Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-457-245/2015

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00264-2011-7

2015 m. spalio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorams Mindaugui Sabaičiui, Mariui Venskūnui, nuteistajam J. P., jo gynėjoms advokatėms Angelei Fominienei, Reginai Agrbai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. ir nukentėjusiojo G. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 10 p., ir jam skirta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2014-05-16 nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-10-09 nuosprendžiu paskirta 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė paskirta 6 (šeši) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2013-08-30 iki 2013-12-19.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Panevėžio apygardos teismo 2014-05-16 nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-10-09 nuosprendį.

Iš nuteistojo J. P. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 3548,89 Lt (1027,83 Eur) G. D. gydymo išlaidų.

Iš nuteistojo J. P. priteistos proceso išlaidos – 5053 Lt (1463,45 Eur) ekstradicijos išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad jis, 2011-05-23, apie 7.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kerštaudamas nukentėjusiajam G. D. už pastarojo pilietinės pareigos vykdymą, t. y. duotus parodymus kitame ikiteisminiame tyrime, bendrais veiksmais parvertė nukentėjusįjį ant žemės ir tyčia spardė suduodamas nenustatytą smūgių skaičių bei tyčia užšoko ant nukentėjusiojo veido kairės pusės, ir taip padarė poodines kraujosruvas veido kairėje pusėje, kairio viršutinio žandikaulio sinuso lūžimą, kairio skruostikaulio lanko lūžimą, kairės akiduobės dugno bei išorinės sienelės lūžimus ir tokiu būdu bendrais veiksmais su nenustatytu asmeniu padarė nukentėjusiajam G. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, rėmėsi liudytojos J. D. parodymais, kuri yra nukentėjusiojo sutuoktinė, todėl buvo suinteresuota bylos baigtimi. Byloje esančių prieštaravimų traktavimas jo nenaudai, apelianto teigimu, yra BPK 300 str. 1 d. ir EŽTK 6 str. 1 d. pažeidimas.

Skunde pažymima ir tai, kad į jam paskirtą bausmę nebuvo įskaitytas suėmimo laikas nuo jo sulaikymo užsienio valstybėje momento iki perdavimo pagal ekstradiciją Lietuvos Respublikai. Šie faktai yra nustatyti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu ir turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Taigi, jam turėjo būti į bausmės laiką įskaičiuotas laikotarpis nuo 2013-06-23 sulaikymo Švedijoje iki 2013-08-30 patalpinimo į areštinę Lietuvoje.

Teismo posėdyje nukentėjusysis G. D. prašė J. P. išteisinti, nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo G. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis skunde nurodo, kad yra nuteistas nepagrįstai, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, remiantis prielaidomis, taip pat netinkamai subendrintos bausmės. Taigi apeliantas, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija sutinka, jog buvo padaryti pažeidimai teisingai kvalifikuojant nusikalstamą veiką bei jos padarymo aplinkybes, tačiau J. P. kaltės įrodytumo klausimas yra nustatytas tinkamai, išteisinti apeliantą, neįrodžius, jog jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, nėra pagrindo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Kauno apylinkės teismo teisėjas pakankamai išsamiai motyvavo bei argumentavo, kodėl remiasi nukentėjusiojo G. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisminio nagrinėjimo metu. Taip pat buvo remtasi liudytojų G. G., J. D., D. P. parodymais, specialisto išvadomis Nr. G 1623/11(02) ir Nr. pG 2208/11(02), parodymo atpažinti protokolu, kita rašytine bylos medžiaga. Išanalizuotų įrodymų visetas leido teismui daryti pagrįstą išvadą, kad G. D. 2011-05-23, (duomenys neskelbtini) esančiame bute buvo sužalotas būtent J. P.. Kadangi nuteistasis ginčija atliktą įrodymų vertinimą, todėl siekiant pašalinti abejones bei tinkamai patikrinti skundžiamą nuosprendį, buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu apie joms žinomas aplinkybes liudytojomis buvo apklaustos J. R. (buvusi D.) bei R. Š., taip pat nukentėjusysis G. D.. Liudytoja J. R. iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. kad apie savo vyro G. D. sužalojimą sužinojo iš paties G. D.. Šis jai pasakė, kad buvo sumuštas J. P. ir pastarojo bute kartu buvusio nežinomo asmens. Taip pat patvirtinti parodymai, jog G. D. iš ligoninės buvo parvežtas jos draugės R. Š., tačiau G. D. į butą negrįžo. Ji matė, kaip jos buvęs vyras iš su savimi turėtos vyriškos rankinės išsitraukė automatiškai iššokantį peilį ir jį atlenkęs bei laikydamas rankoje išėjo iš jų namų kiemo link netoliese esančio J. P. namo laiptinės. Vis dėlto, J. R. savo ankstesnių parodymų pilna apimti netvirtino, t. y. nepripažino, jog girdėjo, kaip G. D., eidamas link J. P. namo, šaukė: „J., pasirodyk“ ir vadino J. necenzūriniais žodžiais. Šių savo teiginių J. R. išsižadėjo, teigė negirdėjusi tokių frazių, o apklausos protokolą pasirašiusi neva skubėdama. Tačiau liudytoja nepažymėjo, jog iš ją apklausiusios tyrėjos būtų patyrusi psichologinį ar kitokio pobūdžio neleistiną spaudimą. Iš liudytojo apklausos protokolo (t. 2, b. l. 58) matyti, kad J. R. (tuo metu D.) buvo išaiškintos jos turimos teisės, pareigos bei atsakomybė. Ji surašytą protokolą perskaitė ir savo parašu patvirtino, jog viskas yra surašyta teisingai. Todėl aukštesnės instancijos teismas nenustatė pagrindo, dėl kurio būtų galima nesivadovauti šios liudytojos parodymais. Nors J. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo G. D. sutuoktinė, tačiau šis faktas jos parodymų nedaro niekiniais. Šie parodymai yra vertinami visų įrodymų kontekste ir jiems neprieštarauja. Liudytoja R. Š. patvirtino, kad parvežė G. D. iš ligoninės, paleido jį prie namų, tačiau į juos nukentėjusysis nėjo, nuėjo su peiliu rankoje yra priešingą pusę, atrodė įsitempęs, tylus, kiek piktokas. Pačio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra itin išsamūs bei nuoseklūs (t. 1, b. l. 80-82). G. D. 2011-09-27 vykusios apklausos metu pažymėjo, kad jaučiasi gerai, jo sveikata stabili. Nukentėjusysis detaliai nurodė visą įvykių grandinę nuo 2011-05-22 vakaro iki 2011-05-23 ryto, t. y. tiksliai įvardijo su kokiais asmenimis ir ką veikė, taip pat apibūdino jį sužalojusius asmenis – pirmąjį kartą jį pašovė V. Ž., o antrąjį kartą buvo sumuštas J. P. kartu su jam nepažįstamu asmeniu. Nors vėliau G. D. savo parodymus pakeitė, jokių pretenzijų J. P. teigė neturintis, kas jį sužalojo nebežinantis, tačiau šie teiginiai vertinami kritiškai, todėl jie atmetami. Apelianto teigimu, nukentėjusysis vartojo nuskausminamuosius vaistus, dėl kurių poveikio sunku susikaupti, todėl G. D. pirminiais parodymais nereikėtų vadovautis. Su šiuo motyvu teisėjų kolegija nesutinka, kadangi, jau minėta, parodymų išsamumas, detalumas paneigia aplinkybę, jog G. D. nesuvokė ką kalba, fantazavo, kūrė nebūtus dalykus. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net keturis kartus. Pirmąjį kartą 2011-05-25 nukentėjusysis nurodė, jog dėl patirto sužalojimo visų aplinkybių neatsimena, todėl nieko negali paaiškinti (t. 1, b. l. 73), antrąjį kartą 2011-06-08 atsisakė duoti parodymus, nes nebuvo pasitaręs su savo advokatu (t. 1, b. l. 77), trečiąjį kartą 2011-06-11 vėl skundėsi sveikata, kadangi jam neseniai buvo atlikta operacija, todėl prastai jautėsi (t. 1, b. l. 78-79), ketvirtąjį kartą 2011-09-27 nukentėjusysis prisipažino, jog jaučiasi gerai ir detaliai atskleidė jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo detales. Taigi bylos medžiaga liudija, jog G. D. nebuvo verčiamas duoti parodymų prieš savo valią, buvo atsižvelgta į jo sveikatos būklę, savijautą po atliktų operacijų, leista konsultuotis su advokatais. Išsami jo apklausa atlikta tik praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo nusikaltimo padarymo, taigi G. D. jau buvo pilnai atsigavęs nuo patirto šoko, išgąsčio, galėjo ramiai ir netrukdomai atpasakoti įvykių eigą, ką jis ir padarė. Kodėl vėliau parodymai buvo pakeisti, aukštesnės instancijos teismui reikšmės neturi, o ir pats G. D. savo prašyme Kauno apylinkės teismo teisėjui nesugebėjo paaiškinti parodymų keitimo priežasčių, kodėl ikiteisminio tyrimo metu paminėjo J. P., nežino (t. 4, b. l. 131).

Priešingai nei pirminiai parodymai, pakeistieji nukentėjusiojo parodymai yra neišsamūs ir prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Pirmosios instancijos teisme pagarsintame nukentėjusiojo prašyme (t. 4, b. l. 131) nurodoma, kad jis jau sužalotas užėjo pas J. P., šis tik atidarė duris ir į vidų jo neįsileido. J. P. pasiūlė jam eiti namo ir jis išėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis taip pat tvirtino, jog į J. P. butą užėjęs nebuvo, tačiau nepažymėjo, jog pas J. P. atėjo jau būdamas sumuštas. Teigė, jog buvo išgėręs ir apsvaigęs nuo vaistų. Tokie teiginiai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Kitą dieną po įvykusio sužalojimo J. P. žmona D. P. paprašė G. D. žmonos J. D. ateiti pas juos į butą pasiimti vyro paliktų daiktų. Tai patvirtino tiek J. D., tiek D. P., taigi darytina išvada, jog G. D. 2011-05-23 iš tiesų buvo J. P. bute. Tačiau tai, ar bute be J. P. buvo dar kokie nors asmenys ir ar jie taip pat naudojo smurtą G. D. atžvilgiu, byloje surinktais įrodymais nėra nustatyta, todėl kaltinimo formuluotė - „veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu“, šalintina iš kaltinimo.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų, pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pabrėžęs, kad, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo, darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

Teismų praktikoje gali būti daromi skirtingi sprendimai dėl bendrininkavimo požymių, veikiant su teismo nenustatytu asmeniu. Teismo išvada priklauso nuo to, kokia informacija surinkta byloje apie nenustatytus asmenis. Jei bylos nagrinėjimo metu nepavyksta nustatyti kitų asmenų, dalyvavusių darant nusikaltimą, asmenybės, be to, byloje nėra jokių duomenų, apie tų asmenų išvaizdą, galimą amžių, veikimo būdus ir kitus požymius, leidžiančius identifikuoti tuos asmenis, teismas paprastai vengia daryti išvadą dėl bendrininkavimo ir bendrininkų grupės buvimo. Tačiau jei byloje yra duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie kitų asmenų, dalyvavusių, darant nusikaltimą, išorinius bruožus, apytikrį amžių, sąmoningumo laipsnį nusikalstamai veikiant, tokiais atvejais teismas gali padaryti išvadą, kad tarp nuteistojo ir teismo nenustatyto asmens yra ryšys, atitinkantis bendrininkavimo padarant nusikaltimą reikalavimus, ir pritaikyti BK nuostatas dėl bendrininkavimo, atitinkamai motyvuodamas savo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2011).

Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl laiko, jog nusikalstamą veiką J. P. padarė su kitu, tyrimo nenustatytu asmeniu. Neaišku ir tai, iš kokių duomenų apylinkės teismas sprendė apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį. Tik pats nukentėjusysis nurodė, jog tai galėjo būti apie 30-35 metų amžiaus, vidutinio ūgio ir vidutinio kūno sudėjimo asmuo. Daugiau jokių duomenų apie šį asmenį nėra. Minėtas asmuo galimai jį spardė kartu su J. P., tačiau ant veido jam užšoko būtent J. P.. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadomis Nr. G 1623/11(02), Nr. pG 2208/11(02) G. D. konstatuota poodinės kraujosruvos veido kairėje pusėje, kairio viršutinio žandikaulio sinuso lūžimai, kairio skruostikaulio lanko lūžimas, kairės akiduobės dugno bei išorinės sienelės lūžimai, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 141-143). Taigi sužalojimai konstatuoti tik veido srityje, kitos kūno dalys nebuvo pažeistos. Be to, keisdamas savo parodymus, G. D. kaltinimų atsisakė tik J. P. atžvilgiu, o kitą neva kartu J. P. bute buvusį asmenį visai pamiršo. Todėl, jau minėta, ši aplinkybė, jos neįrodžius, šalintina iš kaltinimo, o teismo išvados dėl to neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 228 str. 3 p.). Pašalinus veikimą kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, naikinama ir pirmosios instancijos teismo nustatyta J. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. veikimas bendrininkų grupėje. Aukštesnės instancijos teismas laiko, jog šioje byloje nėra J. P. atsakomybę nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su J. P. inkriminuotos veikos kvalifikacija, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė kerštaudamas nukentėjusiajam G. D. už šio pilietinės pareigos atlikimą – duotus parodymus kitame ikiteisminiame tyrime. Sutiktina, jog ši nusikalstamos veikos priežastis yra labiausiai tikėtina, tačiau ji nepatenka į piliečio pareigų vykdymo sąvoką.

Teismų praktikoje piliečio pareigų vykdymu laikytini asmens veiksmai tiek vykdant specialias jam pavestas pareigas visuomenės labui, tiek atliekant kitus visuomenei naudingus veiksmus. Tai gali būti nusikaltėlio sulaikymas, pranešimas apie nusikaltimą ar administracinį teisės pažeidimą, liudijimas teisme ir pan. Taip pat viešąją tvarką trikdančių, svetimą turtą gadinančių asmenų perspėjimas, bandymas užkirsti kelią tolesniam nusikalstamų veikų darymui, ėmimasis priemonių, kad nusikalstamas veikas padarę asmenys būtų nustatyti ir perduoti teisėsaugos pareigūnams, neabejotinai vertintini kaip piliečio pareigų vykdymas BK nuostatų prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2012). Atkreiptinas dėmesys, jog ne bet koks parodymų davimas teisme ar ikiteisminio tyrimo įstaigoje yra pripažįstamas pilietinės pareigos vykdymu. Pažymėtina, jog Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas G. D., J. P. ir V. Ž. atžvilgiu dėl galimai jų veikiant bendrininkų grupėje padarytos nusikalstamos veikos dėl asmens pagrobimo. G. D. šiame tyrime nebuvo liudytojas, duodantis įtariamiesiems nepalankius parodymus, priešingai, jis pats buvo įtariamuoju ir davė parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Pareigos duoti parodymų jis neturėjo, galėjo atsisakyti tai daryti, todėl prisipažinimas kartu su bendrininkais padarius nusikaltimą negali būti laikoma pilietinės pareigos vykdymu. Nenustačius J. P. veiką kvalifikuojančio požymio, jo padaryta nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, atitinkamai mažinamas nuteistajam paskirtas laisvės atėmimo bausmės dydis.

Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, jog apeliantui į paskirtą bausmės laiką nebuvo įskaitytas suėmimo laikas nuo jo sulaikymo užsienio valstybėje momento iki perdavimo pagal ekstradiciją Lietuvos Respublikai, t. y. nuo 2013-06-23 iki 2013-08-30. Šį teiginį apeliacinės instancijos teismas atmeta. Skiriant J. P. galutinę bausmę, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtoji bausmė buvo subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2014-10-09 nuosprendžiu paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu. O minėtu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu ir buvo įskaitytas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2013 m. birželio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. Todėl pakartotinai įskaityti šio laikotarpio nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo J. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nukentėjusiojo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendį pakeisti:

J. P. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2014-05-16 nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-10-09 nuosprendžiu paskirta 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinę bausmę J. P. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime – suėmime išbūtą laiką nuo 2013-08-30 iki 2013-12-19.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., į bausmės laiką įskaityti bausmę, iš dalies atliktą pagal Panevėžio apygardos teismo 2014-05-16 nuosprendį ir Lietuvos Apeliacinio teismo 2014-10-09 nuosprendį.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinimo formuluotę „veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.