Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. D. (M. D.) (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties, kuria atmestas pastarojo skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2018 m. spalio 26 d. nutarimo, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Skundas atmetamas.

4. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

5. Išnagrinėjus teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą dėl apelianto M. D. nubaudimo pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį ir 426 straipsnio 1 dalį.

6. Matyti, kad apeliaciniame skunde ginčijama, jog apeliantas nepadarė jokio teisės pažeidimo, kadangi jo automobilis nedalyvavo jokiame eismo įvykyje, nekliudė jokio kito automobilio ir apeliantas iš eismo įvykio vietos nepasišalino. Aukštesnės instancijos teismas negali sutikti su tokiais apelianto argumentais.

7. Bylos duomenimis yra nustatyta, kad apeliantas 2018 m. rugsėjo 11 d. apie 20.22 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi RS 6 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir persirikiuodamas, buvo neatidus, nedavė kelio automobiliui „Toyota Yaris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojančiam gretima juosta ta pačia kryptimi, jį kliudė ir apgadino. Iš eismo įvykio vietos pasitraukė. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme apeliantas M. D. teigė smūgio nejutęs nei jis, nei kartu su juo važiavęs keleivis (b.l. 38-39), tačiau nukentėjusysis V. G. nurodė priešingai, kad smūgis buvo stiprus, nes nukrito vaikiška kėdutė, užlinko veidrodėlis, smūgis buvo kietas, toks jausmas, kad ratlankis trenkėsi į ratlankį (b.l. 59-60). Šie nukentėjusiojo parodymai buvo tikslūs ir nuoseklūs. Be to ir teismo posėdžio pirmosios instancijos metu apklaustas ekspertas V. M. (V. M.) paaiškino, kad rato kontaktą su kita transporto priemone, važiuojančio automobilio „Audi“ vairuotojas turėjo jausti vaire (49-50). Taip pat matyti, kad ir pats apeliantas nei skunde, nei teisme neneigė būtent tuo metu važiavęs toje vietoje, t.y. iš PC Akropolio Ozo gatve.

8. Skunde nurodoma, kad automobilis negalėjo dalyvauti jokiame eismo įvykyje, kadangi ant jo nėra ir nebuvo nustatyta jokių apgadinimų ar pažeidimų, tačiau šias aplinkybes paneigė pirmosios instancijos teismo iškviestas ekspertas V. M., kuris teismo posėdyje nurodė, kad jeigu kontaktas įvyksta su ratu, tada vizualiai matomi apgadinimai gali neišlikti, nes jeigu ratas sukasi, jis savo gumos sluoksnį palieka ant kito automobilio kontaktinio paviršiaus, jeigu automobilis būtų apžiūrimas tuoj pat, jeigu ratas padengtas purvu, tai pėdsakas lieka, bet jeigu purvo nėra arba automobilis kurį laiką eksploatuojamas iki atliekama jo apžiūra, vizualiai matomų pėdsakų gali ir nelikti (b.l. 49-50). Taip pat matyti, kad ekspertas konkrečiai ir tiksliai nupasakojo visą mechanizmą, kaip šiuo atveju, sprendžiant iš pėdsakų, automobiliai kontaktavo – automobilis „Toyota“ buvo apgadintas kontaktuojant su automobilio „Audi“ priekinio dešinio rato užpakaliniu paviršiumi, todėl nepagrįsti apelianto skundo argumentai, kad toks kontakto mechanizmas apskritai neįmanomas. Kad ant apelianto automobilio „Audi“ nebuvo vizualių apgadinimų, patvirtino ir teismo posėdyje liudytoja apklausta Vilniaus AVPK KPV specialistė S. K., tačiau tuo pačiu neatmetė galimybės, kad ant automobilio rato vizualių apgadinimų galėjo nelikti. Tuo pačiu nurodė, kad jai nekilo jokių abejonių, kad minėti automobiliai dalyvavo eismo įvykyje, kadangi juos sugretinus apgadinimų aukščiai atitiko, buvo matyti, kad su automobilio „Audi“ ratu stuktelta į „Toyota“ automobilio sparną (b.l. 39-40).

9. Nors skunde nurodoma, kad kartu su apeliantu važiavęs keleivis E. (E.) J. taip pat paliudijo nepastebėjęs jokio automobilių susidūrimo, be to, apeliantas šalia savo automobilio nepastebėjo jokio kito automobilio, pagrįstai pirmosios instancijos teismas šiuos tiek apelianto, tiek liudytoju apklausto kartu važiavusio E. J. parodymus vertino kaip gynybinius siekiant išvengti atsakomybės. Iš teismui pateiktos bylos matyti, kad nukentėjusysis V. G. nuo pat pradžių tiksliai ir nuosekliai nurodė eismo įvykio mechanizmą, vėliau šias aplinkybes patvirtino teisme apklaustas ekspertas V. M., nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju lenkimo metu, automobiliui „Audi“ važiuojant iš antros eismo juostos į pirmą juostą, kontaktas įvyko su rato galine dalimi. Tikėtina, kad šio pėdsako formavimosi metu automobilio „Audi“ ratai buvo išsukti į kairę, t. y. automobilis jau buvo tiesinamas, arba tiesiog buvo bandoma nusukti nuo kliūties (b.l. 49-50). Paneigė ekspertas apelianto nurodomą ir tą versiją, kad jis šalia savo automobilio nematė jokio kito automobilio, paaiškindamas, kad, jeigu kontakto metu automobilio „Audi“ priekinis dešinysis ratas buvo ties automobilio „Toyota Yaris“ priekiniu kairiuoju ratu, tai pasukus galvą automobilis turėjo būti matomas, nors per veidrodėlius galėjo būti ir nematomas (b.l. 49-50). Tokiu būdu nepagrįstas šis apelianto skundo argumentas, kadangi akivaizdu, kad automobiliams susigretinus ir priartėjus vienas prie kito priekiniais ratais, apeliantas negalėjo nepastebėti visai šalia esančio kito automobilio. Juo labiau, kad vėliau jo taisomas automobilis, bandant jį išsukti nuo šalia esančios kliūties tik dar labiau patvirtina šias aplinkybes.

10. Aukštesniojo teismo vertinimu, pagrįstai apeliantas nubaustas ir pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį. Nors pastarasis nurodo iš eismo įvykio vietos nepasišalinęs, o byloje nėra įrodymų, kad jis suvokė ar galėjo suvokti sukėlęs eismo įvykį, tačiau ši jo versija paneigta nuosekliais nukentėjusiojo V. G. parodymais, kuomet jis nurodė, kad jį aplenkęs „Audi“ automobilio vairuotojas padidino greitį ir nuvažiavo nesustojęs, nors jis signalizavo automobilio šviesomis (59-60). Atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, pastarasis taip pat nurodė automobilio „Audi“ numerį, spalvą, modelį, markę. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis būtų linkęs apkalbėti apeliantą, tą patvirtino ir pats apeliantas, nurodydamas, kad su nukentėjusiuoju nėra pažįstami. Taip pat, kaip minėta aukščiau, teismo posėdyje apklaustas ekspertas V. M. patvirtino, kad nors automobilių kontaktas buvo mažo intensyvumo ir neturėjo įtakos judėjimo trajektorijos pokyčiui, tačiau sąlytis „Audi“ automobilio vairuotojui per vairą turėjo būti jaučiamas, be to, automobilio „Audi“ priekiniam dešiniam ratui atsidūrus ties automobilio „Toyota Yaris“ priekiniu kairiuoju ratu, pasukus galvą automobilis turėjo būti matomas. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas įvertino ir apelianto kaip vairuotojo stažą – nuo 2005 m. (b. l. 30), todėl būdamas įgudusiu vairuotoju negalėjo nepajusti ir nesuvokti susidūrimo fakto.

11. Vertinant administracinėn atsakomybėn patraukto M. D. parodymus, matyti, kad jų nepatvirtina kitos byloje nustatytos objektyvios faktinės aplinkybės, akivaizdu, kad apelianto versija buvo paneigta. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad M. D. administraciniai nusižengimai, numatyti ANK 417 straipsnio 8 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje yra visiškai įrodyti, o pirmosios instancijos teismas, priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia nubaustasis, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnio 2 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir M. (M.) D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.