Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-02-15 · Administracinė byla Nr. A-374-442/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-02-15
Bylos Nr.
A-374-442/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00317-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-374-442/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00317-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2011 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui teko per mažai kalinimo ploto. Kamerose esantis inventorius, t. y. lovos, stalas, kėdės, spinta maistui, spinta drabužiams, spinta higienos reikmėms, sanitarinis mazgas, prausykla, užėmė apie 12 kv. m ploto. Kalėdamas tokiomis sąlygomis iš esmės negalėjo pajudėti. Pareiškėjui nebuvo suteiktas ilgesnis pasivaikščiojimo laikas gryname ore, taip pat negalėjo ilgiau sportuoti sporto salėje. Šiaulių TI nebuvo užsiėmimų ir (ar) renginių už kameros ribų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Atsiliepimas

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui ieškinio senaties terminą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d. Šiaulių TI, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos – 2015 m. sausio 28 d. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą bei krepšinį ir pan.) asmenys nebūna kameroje. Pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos (intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas) bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Suimtieji supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais, o šį faktą jie patvirtina savo parašu. Šiaulių TI pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra patvirtinę, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiaulių TI teismo prašė atsižvelgti į tai, kad laisvės atėmimo įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir neveikė išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo kalinimas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, o padaryti pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nesukėlė jam ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2011 m. gruodžio 2 d. ir laikytas periodiškai iki 2012 m. lapkričio 7 d. Pažymėjo, kad Šiaulių TI prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą. Įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo daromi. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie pažeidžiamas jo teises. Be to, Šiaulių TI pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 2 d. buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis. Todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 28 d., dėl to jis praleido senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI sudarymo laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. sausio 28 d.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjui 239 dienas teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje tinkamomis ploto sąlygomis. Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas taip pat atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Įvertinęs bylos duomenis bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nedetalizavo Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas konstatavo, jog kitų pažeidimų, Šiaulių TI padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta.

Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos. Pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams po išvykimo iš Šiaulių TI. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes bei pareiškėjo kalinimo netinkamomis ploto sąlygomis trukmę, mastą ir intensyvumą, taip pat į valstybėje esančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 28 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašo pripažinti, kad kalinimo metu Šiaulių TI pareiškėjas buvo diskriminuojamas, buvo padaryta neigiama įtaka jo dvasinei, fizinei ir socialinei gerovei.

Pareiškėjas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog ypatingai mažas kalinimo plotas yra esminė aplinkybė tam, kad būtų konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Šiaulių TI, sąmoningai pareiškėjui sudaręs netinkamas kalinimo sąlygas ir nesistengdamas jų pagerinti, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21, 29 straipsnius bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį. Todėl pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl jo socialinės padėties ir patyrė neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė neturtinę žalą. Nenustatyta, kad kalinimo sąlygos pakenkė jo sveikatai. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI sąmoningai buvo siekiama pažeminti pareiškėją. Tai, kad pareiškėjas patyrė nepatogumus, kalėdamas Šiaulių TI, yra natūralu, nes kiekvienam laikomam asmeniui laisvės atėmimas daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ir įtampą. Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai įvertinus bylos duomenis ir nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą be kita ko grindžia tuo, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kamerose, pareiškėjui periodiškai kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Kaip minėta, pareiškėjas prašo atlyginti neturtinė žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 2 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. sausio 28 d. (b. l. 6). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 42). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. sausio 28 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. sausio 28 d.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, nustatė (galioja iki dabar) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-442/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Šiaulių tardymo izoliatoriui.

Įvertinus Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktą informaciją apie pareiškėjo kalinimo laiką, jo gyvenamosios kameros plotą bei joje laikomų asmenų kiekį (b. l. 12), matyti, jog 239 paras pareiškėjui tenkantis plotas svyravo, todėl pareiškėjas minėtu laiku buvo kalinamas ir tinkamomis, ir netinkamomis vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis. Kadangi iš minėtų duomenų nėra galimybės nustatyti, kada konkrečiai pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o kada jų neatitiko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptartą informaciją vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad iš esmės visą šį laikotarpį, t. y. 239 paras pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktais nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija išskyrė pareiškėją iš kitų šioje laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų ir sudarė jam blogesnes sąlygas. Todėl pareiškėjo prašymas pripažinti, jog jis buvo diskriminuojamas, negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad visas 239 paras, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas iš esmės neatitiko teisės aktų reikalavimų bei paminėtą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sąlygos, kuriomis buvo kalinamas pareiškėjas, buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjo 2016 m. sausio 15 d. apeliacinio skundo papildyme nurodytos aplinkybės dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįstos išsamesniais argumentais ir neparemtos konkrečiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu būtų kreipęsis į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai dėl padarytos žalos jo sveikatai yra nepagrįsti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Byloje nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 1 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad iš esmės visą ginčo laikotarpį, t. y. 239 paras pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje tekęs kamerų buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Todėl, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, taip pat vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 700 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 700 Eur (tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisDainius Raižys