Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-29 · Administracinė byla Nr. I-2880-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-29
Bylos Nr.
I-2880-554/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2880-554/2015.Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01016-2015-2.Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2.; 1.21.; 3.21. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 29 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Neringai Musinienei, Sigitai Damidavičienei,nedalyvaujant pareiškėjui – E. K. ,atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 21231 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpiu nuo 2009-03-20 iki 2012-04-18.

Pareiškėjas skunde (b.l. 7-12), kuris išsiuntimui buvo įteiktas 2015-04-03 (b.l. 13) nurodė, kad nuo 2009-03-20 iki 2012-04-18 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose, kuriose buvo nuo 3 iki 10 žmonių. Kamerose buvo šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu. Vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 5 kv.m., neįskaičiavus baldų užimamo ploto. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Gamtinius reikalus pareiškėjas buvo priverstas atlikti kitų akivaizdoje, nes sanitarinis mazgas pilnai neizoliuotas nuo likusio kameros ploto. Gyvenamosiose patalpose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai pakenkė akims. Atvykus ar išvykstant iš Šiaulių TI, asmeninės kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl šių neteisėtų Šiaulių TI administracijos veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių su mažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, prasidėjo depresija. Šias sąlygas iš esmės galima prilyginti asmens kankinimui.

Atsiliepimas

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 14-21) nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009-03-20 iki 2012-04-18. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjui atskirais laikotarpiais buvo suteiktas mažesnis negu teisės aktuose nustatyta gyvenamasis plotas, tačiau tai sąlygojo objektyvios ir ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Kamerose laikomų asmenų skaičius per parą kinta, kai dalis asmenų išvyksta, tada likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Atsakovas taip pat nurodė, kad atsiradus galimybei suimtieji iš karto perkeliami į laisvesnes kameras, kur jiems tenka didesnė ploto norma. Mažesnį nei teisės aktuose plotą iš dalies kompensavo sudaryta galimybė per dieną pasivaikščioti 1 valandą, galimybė nusiprausti pirtyje, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 2 p. nuostatas veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI veikia 1911 metais pastatytame pastate ir dėl pastato įtraukimo į Kultūros vertybių registrą jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių TI atžvilgiu netaikytini. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti įstaigos neteisėto neveikimo, neužtikrinant tinkamo dienos šviesos patekimo, santykinės oro drėgmės bei temperatūros. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Kamerose esantys asmenys privalo patys nuolat rūpintis kamerų švara ir tvarka. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerų dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Kamerų einamasis remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, bei esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Nežiūrint to, suimtieji patys piktybiškai niokoja kameras, gadina elektros instaliaciją, daužo stiklus, klozetus, griauna sieneles ir pan., todėl atlikti remonto darbai neturi ilgalaikio efekto. Suimtųjų apžiūra ir kratos atliekamos tam skirtoje patalpoje. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kratos patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiaulių TI administracija stengiasi atskirai laikyti rūkančius ir nerūkančius asmenis. Pareiškėjas niekada nereiškė pretenzijų dėl rūkymo kameroje, taip pat niekada nesikreipė dėl kitų įkalinimo sąlygų. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją bei kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus pagal galimybes, todėl nebuvo jokio nepateisinamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir nesukėlė jam ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam kalint netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpyje nuo 2009-03-20 iki 2012-04-18.

Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktais reglamentuotas įkalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2009-03-20 iki 2012-04-18. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, bloga ventiliacija ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015-04-03 (b.l. 13). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2009-03-20 iki 2012-04-02, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 57 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Nors pareiškėjas ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau nurodė, kad remiasi Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, kadangi Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus teisių Teismo (Toliau – EŽTT) praktikai, be to tai yra tęstinis kankinimo faktas išlikęs ligi šių dienų. Teismo vertinimu tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-08-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Taigi, nesant objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009-03-20 iki 2012-04-02 (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas ieškinio senaties terminas. Dėl to ginčui šioje administracinėje byloje aktualus laikotarpis nuo 2012-04-03 iki 2012-04-18 (ABTĮ 57 str.).

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str., Higienos normas ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose trūko ploto, trūko oro, buvo šalta, drėgna, tamsu, tualetas nebuvo pilnai izoliuotas, asmeninės kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais.

Nuo 2009-04-01 įsigaliojusioje Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijoje plotas, tenkantis vienam asmeniui nebuvo iš viso reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 p. (2 lentelė) buvo nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m. vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-241 2.2 p. ši Higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Iki 2009-06-10 galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 p. buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m.. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas maksimalus suimtųjų skaičius - 435 asmenys (1.1.2 p.), kurie gali būti laikomi Šiaulių TI. Minėto įsakymo 1.3.1 p. buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv.m.. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo ir 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – taip pat ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nuo 2012-04-03 iki 2012-04-18 buvo laikomas kameroje Nr. 41 (b.l. 25-26). Pagal atsakovo pateiktus ką tik paminėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto vertinamuoju laikotarpiu nebuvo užtikrintas tik dvi dienas (pareiškėjui teko 3,3 kv. m ploto), o likusį laiką pareiškėjui teko didesnė negu 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto norma. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI, laikotarpiu nuo 2012-04-03 iki 2012-04-18 tik 2 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę (trūko 0,3 kv. m. ploto). Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.

Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010 2 p. įtvirtinta, jog ši Higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams bei teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas pastatytas 1911 metais (akivaizdžiai dar iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo), jis taip pat įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2003-12-31 įsakymu Nr. I-516, Kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. IV-190 (b.l. 30, taip pat TIS Liteko duomenys kitose tokio pobūdžio administracinėse bylose). Pareiškėjas nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas trūko oro, buvo šalta, drėgna, tamsu, tualetas nebuvo pilnai izoliuotas, asmeninės kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas, ignoruodamas ABTĮ nustatytą pareigą, jokių įrodymų nepateikė. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015-05-08 pažymos Nr. 61/04-1106 duomenys patirtina, kad į atsakovą dėl blogų įkalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė (b.l. 27). Teismo iniciatyva (b.l. 2, 3) į administracinę bylą išreikalauti įrodymai iš dalies patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl kamerų būklės, būtinumo atlikti einamąjį remontą, apšvietimo intensyvumo. Eilės patikrinimų metu (b.l. 36-52) Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė, kad įstaigoje yra Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų: ant dalies kamerų ir kitų patalpų lubų ir sienų matosi pelėsis, sienos vietomis išdaužytos, atšokusi sienų, lubų dažų danga, matosi vandens nutekėjimo žymės, prie sanitarinio mazgo plytelės vietomis išdaužytos, dalis kamerų blogos būklės, reikalingas remontas, ne visur užtikrinama pakankama dirbtinio apšvietimo norma. Įrodymų dėl nurodytų pažeidimų pašalinimo atsakovas teismui nepateikė. Higienos normos HN 76:2010 56 p. reglamentuoja, jog gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Teismas atkreipia dėmesį, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams (Statybos įstatymo 2 str. 18 p.), todėl natūraliam apšvietimui Higienos normos HN 76:2010 22 p. nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Atsakovo argumentai dėl pastato ventiliacijos, santykinės oro drėgmės bei oro temperatūros sureguliavimui reikiamų darbų priskyrimo rekonstrukcijos darbams atmestini, nes, vadovaujantis Aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622 patvirtinto STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12 p., statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas ir keitimas patenka į paprasto remonto kategoriją. Tai duoda pagrindą išvadai, kad Šiaulių TI kamerų ventiliacijai, santykinei oro drėgmei ir oro temperatūrai šiuo atveju turi būti taikomi Higienos normos HN 76:2010 24 p., 26 p. reikalavimai. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Įvertinęs aukščiau paminėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad išvardinti nepatogumai tiesiogiai susiję su kardomosios priemonės sukeltais apribojimais, nėra intensyvūs, tęsėsi labai trumpą laiko tarpą, todėl jų neigiamas poveikis negali būti prilygintas asmens kankinimui ir dėl to negali būti pakankamu pagrindu neturtinei žalai atsirasti (ABTĮ 57 str.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia ir aplinkybėmis, jog buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl patalpinimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis, taip pat nėra užfiksuota jokių duomenų, jog dėl šios aplinkybės pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Šiaulių TI kameros nuolat vėdinamos per langus, duris (natūralios traukos kanalais), tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Dėl paminėtų priežasčių šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini kaip nepagrįsti bei nepakankami neturtinei žalai atsirasti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 p. numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Šiaulių TI 2015-05-19 pažymoje Nr. 62/08-584 nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvarka ir padengta lengvai valoma danga (b.l. 31). Taigi, konstatuotina, jog šiuo atveju sanitarinio mazgo įrengimas nepilnai jį izoliuojant nuo likusio kameros ploto, nepažeidžia teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas tik deklaratyviai akcentavo, kad asmens krata ir asmens daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Atsakovas pabrėžė (b.l. 17-18), kad kratos atliekamos tiksliai laikantis 2005-07-04 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Instrukcijos 143 p., 144 p. reikalavimų, taip pat ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Teismas atsižvelgia į tai, kad patikrinimo metu (b.l. 39-43) jokių esminių paminėto teisinio reglamentavimo dėl patalpų būklės pažeidimų neužfiksuota. Taigi, ir šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam būnant tardymo izoliatoriuje. Teismas atkreipia dėmesį, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 1 str. 2 d. įstatymų leidėjas deklaravo, jog šis įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos atskirų teisės aktų nuostatoms. LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą teismui nepateikė, o Asmens sveikatos istorijos (b.l. 53-56) duomenys patvirtina, jog jokių sveikatos sutrikimų, kurie būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjo išvardintais pažeidimais, nėra užfiksuota, išskyrus tai, kad pareiškėjas į gydytojus eilę kartų kreipėsi dėl bendro pobūdžio susirgimų, kurie būdingi ir niekada nusikaltimų nepadariusiems asmenims (ABTĮ 57 str.). Teismas akcentuoja, kad duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, todėl tokie sveikatos sutrikimai nesudaro pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai įtakoti būtent netinkamų laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, suteikia pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo Šiaulių TI sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 str. 4 p. įtvirtinta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 str. 8 p. numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A146-601/2013, Nr. A822-1377/2013, Nr. A302-442/2015 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Šiaulių TI sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendė:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista E. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas.

Pareiškėjo E. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius