Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „Autrolis“ ir trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės atskiruosius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-22572-638/2009 pagal ieškovo AB „Autrolis“ ieškinį atsakovui Kauno troleibusų vairuotojų profesinei sąjungai, trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl streiko pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nors teismas yra padaręs išvadą, kad vykusio rugpjūčio 24 dienos streiko metu minimalūs visuomenės poreikiai buvo užtikrinti, tuo pačiu teismas patvirtino, kad tokios paslaugos užtikrinimo būtinumas įmonei, teikiančiai miesto visuomenei transporto paslaugas (DK 77 str. 4 d.), yra būtinas. Ieškovas užtikrino neatidėliotinos (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos kiekį, todėl paskiriems asmenims ar visai Kauno miesto visuomenei nekilo grėsmė gyvybei ir saugumui bei tos grėsmės pasekmės. DK 77 straipsnio 4 dalyje pateikiamas sąrašas įmonių kurių sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai. Šiame sąraše yra ir įmonės teikiančios miesto visuomeninio transporto paslaugas. Ieškovo pagrindinė veiklos kryptis - keleivių pervežimas troleibusais vietinio susisiekimo maršrutais Kauno mieste. Tai savaime preziumuoja, kad neatidėliotinos (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos kiekio neužtikrinimas gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumu.

2. Teismo teiginys, kad streiko sustabdymas vadovaujantis DK 81 str. 4 d. numatytais pagrindais, reiškia asmenų konstitucinės teisės streikuoti apribojimas, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta darbuotojų teisė streikuoti, tačiau ši darbuotojų teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti – jos apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato DK 76-78 straipsniai, be to, DK 77 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta būtina sąlyga – įmonės sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai. AB „Autrolis“ vykdo keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais Kauno regione, užtikrina būtinų keleivinio transporto paslaugų teikimą visuomenei Kauno regione, vykdo gamybinę (komercinę) veiklą ir teikia paslaugas, susijusias su viešojo transporto veiklos strategijos formavimu ir jos įgyvendinimo organizavimu. Ieškovo atliekama funkcija daro didelę įtaką asmenų teisių bei laisvių įgyvendinimui. Kadangi ieškovo bendrovė įeina į įmonių, nurodytų DK 77 str. 4 d., sąrašą, todėl DK 80 str. 2 d. nurodyta pareiga - užtikrinti neatidėliotiniems visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių sąlygų vykdymą - atsakovo paskirtam streiko komitetui yra privaloma. Neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių paslaugų vykdymą užtikrina streikui vadovaujantis organas, darbdavys ir jų paskirti darbuotojai. Ieškovas iš savo pusės vykdė pareigą, ir ėmėsi priemonių užtikrinti 2009-08-24 vykusio neterminuoto streiko metu nustatytas Kauno administracijos direktoriaus 2009-08-21 įsakymu Nr. A-3367 neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos vykdymą. Atsakovas laikėsi išsakytos 2009-07-27 bei 2009-08-20 posėdžių metu nuomonės ir nesiėmė jokių priemonių, priklausančių nuo jo, kad būtų užtikrintas minėtų paslaugų minimumas. Priešingai, šiuo atveju ėmėsi neteisėtų priemonių, versdamas neišvažiuoti į liniją nė vieną troleibusą.

3. Teismo teiginys, kad streiko komitetas nėra nei juridinis nei fizinis asmuo ir todėl jam taikyti laikinųjų apsaugos priemonių negalima, yra nepagrįstas ir dėl to atmestinas. Atsakovas 2009-07-21 nutarimu Nr. S-19-099 priėmė sprendimą, kad streiko vadovaujančio organo funkcijas atliks Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos (toliau KTVPS) komitetas. Atsakovas savo, kaip juridinio asmens, teises ir pareigas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnis). Streiko komitetas yra atsakovo organas, per kurį atsakovas įgyvendina DK ir atsakovo įstatuose įtvirtintą teisę - vykdyti streiką. Atsakovas, nusprendęs, kad streiko vadovaujančio organo funkcijas perduoda KTVPS komitetui, tuo pačiu perdavė šiam organui ir visus streiko organizavimo, jo eigos įgaliojimus bei suteikė teisę derėtis su ieškovu ir priimti sprendimus dėl streiko baigties. Pats juridinis asmuo – KTVPS, nepriiminėja jokių sprendimų, susijusių su streiko organizavimu, jo eiga. Todėl, priėmus teismui sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovui (KTVPS) jos visiškai neužtikrintų siekiamų šių priemonių taikymo tikslų. CPK nėra nuostatų, kurios draustų laikinąsias apsaugos priemones taikyti juridinio asmens organui.

4. Teismo motyvas, kad laikinoji apsaugos priemonė - draudimas vykdyti streiką savo esme dubliuoja streiko sustabdymo priemonę, nepagrįstas, kadangi DK 81 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, jog, jei kyla tiesioginė grėsmė, dėl kurios gali būti neužtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos, ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui, teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį tokiam pat laikui sustabdyti. Pašalinus tiesiogines grėsmes, kurių pasėkoje gali kilti pavojus neužtikrinti minėtų paslaugų, streikas gali būti tęsiamas. Tai yra šios priemonės (DK 81 str. 4 d.) tikslas - užtikrinti neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos teikimą. CPK 145 str. 1 d. 6 p. aptartų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, kuris, nepritaikius minėtų laikinųjų apsaugos priemonių, gali nebetekti prasmės. Teismo pateiktas motyvas, kuriuo grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str., 145 str.) netaikymas, yra nepagrįstas ir atmestinas.

1. Teismas, remdamasis 2009-08-24 streiko pasekmėmis, negali daryti išvados, jog kitomis dienomis vėl bus patenkinti minimalūs visuomenės poreikiai. Atsakovo paskirtas streiko komitetas tiek teismo posėdžių metu, tiek posėdžių, surengtų vadovaujantis DK 80 str. 2 d., metu yra išreiškęs vienareikšmišką nuomonę, nurodydamas, kad įspėjamojo ir neterminuoto streiko metu į liniją neišvažiuos nė vienas troleibusas, nes visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos kiekio nustatymas nėra būtinas. Taigi, nėra jokių garantijų, kad atsakovas ateityje vykdys Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-08-21 įsakymu Nr. A-3367 patvirtintas minimalias keleivių viešuoju transportu sąlygas neterminuoto troleibusų vairuotojų streiko metu neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti, nors tokia pareiga jiems yra DK 80 str. 2 d. Atsakovas neginčija šio direktoriaus įsakymo ir nepateikė jokių įrodymų, kodėl visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos kiekio nustatymas nėra būtinas. Tuo tarpu byloje ieškovo pateikti dokumentai įrodo, kad troleibusais yra pervežama didžioji dalis keleivių, lyginant su AB „Kauno autobusais" pervežimais. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi efektyvumo principu, eismą savivaldybės teritorijoje organizuoja taip, kad troleibusų ir autobusų maršrutai nesidubliuotų ir būtų su kuo mažesnėmis sąnaudomis.

2. DK 77 str. 4 d. pateikiamas sąrašas įmonių, kurių sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai. Šiame sąraše yra ir įmonės, teikiančios miesto visuomeninio transporto paslaugas. Kadangi AB „Autrolis“ pagrindinė veiklos kryptis yra keleivių pervežimas troleibusais vietinio susisiekimo maršrutais Kauno mieste, savaime preziumuoja tai, kad neatidėliotinos (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos kiekio neužtikrinimas gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui. Tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad dėl 2008-09-24 streiko iškilo grėsmė visuomenės saugumui, dar nereiškia, kad tai negalėtų nutikti ateityje. Akivaizdu, kad viešuoju transportu į darbus važiuoja ir asmenys, dirbantys strateginiuose, visuomenės saugumą užtikrinančiuose objektuose - ligoninėse, gaisrinėse, policijoje, energetikos srityje, civilinės saugos srityje. Be to, teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

3. DK 80 str. 2 d. yra imperatyviai nurodyta, kad DK 77 str. 4 d. nurodytose įmonėse, o būtent visuomeninio transporto įmonėse, streiko metu turi būti užtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos). Šių sąlygų vykdymą užtikrina streiko komitetas, darbdavys ir jų paskirti darbuotojai. Tačiau atsakovas atsisako vykdyti šią jam LR Darbo kodekse įsakmiai nurodytą pareigą. Taigi, vadovaujantis DK 80 str. 2 d. bei Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-08-21 įsakymu Nr. A-3367, minimalių visuomenės poreikių nei ieškovas, nei atsakovas neužtikrino. Autobusai vietoj troleibusų išvyko tik Kauno miesto savivaldybės administracijos pastangomis ir šių aplinkybių nei ieškovas, nei atsakovas negalėjo įtakoti. Todėl skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad 2009- 08- 24 vykusio streiko metu minimalūs visuomenės poreikiai, nustatyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-08-21 įsakymu Nr. A-3367, buvo užtikrinti, nes į reisus išvyko 50 troleibusų ir 28 autobusai, yra neteisinga. Be to, teismas neatsižvelgė į ieškovo pateiktus paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad vykusio 2009-08-24 streiko metu, po pietų išvažiavo tik 30 autobusų, nes baigę savo darbo pamainą į reisą minėti 50 troleibusų nebevažiavo. Taigi, neatidėliotinos (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos) visą darbo dieną iš tikrųjų nebuvo užtikrintos, priešingai nei konstatavo teismas.

4. Streikuojantys darbuotojai naudodamiesi savo konstitucine teise streikuoti, kelia realią grėsmę kitoms konstitucinėms teisėms - žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui. Todėl teismas neturėtų iškelti konstitucinę teisę streikuoti aukščiau už kitą - žmonių gyvybę ir saugumą. Teismas turėtų vadovautis proporcingumo principu, taikant laikinąsias apsaugos priemones ir pasverti viešojo intereso svertą prieš streikuojančių asmenų grupės interesus (CPK 144 str. 2 d.).

5. Teismas nepagrįstai nutartyje pasisakydamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str., 145 str.) nurodė, kad profesinės sąjungos komitetas nėra juridinis asmuo ir nėra fizinis asmuo, todėl laikinoji apsaugos priemonė komiteto atžvilgiu yra negalima. Vadovaujantis DK 79 str., streikui vadovauja reikalavimus darbdaviui iškėlusio subjekto sudarytas streiko komitetas. Atsakovas Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga 2009-07-21 nutarimu Nr. S-19-099 priėmė sprendimą, kad streiko vadovaujančio organo funkcijas atliks Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos komitetas.

Atsiliepimu į atskiruosius skundus atsakovas Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantai iš esmės cituoja teismo nutartį, tačiau jai prieštaraujančių įrodymų nepateikiama ir išsakoma niekuo nepagrįsta nuomonė bei savotiškas įstatymų interpretavimas, pažeidžiant asmens konstitucinę teisę streikuoti.

Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo ieškovo atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodomi motyvai, analogiški motyvams, nurodytiems trečiojo asmens atskirajame skunde.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai tenkintini.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas AB „Autrolis” ir tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija, pasinaudodami CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta teise, atskirai nuo teismo sprendimo apeliacine tvarka apskundimo, atskiraisiais skundais skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo vykdymo galimumą ir efektyvumą.

Pažymėtina, kad LR CPK 144 straipsnyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktu teismas gali uždrausti atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų. LR DK 81 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog jei kyla tiesioginė grėsmė, dėl kurios gali būti neužtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos, ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui, teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį tokiam pat laikui sustabdyti.

Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovas ir tretysis asmuo nepateikė įrodymų, kad egzistuoja tiesioginė grėsmė, jog streiko metu gali būti neužtikrintos neatidėliotinos (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos). Tokia teismo išvada laikytina nepagrįsta.

Pažymėtina, kad atsakovo paskirtas streiko komitetas posėdžių, surengtų pagal DK 80 straipsnio 2 dalį, AB „Autrolis” metu, yra išreiškęs poziciją, kad įspėjamojo ir neterminuoto streiko metu į liniją troleibusai neišvažiuos, nes komiteto manymu, visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos kiekio nustatymas nėra būtinas. Būtent iš šios nuostatos aiškiai matyti, kad Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga atsisakė užtikrinti neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinas minimalias sąlygas (paslaugas) ir nevykdė LR Darbo kodekso 82 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos nei 2009 – 08 – 24 streiko metu, nei vėlesnių streikų metu, ką patvirtina teismui pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009 – 09 – 20 raštas Nr. (A27V128) – 2 – 3458 ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Transporto ir eismo organizavimo skyriaus 2009 – 09 – 18 pranešimas ieškovui Nr. 39 – 2 – 576 (b. l. 64,65). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtina pažymėti, jog teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo prašymu yra formalaus pobūdžio, nes tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad dėl 2009 – 08 – 24 ir šiuo metu vykstančio neterminuoto streiko nėra iškilusi tiesioginė grėsmė visuomenės saugumui, dar nereiškia, kad tai negali nutikti ateityje. Viešuoju transportu naudojasi didelė miesto gyventojų dalis, į darbą vyksta asmenys, dirbantys strateginiuose, visuomenės saugumą užtikrinančiuose objektuose – ligoninėse, gaisrinėse, policijoje, energetikos srityje, civilinės saugos srityje ir kt. Be to pažymėtina, kad teismas, taikydamas Civilinio proceso kodekso 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

DK 81 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybę šiuo atveju įtirtina ir ta aplinkybė, kad Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga viešai paskelbė, jog neterminuoto streiko metu streikuos be išankstinio įspėjimo, todėl iš tolimesnių atsakovo veiksmų akivaizdu, jog teismo atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pastarasis supranta kaip oficialų, neribotą leidimą neterminuotai streikuoti bet kokiu atsakovo pasirinktu metu ir mastu.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms būtina pažymėti, kad streikas yra radikali drastiška priemonė, kuria sprendžiami kolektyviniai darbo ginčai. Todėl streiko organizavimas neišvengiamai susijęs su socialinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis tiek ieškovui, tiek Kauno miesto regiono įstaigoms, įmonėms ir gyventojams. Ieškovo atliekama funkcija daro didelę įtaką asmenų teisių bei laisvių įgyvendinimui, kas yra susiję su viešojo intereso apsauga, todėl kolegijos nuomone, spęsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas privalėjo tai daryti prisilaikydamas ypatingo rūpestingumo ir protingumo kriterijų, kadangi esamu atveju yra liečiami ne tik streikuojančios grupės ar įmonės administracijos interesai, bet streiku daroma įtaka ir plačiam visuomenės narių ratui. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad teismui šioje byloje buvo privalu vadovautis ir proporcingumo principu, reiškiančiu, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina pasverti viešojo intereso svarbą prieš streikuojančių asmenų grupės interesus, todėl neapgrįstu laikytinas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teiginys, jog ginčo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suvaržytų asmenų konstitucinę teisę streikuoti, kol nėra iš esmės išnagrinėtas ieškovo ieškinys dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, jog asmenys, pasirinkdami savo teisių gynybą streiko būdu, privalo naudotis ne tik teisėmis, kurias suteikia įstatymai, bet ir pareigomis. DK 35 straipsnis nustato, jog įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Darbo teisių įgyvendinimas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas garantuoja ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumą ir protingumą bei šių priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atskirųjų skundų nagrinėjimo metu civilinėje byloje Nr. 2-22226-638/2009 Kauno miesto apylinkės teismas 2009 – 09 – 18 priėmė sprendimą (b. l. 76 – 79), kuriuo AB „Autrolis” ieškinys iš dalies patenkintas – pripažintas neteisėtu atsakovo Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos 2009 – 08 – 24 paskelbtas neterminuotas streikas, tačiau šio sprendimo būsimo vykdymo užtikrinimo priemonių nebuvimas, praktiškai atima galimybę ginti savo teises iš ieškovo, o neužtikrina ir viešojo intereso apsaugos plačiąja prasme. Šią išvadą kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl neterminuoto streiko teisėtumo įvertinimo ir atsakovui skundžiamą teismo nutartį vertinant kaip “teismo leidimą troleibusų vairuotojams streikuoti apie tai iš anksto niekam nepranešus, nurodant, jog toks streiko būdas jokių įstatymų nepažeidžia”, atsakovui praktiškai suteikiamos galimybės toliau vykdyti neterminuotą streiką bei destabilizuoti padėtį įmonėje ir AB “Autrolis” vykdomų funkcijų požiūriu ir Kauno mieste.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo prašymu, neatsižvelgė į atsakovo veiksmų galimą poveikį žmonių saugumui bei poreikį apsaugoti viešąjį interesą ir poreikį apsaugoti viešąjį interesą, todėl skundžiama pirmosios instancijos nutartis negali būti pripažinta teisėta. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, jog profesinės sąjungos komitetas nėra juridinis asmuo ir nėra fizinis asmuo, todėl laikinoji apsaugos priemonė komiteto požiūriu yra negalima. Šios išvados nepagrįstumą patvirtina ta aplinkybė, kad DK 81 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog jei kyla tiesioginė grėsmė, dėl kurios gali būti neužtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos, ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui, teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį tokiam pat laikui sustabdyti, todėl šios nuostatos įgyvendinimas yra viena teismo teisių. Be to, pažymėtina, kad Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga 2009 – 07 – 21 nutarimu Nr. S – 19 – 099 priėmė sprendimą, kad streiko vadovaujančio organo funkcijas atliks Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos komitetas, todėl akivaizdu, jog atsakovas savo, kaip juridinio asmens, teises ir pareigas įgyvendina per savo organus (CK 2. 81 straipsnis), perduodamas šiam organui visus streiko organizavimo, jo eigos koregavimo įgaliojimus.

Įvertinusi visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdama į bylos medžiagoje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl ji naikintina, ir klausimas išspręstinas iš esmės - ieškovo AB „Autrolis” prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas - Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos komitetui, atliekančiam 2009 – 08 – 24 paskelbto neterminuoto troleibusų vairuotojų streiko vadovaujančio organo funkcijas, uždraustina vykdyti 2009 – 08 – 24 paskelbtą neterminuotą streiką (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 337 straipsnio 2 punktas).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškovo pareiškime dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšto prašymo sustabdyti 30 dienų prasidėjusį 2009-08-24 neterminuotą AB „Autrolis“ troleibusų vairuotojų streiką, kadangi šis streikas jau yra įvykęs, ir prašymas dėl jo sustabdymo atskirųjų skundų nagrinėjimo metu tapo neaktualus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

ieškovo AB „Autrolis” ir trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atskiruosius skundus patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009-08-26 nutartį panaikinti ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti - uždrausti Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos komitetui, atliekančiam 2009-08-24 paskelbto neterminuoto troleibusų vairuotojų streiko vadovaujančio organo funkcijas, vykdyti 2009-08-24 paskelbtą neterminuotą streiką.