Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-346-189/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-06-05
Bylos Nr.: eI-346-189/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01378-2016-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Bronius Januška
Pareiškėjas: R. B., A. B.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

Kategorijos

12.13.3.2B klasės pajamos
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI-346-189/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2016-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.3.2; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant pareiškėjams R. B., A. B. ir jų atstovui advokatui D. P.,atsakovės atstovei J. N.,

viešame posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir R. B. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai teismui pateikė skundą ir jo patikslinimus/////////, kuriuose prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015-10-05 sprendimą Nr. (5.65) FR0682-646 ir 2015-08-26 sprendimą Nr. (4.65) FR0682-570 (toliau – ir Vilniaus AVMI Sprendimai), panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015-12-01 sprendimus Nr. 68-206 ir Nr. 68-207 (toliau – ir VMI Sprendimai), panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016-02-29 sprendimus Nr. S-47(7-310/2015) ir Nr. S-48(7-311/2015) (toliau – ir MGK Sprendimai) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 1–16, 48–63, t. 2, b. l. 1–19, 149–165).

Pareiškėjai skunde teigė, kad ginčą nagrinėjusios Vilniaus AVMI, VMI ir MGK nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015-09-23 sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 suformuotos praktikos, nesilaikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatų. Paaiškino, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2010–2013 metus ir 2015-07-15 surašė patikrinimo aktus, kuriais pareiškėjams apskaičiavo sumokėti 10 015,65 Eur ir 9 876,91 Eur GPM. Nurodė, kad VMI pareiškėjų mokesčius apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu, nustačiusi, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Mano, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, jog pareiškėjų išlaidos 2010–2013 metais viršijo pajamas, todėl nepagrįstai pareiškėjų mokestinę prievolę apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktos 2005-04-29 vienkartinės šeimos turėto turto deklaracijos, kurioje buvo nurodytas turtas ir turimos piniginės lėšos 2003-12-31. Nurodė, kad pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2005-04-29 vienkartinės šeimos turėto turto deklaraciją, kurioje buvo nurodytas turtas ir turimos piniginės lėšos 2003-12-31, pateikė prieš 10 metų. Mano, kad mokesčių administratorius ir MGK perkėlė įrodinėjimo pareigą mokesčių mokėtojui.

Pažymėjo, kad VMI nevertino pareiškėjų veiklos iki 1994 m. ir paaiškino, kad nuo 1991 m. pareiškėjai prekiavo rūbais. Nurodė, kad pareiškėjai 1984–1993 m. gavo pajamų, kurių mokesčių administratorius neįvertino. Paaiškino, kad nuo 2003 m. pareiškėjai gavo didesnes nei vidutinio darbo užmokesčio dydžio pajamas, pareiškėjų dukra iš sportinės veiklos taip pat gavo pajamas, kurių mokesčių administratorius taip pat nevertino. Nurodė, kad mokesčių administratorius nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas komandiruotėms skirtų pinigų neišleido.

Pažymėjo, kad, skaičiuodamas išlaidas, mokesčių administratorius neatsižvelgė į šeimoje buvusių suaugusių ir vaikų skaičių. Teigė, kad mokesčių administratoriaus apskaičiuotas pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumas yra netikslus, nes šeimos išlaidos apskaičiuotos, remiantis Statistikos departamento duomenimis apie statistinės šešių asmenų šeimos, gyvenančios didmiestyje, vartojimo išlaidas, neatsižvelgiant į objektyviai egzistuojančias išskirtines aplinkybes, dėl kurių pareiškėjų šeima patiria mažesnes išlaidas nei Statistikos departamento pateikti duomenys. Nurodė, kad daugumos statistinių išlaidų nepatyrė. Teigia, kad ginčijami sprendimai nemotyvuoti, nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Paaiškino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo vienkartinę deklaraciją, netinkamai apskaičiavo pareiškėjo gautus komandiruočių dienpinigius, įtraukiant juos į išlaidas, taip pat nebuvo į pajamas įtrauktos pareiškėjo dukros iš sportinės veiklos gautos pajamos. Pareiškėjų ir jų atstovo teigimu, nėra tikslinga grąžinti ginčą mokesčių administratoriui, nes už mokesčių administratoriaus klaidas pareiškėjai nėra atsakingi, be to, pradinis mokesčių patikrinimo balansas pagrindžia pareiškėjų argumentus. Pareiškėjų teigimu, pakartotinis patikrinimas būtų nesąžiningas mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Mokesčių administratorius turi pareigą pagrįsti savo sprendimus, o visi neaiškumai kilę patikrinimo metu turi būti vertinami mokesčių mokėtojo naudai (2019 m. gegužės 22 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Atsiliepimas

Atsakovė VMI 2016-04-14 ir 2016-04-20 atsiliepimuose į pareiškėjų skundus nurodė, kad su skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjai iki 1994 m. turėjo 6 200 Lt; laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2000 m. pareiškėjai turėjo 111 341,28 Lt pajamų; laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2003 m. sutuoktinių pajamas sudarė 127 445,04 Lt, o išlaidos – 224 907,63 Lt; laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2009 m. sutuoktinių pajamas sudarė 675 421,06 Lt, o išlaidos – 771 675,60 Lt; laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. pareiškėjų išlaidos 548 247,51 Lt viršijo disponuojamas pajamas (t. 3, b. l. 61–69, 77–85).

VMI atsiliepimuose nurodė, kad, atlikdama pareiškėjų patikrinimą, gyventojų pajamų mokestį apskaičiavo už 2013 m. laikotarpį. Tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjai naudojo asmenines lėšas UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms. Nurodė, kad pareiškėjai, vykdami į kitas valstybes, muitinėje įvežtų ir (ar) išvežtų prekių nedeklaravo. Teigia, kad pareiškėjai gavo bei nedeklaravo kitų įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų, kurių šaltiniai nepagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais. Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjai indėlių bankuose neturėjo, nebuvo įregistravę individualios veiklos, nebuvo įsigyti patentai (verslo liudijimai), taip pat nebuvo užregistruoti PVM mokėtojais. Nors pareiškėjos sutuoktinis teigia, kad nuo 1991 m. keletą metų prekiavo (duomenys neskelbtini) turgavietėje, tačiau nenustatyta, kad mokesčių mokėtojas minėtu laikotarpiu buvo įsigijęs patentą, be to, nepateikė jokių dokumentų, įrodančių pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą gavimą.

Nurodė, kad VMI pareiškėjų 2010–2013 metų laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal VMI atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą. Paaiškino, kad vadovavosi pareiškėjų paaiškinimais, informacija apie pareiškėjų bankų sąskaitas, pareiškėjų mokestinio tyrimo duomenimis, VĮ „Registrų centras“ duomenimis, sutuoktinių pateiktomis metinėmis pajamų deklaracijos, VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, Lietuvos kredito įstaigų pateikta informacija. Teigia, kad pareiškėjų argumentai nėra pagrįsti byloje esančiais duomenimis.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti iš dalies, panaikinti skundžiamus Sprendimus ir grąžinti mokesčių administratoriui ginčą nagrinėti iš naujo. Paaiškino, kad išlaidos vaikams nebuvo skaičiuojamos, o vėlesniu tikrinimo laikotarpiu išlaidos buvo vertinamos pagal banko išrašus. Dėl komandiruočių nurodė, kad patikslinti paskaičiavimai turėtų būti atlikti pakartotinio patikrinimo metu (2019 m. gegužės 22 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI 2016-04-15 ir 2016-04-20 atsiliepimuose į pareiškėjų skundus nurodė, kad su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad palaiko VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus išdėstytus argumentus (t. 2, b. l. 173–174, t. 3, b. l. 71–72).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2015-10-05 sprendimo Nr. (5.65) FR0682-646 ir 2015-08-26 sprendimo Nr. (4.65) FR0682-570, VMI 2015-12-01 sprendimų Nr. 68-206 ir Nr. 68-207 bei Komisijos 2016-02-29 sprendimų Nr. S-47(7-310/2015) ir Nr. S-48(7-311/2015) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2010–2013 metus ir 2015-07-15 surašė patikrinimo aktus Nr. (4.65)-FR0680-512 ir Nr. (4.65)-FR0680-513, kuriuose nustatė, kad pareiškėjai turėjo 429 395,45 Lt neapmokestintų pajamų bei pareiškėjams apskaičiavo 19 892,55 Eur mokėtino GPM (t. 1, b. l. 70–93, t. 2, b. l. 64–87). Vilniaus AVMI Sprendimais patvirtino patikrinimo aktus ir nurodė pareiškėjams sumokėti 19 892,55 Eur GPM bei susijusias sumas (t. 3, b. l. 21–26, 173–177). Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus AVMI Sprendimais, pateikė VMI skundus, kuriuose prašė Vilniaus AVMI Sprendimus panaikinti (MGK bylos Nr. 7-311/2015 t. 1, b. l. 63–67, MGK bylos Nr. 7-310/2015 t. 1, b. l. 59–63). VMI Sprendimais pareiškėjų skundus atmetė (t. 2, b. l. 33–42, t. 3, b. l. 51–60). Pareiškėjai, nesutikdami su VMI Sprendimais, dėl jų teikė skundus MGK (MGK bylos Nr. 7-311/2015 t. 1, b. l. 1–8, MGK bylos Nr. 7-310/2015 t. 1, b. l. 1–8), kuri MGK Sprendimais pareiškėjų skundus atmetė ir paliko galioti VMI Sprendimus (t. 1, b. l. 27–44, t. 2, 110–127, MGK bylos Nr. 7-311/2015 t. 3, b. l. 123–140, MGK bylos Nr. 7-310/2015 t. 2, b. l. 155–172).

Pareiškėjai nesutinka su priimtais sprendimais, mano, kad mokesčių administratorius mokėtinus mokesčius apskaičiavo neišsamiai ir netinkamai įvertinęs pateiktus motyvus, todėl prašo juos panaikinti.

Pažymėtina, kad nagrinėjant šį ginčą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino ir panaikino Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (5.65)FR0682-646 bei 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-570, taip pat VMI 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimus Nr. 68-206 ir Nr. 68-207 bei MGK 2016 m. vasario 29 d. sprendimus Nr. S-47(7-310/2015) ir Nr. S-48(7-311/2015) (4 t., b. l. 1–6). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. birželio 20 d. nutartimi atsakovės VMI apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (4 t., b. l. 53–59).

LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo A. B. mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. pateikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y. joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Todėl mokesčių administratorius, 2015 m. atlikdamas pareiškėjų mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėjus pateikti minėtoje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo.

Tačiau konstatavo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą minėtoje deklaracijoje nurodytą 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų turėtą piniginių lėšų sumą tiesiog perkėlė į tikrinamą laikotarpį (2010–2013 m.), visiškai nevertindamas pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų iki tikrinamojo laikotarpio (2004–2009 m.), t. y. visiškai netirdamas, ar pareiškėjai iki tikrinamojo laikotarpio neišleido nurodytos sumos ir ją arba bent dalį jos vis dar turėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylos šiuo aspektu iš esmės netyrė ir šalių nurodytų argumentų nevertino, o tiesiog visą deklaruotą sumą automatiškai perkėlė į tikrinamą laikotarpį ir konstatavo, kad pagal minėtos vienkartinės deklaracijos duomenis pareiškėjams pakako lėšų pagrįsti 2010–2013 m. laikotarpiu turėtas išlaidas.

Atsižvelgiant į LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, nagrinėjant šį ginčą aktualu išsiaiškinti, ar pareiškėjai iki tikrinamojo laikotarpio neišleido 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų turėtos piniginių lėšų sumos ir ją arba bent dalį jos vis dar turėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje.

Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato dokumentų, kuriais mokesčių administratorius gali grįsti apskaičiuotus mokesčius, sąrašo, todėl mokesčių mokėtojui apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos gali būti grindžiamos įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais (LVAT 2011-05-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1427/2011). Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, privalo remtis objektyvia informacija, nustatoma renkant ir nešališkai vertinant visus įrodymus. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus (LVAT 2016-02-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-289-556/2016).

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamų VMI Sprendimų matyti, kad VMI patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu, kadangi konstatavo, jog nėra galimybės mokesčių bazę apskaičiuoti įprastu būdu. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus, ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Iš skundžiamų VMI Sprendimų matyti, kad pareiškėjams mokėtini mokesčiai apskaičiuoti, vadovaujantis VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), taikant išlaidų metodą. VMI Sprendimuose nurodė, kad, apskaičiuodama pareiškėjų išlaidas, vadovavosi pareiškėjų mokestinio tyrimo duomenimis, VĮ „Registrų centras“ duomenimis, pareiškėjų pateiktomis metinėmis pajamų deklaracijomis, VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, Lietuvos kredito įstaigų pateikta informacija. Išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas; taikant šį metodą, vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (Taisyklių 14, 15 p.).

Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad mokesčių administratorius, taikydamas išlaidų metodą, apskaičiavo pareiškėjų nuo 1994 m. iki 2013 m. turėtas išlaidas. Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad pareiškėjų išlaidos viršijo disponuojamas pajamas ir šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjai nepateikė jokių realius pajamų šaltinius pagrindžiančių įrodymų.

Iš teismui pateiktos medžiagos nustatyta, kad mokesčių administratorius, be kita ko, analizavo ir vertino pareiškėjų 2004–2009 m. laikotarpiu, t. y. nuo minėtoje deklaracijoje deklaruoto piniginių lėšų likučio konkrečiai datai momento iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, o pareiškėjai išdėstė argumentus dėl nesutikimo su tokiais mokesčių administratoriaus atliktais skaičiavimais (dėl šeimos išlaidų apskaičiavimo pagal Statistikos departamento duomenis, dėl pareiškėjo A. B. komandiruotėms skirtų pinigų (ne)išleidimo, dėl pareiškėjų dukros pajamų iš sportinės veiklos ir kt.). Įvertinant tai, kad mokesčių administratoriui analizuodamas 2004–2009 m. pareiškėjų pajamas ir išlaidas neįvertino A. B. mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. pateiktų Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenų (MGK bylos Nr. 7-311/2015, t. 1, b. l. 142), kurie įgijo teisinį stabilumą ir turi įtakos apmokestinimo bazei, darytina išvada, kad mokesčių administratoriaus atlikti vėlesni mokesčių paskaičiavimai tikrinamuoju laikotarpiu yra nepagrįsti.

Įvertinus tai, jog tarp pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus yra kilęs mokestinis ginčas ir tai, jog teismų praktikoje yra įtvirtintos aiškios taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos (onus probandi) tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pasiskirstymo, t. y. ne pareiškėjai, o pats mokesčių administratorius privalo pagrįsti savo sprendimus, ir atsižvelgus į tai, jog rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjai įvykdė mokesčių administratoriaus įpareigojimą, pateikė visus prašytus dokumentus, išsamius atsakymus į mokesčių administratoriaus užduotus klausimus, teismas sprendžia, jog mokesčių administratorių išvados yra nepagrįstos ir nepakankamos tam, jog būtų priimtas objektyvus ir pagrįstas sprendimas dėl mokestinės prievolės apskaičiavimo.

Pažymėtina, kad mokesčių administratorius vertindamas po 2003 metų gautas pajamas, kad pareiškėjas gavo 129 000 Lt dienpinigių, neanalizavo, ar pareiškėjas šiuos pinigus realai išleido, ar turėjo galimybę sutaupyti. Pareiškėjo teigimu, lėktuvo bilietus komandiruotėms, kurą automobiliui ir viešbučius pareiškėjas apmokėdavo iš asmeninės sąskaitos, tačiau darbovietė visas šias išlaidas kompensuodavo, todėl mokesčių administratorius negalėjo jų įtraukti į pareiškėjo išlaidas. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, jog komandiruočių metu pareiškėjas išleisdavo ne daugiau nei 100 Lt dienpinigių, nes didelę jo patiriamų išlaidų padengdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsienio partneriai. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į (duomenys neskelbtini) ekonominę situaciją 2003–2008 metais, t. y. nevertino, ar atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas aplinkybes buvo realu komandiruočių metu išgyventi už 100 Lt.

Be to, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nurodo, jog pirmasis pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienas kirtimas užfiksuotas tik 2005 metais - Mokesčių administratorius ir Komisija pačios sau prieštarauja vėliau paskaičiuodamos pareiškėjo kelionių į užsienį dienpinigius nuo 2003 metų. Tai dar kartą patvirtina, kad skundžiami sprendimai buvo priimti skubotai, neįsigilinant į visus mokestinio patikrinimo dokumentus ir faktines aplinkybes, o sprendimų išvados prieštaringos ir nepagrįstos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6 punkte nurodyta, jog asmenims suteikta teisė, o ne pareiga, sumažinti į komandiruotę siunčiamų asmenų dienpinigius. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę pasirinkti ar sumažinti pareiškėjui skiriamų dienpinigių sumą. Mokesčių administratorius neturi teisės remtis spėjimais, nes visi mokesčių administratoriaus argumentai ir motyvai privalo būti pagrįsti tam tikrais duomenimis. LVAT teisėjų plenarinė sesija, atkreipusi dėmesį, kad įrodinėjimo našta teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčio mokėtojo patikrinimo metu tenka mokesčių administratoriui, pripažino, jog Mokesčių administravimo įstatymo nuostata, kad nesutikdamas su apskaičiuotąja suma mokesčių mokėtojas privalo įrodyti, jog apskaičiuotoji suma yra neteisinga, neleidžia daryti išvados, kad apskaičiuodamas mokesčius mokesčio administratorius gali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneiginėti mokesčiu mokėtojas (LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. An-648/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 2003, p. 120-137).

Be to, mokestinio patikrinimo metu nebuvo atsižvelgta ir nebuvo analizuojamos pareiškėjų dukros D. B. iš sporto veiklos gautos pajamos (iš VŠĮ Krepšinio Klubas Jaunieji Talentai 2012–2015 metais gautos lėšos; taip pat nuo 2008 m. rudens iki 2014 m. lapkričio mėn. gautos pajamos iš Sostinės moterų krepšinio klubo, Lietuvos krepšinio federacijos, senelio S. P., draudimo išmokas, laimėjimas (700 Lt) (duomenys neskelbtini) krepšinio konkurse, 2010 m. laimėta 17 000 Lt krepšinio stipendiją „(duomenys neskelbtini) krepšinio talentų kovų“ konkurse).

LVAT savo jurisprudencijoje taip pat yra konstatavęs, jog minėta VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). Akcentuotina, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 ir kt.).

Tai, kad mokesčių administratorių sprendimuose kartojasi teisės aktai, nustatytos faktinės aplinkybės ir kai kurių faktinių aplinkybių vertinimas nėra pagrindas priimtus individualius administracinius aktus naikinti kaip nepagrįstus, jeigu iš jų turinio yra aiškūs visuomeninių santykių teisinis vertinimas, pateikta aiški ir suprantama motyvacija. Tačiau, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, jog mokesčių administratoriaus ir MGK priimti nagrinėjamoje byloje skundžiami sprendimai nėra pakankamai motyvuoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai ir MGK sprendimai naikintini, o klausimas dėl pareiškėjų gautų pajamų remiantis sprendime išdėstytais motyvais, spręstinas iš naujo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjai negalėjo 2010-2013 m. laikotarpiu turėtų 429 395,45 Lt išlaidų grįsti 2005-04-29 Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos duomenimis, yra nepagrįsta. Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose teigė, kad pareiškėjų santaupos 2003 m. galėjo būti ne didesnės kaip 7 141,88 Lt. Įvertinus 2005-04-29 vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje pateiktus duomenis, matyti, kad pareiškėjai ne banke turėjo grynųjų piniginių lėšų likutį 450 000 Lt. Tik atlikus pakartotinį vertinimą, iš esmės būtų galima nustatyti, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjams išliktų mokestinės prievolės, ar ne.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies, panaikinant MGK Sprendimus, VMI Sprendimus ir Vilniaus AVMI Sprendimus Nr. 44.1-55/2011-21 ir perduodant klausimą Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pareiškėjų gautų pajamų vertinimo pagal pareiškėjo A. B. 2005-04-29 Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos duomenimis spręsti iš naujo.

Pareiškėjai teismo taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pažymėtina, kad nepaisant tos aplinkybės, jog panaikinami skundžiami mokesčių administratoriaus ir MGK Sprendimai nagrinėjamu atveju, negali būti suprantami kaip tenkinantys materialinius pareiškėjų reikalavimus – t. y. nors skunde ginčijami aktai buvo panaikinti, tačiau mokestinė byla grąžinta centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, tiriant ir vertinant, be kita ko, naujus įrodymus, darant naujus paskaičiavimus. Todėl šiuo atveju negalima teigti, kad teismo priimtas sprendimas yra mokestinį ginčą užbaigiantis teismo baigiamasis aktas, visiškai ar iš dalies palankus pareiškėjams. Tokią išvadą būtų galima padaryti tik priėmus galutinį sprendimą mokestinėje byloje, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Tokios pačios pozicijos yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-369-438/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai šiuo metu susiklosčiusioje mokestinės bylos nagrinėjimo stadijoje neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. B. ir R. B. skundus patenkinti ir dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-10-05 sprendimą Nr. (4.65) FR0682-646.

Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-08-26 sprendimą Nr. (4.65) FR0682-570.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-12-01 sprendimą Nr. 68-206.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-12-01 sprendimą Nr. 68-207.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-02-29 sprendimą Nr. S-47(7-310/2015).

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-02-29 sprendimą Nr. S-48(7-311/2015).

Perduoti klausimą Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pareiškėjų gautų pajamų vertinimo pagal pareiškėjo A. B. 2005-04-29 Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos duomenimis spręsti iš naujo.

Pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška