakovė) viršininko 2010-04-14 įsakymo Nr. P-179 „Dėl R. V. atleidimo iš pareigų“ (toliau – Įsakymas), kuriuo, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p., 41 str. 2 d. 3 p. ir 4 d., Kauno karo prievolės centro Teritorinio Kauno skyriaus vyr. specialistas R. V. nuo 2010-04-14 buvo atleistas iš pareigų ( I t., b. l. 8, 101).
Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų kai panaikinama pareigybė sąlygos ir tvarka.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrė 2009-06-22 įsakymo Nr. V-544 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-2012 m. programos įgyvendinimo priemonių“ 1 p. patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-2012 m. programos įgyvendinimo priemonių krašto apsaugos sistemoje planą, pagal kurį buvo numatyta iki 2009 m. pabaigos reorganizuoti Tarnybą į Personalo komplektavimo departamentą, o pakeitus įstatymus atlikti karo prievolės administravimo reformą (It., b. l. 9, 10).
Iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Gynybos resursų tarnybos 2009-11-03 posėdžio protokolo Nr. 5KV-18 matyti, kad, be kita ko, buvo nutarta pritarti, kad pertvarkai vykstant pertekliniu tapęs Tarnybos personalas būtų atleistas iš darbo krašto apsaugos sistemoje teisės aktų nustatyta tvarka (I t., b. l. 11).
Byloje nustatyta ir tai, kad Lietuvos krašto apsaugos ministrė 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1160 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos struktūros ir nuostatų tvirtinimo“, kuris įsigaliojo nuo 2010-04-15, patvirtino naują Tarnybos struktūrą ir nuostatus (It., b. l. 17, 18-25).
Lietuvos krašto apsaugos ministrė 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES), sąrašo patvirtinimo“, kuris įsigaliojo nuo 2010-04-15, patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES), sąrašą (I t., b. l. 26, 27-30).
Bylos duomenimis, 2009-12-11 Tarnybos Pranešimu apie pareigybės panaikinimą Nr. IS-971 pareiškėjas buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos krašto apsaugos ministrės 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES), sąrašo patvirtinimo“ nuo 2010-04-15 jo pareigybė bus panaikinta (I t., b. l. 7).
Lietuvos krašto apsaugos ministrė 2010-02-03 įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo“ pakeitė nuo 2010-04-15 Tarnybos darbo organizavimą, nutraukdama dalies Tarnybos teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams, patvirtino darbo organizavimo pakeitimo planą, personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų sąrašą (I t., b. l. 31, 32, 33, 34-35).
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybos organizavimo pakeitimo komisijos 2010-03-16 posėdžio protokolas tvirtina, kad buvo svarstyta kandidatų atranka į Kauno karo prievolės centro ir jam pavaldžių teritorinių skyrių pareigybes – į Teritorinio Kauno skyriaus vyr. specialisto (A10) pareigas svarstyti kandidatai: I. P., V. S., R. V. ir B. P., bei nutarta siūlyti skirti į pareigas I. P. (I t., b. l. 106-114). I. P. buvo paskirta, nes įvertinus visų kandidatų dalykines ir asmenines savybes, konstatuota, kad vadovaujantis DK 135 str., I. P. turi pirmumo teisę būti palikta dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius pagal DK 135 str. 1 d. 2 p. (prižiūri šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis) (I t., b. l. 115, 143, 144, 145, 146, 147, 148, 188).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – Įstatymas) ir Darbo kodeksas (toliau – DK).
Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Įstatymas.
Įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė. Karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, taikytinos garantijos reglamentuojamos Įstatymo 43 str. 1 d., pagal kurią karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.
Teismas pažymi, kad visais atvejais, kai faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, turi būti taikomas jo nuostatos. DK nuostatos taikomos tik tuomet, kai faktiškai susiklosčiusių teisinių santykių Įstatymas nereglamentuoja.
Anksčiau nurodytos teisės normos reglamentuoja valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindus, tačiau iš esmės nereglamentuoja pačios atleidimo procedūros.
Vadovaujantis Įstatymo 5 str., pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, turi būti remiamasi atitinkamomis DK normomis. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas).
Sąrašą asmenų, turinčių pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, nustato DK 135 str. Pagal minimo straipsnio 1 d. 1-6 p., kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.). Šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (DK 135 str. 2 d.). Jeigu darbuotojas neatitinka laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų, tai darbdavys neturi pareigos jam siūlyti tą laisvą darbo vietą (...) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-26 nutartis byloje Nr. 3K-3-186/2008; Teismų praktika 29, p. 193-206).
Teismas pabrėžia, kad DK 135 str. 2 d. neišplečia šio straipsnio 1 d. nurodyto sąrašo, o tik detalizuoja pirmenybės sąrašą. Darbuotojai, kurie nėra nurodyti DK 135 str. 1 d., neturi pirmenybės teisės būti palikti dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Jų atžvilgiu darbdavys, nesant kitų teisės aktuose įtvirtintų garantijų, turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti DK 129 str. pagrindu. Sąvoka „specialybė“ DK 135 str. 2 d. prasme apima ir sąvoką „pareigos“, t. y. pagal DK 135 str. 2 d. pirmenybė taikoma ne tik tos pačios specialybės, bet ir tas pačias pareigas einantiems darbuotojams (2003-12-29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 44 “Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), taikymo teismų praktikoje” 12.6 – 12.8 p. ir apibendrinimo apžvalgos 5.4. dalis).
Be kita ko, teismas akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-12-29 nutarime Nr. 44 išaiškinta, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros struktūriniai pertvarkymai turėtų būti įforminami atitinkamo valdymo organo (kurio kompetencijai pagal įstatymą, įstatus ar pan. priklauso tokio sprendimo priėmimas) sprendimu; darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-05-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-311/2004). Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo atsakovo (darbdavio) struktūra (sandara) ir kaip ji pakito. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, kad dėl tų struktūrinių pertvarkymų atitinkamą darbą dirbęs darbuotojas nebegali atlikti darbo sutartimis prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų, o ne pagal tai, ar pas darbdavį yra kitų (su kitokiomis funkcijomis) darbo vietų, į kurias darbuotoją galima būtų perkelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-04-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-238/2005). Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymu tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kai darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnį darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-04-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2007). Tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 str. reikalavimai, turi nustatyti: a) ar ieškovas turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį DK 135 str. 1 d. p. b) ar kiti atitinkami darbuotojai, palikti dirbti įstaigoje, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 str. 1 d. punktą ar jos neturėjo; c) ar ieškovei turėjo būti taikoma jos turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėj kolegijos 2004-01-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-58/2004). Tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 str. reikalavimai, visų pirma turi nustatyti, ar yra faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą darbuotoją priskirti prie asmenų, kuriems įstatymas (ir kolektyvinė sutartis) numato pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju; konstatavęs, kad pagal kurį nors vieną ar kelis DK 135 str. 1 d. punktus darbuotojas turi pirmenybės teisę, teismas 135 str. 2 d. nurodytais atvejais įvertina šio ir kitų atitinkamų darbuotojų kvalifikaciją, nustato, ar pirmenybė šiam darbuotojui taikytina ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus, pirmenybės teisė nėra pažeista. Pagal DK 135 str. 2 d., pirmenybės teisės taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, palyginti su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija. Pažymėtina, kad pirmenybė turintiems darbuotojams prieš atitinkamus darbuotojus, neturinčius pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti, taikoma, jeigu pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacija nėra žemesnė (yra lygi ar aukštesnė) už pirmenybės teisės neturinčių atitinkamų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų kvalifikaciją. Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 str. 2 d. taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikacija apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-05-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-631/2005).
Taigi, teismui nurodytų teisės normų sisteminė analizė ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad darbdavys turi atsižvelgti į darbuotojo pirmenybės teisę likti pareigose, darbuotojas turi visiškai atitikti pareigybės, į kurią turėtų būti perkeliamas, aprašyme nustatytus reikalavimus. Pirmenybės teisė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje kvalifikaciją. Kvalifikaciją, sugebėjimus atlikti konkrečias pareigas lemia praktiniai darbuotojo darbo rodikliai. Kvalifikacija yra tam tikros kategorijos valstybės tarnautojo kvalifikacijos lygmuo (Įstatymo 2 str. 9 d.) Kad pirmenybė kvalifikacijai, darbuotojų skaičiaus sumažinimo atvejais, turėtų būti teikiama darbo teisiniuose santykiuose yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2005-05-31 nutartyje Nr. A-8-323/2005.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis anksčiau nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatęs, kad buvo pertvarkytas Tarnybos organizavimas, pakeista jos struktūra, pavaldumas, pertvarkyti teritoriniai skyriai, sumažintas darbuotojų skaičius, I. P. pareiškėjo atžvilgiu turėjo pirmenybės teisę būti paliktai dirbti, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjas atleistas iš pareigų pagrįstai. Priimant Įsakymą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Įsakymas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo nurodytais motyvais ir kitais motyvais, naikinti, grąžinti pareiškėją į tarnybą bei ir priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, vadovaujantis ABTĮ 89 str. nuostatomis, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Anksčiau nurodytais motyvais atmetus pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, vadovaujantis ABTĮ 44 str., jo prašymas priteisti jam iš atsakovės 500 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti taip pat netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo R. V. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo R. V. prašymo dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.