Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. N. ir T. N. skundą atsakovei valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdija, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinio panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Žemės servitutai nustatomi LR Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Minėto įstatymo 23 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės žemės patikėtiniai turi teise? sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutu? tais atvejais, kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.125 straipsniu, sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas, LR CK 4.124 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas. LR CK 4.106 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti.

Nagrinėjamu atveju skundžiamas atsakovės administracinis aktas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Rašte atsakovė tik informavo pareiškėją apie tai, kad Miškų urėdijos sklypas suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projektu, kuris rengiamas vadovaujantis Žemės ūkio ministro 1998-04-23 įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodika. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2015-12-18 sprendimu Nr. 2SK-2394-(14.2.110.) Miškų urėdijos žemės sklypas suformuotas ir to paties sprendimo pagrindu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos vardu ir tik vėliau perduotas patikėjimo teise valdyti Miškų urėdijai. Atsižvelgiant į tai, nurodė, kad tik Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjas turėjo teisę ir pareigą kontroliuoti ir nustatyti servitutus ar suformuoti reikiamus privažiavimo kelius prie pareiškėjų nuosavybės teise valdomo žemės sklypo.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintas viešojo administravimo išsamumo principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Paminėtais principais atsakovė ginčo situacijoje privalėjo besąlygiškai vadovautis.

Kaip jau anksčiau nustatyta, kad VĮ Valstybinių miškų urėdijai patikėjimo teise valstybinio miško žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suteiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, todėl teismas daro išvadą, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.106 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 10 dalies nuostatomis, atsakovė turi teisę jai perduotą žemės sklypą nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti bei disponuoti, taip pat turi teisę sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutų tais atvejai, kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu.

Iš ginčijamo administracinio akto turinio taip pat akivaizdu, kad atsakovė nesivadovavo ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 13 punkte įtvirtintais principais. Viešojo administravimo įstatymas įpareigoja atsakovę, rengiant atsakymą pareiškėjui ir priimant sprendimą, jog atsakovei nėra suteikta teisė nustatyti servitutus, tai pagrįsti faktiniais duomenimis. Ginčo atveju atsakovės teiginys, jog Metodikos 29 punktas nustato, kad patvirtinus teritoriją žemėtvarkos projektui rengti, žemėtvarkos skyrius atlieka šiuos darbus - <...> išnagrinėjęs šios Metodikos 24.3 papunktyje nurodytą sąrašą ir projekto autoriaus pateiktus pasiūlymus, nurodo projekto autoriui prieš pretendentų susirinkimą suprojektuoti laisvos žemės fondo žemėje - vietinės reikšmės kelius ar servitutinius kelius, reikalingus privažiuoti prie suprojektuotų žemės sklypų. Pareiškėjų žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Alytaus r., kadastro duomenys buvo nustatyti 2004 m. Tai reiškia, kad 2004 m. formuojant šį žemės sklypą žemėtvarkos projekto autorius privalėjo šiam žemės sklypui suprojektuoti privažiuojamąjį kelią ar nustatyti reikiamą servitutą, niekuo nepagrįstas. Teismo nuomone, atsakovės rašte nurodyti teiginiai yra nepagrįsti, nes Metodikoje nurodyti servitutų formavimai buvo galimi projektavimo stadijoje, tačiau rengiant projektą kelio servitutai nebuvo nustatyti administraciniu aktu, taip pat pažymėtina, kad privažiavimo klausimas sprendžiamas šiuo metu ir sprendžiama kas šiuo metu turi nustatyti servitutą, o ne kas galimai nesprendė šio klausimo anksčiau projektuodamas žemės sklypus (projekto autorius).

VĮ Valstybinių miškų urėdijos įstatų 7 punkte nustatyta, jog Įmonės veiklos tikslai – patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybinius miškus ir jais disponuoti įstatymo nustatyta tvarka, vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose, įgyvendinti bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą, organizuoti ir (ar) įgyvendinti bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose, diegti pažangias miškų įveisimo, atkūrimo, apsaugos, tvarkymo ir miško išteklių naudojimo technologijas, teikti kitas viešąsias paslaugas ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Pagal įstatus įmonė vykdo šias funkcijas: patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą (8.1.p.) bei tiesia ar rekonstruoja miško kelius, taip pat įrengia ir prižiūri miško sausinamąjį tinklą bei kitą miško infrastruktūrą (8.10. p).

Iš ginčo situacijos ir atsakovės teisinio statuso akivaizdu, kad pareiškėjo prašymą dėl servitutinio kelio suformavimo turėjo spręsti atsakovė– viešojo administravimo subjektas, kuriai patikėjimo teise valstybinio miško žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suteiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ir ji turi teisę jai perduotą žemės sklypą nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti bei disponuoti, taip pat turi teisę sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutų tais atvejai, kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu. Akivaizdu, kad atsakovė šios pareigos tinkamai neįvykdė ir priėmė nemotyvuotą individualų administracinį aktą. VĮ Valstybinių miškų urėdija pareiškėjams turėjo išsamiai, aiškiai ir teisiškai argumentuotai paaiškinti, dėl kokių priežasčių ji negali sudaryti servituto sandorio, t. y. negali įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 10 dalies nuostatos - valstybinės žemės patikėtiniai turi teisę sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutų tais atvejais, kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu. Dėl šių aplinkybių ginčijamas administracinis aktas panaikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Pareiškėjai taip pat prašo įpareigoti VĮ Valstybinių miškų urėdiją atlikti veiksmus – priimti pareiškėjų 2020 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, jį išnagrinėti ir priimti sprendimą per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos. Šis pareiškėjų skundo reikalavimas patenkintinas iš dalies.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė tinkamai iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo T. N. 2020 m. rugpjūčio 4 d. prašymo ir nepriėmė dėl jo pilnai motyvuoto, teisės aktais pagrįsto sprendimo. Dėl to yra pakankamas pagrindas įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo T. N. 2020 m. rugpjūčio 4 d. prašymą dėl kelio servituto nustatymo Miškų urėdijos patikėjimo teise valdomame žemės sklype (ABTĮ 88 str. 3 p.).

Pažymėtina, jog administracinio akto priėmimas (taip pat ir galimai kelio servituto nustatymas) ginčo situacijoje yra išimtinai viešojo administravimo subjekto - atsakovės prerogatyva, todėl teismas, įpareigodamas atsakovą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, neturi teisinio pagrindo nurodyti atsakovei, kokį sprendimą ji turėtų priimti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Atsakovei priėmus sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, pareiškėjams neužkertamas kelias vėl kreiptis į teismą, jeigu priimtas sprendimas jų netenkins.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjų atstovė advokatė V. V. pateikė prašymą priteisti iš atsakovės 523 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro 500 Eur išlaidos už skundo parengimą ir 23 Eur žyminis mokestis.

Šios išlaidos grindžiamos sąskaita už teisines, SEB banko pinigų pervedimo išrašu.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas turi teisę reikalauti atlyginti ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas yra iš esmės patenkintas, todėl pareiškėjai turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, rekomenduojamas užmokesčio dydis (koeficientas) už skundo parengimą – 2,5. Pareiškėjų skundas teisme užregistruotas 2020 m. spalio 2 d., todėl šiuo atveju aktualus 2020 m. II ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 1398,5 Eur. Atitinkamai už skundą maksimali rekomenduojama priteisti suma – 3496,25 Eur (2,5 x 1398,5). Kadangi prašomos išlaidos už skundo parengimą (500 Eur) neviršija rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstos, todėl priteistinos.

ABTĮ 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos.

Į bylą pateiktas 2020 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymas, kuris patvirtina, kad pareiškėjai už skundo pateikimą sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, todėl iš atsakovės pareiškėjų naudai priteisiamos jų patirtos 23 Eur bylinėjimosi išlaidos žyminiam mokesčiui apmokėti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas, priteisiant pareiškėjams iš atsakovės 523 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjų T. N. bei L. N. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos 2020 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. 8.26-S(E)-20-2399.

Įpareigoti valstybės įmonę Valstybinių miškų urėdiją iš naujo teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka išnagrinėti T. N. 2020 m. rugpjūčio 4 d. prašymą.

Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos pareiškėjams T. N. bei L. N. 523 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.