Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atstovei J. P.,

nuotoliniu būdu organizuotame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, panaikinta jai išduota nacionalinė viza ir uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2027 m. birželio 5 d.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Migracijos departamentas 2022 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. 22S76170 atsisakyti pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Sprendime Migracijos departamentas vadovavosi 2022 m. balandžio 14 d. Valstybės saugumo departamento, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalį teikia išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, išvada Nr. 18-3353, kurioje nurodyta, jog Y. Z. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas taip pat vertino Y. Z. socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, jos vizitus į Baltarusijos Respubliką ir padarė išvadą, kad Y. Z. interesai yra sietini ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su Baltarusijos Respublika. Sprendime nurodyta, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos režimas, nukreipdamas represijas į visus šios valstybės gyventojus, kuria totalitarinės kontrolės pojūtį, persekioja nepalankią nuomonę žodžiu ar veiksmu viešai ar privačiai išreiškusius savo piliečius, siekia apriboti gyventojų judėjimo laisvę. Savo veiksmams pateisinti Baltarusijos režimas kuria propagandą, kuria siekia diskredituoti režimo priešininkų veiksmus, skatinti nepasitikėjimą Lietuvos valdžia ir Lietuvoje veikiančia Baltarusijos opozicija. Baltarusijos valstybės institucijų struktūros dalyvauja identifikuojant politinę opoziciją ir ją remiančius asmenis, siekia juos įbauginti, o surinktą informaciją gali naudoti šių asmenų diskreditavimui ar režimui palankiam poveikiui. Saugant visuomenės interesus būtina užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių bei kitų šalių piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje ar teisėtai šalyje esančių, teisėti veiksmai, tame tarpe jų išraiškos laisvė, teisė persikelti gyventi ar atvykti ir teisėtai būti Lietuvoje, nebūtų naudojami prieš juos. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, savo veiksmais, tame tarpe ir informacijos rinkimu, sudarantiems prielaidas režimui imtis represinių priemonių, nukreiptų prieš su režimo vykdoma politika nesutinkančius asmenis, yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Bet kokios informacijos Lietuvos Respublikoje rinkimas, kuri vėliau gali būti perduodama Baltarusijos valstybės struktūroms, yra nesuderinamas su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

Atsižvelgdamas į tai, kad Y. Z. sąmoningai rinko ir teikė informaciją Baltarusijos Respublikos valstybės institucijos atstovui, žinodama, kad ši informacija bus perduota Baltarusijos jėgos struktūroms; į tai, kad tokie veiksmai, renkant ir Baltarusijos Respublikos valstybės institucijų atstovams perduodant informaciją, kuri Baltarusijos režimo gali būti naudojama kaip neigiamo poveikio priemonė prieš šios valstybės piliečius bei visuomenines organizacijas, nepritariančius režimui, yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės, į Lietuvą gyventi teisėtai persikeliančių užsienio valstybių ir ypač Baltarusijos Respublikos piliečių, interesu gyventi saugioje valstybėje, bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad Y. Z. interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, net ir šeimos susijungimo pagrindu, jos darbas Lietuvos Respublikos įmonėje, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos veikos atliktos sąmoningai ir ji turėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Iš į bylą pateiktos 2022 m. balandžio 14 d. Valstybės saugumo departamento išvados Nr. 18-3353, matyti, kad VSD atliko Y. Z. vertinimą ir nustatė, jog jos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Išvadoje konstatuojama, kad Y. Z. yra buvusio (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje darbuotojo (duomenys neskelbtini) piliečio S. S. sugyventinės marti ir S. S. prašymu ieškojo bei teikė informaciją apie Baltarusijos opozicijos planuojamus piketus prie (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje. Y. Z. taip pat perdavė S. S. ir kelis jos pačios įrašytus telefoninius pokalbius su Baltarusijos piliečiais, kurių Y. Z. klausinėjo, kaip ir dėl kokių priežasčių jie atvyko į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos, apie asmenis, kurie jiems padėjo įsikurti Lietuvos Respublikoje, apie naudojamą atvykimo į Lietuvos Respubliką ,,humanitariniu koridoriumi“ schemą. Y. Z., rinkdama informaciją apie baltarusių atvykimo į Lietuvos Respubliką kelius, kreipėsi ir į baltarusiams pagalbą teikiančią organizaciją – VšĮ ,, (duomenys neskelbtini)“, pastarajai nurodydama, kad jos sesuo nori atvykti į Lietuvos Respubliką, nors iš tiesų Y. Z. sesers neturi. VSD Pažymėjo, kad šios įstaigos kuri teikia pagalbą nuo Baltarusijos rėžimo bėgantiems baltarusiams, veiklą jau bandė kompromituoti Baltarusijos žvalgyba ir saugumo tarnyba.

VSD išvadoje taip pat nurodoma, kad S. S. patvirtino, jog Y. Z. žinojo, kad jos surinkta informacija bus perduota KGB atstovui (duomenys neskelbtini); kad jis yra gavęs kelis Y. Z. darytus pokalbių įrašus, kuriuose baltarusiai pasakoja apie atvykimą į Lietuvą; ir kad visą iš Y. Z. perduotą informaciją perdavė (duomenys neskelbtini) dirbančiam oficialiam Baltarusijos KGB atstovui A. M.

VSD vertinimu, tokios informacijos (baltarusių atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybės, migracijos keliai, Baltarusijos Respublikos opozicijos veikla Lietuvos Respublikoje ir pan.) sąmoningas rinkimas ir teikimas (duomenys neskelbtini) akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Priėmus sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2022 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 44U-2722 buvo panaikinta pareiškėjai išduota nacionalinė viza, nes ji nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba yra pagrįstų abejonių dėl jos pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 2022 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 22S79348 pareiškėjai buvo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2027 m. birželio 5 d.

Dėl leidimo gyventi panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Nagrinėjamu atveju VSD nustatė, kad pareiškėja rinko ir siuntė informaciją apie prie (duomenys neskelbtini) organizuojamus mitingus ir iš Baltarusijos atvykstančius nuo rėžimo bėgančius asmenis (duomenys neskelbtini) dirbusiam savo vyro motinos sugyventiniui S. S., kuris šią informaciją perdavinėjo šioje (duomenys neskelbtini) dirbančiam KGB darbuotojui.

Byloje ginčo dėl šių aplinkybių iš esmės nėra, t. y., tiek pareiškėja patvirtino, kad tokią informaciją rinko ir perdavė S. S., tiek pastarasis patvirtino, kad informaciją iš pareiškėjos gaudavo ir perduodavo ją KGB darbuotojui.

Pagrindinis argumentas, kuriuo vadovaudamasi pareiškėja kvestionuoja Migracijos departamento ir VSD padarytą išvadą, kad ji kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra tas, jog pareiškėja teigia nežinojusi, jog iš jos gautą informaciją S. S. ketino perduoti ir perdavė (duomenys neskelbtini) dirbančiam KGB darbuotojui.

Pasisakydama dėl šio argumento teisėjų kolegija vertina byloje esančių rašytinių ir posėdžio metu gautų žodinių paaiškinimų turinį ir atkreipia dėmesį į pareiškėjos ir liudytoju byloje apklausto S. S. pozicijų vidinius ir tarpusavio prieštaravimus.

Pirmiausia, pareiškėjos skunde (7.4 punktas) nurodoma, kad S. S. paprašė pareiškėjos surasti informacijos, nes pats internetu nesinaudoja, ir pareiškėja jam teikusi viešai skleidžiamą ir visiems laisvai prieinamą informaciją (7.6 punktas); tuo tarpu posėdžio metu S. S. nurodė internetu besinaudojantis ir galintis susirasti viešai skelbiamą informaciją, tačiau nesiregistruojantis uždarose socialinių tinklų grupėse. Tai teisėjų kolegijos vertinimu paneigia pareiškėjos aiškinimus, kad jos siunčiama informacija S. S. buvo reikalinga tik tam, kad jis žinotų, kada vyksta protestai, ir galėtų atvykti į darbą susitvarkyti, nes tokią viešai prieinamą informaciją jis galėjo rasti ir pats.

Pareiškėja viena vertus nurodė nežinojusi apie S. S. politines pažiūras ir su juo artimai nebendravusi, kita vertus, ji tvirtino, kad nežiūrėjusi į jas rimtai, nes kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Tačiau užduodant kitus klausimus pareiškėja įvardydavo S. S. kaip savo šeimą, su kuria dalindavosi visa informacija, dažnai (kone kasdien) bendraudavusi ir nuolatos susitikdavusi, nes gyveno šalia. S. S. bendravimo intensyvumą įvardijo kaip „penkis kartus per dieną“ ir tvirtino, kad jam pareiškėjos politinės pažiūros buvo žinomos ir jos buvo visiškai priešingos jo pažiūroms. Savo pažiūras, nukreiptas prieš į Lietuvą atvykstančius asmenis, kurie protestuoja prieš Baltarusijos rėžimą, jis atvirai išdėstė ir posėdžio metu.

Toks pareiškėjos nenuoseklumas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad aplinkybė jog ji informaciją S. S. teikė tam, jog jis kažką pats atsivežtų į Lietuvą, yra mažai tikėtina, ir leidžia manyti, jog informacija buvo perduota kitais tikslais, žinant, kad ja bus pasidalinta su (duomenys neskelbtini) pareigūnais.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėja ir S. S. neneigė tarp jų buvusio susirašinėjimo, kuomet S. S. rašo: „viršininkui patiko“, o pareiškėja atsako: „o aš ką, aš nieko, visa tai viešai prieinama“ ir „man greitai premijos prireiks“.

Nors šias žinutes pareiškėja aiškino darydama prielaidą, kad viršininku laikė (duomenys neskelbtini) ūkio skyriaus viršininką, jos, teisėjų kolegijos vertinimu, atskleidžia keletą reikšmingų aplinkybių.

Pareiškėjos demonstruojamas naivumas, kad ji nesupratusi, kad S. S. ir (ar) vėliau jo viršininkui perduota informacija gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) Baltarusijos rėžimui besipriešinančių asmenų saugumui, laikytinas apsimestiniu, nes jei pareiškėja, kaip ji pati nurodo skunde, nuolat teikia pagalbą nuo Baltarusijos rėžimo bėgantiems asmenims, visas nuo rėžimo bėgančias moteris laiko (vadina) seserimis, o vyrus – broliais, tai jai be abejones turėjo būti suprantamos ir žinomos šių asmenų baimės ir jiems galinčios kilti grėsmės, jei informacija apie jų pateikimą į Lietuvos Respubliką, jiems padėjusius asmenis ir jų organizuojamus pasipriešinimo rėžimui mitingus patektų Baltarusijos KGB darbuotojams, apie kurių buvimą (duomenys neskelbtini), kaip pažymėjo pats S. S., yra visiems žinoma. Tai, kad tokia grėsmė egzistuoja, ir kad pareiškėja apie ją puikiai žino, atskleidžia ir tas faktas, kad posėdžio metu ji neišdrįso savo pozicijos įvardinti garsiai ir į klausimą teatsakė: „Ką aš galiu pasakyti, gi žinote, kur aš esu“, nors skunde paryškintu ir pabrauktu šriftu įrašė, jog kategoriškai nepritaria Baltarusijos Respublikos vykdomai agresyviai politikai prieš savo šalies gyventojus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjos amžių, jos išsilavinimą, užimamas pareigas ir darbo sritį, ji galėjo ir turėjo suprasti, kad dviejų asmenų privatus pokalbis telefonu, nepriklausomai nuo to, kokios temos jame yra aptarinėjamos, nėra laikytinas vieša informacija. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėja, persiųsdama telefoninių pokalbių įrašus S. S., suprato ir tai, kad dalijasi nevieša informacija, ir tai, kad ji bus perduota kitiems (duomenys neskelbtini) darbuotojams, užimantiems vadovaujamas pareigas; ji taip pat galėjo ir privalėjo suprasti, kad tokia jos veikla gali sukelti įtarimų arba turėti neigiamų padarinių asmenims, apie kuriuos informacija buvo perduota.

Aptardama pirmiau nurodytą susirašinėjimą teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad frazė: „man greitai premijos prireiks“, net jei buvo pasakyta, kaip nurodo pareiškėja, juokais, ir joks finansinis atlygis jai nebuvo sumokėtas, atskleidžia, kad pareiškėjos informacijos teikimas S. S. nebuvo vienkartinis; kad informacijos turinys galėjo būti vertinamas kaip svarbus, ir kad jos apimtis buvo pakankamai reikšminga, nes priešingu atveju tokia frazė, net ir pasakyta juokais, neturėtų prasmės.

Abejonės dėl pareiškėjos dėstomų aplinkybių, kad informaciją, susijusią su baltarusių patekimu į Lietuvą, ji rinko tik todėl, kad norėjo atsivežti savo motiną, didina tai, kad pareiškėja, susirašinėdama su N. K. (VšĮ „(duomenys neskelbtini)“), sakė, kad skubios pagalbos reikia seseriai, nors sesers neturi. Procesiniuose dokumentuose (skunde) pareiškėja tokį savo elgesį aiškino tuo, kad ji visas nuo rėžimo bėgančias moteris vadino seserimis, o teismo posėdžio metu nurodė, kad jai buvo nesmagu prisipažinti N. K., kad negali padėti savo motinai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios abi versijos nėra įtikinamos, nes, pirma, jei pareiškėja būtų taip artimai bendravusi su nuo rėžimo bėgančiomis moterimis, ir joms padėjusi, ji nebūtų užsiėmusi priešiška veikla ir teikusi informacijos (duomenys neskelbtini) dirbantiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėja viso teismo proceso metu labai pergyveno tik dėl jai kilusių neigiamų padarinių, susijusių su jos išsiuntimu iš Lietuvos, tačiau nerodė jokios empatijos dėl asmenų, kuriems jos S. S. perduota informacija galėjo pakenkti. Pažymėtina ir tai, kad kai N. K. paprašė pareiškėjos atsiųsti dokumentus asmens, kuriam reikalinga pagalba, pareiškėja savo motinos dokumentų nenusiuntė, nes, jos teigimu, motina nebuvo pasiruošusi daryti konkrečių žingsnių.

Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, atskleidžia pareiškėjos dėstomos pozicijos nenuoseklumą ir loginio ryšio nebuvimą, todėl jos pateikiamos versijos dėl jos elgesio ir jo priežasčių laikytinos nepatikimomis. Priešingai, pareiškėjos kreipimasis į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, teikiant klaidingus duomenis (kad pagalbos reikia seseriai, kurios neturi); dokumentų nenusiuntimas, kai N. K. jų paprašė, VSD į bylą pateiktų dokumentų, kuriuose nurodyta, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kuri teikia pagalbą nuo Baltarusijos rėžimo bėgantiems baltarusiams, veiklą jau bandė kompromituoti Baltarusijos žvalgyba ir saugumo tarnyba, kontekste, sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjos deklaruojami ir tikrieji tikslai skyrėsi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

Įvertinusi aptartus pareiškėjos, jos atstovės, liudytojo pasisakymus, atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovų paaiškinimus bei byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodymų visuma suponuoja tai, jog pareiškėjos atlikti veiksmai renkant ir perduodant informaciją nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, rodo nepagarbą žmogaus teisėms, todėl tiek VSD, tiek Migracijos departamentas, priėmęs sprendimą pareiškėjai nepratęsti leidimo gyventi Lietuvoje, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Ši išvada nebuvo paneigta ir teismo proceso metu, nes pareiškėja teikė nenuoseklius ir prieštaringus paaiškinimus, kurie logiškai negali būti paaiškinami. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjos į bylą pateikti rašytiniai asmenų paliudijimai, teigiamai charakterizuojantys pareiškėją, nes jie neeliminuoja aplinkybės, kad pareiškėja rinko ir perdavinėjo informaciją (duomenys neskelbtini) darbuotojui, žinodama, kad ji bus perduota viršininkui.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad išvadai dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje, kaip galinčio kelti grėsmę valstybės saugumui, padaryti pakanka į bylą pateiktos viešos informacijos. Nors į byla VSD pateikė ir slaptą medžiagą, tačiau ji tik patvirtina viešoje bylos medžiagoje dėstomas ir teismo posėdžio metu nustatytas aplinkybes. Vieša pareiškėjai žinoma atsakovo ir VSD pateikta informacija taip pat buvo visiškai pakankama tam, kad pareiškėja žinotų, kokius jos veiksmus atsakovė ir VSD laikė keliančiais grėsmę, todėl pareiškėjos teisė teikti paaiškinimus ir kontraagumentus dėl reikšmingų aplinkybių byloje nebuvo apribota ar suvaržyta ir šiuo aspektu pareiškėja savo skundo negrindė.

Dėl viešojo ir privataus intereso pusiausvyros

Pareiškėja skunde nurodė kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą nepratęsti pareiškėjai leidimo gyventi Lietuvoje, nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos šeiminių ir ekonominių aplinkybių, neįvertino privataus ir viešojo interesų pusiausvyros būtinybės.

Teisėjų kolegija šį argumentą laiko nepagrįstu, nes iš aptariamo sprendimo (4-5 psl.) matyti, kad pareiškėjos šeiminė, darbinė padėtis buvo įvertintos, taip pat atsižvelgta į tai, kiek laiko ir kokiu pagrindu pareiškėja gyvena Lietuvoje.

Sprendime taip pat įvertinta tai, kad pareiškėja palaiko ryšius su kilmės šalimi, kurioje gyvena jos motina ir močiutė. Bei atsižvelgta, kad į pareiškėjos kilmės šalį dažnai vyksta ne tik pareiškėja, bet ir jos šeimos nariai. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja nuo 2012 metų yra kirtusi Lietuvos-Baltarusijos sieną 434 kartus, jos dukra – 89 kartus, sutuoktinis – 239 kartus.

Teismas pažymi ir tai, kad teikdama prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėja nurodė, jog jos dukra ir sutuoktinis vasaros metu buvo kartu su ja jos kilmės valstybėje. Teismo posėdžio metu pareiškėja taip pat patvirtino, kad dukra yra su ja, o su sutuoktiniu taip pat matėsi posėdžio dieną. Aplinkybių, dėl kurių pareiškėja negalėtų tęsti turimo (duomenys neskelbtini) darbo arba turėtų problemų susirandant darbą kitoje įmonėje, pareiškėja nenurodė. Ji taip pat nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios trukdytų šeimos susijungimui pareiškėjos kilmės šalyje arba neproporcingai ribotų galimybę matytis. Priešingai, kaip posėdžio metu nurodė liudytojas S. S., pareiškėja (ir jos šeima) dažnai vykdavo pas pareiškėjos motiną į Baltarusiją, nes (duomenys neskelbtini) nuo Vilniaus tėra dvi valandos kelio. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjos išsiuntimas iš šalies nesąlygoja tokio šeiminių santykių apribojimo, kuris galėtų būti laikomas neproporcingu.

Vien tai, kad pareiškėja sudarė dukros mokyklinio ugdymo sutartį su švietimo įstaiga Vilniuje, savo ruožtu nereiškia, kad leidimas gyventi pareiškėjai turi būti pratęsiamas, nepaisant institucijų nustatytų jos keliamų grėsmių. Priešingai, iš pačios pareiškėjos į bylą pateiktos medžiagos matyti, kad dukros santykiai tiek su tėvu, tiek su motina (pareiškėja) yra geri, todėl vien tai, kad pareiškėja neturi leidimo gyventi Lietuvoje savaime nereiškia, kad dukra negali lankyti mokyklos Lietuvoje arba, kad mokyklos lankymas pareiškėjos kilmės šalyje būtų neįmanomas ar sukeltų neproporcingų neigiamų padarinių. Kadangi pareiškėja kalba rusų kalba, lietuvių kalbą moka silpnai (posėdžio metu lietuvių kalba kalbėjo tik kelis atskirus žodžius), tikėtina, kad šia kalba bendrauja ir su dukra, todėl pastarajai nebus kliūčių dėl kalbos ir pareiškėjos kilmės valstybėje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad VDS tarnybiniame pranešime Nr. 5/1/1532/E-12 užfiksuota, kad pati pareiškėja privačiuose susirašinėjimuose stipriai neigiamai atsiliepia apie švietimo sistemą Lietuvoje („niekas nesimoko, nes žino, kad visvien niekur neįstos <...> po to ištisomis klasėmis važiuoja JK/ Norvegiją rinkti braškių“), o apie Baltarusijos švietimą ir jo teikiamas galimybes atsiliepia labai palankiai, todėl darytina išvada, kad pati pareiškėja nemano, jog dukros buvimas ir mokymasis Baltarusijos Respublikoje prieštarautų dukros interesams.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal EŽTT praktiką atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinamas valstybės saugumo siekiu, o pareiškėjos privatus interesas neturi prioriteto prieš visuomenės interesą dėl nacionalinio saugumo.

Nagrinėjamu atveju Sprendime konstatuota, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos režimas, nukreipdamas represijas į visus šios valstybės gyventojus, kuria totalitarinės kontrolės pojūtį, persekioja nepalankią nuomonę žodžiu ar veiksmu viešai ar privačiai išreiškusius savo piliečius, siekia apriboti gyventojų judėjimo laisvę. Savo veiksmams pateisinti Baltarusijos režimas kuria propagandą, kuria siekia diskredituoti režimo priešininkų veiksmus, skatinti nepasitikėjimą Lietuvos valdžia ir Lietuvoje veikiančia Baltarusijos opozicija. Baltarusijos valstybės institucijų struktūros dalyvauja identifikuojant politinę opoziciją ir ją remiančius asmenis, siekia juos įbauginti, o surinktą informaciją gali naudoti šių asmenų diskreditavimui ar režimui palankiam poveikiui. Saugant visuomenės interesus būtina užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių bei kitų šalių piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje ar teisėtai šalyje esančių, teisėti veiksmai, tame tarpe jų išraiškos laisvė, teisė persikelti gyventi ar atvykti ir teisėtai būti Lietuvoje, nebūtų naudojami prieš juos. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, savo veiksmais, tame tarpe ir informacijos rinkimu, sudarantiems prielaidas režimui imtis represinių priemonių, nukreiptų prieš su režimo vykdoma politika nesutinkančius asmenis, yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Bet kokios informacijos Lietuvos Respublikoje rinkimas, kuri vėliau gali būti perduodama Baltarusijos valstybės struktūroms, yra nesuderinamas su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms. Atsižvelgdamas į tai, kad Y. Z. sąmoningai rinko ir teikė informaciją Baltarusijos Respublikos valstybės institucijos atstovui, žinodama, kad ši informacija bus perduota Baltarusijos jėgos struktūroms ir gali būti naudojama kaip neigiamo poveikio priemonė prieš šios valstybės piliečius bei visuomenines organizacijas, nepritariančius režimui, departamentas darė išvadą, kad tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės, į Lietuvą gyventi teisėtai persikeliančių užsienio valstybių ir ypač Baltarusijos Respublikos piliečių, interesu gyventi saugioje valstybėje, bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Y. Z. interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, net ir šeimos susijungimo pagrindu, jos darbas Lietuvos Respublikos įmonėje, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos veikos atliktos sąmoningai ir ji turėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos valstybės saugumą ir užkardyti galinčias kilti grėsmes dėl Y. Z. bendradarbiavimo su Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybomis ryšius palaikančiais asmenimis.

Šios išvados teisingumą paneigiančių įrodymų pareiškėja nepateikė ir bylos nagrinėjimo metu, todėl teisėjų kolegija vertina, jog Migracijos departamento sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas nepažeidžiant dviejų konkuruojančių interesų pusiausvyros ir pagrįstai konstatuojant, jog nėra pagrindo pareiškėjos asmeniniams interesams suteikti prioritetą prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

Kadangi sprendimas atsisakyti pratęsti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvoje buvo priimtas tinkamai įvertinus tiek faktines, tiek teisines aplinkybes, bei konkuruojančius viešąjį ir privatųjį interesus, pareiškėjos prašymas jį panaikinti ir įpareigoti atsakovę išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje atmestinas.

Dėl nacionalinės vizos panaikinimo ir uždraudimo atvykti

Pasisakydama dėl kitų dviejų pareiškėjos ginčijamų atsakovės priimtų sprendimų (dėl nacionalinės vizos panaikinimo ir pareiškėjos išsiuntimo iš šalies) teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų dėl jų neteisėtumo.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, panaikinus leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindų, kad pareiškėjos buvimas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, atsiranda pagrindas panaikinti ir jai išduotą nacionalinę vizą. Kaip nurodyta Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (2 punktas); jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (5 punktas). Nagrinėjamu atveju šis pagrindas buvo nustatytas, todėl nacionalinės vizos panaikinimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą.

Pasisakydama dėl Migracijos departamento kontrolės skyriaus 2022 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 22S79348 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2027 m. birželio 5 d., teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas atvykti draudimo laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, kad pareiškėjai nustatytas penkerių metų draudimo atvykti terminas kitaip pažeistų Įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatas ar neatitiktų Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 ir 39 punktų, kuriais vadovavosi Migracijos departamentas, nuostatų.

Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos prašymai panaikinti Migracijos departamento imigracijos skyriaus 2022 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 44U-2722 „Dėl nacionalinės vizos panaikinimo Baltarusijos Respublikos pilietei Y. Z.“ ir panaikinti Migracijos departamento kontrolės skyriaus 2022 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 22S79348 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2027 m. birželio 5 d., atmestini.

Pareiškėja pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos Y. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.