Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Bronė VidzėnienėBaudž.byla Nr. 1A-403-134/2014Teisėjas Audrius Sadauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.2 (S) Teisminio sprendimo Nr. 1-77-2-00021-2012-5

2014 m. birželio 3 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. D. ir jos gynėjo advokato V. S. bei nukentėjusiojo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. nuteista pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. S. D. pagal BK 300 str. 1 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. nuteista už tai, kad disponavo suklastotais dokumentais bei pasikėsino išvengti didelės vertės turtinės prievolės, o būtent: 2011-04-26 Panevėžio apygardos teismui, esančiam Panevėžyje, Elektros g. 9, teismo posėdžio metu, kuris vyko nuo 9 val. iki 10.20 val., civilinėje byloje Nr. 2-688-425/2011 pateikė žinomai suklastotą 2010-11-05 pinigų grąžinimo aktą dėl 20 000 Lt, žinomai suklastotą 2010-11-12 pinigų grąžinimo aktą dėl 20 000 Lt, žinomai suklastotą 2010-11-19 pinigų grąžinimo aktą dėl 20 000 Lt, žinomai suklastotą 2010-11-26 pinigų grąžinimo aktą dėl 20 000 Lt, žinomai suklastotą 2010-12-17 pinigų grąžinimo aktą dėl 20 000 Lt, žinomai suklastotą 2010-12-24 pinigų grąžinimo aktą dėl 20 000 Lt ir žinomai suklastotą 2010-12-31 pinigų grąžinimo aktą dėl 9 000 Lt, tokiu būdu, panaudodama suklastotus dokumentus teisme, siekė išvengti 129 000 Lt turtinės prievolės, t. y. skolos grąžinimo V. J., tačiau nusikaltimo pabaigti nepavyko dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes minėtos civilinės bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šie paskolos grąžinimo aktai suklastoti ir 2011-11-16 Panevėžio apygardos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-688-425/2011, 129 000 Lt skolos suma V. J. priteista iš atsakovės S. D..

Ginčydami nuteistajai skirtą laisvės atėmimo bausmę, apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino visų bylos aplinkybių ir nuteistajai nepagrįstai netaikė BK 54 str. 3 d. nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinio skundo

Apeliantai skunde dėsto versiją, kurios esmė ta, kad tikrąjį sukčiavimo planą sugalvojo ir įvykdė ne nuteistojo S. D., o nukentėjusysis V. J.. Nuteistoji sutinka neteisėtai disponavusi suklastotais septyniais pinigų grąžinimo aktais, juos pateikdama civilinę bylą nagrinėjusiam Panevėžio apygardos teismui, tačiau tai padariusi, būdama apgauta paties nukentėjusiojo V. J.. Pasak apeliantų, pats V. J. nuteistajai įteikdavo pinigų grąžinimo aktus, kuriuose būdavo jo suklastotas parašas, taip apgaudamas nuteistąją. Nuteistoji, būdama įsitikinusi dėl šių dokumentų tikrumo, jais civilinėje byloje įrodinėjo nukentėjusiojo ginčijamą suteiktos 389200 Lt paskolos dalies – 129000 Lt – grąžinimą, o nukentėjusysis, žinodamas, kad šie nuteistosios turimi įrodymai suklastoti, civiliniame procese nesąžiningai išsireikalavo nuteistosios jam jau grąžiną paskolos dalį – 129000 Lt. Tačiau šią apeliantų versiją paneigia tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistosios ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai ir kiti bylos įrodymai.

Nuteistoji teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad nukentėjusysis V. J. į jų susitikimus dėl dalies paskolos grąžinimo atsiveždavo atspausdintus pinigų grąžinimo aktus, automobilyje ji perskaičiuodavo pinigus, o V. J. pasirašydavo dokumentuose, po to pasirašydavo ji ir pasiimdavo sau vieną dokumento egzempliorių. Nuteistoji teigė nesuprantanti, kaip pas ją pateko septyni pinigų grąžinimo aktai su suklastotais V. J. parašais. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji davė analogiškus parodymus, nurodydama, kad pinigų nukentėjusiajam grąžinimo metu tiek ji, tiek nukentėjusysis turėdavo savo rašiklius, kuriais pasirašydavo dokumentuose, ji matydavo, kaip nukentėjusysis pasirašo dokumentuose (2 t., 79-81 b.l.). Šie parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad jis į susitikimus su S. D. atsiveždavo po du atspausdintus pinigų grąžinimo aktus, kuriuose pasirašydavo pinigų iš nuteistosios paėmimo metu ir vieną dokumento egzempliorių atiduodavo nuteistajai.

Rašysenos specialisto išvada konstatuota, kad pinigų grąžinimo aktuose : 2010-12-24, 2010-12-17, 2010-11-26, 2010-11-19, 2010-11-12, 2010-11-05, 2010-12-31 rankraštinius įrašus ,,V. J.“ ir parašus grafoje ,,Pinigus gavau“, pasirašė ne V. J., o kitas asmuo. Ši specialisto išvada patvirtina, kad septyni pinigų grąžinimo aktai yra suklastoti.

Nuteistosios, nukentėjusiojo ir liudytojo V. T. parodymais nustatyta, kad vieną kartą į susitikimą su nuteistąja atvyko ne pats nukentėjusysis, o V. T., kuris atvežė nukentėjusiojo iš anksto pasirašytą pinigų grąžinimo aktą, kuriame užfiksuota, kad S. D. V. J. grąžina 100000 Lt. Apeliantai, remdamiesi ta aplinkybe, kad liudytojas atvežė iš anksto nukentėjusiojo pasirašytus dokumentus, daro prielaidą, kad šiame dokumente nukentėjusiojo parašas galėjo būti suklastotas. Tačiau nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad nuteistoji jam 2010-10-22 grąžino 100000 Lt, kuriuos perdavė per V. T.. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad tokio dydžio paskolos dalį nuteistoji grąžino tik vieną kartą. Nukentėjusysis neginčijo šio 2010-10-22 100000 Lt paskolos dalies grąžinimo ir nuteistoji nebuvo nuteista už 2010-10-22 pinigų grąžinimo akto suklastojimą.

Šias įrodymais nustatyta, kad nei viename iš septynių ginčijamų pinigų grąžinimo aktų dėl bendros 129000 Lt paskolos dalies grąžinimo pats nukentėjusysis neįrašė savo pavardės ir juose nepasirašė. Atsižvelgus į nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymus, kad visais paskolos dalių grąžinimo atvejais (išskyrus vieną, kuris neginčijamas) pinigų grąžinimo aktuose jie pasirašydavo vienas kito akivaizdoje, darytina išvada, kad nuteistosios pateikti septyni pinigų grąžinimo aktai, pasirašyti ne nukentėjusiojo, buvo sudaryti kitu metu, kitoje vietoje ir jie nepatvirtina juose nurodytų aplinkybių, kad S. D. grąžino V. J. juose nurodytas pinigų sumas. Nors rašysenos specialisto išvada nekonstatuota, kad dokumentuose už V. J. pasirašė pati S. D., tačiau ji, šiuos žinomai suklastotus dokumentus pateikdama civilinę bylą nagrinėjusiam teismui, suprato, kad taip siekia apgauti nukentėjusįjį, siekdama išvengti 129000 Lt paskolos dalies grąžinimo, taigi, veikė tiesiogine tyčia.

Apeliantai skunde teisingai nurodo, kad teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išvardindamas nuteistosios kaltę patvirtinančius įrodymus, negalėjo remtis Panevėžio apygardos teismo 2011-11-16 sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-06-07 nutartimi nustatytomis aplinkybėmis. Baudžiamojoje byloje teisiamojo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu, civilinėje byloje - civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus, todėl civilinės teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti neteisėti, o baudžiamosios teisės požiūriu - teisėti. Todėl tai, kad civilinėje byloje S. D. veiksmai, negrąžinus 129000 Lt paskolos dalies V. J., pripažinti neteisėtais, nereiškia, kad šis sprendimas turi prejudicinę reikšmę baudžiamojoje byloje. Civilinės bylos medžiaga šios baudžiamosios bylos nagrinėjimui turėjo reikšmės ne joje padarytomis išvadomis, kad S. D. V. J. neteisėtai (civilinės atsakomybės požiūriu) negrąžino 129000 Lt, o civilinio proceso metu nustatyta aplinkybe, kad S. D. jai pareikštą V. J. reikalavimą paneiginėjo, pateikdama teismui septynis ginčijamus pinigų grąžinimo aktus. Tačiau šis skundžiamo nuosprendžio motyvuojamos dalies trūkumas neturėjo jokios reikšmės nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumui ir teisėtumui, nes civilinės bylos medžiaga nebuvo reikšmingas įrodymų šaltinis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Šioje byloje reikšmingiausi ir informatyviausi nuteistosios kaltę patvirtinantys įrodymai : nukentėjusiojo, nuteistosios, liudytojo V. T. parodymai, rašysenos specialisto išvada buvo surinkti baudžiamojo proceso metu ir įvertinti pagal BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Dėl šios priežasties kolegija savo sprendime nesiremia civilinės bylos medžiaga ir sprendime plačiau neaptarinėja skunde minimų šio proceso metu išdėstytų nukentėjusiojo parodymų.

Apeliantai skunde teigia, kad nuteistosios veika nesiekė baudžiamosios atsakomybės kilimui būtino didelio pavojingumo laipsnio, todėl teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp jos ir nukentėjusiojo susiklosčiusius civilinio pobūdžio teisinius santykius. Šie argumentai atmestini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuoti ir įtvirtinti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo kriterijai. Pagrindinis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra esminės apgaulės naudojimas prieš turto savininkus ar valdytojus. Šioje byloje S. D. nuteista už pasikėsinimą išvengti turtinės prievolės apgaule. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinių prievolių nevykdymo atveju svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju nuteistas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Dar vienu kriterijumi yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, kuriuo vadovaujantis, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinės nutartys Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013, Nr. 2A-7-9/2013, 2K-84/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. D. sąmoningai sudarė situaciją, pagal kurią buvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų civilinių teisių gynimo būdas. Skundžiamame nuosprendyje ir šiame sprendime jau aptarta, kad S. D. negrąžinus nukentėjusiajam 129000 Lt, jis kreipėsi į teismą, pareikšdamas civilinį ieškinį dėl 129000 Lt skolos išieškojimo. Pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo S. D. ginčijo V. J. reikalavimą civilinėje byloje, buvo jos pateikti septyni pinigų grąžinimo aktai dėl bendros 129000 Lt sumos grąžinimo, kuriuose esą pasirašė nukentėjusysis. Atlikus rašysenos ekspertizę, nustatyta, kad šiuose dokumentuose nukentėjusiojo parašas ir pavardė suklastoti. Nuteistoji, civilinėje byloje panaudodama žinomai suklastotus pagrindinius įrodymus, sąmoningai siekė žymiai pasunkinti nukentėjusiojo galimybę įrodyti paskolos dalies negrąžinimo faktą.

Apeliantai nukentėjusiojo neatitikimą atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijui motyvuoja tuo, kad jis, sunkiai atgaudamas skolas iš nuteistosios, jai toliau skolino pinigus. Šie teiginiai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis nuteistajai 2008-06-20 paskolino 100000 Lt iki 2010-04-01, 2008-11-20 paskolino 240000 Lt iki 2010-04-01 ir 2010-06-01 paskolino 49200 Lt iki 2010-11-01 (1 t., 137-139 b.l.). Pinigų grąžinimo aktais nustatyta, kad nuteistoji nukentėjusiajam didesnę skolos dalį grąžino iki 2010 m. pabaigos (1 t., 80-94 b.l.) ir iki 2011-02-22, kuomet nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį, jam buvo skolinga 129000 Lt (1 t., 77-79 b.l.). Taigi, nuteistajai nebegrąžinant paskolos, nukentėjusysis jai pinigų nebeskolino.

Apibendrindama kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Nuteistosios S. D. veiksmuose nustatyti visi būtino objektyvieji ir subjektyvieji jai inkriminuoto nusikaltimo požymiai, jos veika pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. kvalifikuota teisingai, todėl tenkinti apeliantų skundo prašymą išteisinti nuteistąją dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo.

Apeliantai skunde prašo nuteistajai skiriant bausmę taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir vietoje BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatytos vienintelės bausmės rūšies – laisvės atėmimo – skirti švelnesnės rūšies bausmę – baudą. Apeliantai prašymą nuteistajai skiri švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę motyvuoja iš esmės tuo, kad nuteistoji nepadarė jai inkriminuoto nusikaltimo, o jos kaltė pagrįsta tik prielaidomis. Tokia argumentacija teisiškai nepagrįsta, nes nusikalstamos veikos nepadaręs asmuo privalo būti išteisintas ir bausmės skyrimo klausimas nesvarstomas. Motyvuodami savo prašymą, apeliantai skunde taip pat dėsto teismų praktikoje suformuotus BK 54 str. 3 d. taikymo kriterijus, tačiau jų visiškai nesusieja su nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, reikšmingomis švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimui.

Teismas bausmės skyrimo motyvuose išsamiai aptarė pagrindų BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymui nuteistajai nebuvimą. Kolegija pripažįsta teisinga teismo išvadą, kad BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajai aiškiai neprieštarauja teisingumo principui, todėl jai turi būti skiriama šios rūšies bausmė. Tačiau teismas, individualizuodamas bausmę, nepakankamai įvertino nuteistosios padaryto nusikaltimo ir jos asmenybės pavojingumą.

S. D. šioje byloje nuteista už pasikėsinimą padaryti sukčiavimą, šis nusikaltimas baigėsi pasikėsinimo stadijoje. Jos nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad ji civilinę bylą dėl paskolos grąžinimo nagrinėjusiam teismui pateikė suklastotus pinigų grąžinimo aktus. Civilinę bylą nagrinėjęs teismas skyrė rašysenos ekspertizę, kurios išvados buvo tokios pačios, kokias padarė rašysenos specialistas baudžiamojoje byloje paskirtame ir šiame sprendime jau aptartame tyrime. Taigi, nuteistosios galimybė išvengti turtinės prievolės nukentėjusiajam buvo užkirsta jau civiliniame procese pirmosios instancijos teisme, todėl nebekilo realus pavojaus, kad nuteistoji baigs sukčiavimą ir kils realūs padariniai nukentėjusiajam. Dėl šios priežasties kolegijas sprendžia, kad realus nuteistosios padaryto nusikaltimo pavojingumas buvo žymiai mažesnis, negu rūšinis sukčiavimo pavojingumas.

Vertindamas nuteistosios asmenybės pavojingumą, teismas teisingai nurodė, kad ji neteista, tačiau pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje nuteistoji kaltinama kitų nusikaltimų padarymu. Ši teismo nuoroda yra ydinga, nes suponuoja išvadą, kad vien baudžiamojo proceso pradėjimas prieš asmenį jį apibūdina neigiamai. Šiuo metu, kol S. D. kaltės klausimas nėra išspręstas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, jai taikoma nekaltumo prezumpcija ir ji laikoma nekalta, todėl kolegija, vertindama nuteistosios asmenybę, į šią aplinkybę neatsižvelgia. Teismas teisingai nurodė, kad nuteistoji nusikaltimo metu buvo bausta administracine tvarka, tačiau atsižvelgtina, kad jos padaryti KET pažeidimai yra kitokio pobūdžio nei jos įvykdytas turtinis nusikaltimas. Nuteistoji nusikaltimo padarymo metu dirbo, ji iš gyvenamosios vietos pateiktoje charakteristikoje apibūdinama tik gerai (2 t., 48 b.l.).

Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta bausmė savo dydžiu neadekvati jos nusikaltimo pavojingumui, neatitinkanti jos asmenybės, yra aiškiai per griežta, todėl bausmės tikslai jai bus pasiekti, paskiriant artimą minimaliai BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, o skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo

Nukentėjusiojo prašymas nuteistosios veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 300 str. 1 d. iš esmės motyvuojamas tuo, kad nuteistoji sukalstojo jo parašus septyniuose pinigų grąžinimo aktuose. Šie nuteistojo argumentai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nes rašysenos specialisto išvada konstatuota tik tai, kad šiuose dokumentuose pasirašė ne V. J., tačiau nekonstatuota, kad juose pasirašė S. D.. Taigi, S. D. pagrįstai buvo kaltinama tik suklastotų dokumentų panaudojimu pagal BK 300 str. 1 d. Teismas, išteisindamas nuteistąją dėl šio nusikaltimo, teisingai nurodė, kad nuteistosios disponavimas kito asmens suklastotais dokumentais sudarė apgaulės esmę ir todėl buvo sukčiavimo sudėtine dalimi, todėl suklastotų dokumentų panaudojimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 str. nekvalifikuojamas. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistoji pagrįstai išteisinta pagal BK 300 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiame sprendime nuteistajai skirtos bausmės klausimas yra išspręstas ir jai skirta laisvės atėmimo bausmė sušvelninta, todėl bausmės griežtinimo klausimas nebesvarstytinas. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis skunde prašymą griežtinti nuteistajai skirtą bausmę motyvuoja tuo, kad jai nepagrįstai taikytos BK 54 str. 3 d. nuostatos. Tačiau nagrinėjamoje byloje nuteistajai ši norma nebuvo taikyta ir jai skirta BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmė.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nuosprendį pakeisti.

S. D. pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. skirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 6 mėnesių.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

V. J. apeliacinį skundą atmesti.