- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-08
- Bylos Nr.
- 2A-644/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- J. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- A. K.
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-575-623/2008, pagal ieškovo J. A. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dalyvaujant trečiajam asmeniui A. K. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas J. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydamas priteisti iš atsakovo 531 651, 47 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ūkinis teismas 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr.1-370/1997, iš atsakovo AB „Nemenčinė“ ieškovo J. A. individualios įmonės „AJS“ naudai priteisė 2 726 Lt įsiskolinimą už suteiktas paslaugas ir 1 653,77 Lt delspinigių. Šio sprendimo pagrindu 1997 m. spalio 17 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris 1997 m. spalio 23 d. buvo pateiktas vykdyti antstolių kontorai prie Vilniaus rajono apylinkės teismo. Dėl teismo antstolio neveikimo minėta suma iki šios dienos nėra išieškota, tuo J. A. padarant didelių finansinių nuostolių bei suluošinant jo sveikatą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad civilinė atsakomybė galima tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, o ieškovas neįvardino jokių neteisėtų antstolio veiksmų ir ieškiniu pareikštus reikalavimus grindė 1997 m. rugsėjo 30 d. LR Ūkinio teismo sprendimo neįvykdymu. Teismas, nustatę, kad vykdomoji bylą 2006 m. gruodžio 22 d. buvo sunaikinta pasibaigus saugojimo terminui, nurodė, jog apie antstolio veiksmų neteisėtumą galima būtų spręsti tik iš paties ieškovo paaiškinimų apie teismo sprendimo vykdymo eigą. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog LR Ūkinio teismo 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimas nebuvo įvykdytas dėl objektyvių priežasčių – AB „Nemenčinė“ nemokumo ir jos turto nepardavimo bei paties ieškovo atsisakymo paimti neparduotą turtą galiojusio LR CPK 437 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, jog toks Ūkinio teismo sprendimo neįvykdymas negali būti susijęs priežastiniu ryšiu su ieškovui galimai neigiamas pasekmes sukėlusiais piniginių sumų išieškojimais iš paties ieškovo J. A. išieškotojams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ar Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas taip pat sprendė, jog ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp 1997 m. rugsėjo 30 d. LR Ūkinio teismo sprendimo neįvykdymo ir ieškovui atsiradusių sveikatos sutrikimų bei neturtinės žalos atsiradimo. Teismas nurodė, kad teismo sprendimo vykdymo metu galiojusio LR CPK 393 straipsnio 2 dalis įpareigojo išieškotoją būti aktyviu vykdymo proceso dalyviu ir padėti teismo antstoliui greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą, o LR CPK 472 straipsnis suteikė teisę išieškotojui skųsti teismo antstolio veiksmus ar neveikimą. Tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie savo dalyvavimą vykdymo procese.
Šalies argumentai
Ieškovas J. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimą ir nauju sprendimu tenkinti jo ieškinio reikalavimus: priteisti iš valstybės 81654,47 Lt turtinės, 100 000 Lt moralinės ir 350 000 Lt sveikatai padarytos žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tas pačias faktines aplinkybes, kuriomis grindė ieškinio reikalavimus. Nurodo, jog LR Ūkinio teismo 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimu iš AB „Nemenčinė“ jo individualios įmonės „AJS“ naudai buvo priteistas 2 726 Lt įsiskolinimas už suteiktas paslaugas ir 1653,77 Lt delspinigių, nors faktiškai įsiskolinimas sudarė 8 221 Lt. 1997 m. rugsėjo 30 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris buvo perduotas vykdyti antstolių kontorai prie Vilniaus rajono apylinkės teismo. Kadangi LR Ūkinio teismo 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimas iki šiol nėra įvykdytas dėl valstybės kaltės, ieškovui padarytą turtinę žalą sudaro 4379,77 Lt priteista ir neišieškota AB „Nemenčinė“ įsiskolinimo suma ir 0,5 proc. delspinigių, skaičiuojant juos už kiekvieną dieną nuo priteistos sumos (77271,70 Lt). Nurodo, jog VSDF valdybos Vilniaus miesto skyriaus 1998 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 986 buvo nuspręsta išieškoti iš jo 1722 Lt nesumokėtų privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų. 2004 m. kovo 1 d. raginimu Nr. 5037 jis buvo raginamas sumokėti 2104 Lt įsiskolinimą, tame tarpe 891 Lt delspinigių. Vykdant šį VSDF valdybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimą, jo atžvilgiu buvo pradėti priverstinio vykdymo veiksmai, areštuojant jo pinigines lėšas 3150,66 Lt sumai, iš kurių 1046,66 Lt sudarė vykdymo išlaidos. Apeliantas nurodo, jog jis tuo metu niekur nedirbo ir neturėjo jokių pajamų, nes teismuose turėjo rūpintis pinigų atgavimu, o įmonės negalėjo išregistruoti, kadangi nebūtų atgavęs priteistos pinigų sumos. Be to, pačiame VSDF valdybos Vilniaus miesto skyriaus 1999 m. sausio 15 d. rašte Nr. 06-261 nurodyta, kad individualių įmonių savininkai gali valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėti, jeigu yra valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, t.y. gauna iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų senatvės, invalidumo pensiją. Susidariusi situacija, kai dėl valstybės kaltės nėra išieškoma jam teismo sprendimu priteista pinigų suma, o jo atžvilgiu yra vykdomas priverstinis išieškojimas, lėmė jo sveikatos pablogėjimą, dėl ko jis tapo visiškos negalios invalidas. Kadangi vienintelis jo pajamų šaltinis yra invalidumo pensija, išieškojimo nukreipimas į šias pajamas prieštarauja LR Konstitucijos 46, 52 ir 53 straipsniuose įtvirtintiems principams. Pati SODRA, būdama invalidumo pensijos mokėtoja, savo piniginių reikalavimų patenkinimą gauna būtent iš šios pensijos. Tai prieštarauja socialinio drausimo paskirčiai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime išdėsto argumentus, kuriais rėmėsi teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis LR CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LR CPK 329 str.).
Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Nagrinėjamu atveju ieškovui J. A. siekiant turtinės ir neturinės žalos atlyginimo, byloje yra kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos atsakomybės už valstybės pareigūno – teismo antstolio – netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą, vykdant teismo sprendimą.
Pažymėtina, jog vykdymo proceso tikslas – teisės aktų nustatyta tvarka surasti skolininko turtą, jį areštuoti, realizuoti ir, gavus pinigus, juos išmokėti išieškotojui. Vykdymo procese materialinės vertybės nekuriamos. Taigi vykdymo proceso sėkmė iš esmės priklauso ne tik nuo tinkamai atliktų teismo antstolio procedūrų, bet ir nuo to, ar yra skolininko turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Sprendžiant ginčą dėl Lietuvos Respublikos, kaip atsakovo, atsakomybės už teismo sprendimo neįvykdymą, nagrinėtina tik tai, kiek teismo antstolis, kaip valstybės pareigūnas (iki 2003 m. sausio 1 d., t.y. ginčo teisinių santykių susiklostymo metu, teismo antstoliai buvo valstybės pareigūnai), netinkamai atliko savo pareigas.
Apeliantas J. A. konkrečiai nenurodo, kokių veiksmų neatliko teismo antstolis, vykdydamas Lietuvos Respublikos ūkinio teismo 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr.1-370/1997. Tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad minėtas teismo sprendimas buvo gautas Teismo antstolių kontoroje prie Vilniaus rajono apylinkės teismo ir buvo atliekami vykdymo veiksmai.
Iš vykdomojo rašto kopijos matyti, kad Ūkinio teismo sprendimas įsiteisėjo 1997 m. spalio 15 d. ir jau 1997 m. spalio 23 d. jis buvo gautas Teismo antstolių kontoroje prie Vilniaus rajono apylinkės teismo tam, kad būtų pradėti vykdymo veiksmai (b.l. 14). Toks vykdomojo rašto išdavimas ir jo pateikimas vykdyti teismo antstolių kontorai atitiko tuo metu galiojusio 1964 m. LR CPK 375 straipsnio reikalavimus. Iš ieškovo pateiktų teismo antstolio pranešimų matyti, kad tuo pat metu kartu su ieškovo pateiktu vykdomuoju raštu, teismo antstolis vykdė išieškojimus iš skolininko AB „Nemenčinė“ ir kitų dešimties išieškotojų naudai ( b.l. 103-107). Ieškovui, kaip individualios įmonės „AJS“ savininkui, 1998 m. rugsėjo 28 d. ir 1999 m. lapkričio 5 d. pasiūlymais teismo antstolis siūlė paimti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį skolininko turtą, tačiau išieškotojas nesutiko. Tokie antstolio siūlymai rodo, kad vykdomojoje byloje buvo areštuotas skolininko turtas ir jį bandoma realizuoti parduodant iš varžytynių, tačiau norinčių pirkti šį turtą neatsirado. Šie antstolio veiksmai atitiko 1964 m. LR CPK 423, 434 straipsnių reikalavimus.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas nenurodė jokio skolininko turto ar pajamų, į kurias teismo antstolis būtų galėjęs nukreipti išieškojimą, tačiau to nepadarė. Iš skolininko balanso (prijungta civ. byla 2-297/03, b.l. 8-14) matyti, kad skolininkas 1998 m. dirbo nuostolingai. Iš nutarties iškelti bankroto bylą (prijungta civ. byla 2-297/03, b.l. 56-57) matyti, kad AB „Nemenčinė“ įsiskolinimas vien tik VMI ir Socialinio draudimo fondui siekė beveik 2,9 mln. litų. 2000 m. liepos 18 d. nutartimi iškėlus skolininkui bankroto bylą, teismo antstolis 2000 m. rugpjūčio 31 d. vykdomąjį raštą perdavė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (b.l. 17) (1964 m. LR CPK 396 str. 1 d. 8 p.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismo antstolis, vykdydamas vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo išieškotojo J. A. individualios įmonės „AJS“ naudai, surado ir areštavo skolininko AB „Nemenčinė“ turtą, atliko 1964 m. LR CPK nustatytus procesinius veiksmus šiam turtui realizuoti, o, nepavykus jo realizuoti, siūlė jį perimti išieškotojui J. A. vykdomojoje byloje. Vertinant šiuos antstolio veiksmus, nėra pagrindo teigti, kad jie buvo neteisėti ir pažeidė 1964 m. LR CPK reikalavimus. Įvykdyti Lietuvos Respublikos ūkinio teismo 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr.1-370/1997, nepavyko dėl didelių skolininko AB „Nemenčinė“ įsiskolinimų, turėto turto nelikvidumo bei pradėtos bankroto procedūros, nutraukusios antstolio procesinius veiksmus.
Apelianto J. A. nurodytos aplinkybės dėl skolos iš jo išieškojimo pagal VSDF valdybos Vilniaus miesto skyriaus 1998 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 986, nėra susijusios su ieškovo nurodytais teismo antstolio neteisėtais veiksmais, už kuriuos prašoma priteisti žalos atlyginimą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos 2008 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.