Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

J. S., gimęs (duomenys neskelbtini)Vilniuje, asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 2009-11-19 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagal LR BK 245 str. - 10 MGL (1300 Lt) bauda;

2) 2010-01-19 Vilniaus rajono apylinkės teismo pagal LR BK 182 str. 1 d. - 1 metų laisvės apribojimu, teistumai išnykę,

3) 2015-04-27 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 294 str. 2 d. 30 parų arešto, nuosprendis neįsiteisėjęs,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtą, t.y. tuo, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – pinigines lėšas, tyčia, piktnaudžiaudamas G. A. pasitikėjimu, apgaule, nurodydamas žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją – t. y. prisistatydamas įgaliotu įmonės UAB „ART & GO INVESTMENT“ atstovu, pateikdamas žinomai suklastotą dokumentą – t.y. UAB „ART & GO INVESTMENT“ įgaliojimą, iš anksto žinodamas, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į inžinerines komunikacijas, neatliks, 2009-01-16 bute adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apgaulingai įtikino G. A. pasirašyti paskolos lapą 50 000 Lt sumai, įsipareigodamas paskolą grąžinti iki 2009-02-27, žadėdamas šiuos pinigus investuoti į nekilnojamojo turto objektą – inžinerines komunikacijas statomuose kotedžuose Klaipėdoje. Tuo tikslu prie „Snoro“ banko, adresu Algirdo g., Vilniuje, 2009-01-16 gavęs iš G. A. 40 000 Lt, sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš G. A., į inžinerinių komunikacijų įrengimą kotedžuose neinvestavo, jų G. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, G. A. priklausantį turtą – 40 000 Lt.

Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tyčia, piktnaudžiaudamas G. A. pasitikėjimu, apgaule nurodydamas G. A. tikrovės neatitinkančius duomenis, jog neva inžinerinių sistemų vystymui reikalinga papildoma pinigų suma, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2009 m. sausio pabaigoje – vasario mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu metu, iš G. A. įgijo dar 11 000 Lt, tačiau sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš G. A., į inžinerinių komunikacijų vystymą neinvestavo, jų G. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, G. A. priklausantį turtą – 11 000 Lt.

Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, piktnaudžiaudamas G. A. pasitikėjimu, nurodydamas, jog jam reikalinga papildoma pinigų suma, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2009 m. sausio pabaigoje – vasario mėn. iš G. A. išviliojo dar 3 334 Lt sumą, tačiau jokių sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš G. A., į inžinerinių komunikacijų vystymą neinvestavo, jų G. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, G. A. priklausantį turtą – 3 334 Lt.

Tokiu būdu, panaudodamas apgaulę bei piktnaudžiaudamas G. A. pasitikėjimu, iš viso savo naudai įgijo svetimą, G. A. priklausantį turtą – pinigines lėšas, iš viso 54 334 Lt ( 15736,21 Eur), ir tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

J. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinimo nepripažįsta. 2007 ar 2008 metais į jį kreipėsi UAB „ART&GO Investment“ akcininkė - I. Č. - su prašymu padėti sutvarkyti įmonės problemas. Tuo metu jis artimai bendravo su M. (T.). A. A. pastarojo buvo pristatytas jam kaip jo (T. M.) vairuotojas. Jis kreipėsi į T. M., paaiškino jam, kad įmonė „ART&GO Investment“ pastatė 35 kotedžus Klaipėdoje, tačiau tam, kad užbaigtų projektą, reikia priduoti inžinerines komunikacijas ir tam reikia pinigų. Bendrovė buvo skolinga rangovams. Kreipėsi į aukščiau paminėtos bendrovės direktorių G. S. ir pastarasis T. M., A. A. bei įmonės akcininkės akivaizdoje surašė jam įgaliojimą veikti bendrovės vardu. Daug kartų važiavo į Klaipėdą susitikti su rangovais, jie pageidavo pirminio įnašo už komunikacijas, kad būtų galima tęsti kotedžų pardavimą. Vyko kartu su T. M. ir A. A.. Ieškojo pasiskolinti pinigų. Tuomet A. A. nurodė, kad pažįsta poną G. A., iš kurio galima pasiskolinti pinigų. Nutarė kreiptis į šį žmogų dėl paskolos. A. A. vyko kartu, aiškino, kad daug kartų skolinosi iš nukentėjusiojo pinigus. Pinigų paėmimo seka buvo tokia pati, kaip ir nurodyta kaltinime. Buvo paskolinti grynieji pinigai. Nieko nuo nukentėjusiojo nenuslėpė, aiškino, kad reikia pinigų komunikacijoms užbaigti. Parodė bendrovės įgaliojimą, pasirašė pakvitavimus, gavo pinigus, kuriuos nukentėjusysis paėmė banke. Sumokėjo rangovams už bendrovės įsiskolinimus. Dalis pinigų buvo investuota į komunikacijas. Dalį pinigų atidavė T. M., nes jis taip pat rūpinosi komunikacijų pridavimu. 13000 Lt iš jo gavo, t.y. pasiskolino A. A.. Sutartu laiku nesugebėjo grąžinti G. A. skolos, todėl pasirašė vekselį. Su laiku, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas, vyko akistata su nukentėjusiuoju, tyrėjos akivaizdoje buvo susitarta, kad jis grąžins nukentėjusiajam 20 000 litų, kuriuos jis jam ir perdavė tyrėjos M. C. akivaizdoje. Tiksliai grąžintos sumos neatsimena, galimai grąžino jam 25000 Lt. G. A. parašė apie tai pakvitavimą. Vėliau, susitikus su nukentėjusiuoju, pastarasis pasakė, kad pagal jo paskaičiavimus jis turi dar primokėti 1 000 litų, vėl pinigai buvo perduoti. Visi duomenys yra byloje. Akistatos metu T. M. ir A. A. pripažino, kad trečdalį pinigų nukentėjusiajam turi grąžinti jie. Mano, kad visa medžiaga turi būti byloje ir jis nelabai supranta, kodėl T. M. ir A. A. yra byloje tik liudytojai, o jis vienas yra kaltinamasis. Skolinosi gi bendrai. Savo pareigą prieš nukentėjusįjį jis įvykdė, o kiti du - ne. Kiek žino, vekselį nukentėjusiajam pasirašė ir T. M.. Vėliau, kaip sužinojo, komunikacijas T. M. pardavė kitai įmonei, tačiau jis (kaltinamasis) tame jau nedalyvavo. Komunikacijos buvo parduotos įmonei „Secundum“, šiai dienai jie priklauso tai įmonei ir jam yra žinoma, kad vyksta dėl to bylinėjamasis. Nukentėjusysis klausė, kam reikalingi pinigai, jam buvo pasakyta, kad pinigai reikalingi inžinerinėms komunikacijoms. Nematė prasmės sakyti nukentėjusiajam netiesą ir jokios apgaulės šioje vietoje nebuvo. Nesiruošė klaidinti nukentėjusiojo, jis galėjo atsisakyti skolinti jam. Skolindamas pasakė, kaip yra iš tikrųjų. Prie bylos pateikia jam išduotą UAB „ART & GO Investment“ įgaliojimą, taip pat pateikia dokumentus, kurie įrodo, jog jis mokėjo už minėtos bendrovės įsiskolinimus už elektros energiją. Kur šiuo metu G. S. ir kodėl jis neigė tyrimo metu, kad išdavė jam įgaliojimą, pasakyti negali. Kiek jam yra žinoma, buvęs direktorius slapstosi. Kas dėl jo skolų kitiems asmenims, tai su visais jis jau atsiskaitė.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, teismo išvados

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Remiantis BPK 20 straipsniu įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus.

Lietuvos Respublikos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią jam skirtina bausmė.

Pažymėtina, kad sukčiavimą pagal BK 182 pirmiausia apibūdina apgaulės elementas. Tik nustačius apgaulę svetimo turto įgijimas tampa sukčiavimu baudžiamosios teisės prasme.

Apgaulė kaip svetimo turto užvaldymo būdas pasireiškia tuo, kad kaltininkas suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo tapatybės, ketinimų, galimos turto savininko ar valdytojo naudos ar kitų aplinkybių ir taip sukuria fiktyvią situaciją, kuri nulemia turto savininko ar valdytojo apsisprendimą turtą perleisti kaltininko žinion. Sukčiavimas laikomas baigtu nuo to momento, kada yra įgyjamas svetimas turtas.

Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe, taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Pažymėtina tai, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Taigi, nagrinėjamu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr.2K-133/2010, 2K-224/2008).

Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. 2K-335/2010).

Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir taip „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba su jo turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu.

Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu.

Pažymėtina, kad norint pripažinti asmens baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, būtina nustatyti, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.

Teismas konstatuoja, kad šioje byloje J. S. galimą kaltę tyrimo eigoje surinktais ir kaltinamajame akte aprašytais įrodymais tyrimas grindė tuo, jog jis sąmoningai klaidino nukentėjusįjį G. A., piktnaudžiavo jo pasitikėjimu, apgaulingai nurodydamas žinomai melagingą informaciją, t.y. prisistatydamas UAB „ART & GO investment“ atstovu, pateikdamas žinomai suklastotą dokumentą - minėtos bendrovės įgaliojimą, iš anksto žinodamas, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į inžinerines komunikacijas, neatliks ir taip apgaulingai įtikino jį 2009-01-16 pasirašyti paskolos lapą 50000 litų sumai, įsipareigodamas paskolą grąžinti iki 2009-02-27 bei žadėdamas šiuos pinigus investuoti į nekilnojamąjį turto objektą - inžinerines komunikacijas statomuose kotedžuose Klaipėdoje ir taip savo naudai įgijo nukentėjusiojo turtą - 54334 Lt ( 15736,21 Eur).

Baigiamajame pasisakyme valstybinis kaltintojas atsisakė kaltinimo J. S. dalies, kad jis (J. S.) nukentėjusiajam pateikė žinomai suklastotą dokumentą, o būtent - UAB „ART&GO Investment“ įgaliojimą ir kaltinimo dėl 3334 Lt 2009 m. sausio pabaigoje - vasario mėn. įgijimo, naudojant apgaulę, iš nukentėjusiojo G. A.. Nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog įgaliojimas, kurį kaltinamasis pateikė posėdžio metu teismui, buvo suklastotas, o dėl 3334 Lt teisiamajame posėdyje iš nukentėjusiojo G. A. ir kaltinamojo parodymų paaiškėjo, kad šie pinigai buvo skolinami kaltinamojo nuomai už butą sumokėti.

Teismas pažymi, kad byloje turi būti nustatytas kaltinamo asmens kaltės turinys, t.y. kad tas asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t.y. veikė tyčia. Šioje byloje kaltinamasis J. S. teigia, jog jo veiksmai neperžengė civilinių teisinių santykių ribos ir jis nepagrįstai pripažintas padaręs nusikalstamą veiką. Nurodo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu jokios apgaulės jis nenaudojo, pastarojo iki pinigų skolinimosi nepažinojo, tuo metu jam reikėjo pinigų mokėjimui už inžinerines komunikacijas Klaipėdoje, todėl per pažįstamą A. A. ieškojo, kas galėtų jam paskolinti pinigų.

Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas šias aplinkybes, t.y. tai, kad skolindamas pinigus kaltinamasis prisistatė bendrovės įgaliotu asmeniu, aiškino, jog pinigų reikia investicijoms į statybas (inžinerines komunikacijas kotedžuose Klaipėdoje), nepagrįstai laikė melagingomis ir esminėmis, galėjusiomis nulemti nukentėjusiojo G. A. apsisprendimą skolinti kaltinamajam pinigus. Šioje konkrečioje byloje nepakanka vien nukentėjusiojo pasakymo, kad jis buvo apgautas, nes jis nustatytu terminu neatgavo savo skolintų pinigų. Būtina įvertinti ir paties nukentėjusiojo poziciją, kodėl jis skolino pinigus J. S., ir tai, kokiomis aplinkybėmis vyko pinigų skolinimas, kokius dokumentus šalys surašė, kodėl iš tikrųjų nukentėjusysis apsisprendė paskolinti pinigus.

Kaip parodė nukentėjusysis G. A., jis nebūtų skolinęs pinigų, jeigu to būtų prašęs vien jam anksčiau nepažįstamas kaltinamasis J. S., tačiau jis atvyko ne vienas, o su A. A.. Pastarasis turėjo jo pasitikėjimą, anksčiau yra prašęs paskolinti pinigų jo pažįstamam serviso vadovui. Pinigai (5000 Lt) buvo paskolinti ir vėliau grąžinti. Kita vertus jis (G. A.) pabrėžė, kad komunikacijos ir jų įrengimas jam (nukentėjusiajam) nerūpėjo. Jam užteko to, kad kaltinamąjį pristatė A. A., ir jis (kaltinamasis) yra tos pačios tautybės - parodė nukentėjusysis teisme. Be to, jam rūpėjo ir rašytinės paskolos sutarties sudarymas.Kadangi nukentėjusysis pinigus turėjo paimti iš indėlio banke, jis neteko banko duodamų procentų, todėl jam svarbu buvo, kad jis neprarastų pinigų, kad gautų procentus. Būtent todėl paskolos sutartyje buvo nurodyta, kad kaltinamasis skolina 2009-01-16 40000 litų, o iki 2009-02-27 įsipareigoja grąžinti 50000 Lt (t.1, b.l.22).Buvo surašyta rašytinė paskolos sutartis, kurią kaltinamasis pasirašė kaip bendrovės atstovas (nors skolino pinigus sau) ir dar viena rašytinė sutartis, kuria kaltinamasis J. S. yra garantas sutarties kaip fizinis asmuo (t.1, b.l.23). Kaip nurodė kaltinamasis J. S., tokiu būdu jis įvykdė visas skolintojo sąlygas surašant du dokumentus dėl pinigų skolinimosi. Taigi, kalbėti apie kokių nors pinigų skolinimosi įsipareigojimų neįforminimą, esminių aplinkybių iškraipymą, kurie galėtų būti įvardinti kaip apgaulė baudžiamosios teisės prasme, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, nors vienoje iš paskolos sutarčių nurodyta, kad kaltinamasis yra bendrovės įgaliotas asmuo, yra uždėtas antspaudas, iš jos turinio aiškiai matyti, jog skolinasi ir pinigus įsipareigoja grąžinti fizinis asmuo - būtent J. S. (t.1, b.l.22). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis aiškiai nurodė, kodėl skolino pinigus kaltinamajam: pirma - skolintoją jam pristatė pažįstamas asmuo A. A.; antra - kaltinamasis buvo vienos su juo tautybės; trečia - jis pasirodė jam rimtu asmeniu, nes prisistatė bendrovės įgaliotu asmeniu, turėjo antspaudą, aiškino, kad pinigai reikalingi statyboms, nors jis (nukentėjusysis) pripažino, kad ir nesigilino į šį (statybų) klausimą; ketvirta - kadangi pinigai buvo nuimami iš indėlio, skolintojas įsipareigojo sutartyje kompensuoti indėlio palūkanų netekimą, t.y. grąžinti 50000 Lt, nors skolinosi 40000 Lt. Dėl pastarosios aplinkybės nukentėjusysis pripažįsta, kad ikiteisminio tyrimo eigoje ne visiškai tiksliai nurodė, kiek gi buvo paskolinta, aiškino, kad iš jo buvo paskolinta pirmą kartą 50000 Lt.

Kas dėl kaltinamojo J. S. vėliau dar paskolintų iš nukentėjusiojo 11000 Lt ir 3334 Lt, tai bylos duomenimis yra nustatyta, jog nukentėjusysis skolino pinigus be rašytinių paskolos dokumentų. Kaip aiškina nukentėjusysis, kaltinamajam skolino papildomai pinigus, nes jam reikėjo dar statyboms bei nuomai už butą apmokėti.

Kaltinime nurodoma, kad kaltinamasis J. S. veikė apgaulės būdu, nes nukentėjusiajam prisistatė bendrovės „ART&GO Investment“ įgaliotu asmeniu, pateikė žinomai suklastotą įgaliojimą (teismo pastaba - kaltinimo dėl dokumento klastojimo nėra), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad 2008-12-01 J. S. buvo išduotas įgaliojimas veikti šios bendrovės vardu bei naudotis bendrovės antspaudu (t.3, b.l.170). Ir nors liudytojas G. S. ikiteisminio tyrimo eigoje apklausos metu neigė įgaliojimo išdavimo bei antspaudo perdavimo faktą, šis įgaliojimas nustatyta tvarka ginčijamas nebuvo, jo klastojimo faktas nėra nustatytas. Pažymėtina ir tai, kad G. S. neneigia pažinojęs kaltinamąjį, kuris norėjo pirkti bendrovę (akcijas). Liudytoja I. Č., buvusi bendrovės ART&GO Investment“ akcininkė, teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad būtent ji supažindino kaltinamąjį J. S. su bendrovės direktoriumi G. S., kad parašas įgaliojime panašus į direktoriaus parašą ir kad kaltinamasis iš tikrųjų buvo prašomas veikti Klaipėdoje baigiant ir priduodant inžinerines komunikacijas. Teismas, vertindamas liudytojo G. S., kurio buvimo vieta šiuo metu nėra žinoma, parodymų ikiteisminio tyrimo metu patikimumą, atsižvelgia ir į tai, kad bendrovės direktorius liudytojas G. S. neperdavė dokumentų ir administratorei, už ką buvo nubaustas Vilniaus apygardos teismo 2008-12-15 nutartimi 1000 litų bauda (t.4, b.l. 31). Taigi, nebuvo paneigta, kad 2009 m. sausio-vasario mėn. kaltinamasis galėjo turėti antspaudą.Įgaliojimas kaltinamajam veikti bendrovės vardu yra datuotas 2008 m. gruodžio 1 d. (t.3, b.l.170), kai tuo tarpu bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi (įsigaliojo 2009 m. vasario 5 d.). Įgaliojimą ir antspaudą kaltinamasis panaudojo jau po bylos iškėlimo, tačiau dar neįsiteisėjus šiai apygardos teismo nutarčiai. Pažymėtina, kad „UAB „ART&GO Investment“ bankroto administratorius iš UAB „Tigesta“ informavo teismą, kad minėtos bendrovės antspaudas (spaudas) administratoriui perduotas nebuvo (t.3, b.l.192). Kad kaltinamasis atvyko pas jį skolintis pinigų ir turėjo antspaudą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė ir pats nukentėjusysis G. A.. Bylos duomenimis nustatyta, kad paskolos sutartys buvo surašomos pinigų (40 000 Lt) skolinimo dieną, taigi antspaudas buvo naudojamas kaltinamojo irgi tą dieną.

Liudytoja I. Č. teisiamajame posėdyje patvirtino tą aplinkybę, kad J. S. rado jos vyras tam, kad jis padėtų baigti rengti inžinerines komunikacijas prie kotedžų Klaipėdoje, kad jis supažindino kaltinamąjį su bendrovės direktoriumi ir kad iš tikrųjų kaltinamasis važinėjo į Klaipėdą spręsti komunikacijų pridavimo problemą. Taip pat liudytoja patvirtino, kad bendrovės finansinė padėtis buvo bloga, o statybininkams reikėjo sumokėti už darbą, kas buvo daroma mokant grynuosius į rankas. Ji nepaneigė kaltinamojo aiškinimų, kad komunikacijos buvo priduotos ir vėliau parduotos. Liudytojas A. A. parodė, kad kaltinamojo prašymu savo automobiliu vežė jį į Klaipėdą ir tai įvyko kitą dieną po to, kai jis pasiskolino pinigus iš G. A..

Šioje vietoje teismas pažymi, kad kaltinamojo veiksmų vertinimui neturi reikšmės, kiek pinigų iš pasiskolintos sumos, daug ar mažai, jis panaudojo komunikacijoms. Svarbu, ką patvirtino ne tik kaltinamasis, tačiau ir liudytoja I. Č., bendrovės akcininkė, kad J. S. važiavo į Klaipėdą, sprendė minėtų komunikacijų užbaigimo, išbandymo bei pridavimo klausimus. Taigi, jis, skolindamasis pinigus, neteikė nukentėjusiajam melagingos informacijos, neveikė jo atžvilgiu apgaulės būdu.

Tokiu būdu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamasis, skolindamasis pinigus veikė apgaule, teikė skolintojui melagingą informaciją apie save, skolinimosi tikslus, atstovavimą bendrovei.

Šioje byloje konstatuotina, kad J. S. nenuslėpė nei duomenų apie save, nei savo turtinės padėties, nei nustatyti kokie nors faktai apie jo bandymus nuslėpti turėtą turtą, tad nukentėjusysis visas turtines pretenzijas galėjo spręsti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad sutartyje nustatytu laiku negrąžinus nukentėjusiajam pinigų ir jam pareikalavus 2009-02-27 J. S. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį G. A. 64334,00 sumai (t.1, b.l.24). 2009-05-08 nukentėjusiajam buvo išduotas vykdomasis įrašas (t.1, b.l.25).

Suprantama, kad civiline tvarka sprendžiant turto susigrąžinimo klausimus, nukentėjusiajam būtų reikėję įdėti daugiau pastangų, tai būtų pareikalavę ir pradinių išlaidų teikiant vykdomąjį dokumentą antstoliui, tačiau šios aplinkybės nepaneigia teismo išvados, kad J. S. bei G. A. tarpusavio skolinimosi santykiai buvo kriminalizuoti be pagrindo ir neleidžia teigti, kad civilinis pažeistų teisių (laiku kaltinamasis pasiskolintų pinigų negrąžino) gynimo būdas būtų apsunkintas ir kad tai padarė kaltinamasis.

Kaltinime taip pat nurodyta, jog J. S. panaudojo apgaulės formą, t.y. piktnaudžiavo nukentėjusiojo pasitikėjimu. Ši kaltintojo išvada teismo taip pat nelaikytina teisinga ir pagrįsta. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios liudytų, jog J. S. kokiais nors iki to buvusiais tyčiniais veiksmais būtų įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą. Byloje nenustatyti nei kokie nors ypatingi asmeniniai jų tarpusavio ryšiai, nei koks turtinis ar tarnybinis priklausomumas, nei kitokie tarpusavio ryšiai, išskyrus tai, kad juos supažindino liudytojas A. A., kurio pažįstamas serviso vadovas prieš tai skolinosi iš nukentėjusiojo pinigus,bei tai ( kaip posėdyje akcentavo pats nukentėjusysis),kad jie ( nukentėjusysis bei kaltinamasis) yra vienos tautybės.

Nurodytos aplinkybės paneigia teiginį esą tarp nukentėjusiojo ir J. S. buvo koks nors ypatingas pasitikėjimas, nes nenustatyti tokio pasitikėjimo pagrindai. Pripažintina, kad G. A. elgesys galėtų būti vertinamas kaip labai geranoriškas, grįstas naiviu pasikliovimu (aiškina, kad skolino, nes jie yra vienos tautybės žmonės) ir noru turėti iš šio veiksmo (pinigų skolinimo) tam tikros naudos, o tai teismo vertinimu nelaikytina sukčiavimu. Bylos duomenimis nustatyta, ką patvirtino ir nukentėjusysis G. A., ir liudytojas A. A., kad kaltinamasis su G. A. nebuvo pažįstami, kad su pastaruoju jį pažindino liudytojas A. A. tuomet, kai jam prireikė pasiskolinti pinigų. Taip pat teismas pažymi, kad J. S. neneigia skolinęsis papildomai pinigus (11000 Lt ir 3334 Lt), nors rašytinių dokumentų dėl paskolos surašyta ir nebuvo.

Kaltinamasis J. S. nurodo, kad pripažįsta skolinęsis pinigus iš nukentėjusiojo, tačiau dalį jo skolintų pinigų, jo manymu, turėtų grąžinti T. M. bei A. A., kurie gavo dalį pinigų. Liudytojas A. A. pripažįsta skolinęsis iš kaltinamojo ir vekseliu įsipareigojęs grąžinti nukentėjusiajam 13 ar 14 tūkstančių litų. Tuo tarpu T. M., kuris kaltinamojo teigimu, dalyvavo komunikacijų užbaigime ir vėlesniame pardavime, 2009-05-16 rašytine paskolos sutartimi bei 2009-05-16 neprotestuotinu vekseliu įsipareigojo grąžinti iki 2009-10-31 nukentėjusiajam G. A. 38.350 Lt (t.1, b.l.28-30). Todėl J. S. nurodo, kad grąžino nukentėjusiajam tik 26000 Lt. Nukentėjusysis G. A. pripažįsta dalyvavęs susitikime, kuomet A. A. vekseliu įsipareigojo grąžinti jam dalį skolos. Taigi,nukentėjusysis turi ne tik vykdomąjį dokumentą dėl pinigų išieškojimo iš kaltinamojo, tačiau ir T. M. neprotestuotiną vekselį 38350 Lt sumai (t.1, b.l.43) ir vekselį, išduotą jam A. A., nors pastarieji minėtų pinigų iš jo ir nesiskolino.

Taip pat kaltinamasis, nors tuo jis ir nebuvo kaltinamas, paneigia nukentėjusiojo atstovės aiškinimus nuslėpęs nuo nukentėjusiojo savo tikrąją turtinę padėtį, nes turėjo skolų kitiems asmenims. Nurodo,jog iš tikrųjų jis turėjo skolų, tačiau dėl jų atsiskaitė.

Pažymėtina, kad J. S. kaltinimas turtinės prievolės atsiskaityti pagal paskolos sutartį su G. A. išvengimu nebuvo ir nėra pareikštas. Teismas, remdamasis BPK 255 str. nuostatomis, bylą nagrinėja tik kaltinamajam pareikšto kaltinimo ribose.

Taigi, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo J. S. veiksmai 2009-01-16 paskolos sutartimi gaunant 40 000 Lt paskolą iš G. A., o vėliau ir 11000 Lt bei 3334 Lt (be rašytinių pakvitavimų) ir sutartimi nustatytu terminu bei susitarimu jų negrąžinant, nenustačius kaltinamojo veiksmuose apgaulės kitos sandorio šalies atžvilgiu, nėra laikytini nusikalstamais ir negali būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Kaltinamojo veiksmai neperžengė civilinių teisinių santykių ribų, todėl klausimas dėl J. S. sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo turi būti sprendžiamas ne baudžiamosiomis, o civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Esant šioms aplinkybėms J. S. yra išteisintinas nenustačius, kad buvo padaryta kaltinamajame akte nurodyta veika, turinti BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 301-308 str.str., teismas

NUSPRENDĖ:

J. S. dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., išteisinti nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kardomąją priemonę J. S. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nukentėjusiojo G. A. civilinį ieškinį dėl 13466 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiojo G. A. prašymą priteisti iš J. S. 861 euro procesinių išlaidų atlyginimą už teiktas advokato teisines paslaugas proceso metu atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.