Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutarties G. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. sausio 19 d. nutarimu G. B. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 2 dalį nubaustas 700 litų bauda už tai, kad jis 2010 m. sausio 7 d., 10.30 val. Šiaulių rajone, kelio Aleksandrija – Ginkūnai 2 km vairavo savaeigį kraną „KATO“, kurio bendras plotis 2,65 m, kai leistinas maksimalus plotis – 2,55 m, neturėdamas leidimo viršyti maksimalaus pločio bei šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 213 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

G. B. administracinėn atsakomybėn patrauktas už pažeidimo, numatyto ATPK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Šioje teisės normoje numatyta, kad važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo 500 iki 1000 litų ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, – nuo 1000 iki 2000 litų. Apeliantas neigia savo kaltę, nurodydamas, jog visų pirma, protokole nenurodytas konkretus teisės aktas, kuriame reglamentuojami leidžiami transporto priemonių pločiai, taip pat – kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė 9 cm paklaidos, numatytos teisės aktuose, be to – už leidimų gavimą jis, kaip vairuotojas, nėra atsakingas. Dėl pastarojo argumento pažymėtina, kad ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tiek įmonių vadovams ar įgaliotiems asmenims, tiek ir vairuotojui, kuris vairavo didžiagabaritę transporto priemonę be leidimo. Todėl šiuo aspektu spręstina, kad G. B. yra tinkamas pažeidimo subjektas, UAB „Mobusta“ įtraukimas suinteresuotu asmeniu nereikalingas, kadangi įmonės interesų, susijusių su jos nuosavybe (kranu), priimtas vairuotojo atžvilgiu sprendimas neįtakoja.

Formuluojant kaltinimą G. B. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad jo veika pažeidė Kelių eismo taisyklių 213 punktą, kuriame teigiama, kad „transporto priemonių ar transporto junginių, kurių matmenys, masė su kroviniu ar be jo viršija Susisiekimo ministerijos nustatytus dydžius, vairuotojai privalo su savimi turėti Susisiekimo ministerijos ir savivaldybių nustatyta tvarka išduotą leidimą ir laikytis leidime nustatytų sąlygų. Tokio leidimo nereikia velkant sugedusias transporto priemones į remonto ar stovėjimo vietą, taip pat žemės ūkio mašinoms ir mechanizmams šviesiuoju paros metu važiuojant iš vieno lauko į kitą, važiuojant į lauką ar grįžtant iš jo“. Iš esmės apeliantas teisingai nurodo, jog ši teisės norma nenukreipia į teisės aktą, kuriame reglamentuojami leidžiami maksimalūs dydžiai. Tačiau iš kaltinimo žodinės formuluotės matyti, jog asmuo kaltinamas tuo, jog „vairavo savaeigį kraną „KATO“, kurio bendras plotis 2,65 m, kai leistinas maksimalus 2,55 m, neturėdamas leidimo viršyti maksimalaus pločio“. Toks kaltinimo suformulavimas yra aiškus, leidžia suprasti asmeniui, kuo yra kaltinamas, todėl, remiantis ATPK 284 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pakeisti nuorodą į teisės aktą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog maksimalus transporto priemonių plotis yra įtvirtintas 2002 m. vasario 18 d Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymo Nr. 3-66 „Dėl maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamos bendrosios masės patvirtinimo“ 2.1 punkte – t. y. visų kelių transporto priemonių maksimalus leidžiamas plotis – 2,55 m. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pakartotinai pareigūnų atliktus krano matavimus, pagrįstai konstatavo, jog G. B. vairuoto krano plotis – 2,59 m, t. y. viršija leistiną maksimalų plotį 4 cm.

Apelianto teiginiai, jog jo atžvilgiu turėtų būti taikoma 9 cm paklaida, atmestini. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-150 patvirtinto „Mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse, iš jų ir Europos Sąjungos valstybėse narėse, įregistruotomis transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, ir (ar) kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė, mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų važiuoti jomis valstybinės reikšmės keliais išdavimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 2 punkte nurodyta bendra taisyklė, jog maksimalūs leidžiami transporto priemonių matmenys, leidžiama ašies (ašių) apkrova, leidžiama bendroji masė yra patvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 „Dėl maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamos bendrosios masės patvirtinimo“. Apelianto akcentuojamas Aprašo 25 punktas numato, kad kai nustatoma, kad transporto priemonės (jų junginio) faktiniai matmenys viršija maksimalius leidžiamus: <...> plotį – iki 9 cm (įskaitytinai) <...> – tokiai transporto priemonei (jų junginiui) leidžiama įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per muitinės postus ir važiuoti valstybinės reikšmės keliais be leidimo. Įvertinus šią nuostatą viso Aprašo kontekste, spręstina, kad tai yra išimtis iš bendros taisyklės, kurios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, o jų taikymui yra būtina, kad transporto priemonė atitiktų 2 sąlygas, t. y. 1) įvažiuotų į Lietuvos Respubliką per muitinės postą ir 2) važiuotų valstybinės reikšmės keliais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. B. vairuotas kranas neįvažiavo į Lietuvos Respubliką per muitinės postą, todėl neatitiko vienos iš privalomų sąlygų, tad jo atžvilgiu ši išimtis netaikytina. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuostata nėra ribojanti laisvą judėjimą Europos Sąjungoje, todėl atmestini apelianto teiginiai dėl galimos diskriminacijos.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

G. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartį G. B. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.