Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus pareiškėjo V. J. (toliau tekste - pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 14 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo skundas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste - VPK) Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko V. J. bei kitų asmenų galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., 167 str. 1 d. V. J. pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 str. 1 d., 167 str. 1 d., 300 str. 1 d.

Vilniaus apygardos prokuratūroje 2012 m. lapkričio 14 d. buvo gautas įtariamojo V. J. prašymas kreiptis į Policijos departamentą ir išreikalauti visus duomenis apie Policijos departamento ir jam pavaldžių institucijų pareigūnų nusižengimus, kuomet neteisėtai buvo renkami duomenys apie privatų asmens gyvenimą bei jiems pritaikytą atsakomybę, bei ištyrus ir įvertinus prie šio prašymo pridėtus rašytinius duomenis bei prašomus išreikalauti dokumentus, ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu nutraukti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė (toliau - prokurorė), susipažinusi su ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos duomenimis ir įtariamojo V. J. prašymu, 2012 m. lapkričio 28 d. priėmė nutarimą atmesti prašymą išreikalauti duomenis bei nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras (toliau - aukštesnysis prokuroras) 2012 m. gruodžio 13 d. priėmė nutarimą pareiškėjo skundą atmesti. Aukštesnysis prokuroras konstatavo, kad kitų asmenų atžvilgiu priimti sprendimai dėl jų padarytų veikų neturi prezumpcinės galios vertinant V. J. atliktus veiksmus. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas byloje yra nebaigtas, neatlikti visi būtini procesiniai veiksmai, todėl įtariamojo V. J. prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą šioje tyrimo stadijoje negali būt tenkinamas.

Nesutikdamas su aukštesniojo prokuroro nutarimu, pareiškėjas pateikė skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2013 m. sausio 14 d. Nutartimi jį atmetė. Savo sprendimą žemesnės instancijos teismas motyvavo tuo, kad nenustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 212 str. pagrindai nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl pareiškėjo pateiktus argumentus prokurorai pagrįstai vertino kaip nesudarančius pagrindo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Žemesnės instancijos teismas pažymėjo, kad aukštesnysis prokuroras skundžiamame nutarime teisingai nurodė, jog kitų asmenų atžvilgiu priimti sprendimai dėl jų padarytų veikų neturi prezumpcinės galios vertinant V. J. atliktus veiksmus, nes, ar asmens padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos požymius, kiekvienu atveju vertinama individualiai, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes.

Skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, priimdamas skundžiamą nutartį, tik formaliai pacitavo Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d., Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d., Lietuvos Respublikos BPK 212 str. ir 214 str. nuostatas, tačiau netgi ir tų pacituotų nuostatų tinkamai netaikė, priimdamas skundžiamą nutartį, ikiteisminio tyrimo teisėjas neskyrė pakankamai dėmesio pareiškėjos skundo motyvams ir argumentams.

Pareiškėjo vertinimu, skundžiamos nutarties motyvai rodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas toleruoja lygybės prieš įstatymą principo pažeidimą, kas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., nei Lietuvos Respublikos BPK 6 str. 2 ir 3 d. pažeidimas. Kadangi iš pareiškėjo pridėtų prie skundo rašytinių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad kitų asmenų analogiškos veikos buvo traktuojamos visiškai skirtingai, nei tos veikos, kurios yra inkriminuotos pareiškėjui kaip baudžiamojo persekiojimo pagrindas (nepaisant to, kad jis kaltės nepripažįstu), tai ikiteisminio tyrimo teisėjas, lygiai kaip ir ikiteisminį tyrimą organizuojanti ir kontroliuojanti prokurorė bei aukštesnysis prokuroras, privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. nuostatą „kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas" bei Lietuvos Respublikos BPK 6 str. 2 ir 3 d., taip pat Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. Pareiškėjo vertinimu, nei įstatymo leidėjas, nei teismų praktika, nei juo labiau, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos (toliau tekste - EŽTK) 7 str. 1 d. neleidžia prokurorui laisvai rinktis, kokius asmenis persekioti baudžiamojo proceso tvarka, o kokių asmenų nepersekioti, taikant jų atžvilgiu kitas teisinės atsakomybės formas ar visai netaikyti jokios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo teisėjas taip pat neturėtų šalintis pareigos reaguoti į esminius asmens teisių ir laisvių suvaržymus, kokie yra padaryti pareiškėjo atžvilgiu, o skundžiamos nutarties priėmimas yra neleistinos prokurorinės praktikos toleravimas.

Ikiteisminio tyrimo teisėjas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo skundo motyvo, susieto su EŽTK 7 str., kuris nustato, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Nors Europos žmogaus teisių teismo formuojamoje praktikoje profesinės drausmės procesai ir tokios bylos priskiriamos civiliniam aspektui neperžengiant administracinės srities ribų (žr. Albert and Le Compte v. Belgium. 1983-02-10 A serija Nr.58, ir Moullet v. France, Nr.27521/04, 2007-09-13). Pareiškėjo vertinimu, jo pridedamais rašytiniais dokumentais įrodyta, kad tokios praktikos kitų asmenų atžvilgiu laikosi ikiteisminio tyrimo įstaigos bei prokuratūra. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. spalio 20 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-267/2011 pateikti išaiškinimai, kad nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), pareiškėjo vertinimu, turėjo būti taikomi ir ikiteisminio tyrimo metu, priimant skundžiamą nutartį, kas padaryta nebuvo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo gynėjas prašė tenkinti skundą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas paliktinas nenagrinėtu.

Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos, įtariamasis V. J. Lietuvos Respublikos BPK 21 str. 4 d., 95 str., 97 str. pagrindu 2012 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos prokurorę su prašymu išreikalauti rašytinius duomenis bei nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas įtariamojo prašymas Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 178 str. ir 63 str. nuostatomis, buvo atmestas. Įtariamasis šį prokurorės nutarimą apskundė aukštesniajam prokurorui, kuris Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 63 ir 64 str. nuostatomis, taip pat atmetė įtariamojo skundą. Kaip matyti iš įtariamojo skundo žemesnės instancijos teismui turinio, teikdamas skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros aukštesniojo prokuroro 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimo, jis taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 64 str. nuostatomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 64 str. 6 d. nuostatomis, ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas, priimtas šio straipsnio nustatyta tvarka, yra galutinis ir neskundžiamas, išskyrus atvejus, kai BPK numato jo apskundimo galimybę. Šiuo konkrečiu atveju, Lietuvos Respublikos BPK tokios galimybės nenumato. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, žemesnės instancijos teismas, priimdamas 2013 m. sausio 14 d. nutartį, be pagrindo vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 214 str. nuostatomis, nes nagrinėjamu atveju, ikiteisminis tyrimas nebuvo nutrauktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 212 str. numatyta tvarka. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, žemesnės instancijos teismas, nagrinėdamas įtariamojo skundą ir priimdamas procesinį sprendimą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos BPK 64 straipsnio 6 dalimi ir skundžiamoje nutartyje nurodyti, jog minėta nutartis yra galutinė ir neskundžiama, o ne nustatyti 7 dienų apskundimo terminą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos BPK 214 str.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi galimybės pasisakyti dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, taip pat ir dėl skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, todėl pareiškėjo skundas paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo V. J. skundą palikti nenagrinėtą.