- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- 1A-299-966/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24781-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis, Danguolė Šiugždinytė, Jurga Vasiliauskienė
- Kaltinamasis
- R. Ž.
- Advokatai
- Regina Majauskienė
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Paštuolio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Laimos Bereikaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
D. Č. civilinis ieškinys dėl 3016,34 Eur žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. Ž. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kai ji buvo kaltinama tuo, kad 2018 m. gegužės 26 d. apie 12.00 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto metu stumdė nukentėjusią D. Č. ir tyčia vieną kartą moliniu puodeliu sudavė nukentėjusiai D. Č. į veidą, tokiu būdu jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva smakre, abiejuose žastuose, dilbiuose, kairiame rieše.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl neatsargumo, o BK atsakomybė už tokią veiką nenumatyta. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuo, kad pati kaltinamoji R. Ž. neigė panaudojusi tyčinius veiksmus, nurodė, jog gindamasi gal ir galėjo suduoti nukentėjusiai D. Č. rankoje turėtu moliniu puodeliu. Toks kaltinamosios veiksmas pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip savisaugos gynybos gestas, o ne tyčinis veiksmas. Teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta įrodymų, pakankamų pripažinti, kad kaltinamoji turėjo tyčią sužaloti ar sukelti nukentėjusiai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Laima Bereikaitė prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. Ž. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti ją 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose ir nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per du mėnesius išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ir nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš R. Ž. priteisti nukentėjusiajai 16,34 Eur turtinei ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
3.1. Skunde prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino surinktų įrodymų visumos, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes. Teismas, neteisingai įvertindamas nukentėjusiosios parodymus bei nevertindamas nukentėjusiosios parodymus patvirtinančių kitų duomenų, nenustatydamas svarbių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Tai lėmė nepagrįsto ir neteisingo sprendimo priėmimą.
3.2. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji D. Č. nurodė, kad tarp jos ir R. Ž. kilo konfliktas, jos pradėjo stumdytis, R. Ž. pirma trenkė nukentėjusiajai į veidą moliniu puodeliu, tada nukentėjusioji papurškė į akis dujų. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad R. Ž. atėjo į jos teritoriją. Šie nukentėjusiosios parodymai į nuosprendį ne tik neįrašyti, bet ir neaptarti. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad R. Ž. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi. R. Ž. teisme nurodė, kad ji D. Č. dar buvo tampoma po kiemą, nors ikiteisminio tyrimo metu šių aplinkybių nebuvo nurodžiusi. Taip pat vertintini kritiškai R. Ž. parodymai, kad sužalojimai D. Č. ant rankų galėjo atsirasti dėl to, kad pastarajai ją laikant suėmus už krūtinės ir papurškus dujų, ji mosikavosi rankomis, bandė išsilaisvinti iš D. Č. rankų, todėl galėjo netyčia suduoti moliniu puodeliu nukentėjusiajai per veidą, kadangi po dujų papurškimo asmuo būna bejėgis. D. Č. konstatuotos poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose, dilbiuose ir kairiame rieše patvirtina, kad pirmiau R. Ž. ir D. Č. stumdėsi, o tik po to D. Č. panaudojo dujų balionėlį.
3.3. Skunde teigiama, kad teismas visiškai nevertino Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus garso įrašo apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės, kad D. Č. pranešė, kad jai buvo suduota moliniu puodeliu ir ji su kaimyne apsistumdė. Nuosprendyje tik nurodyta, kad skambinant nukentėjusiosios pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas ne į sužalojimus, o į įvykusį kivirčą.
Atsiliepimas
4. Išteisintosios R. Ž. atsiliepime prašoma Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Laimos Bereikaitės skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendį. Išteisintoji nurodo, kad prokurorės skundas nėra teisiškai pagrįstas, nenurodomi realūs nuosprendžio apskundimo pagrindai, o skundo motyvai nėra aiškūs teisine prasme. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visapusiškai, išsamiai ir nešališkai ištyrė surinktus įrodymus, vertino ne atskirus įrodymus, kaip prašo vertinti prokurorė, o jų visetą, jais grindė savo išvadas ir pagrįstai visas abejones ir neaiškumus vertino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Atsiliepime taip pat teigiama, kad byloje išteisintosios kaltė buvo grindžiama vien tik nukentėjusiosios prieštaringais parodymais, o kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių kaltę nėra. Tai, kad nukentėjo būtent išteisintoji, patvirtino ir į įvykio vietą pirmieji atvykę policijos pareigūnai bei išteisintosios sūnus, kurie byloje buvo apklausti liudytojais, o D. Č. dar ilgai svarstė, ar rašysianti pareiškimą. Nurodo, kad prokurorė savo skunde analizuoja objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, tačiau neanalizavo tyčios klausimo. Išteisintoji veikė išimtinai tik gindamasi, o ne siekdama sukelti neigiamus padarinius D. Č.. Priešingų įrodymų byloje nėra.
Šalies argumentai
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir R. Ž. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Išteisintoji ir jos gynėja apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.
6. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Laimos Bareikaitės apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliaciniame skunde keliamas R. Ž. išteisinimo pagrįstumo klausimas. Prokurorės įsitikinimu pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl R. Ž. kaltės. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, BPK 320 straipsnyje įtvirtintas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundo ribose.
8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami daryti kategorišką ir abejonių nekeliančią išvadą, kad R. Ž., suduodama moliniu puodeliu vieną kartą nukentėjusiajai į smakrą, tai darė tyčia. Nenustatęs subjektyviojo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tyčios, teismas dėl šios veikos R. Ž. išteisino.
9. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi prokurorės apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad nuosprendyje nurodyti R. Ž. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį motyvai yra BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkančio įrodymų vertinimo proceso rezultatas, kuris, priešingai, negu tvirtinama apeliaciniame skunde, yra teisingas.
10. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje, kurio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymima ir tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms. Todėl vien tik proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir manymas, kad įrodymai privalėjo būti įvertinti kitaip, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK reikalavimus.
11. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Taigi, net jei asmens veiksmai formaliai atitinka objektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius (mušant ar kitaip smurtaujant asmeniu sukeliamas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata), asmens veiksmuose nesant tyčios elemento baudžiamoji atsakomybė pagal aptariamą BK straipsnį negalima. Skundžiamame Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad analizuojamoje situacijoje R. Ž. veiksmuose nenustatytas subjektyvusis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – tyčia. Nesutikti su tokia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
12. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. Ž. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (kaltinamosios R. Ž., nukentėjusiosios D. Č. parodymais, liudytojų G. G., E. S., L. Ž., E. K. paaiškinimais, specialisto išvada, eksperto L. G. paaiškinimais, kita rašytine bylos medžiaga), tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, padarė pagrįstą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad nežymus sveikatos sutrikdymas D. Č. padarytas dėl neatsargumo, o už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nekyla.
13. Prokurorės skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nukentėjusiosios D. Č. parodymus, nevertino kitų, jos parodymus patvirtinančių įrodymų, tačiau nuosprendžio turinys tokius teiginius paneigia. Pirmosios instancijos teismas D. Č. parodymų apie tai, kad R. Ž. jai puodeliu sudavė tyčia, išteisintajai šią aplinkybę kategoriškai neigiant ir nesant jokių kitų nuketėjusiosios versiją patvirtinančių įrodymų, pagrįstai nelaikė pakankamu pagrindu R. Ž. pripažinti kalta dėl aptariamo nusikaltimo padarymo. Išteisintosios R. Ž. veiksmus vertinant BK 140 straipsnio 1 dalies kontekste svarbu tai, kad ji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė rankoje laikytu moliniu puodeliu vieną kartą galėjusi suduoti D. Č. į smakrą. Tačiau kategoriškai neigė šį veiksmą atlikusi tyčia. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama priešingai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei byloje surinkti duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas R. Ž., nei pati įvykio situacija, R. Ž. atliktų veiksmų pobūdis, kitos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti, kad išteisintoji veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
14. Nukentėjusioji D. Č., nors iš pradžių tvirtino, kad R. Ž. jai iš karto sudavė rankoje laikytu puodeliu, tačiau jos parodymai nėra nuoseklūs, vėliau posėdžio metu ji vis tik pripažino, kad tarp jų iš pradžių įvyko žodinis konfliktas dėl gėlių laistymo, ji varė R. Ž. iš savo kiemo, jos apsistumdė, susikibo, nukentėjusioji nurodė, kad R. Ž. paliepta nėjo iš jos kiemo dalies, todėl ji, nežinodama, kaip apsiginti, stūmė R. Ž. (1 t., b. l. 119, 120). Tokie nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad artimo fizinio kontakto iniciatorė vis dėlto buvo pati nukentėjusioji D. Č., ir niekaip nepaneigia išteisintosios R. Ž. parodymų, kad ji galėjo netyčia suduoti nukentėjusiajai bei aplinkybių, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai abiejuose žastuose, dilbiuose, kairiame rieše, galėjo atsirasti ne R. Ž. puolant nukentėjusiąją, o nukentėjusiajai pačiai stumiant R. Ž. iš savo sklypo dalies. Liudytojas L. Ž. nurodė, kad nors įvykio nematė, R. Ž. pasakojo, kad gynėsi rankomis nuo D. Č. purškiamų dujų. Taip pat nurodė, kad tarp R. Ž. ir D. Č. yra nesutarimai dėl nepadalintos žemės (1 t., b. l. 131, 132). Liudytojai G. G. ir E. S. parodė, kad iš konflikte dalyvavusių asmenų paaiškinimų suprato, jog įvyko konfliktas dėl žemės ribų, gėlių, konflikte dalyvavę asmenys apsistumdė, viena trenkė puodeliu, kita papurškė dujas (1 t., b. l. 118, 119, 137, 138). Konfliktišką išteisintosios ir nukentėjusiosios santykių pobūdį įvardino ir liudytoja E. K., kuri teigė, kad konfliktai vyksta dažnai, paprastai konfliktiškai nusiteikusi yra D. Č. (1 t., b. l. 132). Aplinkybę, kad įvyko konfliktas dėl teritorijos, gėlių, patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pateikti įrašai, kurių apžiūra užfiksuota objektų apžiūros protokoluose (1 t., b. l. 25, 26, 29, 30). Nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas specialisto išvadoje (1 t. b. l. 43).
15. Šių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad konfliktas dėl žemės ribų, gėlių laistymo tarp R. Ž. ir D. Č. iš tikrųjų įvyko, jos apsistumdė. Taip pat nustatyta ir tai, kad R. Ž. sudavė rankoje laikytu puodeliu D. Č. į veidą, nukentėjusiajai dėl patirtų sužalojimu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tačiau šių aplinkybių nepakanka R. Ž. pripažinti kaltą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Prokurorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išteisinimo motyvais, skunde akcentuoja aplinkybes, iš esmės susijusias su objektyviaisiais BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiais, t. y. akcentuoja R. Ž. smūgio puodeliu faktą ir tokiais veiksmais sukeltus padarinius – nežymų D. Č. sveikatos sutrikdymą. Tačiau skunde nepateikiama jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl tyčios nebuvimo R. Ž. veiksmuose. Teisėjų kolegijos nuomone, nuoseklūs R. Ž. parodymai apie tai, kad ji suduoti puodeliu nukentėjusiajai galėjo netyčia, tai, kad smūgis puodeliu buvo vienkartinis veiksmas, išteisintosios atliktas jai ir D. Č. stumdantis (grumiantis), pačios nukentėjusiosios parodymai, kuriuose ji neneigė apsistumdymo su išteisintąja fakto, ir kurie parodo, kad būtent nukentėjusioji buvo susistumdymo iniciatorė, įrodo, kad R. Ž. atliktų veiksmų, kaip neatsargių, vertinimas yra teisingas ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštarauja.
16. Nepagrįsti ir nuosprendžio turiniui prieštaraujantys yra apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas į nuosprendį neįrašė nukentėjusiosios parodymų (išteisintoji ir nukentėjusioji pradėjo stumdytis, išteisintoji trenkė puodeliu, tada nukentėjusioji papurškė dujas; būtent išteisintoji atėjo į nukentėjusiosios teritoriją) ir jų nevertino, taip pat nevertino duomenų iš Bendrojo pagalbos centro. Išteisinamajame nuosprendyje D. Č. parodymai išsamiai aprašyti (1 t., b. l. 146) ir įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste (1 t., b. l. 148). Taip pat, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertintas ir D. Č. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi turinys (1 t., b. l. 148). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su prokurorės teiginiais dėl išteisintosios parodymų, kaip nenuoseklių ir prieštaringų, vertinimo. Kaip minėta, R. Ž. viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių buvo nuosekli, t. y. viso proceso metu tvirtino, kad įvykus susistumdymui su D. Č. ji netyčia galėjo suduoti nukentėjusiajai rankoje laikytu moliniu puodeliu, tačiau sužaloti nukentėjusiosios nenorėjo. Vien tik prokurorės akcentuojama aplinkybė, kad teisme išteisintoji nurodė buvusi tampoma D. Č. po kiemą, jos parodymų nenuoseklumo ar prieštaringumo nerodo. Pagrindu kritiškai vertinti R. Ž. parodymus, kad puodeliu ji galėjo suduoti po dujų panaudojimo, nelaikytinas ir prokurorės teiginys, kad asmuo, prieš kurį panaudojamos dujos, tampa bejėgis ir jokių veiksmų (mosikuoti rankomis, suduoti puodeliu) atlikti nebegali. Šis prokurorės teiginys yra jokiais objektyviais įrodymais neparemta prielaida, kuri pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir šio vertinimo pagrindu padarytų išvadų nepaneigia.
17. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas R. Ž. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik R. Ž. atliktus veiksmus bei D. Č. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Šiuo atveju pagal teismo byloje nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes tinkamai įvertinti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos požymiai, atsižvelgiant ir į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo ir jos šiuo atveju buvo įvertintos tinkamai. Prokurorės apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas atskirais skirtingų įrodymų šaltinių fragmentais (atskiromis nukentėjusiosios ir išteisintosios parodymų frazėmis, pokalbių su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi fragmentais), kurie pirmosios instancijos teismo išvadų, pagrįstų įrodymų visumos vertinimu, nepaneigia.
18. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes. Išteisinimo pagrindas skundžiamame nuosprendyje nurodytas teisingai, šio pagrindo buvimas išsamiai argumentuotas. Atsižvelgiant į tai Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendis laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti ir priimti naują nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Laimos Bereikaitės apeliacinį skundą atmesti.