- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-05-06
- Bylos Nr.
- 2A-412-302/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Neringa Švedienė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei V. M. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB “Lietuvos draudimas” kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės V. M. jo naudai 1 125 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2003-04-01 jis su A. M. sudarė transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Draudimo sutartimi buvo apdrausta automobilio Peugeot-309, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų ir teisėtų valdytojų civilinė atsakomybė. 2004-02-19 autoįvykio metu buvo apgadintas automobilis Honda Civic, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) kurio savininkė yra A. J. . Autoįvykio kaltininke buvo pripažinta atsakovė V. M. , pažeidusi KET 153 p. reikalavimus. Autoįvykio metu apgadinto automobilio padarytai žalai atlyginti ieškovas išmokėjo 1 125 Lt draudimo išmoką. Ieškinio senaties ieškovas nepraleido, nes reikalavimas nagrinėjamoje byloje yra kilęs ne dėl draudimo teisinių santykių, bet dėl žalos padarymo fakto, už kurį atsakingas žalą padaręs asmuo, todėl šiuo atveju yra taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, t.y. nuo tos dienos, kai draudikas iki galo išmokėjo draudimo išmoką ir perėmė teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo asmens. Žala atlyginta 2004-04-30, ieškinys teismui pateiktas 2007-03-07. Nurodė, kad atsakovė šioje byloje yra tinkama šalis.
Atsakovė V. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams yra nustatytas sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas, taip pat 3 metų ieškinio senaties terminas nustatytas reikalavimams dėl patirtos žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2004-06-03 pretenzijoje bei ieškinyje yra nurodytas ne jos, o nukentėjusiojo adresas. Apie ieškovo reikalavimą sumokėti 1 125 Lt draudimo išmoką ji sužinojo tik 2007-04-25, kai gavo pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo. Be to, draudimo išmoka buvo išmokėta apgadinto automobilio savininkei A. J. . Iš pateiktų dokumentų nėra aišku, ar draudimo išmoka išmokėta tinkamam asmeniui. Atsakovu ieškinyje turi būti A. M. , o ne ji, nes jokių sutarčių su ieškovu nesudarinėjusi, todėl ir atgręžtinis reikalavimas neturėtų būti nukreiptas į ją. Ieškovas gavęs draudimo įmokas iš A. M. , reikalauja žalos atlyginimo iš jos, kaip trečiojo asmens. Atsakovė nesutiko su padarytos žalos dydžiu, nes išanalizavus išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę ir remiantis 2004-02-23 pateikta atliktų remonto darbų sąmata, buvo tikslinga remontuoti transporto priemonę, o žalos dydis neturėtų būti didesnis nei 858,80 Lt.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės V. M. ieškovo naudai 1 125 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas, nustatęs, jog automobilio Peugeot-309, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) kurį eismo įvykio metu vairavo atsakovė, draudėjas yra A. M. , pensininkas, kuriam pagal minėto įstatymo 15 str. 2 d. 3 p. priklauso mažinti draudimo įmoką 40 procentų, o byloje nėra duomenų, kad draudėjas ar pati apdraustoji būtų pranešę draudikui apie padidėjusią draudimo riziką, todėl tokios draudimo sutarties draudimo apsauga galėjo naudotis tik draudėjas A. M. , o ne atsakovė, laikė, jog V. M. yra tinkama atsakovė byloje. Teismas taip pat nurodė, jog ieškinio pagrįstumui reikšmės neturi tai, kad atsakovė nebuvo sudariusi jokių sutarčių su ieškovu, nes ginčas yra kilęs dėl žalos padarymo bei atlyginimo fakto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad ieškovo pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo regreso tvarka yra taikytina CK 1.125 str. 8 d., nes ginčas byloje yra kilęs dėl reikalavimo, atsiradusio iš regresinių prievolių įvykdymo (CK 6.280 str. 1 d.). Teismas konstatavo, jog trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi skaičiuojant terminą nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, kuriuo yra laikytina 2004-04-30, kai ieškovas išmokėjo nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, ieškinys teisme yra registruotas 2007-03-09. Teismas nurodė, jog ieškovas pagrįstai ir teisėtai išmokėjo draudimo išmoką automobilio savininkei.
Šalies argumentai
Atsakovė V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2007-11-20 teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, todėl turi būti panaikintas. Nurodo, jog teismas iš esmės suklydo taikydamas aktualios bylai redakcijos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normas, netinkamai įvertino faktinius duomenis aiškindamas ir taikydamas šį įstatymą.
Faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovas, sudaręs draudimo sutartį, gavęs iš transporto priemonės draudėjo A. M. draudimo įmoką, prisiėmė draudimo riziką, todėl žalos atlyginimo dėl patirto eismo įvykio turi teisę reikalauti tik įstatymo tiksliai nustatytais atvejais.
Kadangi draudimo sutartimi A. M. įstatymo nustatyta tvarka apdraudė nuosavybės teise valdomą transporto priemonę, sumokėjo draudimo įmoką, todėl draudikas nepagrįstai reikalauja šia transporto priemone padarytos žalos atlyginimo. Konstatavus, jog A. M. kaip draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, reiktų spręsti draudėjo atsakomybės klausimą. Tačiau teismas neįvertino susiklosčiusių draudimo sutartinių santykių esmės, draudimo sutarties sudarymo tikslo, todėl netinkamai pritaikė įstatymo normas.\
Teismas neįvertino to, jog atsakovei nurodyta transporto priemonė buvo perduota valdyti transporto priemonės savininko, tokiu būdu ji buvo teisėta šios transporto priemonės valdytoja, tokiu būdu jos kaip transporto valdytojos minėto įstatymo 2 straipsnio 11 dalies prasme buvo apdrausta.
Teismas, nurodydamas, jog byloje nėra duomenų, jog draudėjas ar pati apdraustoji būtų pranešę draudikui apie padidėjusią draudimo riziką, padarė klaidingą išvadą, kadangi įstatymas numato pareigą tik draudėjui pranešti apie šią aplinkybę draudikui. Tokiu būdu atsakovė nėra kalta dėl draudimo sutarties nuostatų pažeidimo (jei toks būtų nustatytas).
Teismas bylos nagrinėjimo metu nevertino tokių reikšmingų aplinkybių kaip A. M. veiksmų ar neveikimo, neanalizavo draudimo sutarties nuostatų pažeidimų, tokiu būdu pažeidė minėto įstatymo 22 straipsnio nuostatas.
Teismas neįvertino to, jog tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti transporto priemonės draudėjas – A. M. , tačiau teismas jo apskritai neįtraukė į bylos nagrinėjimą net trečiuoju asmeniu, tokiu būdu teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų.
Byloje turėjo būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimui, kildinamam iš draudimo teisinių santykių.
Atsiliepimas
Ieškovas AB “Lietuvos draudimas” atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog apeliantė patvirtino, jog ji įstatymo nustatyta tvarka yra apdraustoji, tokiu būdu ieškovas turėjo teisę atgręžti reikalavimo teisę į ją ir reikalauti žalos atlyginimo. Todėl apeliantė kaip apdraustoji, o ne transporto priemonės draudėjas, turėjo pareigą informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką, ir ji būdama teisėta valdytoja atsako už netinkamą pareigų vykdymą.
Teismas tinkamai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi ginčas kilo ne iš draudimo teisinių santykių, bet iš žalos padarymo santykių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančia medžiagą, surinktus įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą regreso tvarka (subrogaciją), todėl dėl nurodytų teisės normų netinkamo pritaikymo yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 330 straipsnis).
Nustatyta, kad 2003-04-01 tarp ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ir A. M. buvo sudaryta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau tekste – Privalomojo draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) savininkų ir teisėtų valdytojų civilinė atsakomybė (b.l. 4). Atsakovei vairuojant šioje draudimo sutartyje nurodytą automobilį, 2004-02-19 Vilniaus mieste, Žirmūnų/Lakūnų gatvėse įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas V. G. vairuojamas automobilis Honda Civic, v/n (duomenys neskelbtini) kuris priklausė A. J. . Šio autoįvykio kaltininke pripažinta atsakovė V. M. , pažeidusi KET 153 taisyklių reikalavimus (b.l. 5, 6). 2004-04-28 AB „Lietuvos draudimas“ priėmė sprendimą dėl 1 125 Lt draudimo išmokos išmokėjimo eismo įvykio metu nukentėjusiai A. J. (b.l. 7, 8). Išmokėjęs draudimo išmoką ieškovas reikalauja 1 125 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka iš atsakovės. Šioje byloje ginčas yra susijęs su netinkamu Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste – Privalomojo draudimo įstatymo) 22 straipsnio taikymu ir aiškinimu, draudiko atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisės įgyvendinimu.
Civilinio kodekso 6.114 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog regreso (lot. regresus – atgalinis judėjimas, grįžimas) tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui kitais įstatymų nustatytais atvejais. 2001-06-14 Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378, galiojusio eismo įvykio metu (2004-02-19), 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodytas toks atvejis ir jame yra reglamentuota, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui, tik dėl išmokėtos draudimo išmokos turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis: dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas. Draudiko atgręžtinio reikalavimo dydis, atsižvelgiant į Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, autoavarijos metu padarytos žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, nustatomas remiantis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis.
Kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog iš atsakovės ieškovo naudai priteistinas 1 125 Lt dydžio žalos atlyginimas regreso tvarka.
Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog draudimo apsauga galėjo naudotis tik draudėjas A. M. . Pagal eismo įvykio metu galiojusios Privalomojo draudimo įstatymo redakcijos 3 straipsnio 1 dalį draudimo objektas – transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. Draudimo sutartimi apdraudžiama draudėjo ir kiekvieno asmens, teisėtai valdančio transporto priemonę, civilinė atsakomybė, kuri gali atsirasti valdant transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę. Remiantis Draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 punktu draudimo apsauga yra draudiko įsipareigojimas įvykus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmoką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, draudikas AB „Lietuvos draudimas“ remdamasis 2003-04-01 Privalomojo draudimo sutartimi, kuria buvo apdrausta tiek transporto priemonės (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) savininko A. M. , tiek bet kurio kito asmens, teisėtai valdančio sutartyje nurodytą transporto priemonę, civilinė atsakomybė, pripažino, jog atsakovė, kuri, vairuodama nurodytą automobilį padarė eismo įvykį ir buvo pripažinta kalta dėl nurodyto eismo įvykio, yra teisėta valdytoja, pats eismo įvykis - draudiminis, ir nukentėjusiajai nuo šio eismo įvykio išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką. Taigi tokiais savo veiksmais ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ patvirtino, jog jos kaip transporto priemonės (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) teisėtos valdytojos civilinei atsakomybei taip pat galioja minėtos draudimo sutarties draudimo apsauga. Tokiu būdu draudikui – ieškovui nebuvo jokio pagrindo reikalauti iš jos žalos atlyginimo regreso tvarka.
Kolegijos vertinimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog buvo pažeista Privalomojo draudimo taisyklių 42 punkto nuostata, numatanti, kad draudimo rizikai padidėjus ar galint padidėti po draudimo sutarties sudarymo, apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių taisyklių 43 punkte nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškinio pagrįstumui reikšmės neturi tai, kad atsakovė nebuvo sudariusi jokių sutarčių su ieškovu, nes ginčas yra kilęs dėl žalos padarymo bei atlyginimo fakto.
Kaip jau buvo minėta, Privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta su A. M. , kuriam, atsižvelgiant į jo pensijinį amžių buvo sumažinta draudimo įmoka remiantis Įstatymo, taip pat Privalomojo draudimo taisyklių nuostatomis. Nors ieškovas pagrįstai pripažino atsakovę teisėta transporto priemonės valdytoja, kuriai lygiai taip pat kaip ir A. M. galiojo draudimo apsauga jai vairuojant draudimo sutartyje nurodytą transporto priemonę, tačiau ieškovas nepagrįstai nurodė, kad ji privalėjo informuoti draudiką apie pasikeitusią draudimo riziką. Net ir pripažinus, jog ši pareiga buvo netinkamai vykdoma ar nevykdoma, tai nesudaro pagrindo laikyti, jog draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę remiantis Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu į draudėją ar apdraustąjį. Privalomojo draudimo taisyklių 10 punkte nurodyta, kad kai paprastosios ar grupinės draudimo sutarties draudėjas yra senatvės pensininkas ar invalidas, nurodytas Privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, pagal šių taisyklių 7 ir 8.1 punktus apskaičiuota draudimo įmoka mažinama 40 procentų, jeigu šitaip sudarytos draudimo sutarties draudimo apsauga naudosis tik draudėjas. Jeigu draudėjas jam priklausančią ir draudimo liudijime nurodytą transporto priemonę ketina perduoti vairuoti kitam Privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nenurodytam asmeniui, draudėjas turi pranešti draudikui apie šį faktą kaip apie rizikos padidėjimą šių taisyklių 43 punkte nustatyta tvarka, o draudikas turi teisę perskaičiuoti draudimo įmoką, tokiu būdu ta aplinkybė, jog ieškovas – draudikas nebuvo informuotas apie draudimo rizikos padidėjimą, nesukelia draudėjui jokių kitų teisinių pasekmių, kaip tik tai, kad jam gali būti padidinta draudimo įmoka arba draudikas gali pareikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas (Civilinio kodekso 6.1010 straipsnis), tuo tarpu atsakovei, kuri su ieškovu susijusi tik tiek, kad ji vairavo transporto priemonę, kuriai galiojo draudimo apsauga dėl tos priežasties, kad ji pripažinta teisėta transporto priemonės (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) valdytoja, negali kilti jokių teisinių pasekmių ir ieškovas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš jos žalos atlyginimo regreso tvarka.
Pripažinus, kad pareikštas ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestinas tuo pagrindu, jog ieškovas neturėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka iš atsakovės, apeliacinio skundo argumentai dėl žalos dydžio nesvarstytini kaip neturintys įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, todėl tokie materialinės teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 p.).
Kadangi teismo sprendimas yra naikintinas, atitinkamai turi būti pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas remiantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalimi. Kadangi ieškinys atmetamas, naikintina sprendimo dalis, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės ieškovo naudai pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo bylinėjimosi išlaidų: sumokėjo 57 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl apeliacinį skundą patenkinus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-330 str. kolegija
nusprendė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei V. M. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka atmesti.
Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ V. M. naudai 57 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.