Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK ) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 12 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. K. E. K. priteista 2726,49 Lt patirtoms laidojimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 11 d., laikotarpiu nuo 13 val. iki 23 val., Z. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia smogė septynis kartus peiliu R. L. , padarydamas durtinę - pjautinę kiauryminę makšties - pilvo žaizdą, lydimą ūmaus išorinio nukraujavimo, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, dvi durtines - pjautines aklas žaizdas dešiniame sėdmenyje, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei keturias paviršines durtines - pjautines žaizdas dešinėje didžiojoje lūpoje ir makštyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, A. K. dūrė R. L. dvylika kartų virtuvine šakute, padarydamas jai dvylika durtinių žaizdų abiejuose sėdmenyse ir abiejose šlaunyse, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sudavė šešiolika smūgių rankomis nukentėjusiajai į galvą, krūtinę, nugarą, kojas, padarydamas kraujosruvą momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais dešinėje momeninėje skiltyje, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiame skruoste ir kairiame žande, kraujosruvas lūpų vidiniuose paviršiuose, odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą smakre, poodines kraujosruvas dešinės akies voke, dešiniame skruoste, nosyje, krūtinėje, plaštakose, blauzdose, dešinėje pėdoje, kraujosruvas nugaroje ir dešiniame kelyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl durtinės - pjautinės kiauryminės makšties - pilvo žaizdos, kuri komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, R. L. mirė.

Apeliantas tvirtina, kad išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 1828/06(02) yra nurodyta, kad nukentėjusiajai aštriu duriančiai - pjaunančiu įrankiu, kuo galėjo būti peilio geležtė, buvo padaryta durtinė - pjautinė kiauryminė makšties - pilvo žaizda, kuriai komplikavusis į ūmų išorinį nukraujavimą, R. L. mirė. Būtent tarp minėtų sužalojimų ir nukentėjusiosios mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliantas teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino dūręs nukentėjusiajai šakute, tačiau peilio rankose neturėjo ir juo nukentėjusiosios nežalojo. Šis daiktinis įrodymas nerastas, nenustatyta, ar jis apskritai buvo įvykio vietoje. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai apie šį nusikaltimo padarymo įrankį nieko neparodė. Nuteistojo nuomone, nuo kelių ranka suduotų smūgių nukentėjusiajai į veidą, pastūmimo, bei dvylikos dūrių virtuvine šakute, kurie kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, R. L. mirti negalėjo. Nuteistais nurodo, jog R. L. mirties nesiekė, o šakute nukentėjusiajai dūrė iš keršto, atsitiktinai pasirinkęs nusikaltimo įrankį. Apeliantas mano, kad savo veiksmais R. L. didelių fizinių kančių nesukėlė ir to nesiekė.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, A. K. kaltė pagrįsta tik kaltinančiais įrodymais, neatsižvelgiant į teisinančius duomenis, kurie nuosprendyje neaptarti. Be to, byloje esančios abejonės, prieštaravimai bei netikslumai nebuvo vertinami nuteistojo naudai.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kada liudytojas Z. M. buvo įvykio vietoje ir kur buvo įvykio metu. Šių aplinkybių negalėjo paaiškinti nei byloje apklausti liudytojai, nei pats Z. M. . Liudytojas V. R. parodė, kad įvykio dieną, vėlai vakare, kai apeliantas buvo išėjęs, jis girtavo kartu su Z. M. . Liudytojas Z. M. teigė, kad įvykio dieną jo nebuvo namuose iki pat nakties, tačiau negalėjo nurodyti, kada ir kiek laiko buvo įvykio vietoje ir kada grįžo namo, nes buvo labai neblaivus. Apeliantas tvirtina, kad pastarojo parodymai yra netikslūs ir nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės.

Liudytoja I. Š. parodė, kad įvykio dieną Z. M. bute girdėjo, kaip moteris šaukė „baik“, vyras šaukė „užtilk, bus blogai“, tačiau šie žodžiai, nuteistojo teigimu, nėra tiesioginis jo kaltės įrodymas.

Teisme apklausti liudytojai nepaaiškino apie nukentėjusiosios nužudymo aplinkybes, nes jie įvykio nematė.

Nuteistasis teigia, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis nurodė visas jam žinomas įvykio aplinkybes, nieko nenuslėpė, todėl nesutinka su teismo išvada, kad jis buvo nenuoširdus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs tyčinį, itin žiaurų R. L. nužudymą. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nuteistasis A. K. iš esmės neneigia mušęs R. L. , kurios kūne įvairiose vietose nustatyti daugybiniai išoriniai ir vidiniai sužalojimai, padaryti ne mažiau kaip 35 trauminiais poveikiais, tačiau tvirtina, kad nukentėjusiosios mirtį sukėlusių sužalojimų nepadarė, nes peilio neturėjo ir juo nukentėjusiosios nežalojo. A. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną – 2006 m. gruodžio 11 d., kilus konfliktui, jis ranka trenkė nukentėjusiajai į veidą, nuo smūgio nukentėjusioji parkrito. Po kiek laiko pastarajai išėjus, jis atsigulė. Grįžusi R. L. jį prikėlė ir jie abu toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Prasidėjo konfliktas, kurio metu nukentėjusioji jam smogė, todėl jis jai sudavė ranka į veidą, pastūmė. Ji krisdama atsitrenkė į sofos kraštą, kažką negražaus pasakė apie jo motiną, todėl A. K. supykęs griebė šakutę ir ja įdūrė kelis kartus į sėdmenis. Atsimena du smūgius, bet neneigia, kad jų galėjo būti ir dvylika, kaip nurodyta ekspertizės akte. Po kažkurio laiko nukentėjusioji atsigavo, vaikščiojo, kartu su V. R. bei A. K. vartojo alkoholinius gėrimus. V. R. užmigus, A. K. su R. L. virtuvėje toliau gėrė degtinę. Gerdami aiškinosi santykius, ginčijosi. R. L. jam padavė 20 litų, prašė nupirkti alaus ir sidro. Jis besiaudamas batus, virtuvėje išgirdo trenksmą. Pamatė ant grindų gulinčią R. L. . Pastaroji sakė, kad jai silpna. Jis padėjo jai nueiti iki lovos, pasiūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Nukentėjusioji nesutiko, nes nenorėjo aiškinti kas atsitiko. Bute jis paliko nukentėjusiąją ir girtą miegantį V. R. , o pats išėjo į barą. Sugrįžęs po valandos kambaryje rado gulintį V. R. . R. L. gulėjo lovoje. Pakalbino, tačiau ji nieko neatsakė, patikrinęs neužčiuopė pulso. Bandė gaivinti, darė dirbtinį kvėpavimą. Greitosios medicinos pagalbos nekvietė, nes R. L. jau buvo mirusi (b. l. 147-151, t. 3).

Nuteistasis neigia konflikto metu peiliu žalojęs R. L. , tačiau byloje nustatyta, kad nukentėjusioji mirė nuo durtinės – pjautinės kiauryminės makšties – pilvo žaizdos. Tai komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu. Šis sužalojimas padarytas aštriu duriančiai – pjaunančiu įrankiu, kuo galėjo būti peilio geležtė (b.l. 49-56, t. 1). Nors nusikaltimo įrankis įvykio vietoje nebuvo rastas, tačiau, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, ši aplinkybė nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės nužudant R. L. ir nedaro kitų byloje esančių įrodymų niekiniais. Be to, A. K. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad konflikto metu su nukentėjusiąja buvo tik dviese, bute daugiau nieko nebuvo, jis pats niekieno neprašė, kad peiliu sužalotų R. L. . Apklausti liudytojai apie nusikaltimo įrankį nieko papasakoti negalėjo, nes įvykio vietoje nebuvo ir muštynių nematė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas Z. M. parodė, kad po įvykio savo namuose, kur buvo nužudyta nukentėjusioji, pasigedo nedidelio peilio (b.l. 62, t. 4).

Tai, kad minėtame bute vyko konfliktas patvirtino ir liudytoja I. Š. , parodžiusi, kad Z. M. bute girdėjo triukšmą, mušamos moters šauksmą ir dejones, prašymą liautis mušti, vyrišką balsą sakantį „užtilk, tau bus blogai“. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad šie minėtos liudytojos parodymai laikytini netiesioginiais įrodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaltė gali būti įrodinėjama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-597/2005).

Niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad priimant nuosprendį remtasi tik A. K. kaltinančiais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pačios nužudytosios asmenybę ir jos elgesį, taip pat į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys ir skyrė bausmę, atitinkančią baudžiamojo įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkį.

Apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojo Z. M. parodymai yra netikslūs ir nenuoseklūs, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Minėtas liudytojas negalėjo nurodyti, kur tiksliai buvo A. K. ir R. L. konflikto metu, nes įvykio dieną girtavo, kitos dienos ryte jam buvo nustatytas 2,66 promilių girtumas (b.l. 51, t. 2), tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 57-58, 60, t. 2), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b.l. 61-63, t. 4) nurodė, kad į savo namus, kur buvo nužudyta nukentėjusioji grįžo naktį, išdaužęs rūsio lango stiklą. Šiuos Z. M. parodymus patvirtino ir pats nuteistasis A. K. , teigęs, kad konflikto metu namuose be jo ir R. L. daugiau nieko nebuvo, o liudytojas Z. M. grįžo išdaužęs lango stiklą jau po to, kai jis (A. K. ) suprato, kad nukentėjusioji negyva (b.l. 148-149, t. 3). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad A. K. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis suvokė, kad suduoda daugybinius smūgius rankomis, žaloja nukentėjusiąją peiliu bei šakute, numatė, kad toks elgesys gali sukelti nukentėjusiosios mirtį, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Po suduotų smūgių ir žalojimo peiliu bei šakute ja nesirūpino, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, išėjo pirkti degtinės, toliau girtavo, neslėpė abejingumo galimai nukentėjusiosios mirčiai, tai yra, jį tenkino bet kokios pasekmės.

Apkaltinamajame nuosprendyje nuteistojo veika nužudant R. L. teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kaip padaryta itin žiauriai. A. K. nukentėjusiajai sudavė rankomis daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, žalojo R. L. peiliu bei šakute. R. L. smurtavimo metu buvo sąmoninga, šaukė, prašė nemušti, tačiau kaltininkas nesiliovė. Atsižvelgiant į kaltininko pavartoto smurto pobūdį ir intensyvumą, suduotų smūgių skaičių, panaudotus nusikaltimo įrankius darytina išvada, kad taip veikdamas A. K. suvokė, jog sukelia dideles fizines kančias nukentėjusiajai, elgiasi itin žiauriai, nes smurtą naudojo jai esant gyvai. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusioji po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punktas).

Nors apeliantas teigia, kad jo sunki sveikatos būklė, senyvas tėvų amžius, ligos bei nuolatinės priežiūros reikalingumas turėtų būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išvardintos aplinkybės nenurodo tų teigiamų momentų, kurie mažintų nusikalstamos veikos pavojingumą ir leistų švelninti baudžiamąją atsakomybę, be to, tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra numatytos Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalyje pateikiamame atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąraše. Šio straipsnio 2 dalis leidžia atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti ir kitas, 1 dalyje nenumatytas aplinkybes, tačiau teismų praktikoje tokios dažnai pasitaikančios aplinkybės paprastai nepripažįstamos atsakomybę lengvinančiomis ir teisėjų kolegija nemato priežasčių šioje byloje pasielgti priešingai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į nuteistojo sveikatos būklę. Iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų matyti, kad A. K. iš tikrųjų gydytas, po 6 mėnesių jam reikalinga sveikatos kontrolė, tačiau jo sveikatos būklė patenkinama (b. l. 40-41, t. 4). Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2008-08-28 rašte Nr. 7/01-2349 nurodyta, kad apeliantas šiuo metu neserga liga, dėl kurios būtų atleidžiamas nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad nuteistojo tėvai yra senyvo amžiaus, serga, gyvena vieni, tačiau dėl šių aplinkybių taikyti apeliantui Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą nėra pagrindo. Pagal Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Duomenų, kad A. K. tėvus išlaikytų nėra, nes jis neturi nuolatinio pragyvenimo šaltinio, dirba tik atsitiktinius darbus (b.l. 58, t. 4). Be to, pagal Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė už minimalią bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-424/2007; 2005 m. spalio 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-552/2005. Šioje byloje nėra dviejų apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl ir dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktas jam netaikytinas. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui būtina atsižvelgti ir į visas bylos aplinkybės. Šiuo atveju, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą ir pobūdį (padarytas labai sunkus ir itin žiaurus nusikaltimas) Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio taikymas negalimas, net jei ir būtų nustatytos įstatymo reikalaujamos sąlygos, apie kurias jau kalbėta.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Vėliau sankcijos žemutinė riba buvo padidinta, tačiau A. K. skirtinos bausmės dydžiui reikšminga įvykio metu galiojusi sankcija, kurios vidurkis buvo laisvės atėmimas 12 metų ir 6 mėnesiams. Skundžiamu nuosprendžiu A. K. paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Nuteistasis padarė labai sunkų ir labai pavojingą smurtinio pobūdžio nusikaltimą, sukėlusį nepataisomas pasekmes. Nukentėjusiąją R. L. jis nužudė tyčia, itin žiauriai, sukėlė nukentėjusiajai dideles fizines kančias. A. K. administracine tvarka nebaustas, yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į nuteistojo sveikatos būklę, A. K. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu A. K. buvo nenuoširdus, nes davė nenuoseklius parodymus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, skiriant bausmę, į šią aplinkybę atsižvelgta nebuvo, nes įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis, realizuodamas savo teisę į gynybą, gali laisvai rinktis gynybos taktiką ir jo pasirinktas gynybos būdas (šiuo atveju neigimas žalojus nukentėjusiąją peiliu) jo teisinės padėties negali sunkinti, nes tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės baudžiamasis įstatymas nenumato.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, paremtoms bylos įrodymų visuma, daroma išvada, kad A. K. kaltė nužudžius R. L. ir tuo padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte neginčytinai įrodyta, jam paskirta įstatymo reikalavimus atitinkanti bausmė, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.