Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. nutarimo R. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2006 m. balandžio 7 d. surašė R. Z. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, tą pačią dieną, apie 10.35 val., vykdydamas užsakomąjį reisą maršrutu Vilnius - Kaunas, rinko ir vežė keleivius iš Geležinkelio gatvėje esančios aikštelės, besiribojančios su Vilniaus autobusų stotimi, t. y. vežė ne iš anksto sudarytą ir neturinčią bendro kelionės tikslo keleivių grupę; nepateikė keleivių vežimo lapo ir keleivių grupės vežimo sutarties, keleivių vežimo lapų blankų įregistravimą liudijančio dokumento, taip pažeisdamas Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalį ir Keleivių ir bagažo vežimo kelių transporto taisyklių 3.10 ir 3.11 punktus.

II.

Dėl veikos, numatytos ATPK 142² straipsnio 3 dalyje, padarymo teismas nurodė, jog

šiame straipsnyje numatyta vairuotojo arba vežėjo administracinė atsakomybė už keleivių vežimą keleivinio kelių transporto priemonėmis, neturint keleivinį kelių transportą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų dokumentų arba turint negaliojančius dokumentus. Asmuo neneigia, jog vykdė užsakomąjį reisą, o tokiam keleivių vežimui Kelių transporto kodeksas numato privalomus dokumentus: keleivių vežimo sutartį ir keleivių vežimo lapą. Pagal Susisiekimo ministro 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr.130 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 3.10 punktą (2004 m. spalio 25 d. įsakymo Nr.3-505 redakcija) užsakomuoju reisu vežama iš anksto sudaryta organizuota ir turinti bendrą kelionės tikslą keleivių grupė, kurios tikslui pasiekti pagal išankstinį užsakymą iš anksto sudaryta vežimo sutartis. Jo metu privalo būti naudojamas keleivių vežimo lapas pagal Keleivių vežimo lapų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarką, patvirtintą Susisiekimo ministro 2003 m. sausio 16 d. įsakymu Nr.3-24. Vežti kitus asmenis, nepriklausančius iš anksto sudarytai keleivių grupei, draudžiama, o 3.11 punktas numato keleivių vežimo užsakomuoju reisu sutarties privalomą (raštišką) formą ir jos turinį. Teismas pažymėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas neturėjo nei vežimo sutarties, nei vežimo lapo, ko neneigia, todėl darytina išvada, jog surinkta pakankamai R. Z. kaltės įrodymų (administracinio teisės pažeidimo protokolas, liudytojų A. Š., M. K., M. M., N. G. ir A. R. parodymai teisme), asmuo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn, o bauda, nustačius atsakomybę švelninančią aplinkybę (nuoširdų gailestį), parinkta tinkamai. Teismas taip pat pabrėžė, jog ATPK įtvirtintas nuobaudų subendrinimo, bet ne sumavimo principas.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pasisakė, jog šioje byloje pripažinus, kad pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį pareiškėjas atsakomybėn patrauktas nepagrįstai, teismas šioje Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies įstatymo pakeitimu Nr.IX-476 įvestų papildomų nuostatų netaiko, todėl asmens keliamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

III.

Atsikirsdamas į apeliacinį skundą, R. Z. prašo jį atmesti palaikydamas pirmosios instancijos teismo nutarimo motyvus ir pažymi, kad ATPK 142² straipsnio 3 dalis yra speciali norma ATPK 172 straipsnio atžvilgiu, jau vien dėl šios priežasties jis negalėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 172 straipsnį, be to, šis straipsnis reikalauja specialaus subjekto, kuriuo jis nėra. Pažymi, jog ATPK 33 straipsnis įtvirtina nuobaudų sudėjimo principą, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių nurodo, jog dvi jų (Nr. N9-1255/2004, Nr. N5-29/2005) priimtos bylose, kuriose faktinės aplinkybės bei vykdoma veikla nuo šios bylos skiriasi, o trečioji priimta dar 2003 m., kai 2006 m. gegužės 4 d. nutartyje teismas yra išaiškinęs, jog ATPK 172 straipsnio 1 dalis taikomas tik tuomet, kai asmuo užsiima individualia veikla, kuria siekiama pelno. Atsižvelgiant į tai teigia, jog remiantis galiojimo laike principais, taikytinas vėliau priimtoje nutartyje pateiktas išaiškinimas.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo ir Institucijos priimto nutarimo matyti, jog R. Z. patrauktas administracinėn atsakomybėn už dviejų savarankiškų administracinių teisės pažeidimų, įtvirtintų ATPK 142² straipsnio 3 dalyje ir 172 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Dėl ATPK 172 straipsnio 1 dalies

ATPK 172 straipsnio 1 dalis numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas. Ši norma blanketinė, todėl siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn būtina nuoroda į kito teisės akto nuostatos pažeidimą, o šiuo atveju tokia nuostata įtvirtinta Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje, numatančioje draudimą užsakomųjų reisų vykdytojams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis. Taigi, R. Z. šis administracinis kaltinimas suformuluotas pagal minėtą normą nurodžius, jog pastarasis, vykdydamas užsakomąjį reisą maršrutu Vilnius - Kaunas, rinko ir vežė ne iš anksto sudarytą ir bendro kelionės tikslo neturinčią keleivių grupę iš Geležinkelio gatvėje esančios aikštelės, besiribojančios su Vilniaus autobusų stotimi, t. y. formavo keleivių grupę čia pat ją surenkant ir iš karto išvykstant neva užsakomuoju reisu, ir tokią grupę vežė. Pirmiausia pasakytina, jog administracinė atsakomybė taikoma tiems asmenims, kurie padarė administracinės teisės pažeidimą, t. y. pažeidė atitinkamų teisės normų reikalavimus. Pažeidimų subjektais gali būti tik fiziniai asmenys, kurie be bendrųjų, jiems nustatytų individualaus subjekto požymių (amžius, pakaltinamumas), kartais privalo turėti ir specialiuosius požymius, pavyzdžiui, būti vairuotoju, įmonės vadovu ir pan. Tokie požymiai visada nurodomi teisės normos, numatančios atsakomybę už konkrečią veiką, dispozicijoje arba sankcijoje, todėl tai atvejais, kai specialieji požymiai nenurodyti, administracinė atsakomybė taikoma subjektui, atitinkančiam bendruosius požymius. Šiuo atveju analizuojamoje teisės normoje (ATPK 172 str. 1 d.) nėra nuorodos į tai, kad už šį pažeidimą atsako vežėjas (jo vadovas) ar kitas specialius požymius turintis subjektas, todėl Institucijai kaltinant asmenį betarpiškai atlikus ATPK 172 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą veiką, jis laikytinas tinkamu šio teisės pažeidimo subjektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr.N3-1001-06, Nr.N5–1717/2006). Taip pat pažymėtina, jog R. Z. vis akcentuoja, kad yra samdomas darbuotojas – IĮ „Maksrenos paslaugos“ vairuotojas, nevykdantis jokios komercinės ar ūkinės veiklos. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos inspektorius teisme nurodė, jog IĮ „Maksrenos paslaugos“ išduota reikalinga licencija, R. Z. teisme pripažino, jog vykdo užsakomuosius reisus, taigi asmuo pagal Kelių transporto kodekso 10 straipsnio 1, 2 dalis laikytinas transporto priemonės ekipažo nariu, kuris turi jam šio kodekso bei Susisiekimo ministerijos patvirtintų tam tikrų keleivių ir krovinių vežimo taisyklių priskirtas teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr.130 (su pakeitimais, galiojusiais pažeidimo darymo metu) patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 3.10 punktas įtvirtina draudimą vežti kitus asmenis, nepriklausančius iš anksto sudarytai keleivių grupei, 3.12 punktas numato, kokius užsakomojo reiso metu ekipažas privalo turėti dokumentus (tame tarpe keleivių vežimo sutartį su keleivių grupės paėmimo vieta, vežimo lapą, su jame įvardintais keleiviais), 8.1.2 punktas numato ekipažo teisę nepriimti arba išlaipinti pažeidžiančius Taisykles keleivius artimiausioje bet kurio tipo stotelėje. Vertinant šias nuostatas sistemiškai matyti, jog Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies draudimas adresuojamas ne tik vežėjams, bet ir ekipažo nariams, todėl jį pažeidęs ekipažo narys (šiuo atveju – vairuotojas) pripažintinas tinkamu pažeidimo subjektu.R. Z. tvirtina, jog pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį atsakomybėn traukiamas specialus subjektas, t. y. asmuo, užsiimantis individualia veikla, kuria siekiama pelno, kas išaiškinta 2006 m. gegužės 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (byla Nr.N17-545-06), o Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta definicinė norma, dėl ko pagal ją negali būti traukimas administracinėn atsakomybėn. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka, nes: pirma, asmens nurodytoje byloje faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamoje byloje esamų iš esmės skiriasi, minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl normų, t. y. ATPK 172 ir 173 straipsnių, konkurencijos ir pasisakyta dėl tinkamo subjekto pagal ATPK 173 straipsnį; antra, Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje pateikiama ne tik užsakomojo reiso sąvoka, bet ir nurodomos pagrindinės sąlygos, būtinos tokios ūkinės komercinės veiklos (keleivių vežimo užsakomaisiais reisais) vykdymui, todėl už tokios normos pažeidimą teisinė atsakomybė galima.Byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tai, jog R. Z. vykdydamas neva užsakomąjį reisą vežė (rinkimas neįrodytas), iš Geležinkelio gatvėje esančios aikštelės, besiribojančios su Vilniaus autobusų stotimi, ne iš anksto sudarytą ir bendro kelionės tikslo neturinčią keleivių grupę. Tai patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame yra paties R. Z. darytas įrašas, jog vežė užsakomuoju reisu keleivius, neturėdamas keleivio vežimo lapų ir kitų dokumentų, nežinojo, kad iš atitinkamos vietos draudžiama vežti keleivius, su pažeidimu sutinka ir nuoširdžiai gailisi (b. l. 11), paties asmens paaiškinimai teisme, kuriame be kita ko nurodė, jog keleivius vežioja jau seniai, pripažįsta, kad keleivių grupė buvo ne iš anksto suformuota ir bendro tikslo neturėjo, jokių tam reikalingų dokumentų niekas neatnešė (b. l. 35 – 36), keleivių paaiškinimai (b. l. 13 – 14), liudytojų parodymai (b. l. 37 - 39). Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Institucija pagrįstai kvalifikavo R. Z. veiką pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarime taip pat akcentavo, jog pagal Kelių transporto kodeksą užsakomaisiais reisais visais atvejais draudžiama vežti čia pat surinktas ir iškart (neva užsakomuoju reisu) išvykstančias keleivių grupes, t. y. keleivių grupes, sudarytas nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties; tokias keleivių grupes užsakomaisiais reisais draudžiama vežti iš bet kokių vietų, ne tik iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos).

Dėl ATPK 142² straipsnio 3 dalies

ATPK 142² straipsnio 3 dalis numato administracinę atsakomybę už keleivių vežimą keleivinio kelių transporto priemonėmis neturint keleivinį kelių transportą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų dokumentų arba turint negaliojančius dokumentus. Šiuo atveju asmuo neturėjo iš anksto sudarytos vežimo sutarties, keleivių vežimo lapo, keleivių vežimo lapų blankų įregistravimą liudijančio dokumento kopijos, patvirtintos vežėjo vadovo parašu ir antspaudu, tokio pažeidimo R. Z. neginčija, jis įrodytas anksčiau minėta bylos medžiaga, tačiau mano, jog tik pagal šią normą jis turėjo būti traukiamas atsakomybėn, nes ji speciali norma ATPK 172 straipsnio atžvilgiu. Tokią poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog asmenį traukiant atsakomybėn dar ir pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį – jis būtų už tą pačią veiką baudžiamas antrą kartą.

Teisėjų kolegija su tokiu veikos vertinimu nesutinka. Kaip jau minėta, ATPK 172 straipsnio 1 dalis – blanketinė norma, apimanti įvairiai pasireiškiančius komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimus. Šiuo atveju normos dispozicija užpildyta Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies reikalavimo nesilaikymu. Administracinė atsakomybė pagal ATPK 142² straipsnio 3 dalį galima tik tokiu atveju, kai teisėtai verčiamasi keleivių vežimu keleivinio kelių transporto priemonės, tačiau neturima tam reikiamų dokumentų ar turimi negaliojantys. Nagrinėjamu atveju R. Z. teisėtai vertėsi keleivių vežimo užsakomaisiais reisais veikla, tačiau neturėjo tam būtinų administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytų dokumentų. Taigi matyti, jog šiuo atveju veikų tapatumo nenustatytas. Pažymėtina, jog teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai ATPK 142² straipsnio 3 dalis pripažinta specialia norma ATPK 172 straipsnio atžvilgiu (žr. nutartį Nr.N7-205/2007), tačiau šiuo atveju to nėra.

Kaip teisingai nurodo apeliantė, teismas klaidingai nustatė, jog asmuo pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį nubaustas ir už tai, jog nepildė reikiamų dokumentų. Pažymėtina, jog tokį kaltinimo turinį teismo posėdžio metu nurodė Institucijos atstovas (b. l. 37), tačiau administracinis kaltinimas aiškiai suformuluotas administracinio teisės pažeidimo protokole, ir bet kokie vėlesni Institucijos atstovo paaiškinimai jo negalėjo pildyti, o teismo neturėjo klaidinti. Taigi iš pasakyto darytina išvada, jog R. Z. ir pagal ATPK 142² straipsnio 3 dalį administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai.

Dėl nuobaudų subendrinimo

Iš skundžiamo Institucijos nutarimo matyti, jog asmeniui, nustačius atsakomybę lengvinančią aplinkybę nuoširdų gailestį (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), už ATPK 142² straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 60 litų bauda, pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį – 540 litų bauda, galutinė nuobauda - 600 litų bauda. Apeliantė nurodo, jog galutinė nuobauda parinkta sudėjimo būdu atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. spalio 15 d. konsultaciją Nr.123, kurioje nurodyta, kad nuobaudų subendrinimas gali būti atliekamas sudėjimo ir apėmimo būdu.

Nagrinėjamu atveju pasakytina, jog ATPK 33 straipsnio 2 dalis imperatyviai įtvirtina, kad jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Taigi esminis momentas yra reikalavimas neperžengti sankcijos, pagal kurią skiriama galutinė nuobauda, ribų, todėl abu minėti nuobaudų subendrinimo būdai, skirtingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, yra galimi. Be to, teismas klaidingai nurodė, jog ATPK 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuobaudų subendrinimo principas. Minėtoje normoje įtvirtinta galutinė nuobaudos skyrimo tvarka – subendrinimas – esant pažeidimų sutapčiai, ir kuri gali būti įgyvendinta dviem būdais: apėmimo ir sudėjimo. Šiuo atveju galutinė nuobauda parinkta nepažeidžiant jos skyrimo taisyklių, todėl ji pripažintina tinkamai individualizuota.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Institucijos nutarimas teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarimo dalis, kuria R. Z. skundas iš dalies tenkintas ir administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį nutraukta, neteisėta, todėl keistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1, 4 punktais,

n u taria:

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. nutarimą pakeisti: R. Z. skundą atmesti, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2006 m. balandžio 10 d. nutarimą dėl R. Z. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 142² straipsnio 3 dalį ir 172 straipsnio 1 dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.