Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-5926-643/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-11-04
Bylos Nr.: eI-5926-643/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-05636-2014-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas: UAB „KREDO“
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

1.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI-5926-643/2015Proceso Nr. 3-61-3-05636-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 1.9.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui T. B., atsakovo atstovei R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „KREDO“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „KREDO“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir VMI) 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-61302, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. S-238(7-202/2014) (toliau – ir sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl GPM permokos grąžinimo tenkinti visiškai ir grąžinti mokesčių mokėtojui 494117,65 Lt dydžio GPM permoką.

Pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. liepos 14 d. pateikė Vilniaus AVMI prašymą dėl už gyventojus sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) permokos grąžinimo, prašydamas grąžinti 494117,65 Lt dydžio GPM permoką. Kartu su prašymu pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. lapkričio 12 d. preliminariąja sutartimi pareiškėjas (pirkėjas) ir S. J., S. T., bei P. N. (pardavėjai), įsipareigojo ateityje sudaryti ir pasirašyti žemės sklypų, esančių Rygos ir Justiniškių gatvių sankirtoje Vilniaus mieste, pirkimo–pardavimo sutartį. Vykdydamas sutartį, pareiškėjas tiesiogiai pardavėjams (jų atstovams) sumokėjo iš viso 2 800 000 Lt dydžio avansą (mokėjimai atlikti dalimis: 2004-11-12, 2004-12-10 ir 2005-06-30). Be kita ko, Vilniaus AVMI už pardavėjus (fizinius asmenis) pareiškėjas sumokėjo 494117,65 Lt dydžio GPM. Taigi šiuo atveju laikytina, jog UAB „KREDO“ pagal preliminariąją sutartį sumokėjo pardavėjams iš viso 3294117,65 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Nutrūkus sutartiniams santykiams bei siekiant iš pardavėjų (jų teisių perėmėjų) susigrąžinti UAB „KREDO“ sumokėtą 3294117,65 Lt dydžio avansą, 2010 m. vasario 11 d. buvo kreiptasi į teismą dėl sumokėto avanso grąžinimo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu UAB „KREDO“ naudai priteisė 2 800 000 Lt dydžio pinigų sumą, o dalyje dėl 494117,65 Lt sumos (GPM dydžio) priteisimo ieškinį atmetė, nurodydamas, kad šiuo atveju GPM turi susigrąžinti UAB „KREDO“.

VMI 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-61302 pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydamas, kad mokesčio permokos nėra, kadangi sumokėtas GPM taps permoka, kai atsakovai (pardavėjai) grąžins pareiškėjui sumokėtas sumas.

VMI, priimdamas sprendimą, negalėjo ir neturėjo teisės vadovautis teismo sprendimu (priimtu civilinėje byloje), kadangi teismo sprendime nustatyti argumentai dėl GPM permokos priteisimo administratoriaus niekaip nesuvaržo ir neįpareigoja. Nei vietos, nei centrinis mokesčių administratorius nebuvo byloje dalyvaujančiais asmenimis, teismo sprendimu nebuvo nustatyti mokesčių administratorių suvaržantys prejudiciniai faktai. Mokesčių permokos grąžinimo klausimai yra nustatomos administracinės procedūros, mokestinio ginčo, ar ginčo administraciniame teisme metu. Teismo sprendimu civilinėje byloje konstatuota preliminariosios sutarties pabaiga ir tai, kad fiziniai asmenys yra skolingi pareiškėjui nurodytą avanso sumą. Skola nelaikytina pajamomis (nėra GPM objektu), todėl pareiškėjui grąžintina GPM permoka. Pareiškėjas ginčo santykyje laikytinas mokesčiu mokėtoju (MAĮ 2 str. 15 d.). Pareiškėjo nuomone mokestį išskaitantis asmuo laikytinas mokesčių mokėtoju, ir jam garantuojama teisė į GPM permokos grąžinimą Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio pagrindu.

Be to, pareiškėjas nurodo, kad VMI sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. VMI sprendimo turinys (pagrindimas) iš esmės buvo Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje citavimas, t.y. sprendimas apskritai nebuvo paremtas jokiomis teisės normomis. Nesant atitinkamo pagrindimo konstatuotini VMI sprendimo negaliojimo pagrindai dėl atsakovo sprendimo neatitikimo VAĮ reikalavimams.

Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą Komisija 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. S-238 (7-202/2014) jį atmetė. Komisija sprendime nurodė, kad pareiškėjas sumokėjo GPM nuo A klasės pajamų, veikė kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, t.y. sumokėjo GPM nuo gyventojams išmokėtų sumų. Tačiau nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, Komisijos nuomone, pareiškėjas nelaikytinas subjektu, galinčiu susigrąžinti GPM permoką pagal MAĮ 87 straipsnį. Komisija taip pat nurodė, kad nors VMI sprendimas ne visiškai atitinka VAĮ reikalavimus, tai netrukdė pareiškėjui ginti savo teisių, todėl atitinkamu argumentu (dėl nemotyvuotumo) naikinti VMI sprendimo nėra teisinio pagrindu. Komisija patvirtino atsakovo priimtą sprendimą. Komisijos sprendime nenurodomas joks tiesioginis, specialiai numatytas atvejis, nustatantis, kad šioje situacijoje pareiškėjas nelaikytinas mokesčių mokėtoju. MAĮ 87 straipsnyje nenumatytos jokios išlygos, nurodančios, kad šio MAĮ straipsnio aspektu pareiškėjas nelaikytinas mokesčių mokėtoju ir neturi teisės reikalauti GPM, sumokėtos nuo A klasės pajamų, permokos grąžinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais argumentais ir prašė jį tenkinti. Be to, papildomai nurodė, kad remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. I-2941-14/06 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartimi Nr. A11-2281/2006 bei vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 ir 19 straipsnių nuostatomis mokesčių mokėtojas nagrinėjamu atveju išvis neturėjo pareigos mokėti GPM.

Atsiliepimas

VMI atsiliepimu pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad piniginių lėšų fiziniams asmenims išmokėjimo metu galiojusio GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punktas numatė, jog A klasės pajamoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, bei šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš neindividualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjų veiklos, taip pat ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, už nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, bei individualios ir ne individualios veiklos pajamos, gautos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms. Vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalimi, B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus aukščiau nurodytas faktines aplinkybes GPMĮ normų kontekste spręstina, jog pareiškėjas, veikdamas kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, nuo fiziniams asmenims išmokamų pajamų išskaičiavo ir sumokėjo į biudžetą 494117,65 Lt GPM ir tai laikė tinkamu savo mokestinių prievolių įvykdymu.

Komisija sutiko su pareiškėjo skunde bei jo atstovo mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijos posėdyje išdėstyta pozicija, kad ginčo situacijoje taikytinos mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų – GPMĮ bei MAĮ nuostatos. Pažymėjo, jog mokesčių teisės doktrinoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad mokestį kaip prievolę valstybei struktūriškai sudaro pareiga mokėti mokestį ir pareiga laikytis įstatymo nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Daugumos mokesčių atžvilgiu šios dvi pareigos sutampa ir už tinkamą vykdymą atsako vienas asmuo – savarankiškas mokesčio mokėtojas. Tačiau galimi dvejopos mokestinės prievolės atvejai, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą privalo mokėti mokestį (GPMĮ 3 str.), o kitas asmuo šią prievolę faktiškai atlieka sumokėdamas (pervesdamas) į biudžetą nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį (GPMĮ 23 str.). Šiuo atveju viena mokestinė prievolė tenka mokesčio mokėtojui ir mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. A klasei priskirtinos pajamos, nuo kurių mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir pervesti į biudžetą privalo mokestį išskaičiuojantis asmuo. Pagal MAĮ 2 straipsnio 16 dalį mokestį išskaičiuojantis asmuo – tai subjektas, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. MAĮ 2 straipsnio 15 dalis expressis verbis įtvirtina bendrą taisyklę – mokestį išskaičiuojantis asmuo yra laikomas mokesčių mokėtoju – asmeniu, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Vadinasi, mokestį išskaičiuojantis asmuo paprastai pakeičia mokesčių mokėtoją, t. y. jam MAĮ nuostatos, inter alia nuostatos, reglamentuojančios atsakomybę už mokesčių įstatymuose numatytų pareigų nevykdymą, taikomos analogiškai kaip ir mokesčių mokėtojui, o išimtys galimos tik tiesiogiai specialiai numatytais atvejais.

Nagrinėjamo mokestinio ginčo atveju pareiškėjas veikė kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo ir fiziniams asmenims išmokėdamas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojų A klasės pajamoms, apskaičiavo, išskaičiavo ir sumokėjo į biudžetą GPM nuo šių fizinių asmenų gautų apmokestinamųjų pajamų. Todėl pareiškėja šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra subjektas, turintis teisę pagal MAĮ 87 straipsnio nuostatas susigrąžinti GPM permoką. Komisijos vertinimu, teisę susigrąžinti GPM permoką turi šio mokesčio mokėtojas (gyventojas), o ne mokestį išskaičiuojantis asmuo – pareiškėjas. Tokią išvadą, suponuoja ne tik aukščiau nurodytosios GPMĮ normos, bet ir GPMĮ 27 straipsnio 9 dalies nuostata, pagal kurią nuolatinio Lietuvos gyventojo pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje apskaičiavus pajamų mokesčio permoką, ji gali būti įskaityta arba grąžinta MAĮ nustatyta tvarka, 32 straipsnio nuostatos, pagal kurias gyventojas, gavęs pajamų iš Lietuvos vienetų už nekilnojamojo daikto, esančio Lietuvoje, pardavimą arba kitokį perleidimą nuosavybėn, nuo kurio šio Įstatymo 23 straipsnio nustatyta tvarka buvo išskaičiuotas pajamų mokestis, turi teisę kreiptis į mokesčio administratorių dėl pajamų mokesčio už parduotą daiktą perskaičiavimo, t. y. kad pajamų mokestis būtų apskaičiuojamas iš gautų pajamų atėmus šio Įstatymo 19 straipsnyje nustatytas išlaidas, tokiu būdu perskaičiavus pajamų mokestį susidariusi mokesčio permoka grąžinama MAĮ nustatyta tvarka. Toks teisės normų aiškinimas atitinka ir MAĮ 87 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios iš esmės draudžia gyventojo lėšomis išskaičiuojančio asmens sumokėtą per didelį GPM pripažinti mokestį išskaičiuojančio asmens GPM permoka.

VMI vertinimu, pareiškėjo akcentuojamą VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas vertintinas kaip neesminis, nesudarantis pakankamo pagrindo pripažinti ginčijamą VMI sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad palaiko VMI poziciją ir argumentus.

Skundas tenkintinas iš dalies

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2014 m. liepos 14 d. pareiškėjas kreipėsi į VMI su prašymu grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) 494117,65 Lt.

2014 m. liepos 14 d., 2014 m. liepos 23 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d. UAB „KREDO“ teikė VMI papildomus paaiškinimus dėl 2800000 Lt avanso nesusigrąžinimo.

VMI 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-61302 nusprendė negrąžinti (neįskaityti) pareiškėjui mokesčio permokos (skirtumo) 494117,65 Lt, kadangi konstatavo, jog permokos nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje spręstinas ginčas dėl VMI 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-61302 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Ginčijamame sprendime nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsniu, mokesčių įstatymais, Mokesčių permokos įskaitymo mokesčių nepriemokai ir skoloms valstybei padengti taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 1K-199, ir atsižvelgiant į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilnius įmonių skyriaus 2014 m. rugpjūčio 8 d. išvadą Nr. 4619676. Visų pirma pažymėtina, kad toks individualaus administracinio akto pagrindimas yra iš esmės ydingas. Abstrakti nuoroda į teisės aktą, nenurodant ir nekonkretizuojant konkrečių teisės akto nuostatų, kurios taikytinos atitinkamai konstatavus objektyvius duomenis (faktus), nelaikytina tinkamu pagrindimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme.

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, t.y. jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardintų teisės aktų taikymą. Aiškumo reikalavimas, t.y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu. Taigi, tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. Priešingu atveju atitinkamas viešojo administravimo sistemos subjekto inter alia mokesčių administratoriaus sprendimas turėtų būti naikinamas.

Administracinis aktas, kaip numato Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, yra viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Vidaus administravimo tikslas, kaip numato to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, yra užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas, o viešojo administravimo subjektų vidaus administravimą, kaip numato Viešojo administravimo įstatymo 12 straipsnis, reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Atsižvelgiant į šias minėto įstatymo nuostatas, galima teigti, kad mokesčių administratoriaus sprendimai, kurie atitinka MAĮ ir centrinio mokesčių administratoriaus poįstatyminiais aktais nustatytus turinio, formos ir užpildymo tvarkos reikalavimus, tuo pačiu atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) forma (FR0783) yra patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186. Šioje minėtu įsakymu patvirtintoje formoje taip pat įtvirtinta, kad mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą negrąžinti (neįskaityti) mokesčių permokos privalo nurodyti to priežastis.

Ginčijamame sprendime nurodyta, kad VMI nusprendžia negrąžinti (neįskaityti) mokesčio permokos (skirtumo) 494117,65 Lt, kadangi nėra permokos. Be to, ginčijamame sprendime VMI nurodė, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4006-431/2013 sumokėtas GPM bus laikomas permoka, kai atsakovai grąžins bendrovei avansu gautas išmokas. Visų pirma pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas civilinį ginčą ir priimdamas sprendimą, nenustatė tokios sąlygos, kad pareiškėjo (mokestį išskaičiuojančio asmens) sumokėtas GPM bus laikomas permoka tik tuo atveju, kai mokesčio mokėtojai grąžins pareiškėjui teismo priteistą avansą. Jokių kitų objektyvių duomenų (faktų) lėmusių mokesčio administratoriaus išvadą, kad šiuo atveju GPM permokos nėra, ginčijamame sprendime nėra nurodyta. Tai leidžia daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ne tik teisės aktų normomis, bet ir faktais, o tai leidžia sprendimą pripažinti prieštaraujančiu VAĮ 8 straipsnio 1 daliai ir naikinti jį Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kaip anksčiau teismo sprendime minėta, tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Skunde pareiškėjas nurodo, jog ginčijamo sprendimo nepagrindus jam trukdoma iš viso suvokti VMI poziciją. Su šiuo pareiškėjo argumentu teismas sutinka ir atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratoriaus pozicija nagrinėjamu atveju išties nebuvo atskleista ir tokiu būdu pareiškėjui neabejotinai apsunkinama galimybė tinkamai ir veiksmingai ginti savo teises. Pabrėžtina, kad VMI pozicija, šio mokestinio ginčo eigoje pasikeitė kardinaliai. Ginčijamame sprendime mokesčių administratorius iš esmės neneigdamas pareiškėjo teisės susigrąžinti GPM permoką, tik susiejo šią teisę su sąlyga, kad pareiškėjui bus sugrąžinta avanso suma, nuo kurios ir buvo sumokėtas ginčo mokestis. Tuo tarpu ginčą nagrinėjant teisme VMI pareiškė, kad MAĮ 87 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia gyventojo lėšomis išskaičiuojančio asmens sumokėtą per didelį GPM pripažinti mokestį išskaičiuojančio asmens GPM permoka. t.y. mokesčių administratorius nurodo, jog pareiškėjas, būdamas mokestį išskaičiavusiu asmeniu, o ne mokesčio mokėtoju, išvis neturi teisės susigrąžinti GPM permoką. Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad VMI sprendimo nemotyvavimas nei fakto, nei teisės aktų nuostatų prasme, yra esminis pareiškėjo teisių pažeidimas, todėl ginčijamas VMI sprendimas naikintinas.

Teismui pripažinus VMI 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-61302 neteisėtu ir panaikinus jį Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, naikintinas ir Komisijos 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. S-238(7-202/2014), kuriuo ginčijamas VMI sprendimas buvo patvirtintas.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo, apibrėžiančio administracinių bylų kompetenciją, 3 straipsnį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismui nėra pavesta vykdyti viešojo administravimo funkcijų mokesčių administravimo srityje, todėl pareiškėjo reikalavimas priimti sprendimą grąžinti pareiškėjui 494117,65 Lt dydžio GPM permoką atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 7 dalį pajamų mokesčio permoka gali būti įskaityta arba grąžinta Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal MAĮ 87 straipsnio nuostatas mokesčių permokos įskaitymo ir grąžinimo klausimus sprendžia mokesčių administratorius, todėl teismui panaikinus ginčijamą sprendimą VMI įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. leipos 14 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) ir priimti teisės aktų nuostatas atitinkantį sprendimą. Atkreiptinas VMI dėmesys į tai, kad mokesčių administratoriaus priimami sprendimai ir veiksmai, be kita ko, turi atitikti ir teisingumo principą (MAĮ 8 str. 3 d.) bei turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 str.). MAĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vienas iš pagrindinių valstybinės mokesčių inspekcijos uždavinių yra padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas. Nagrinėdamas iš naujo pareiškėjo prašymą grąžinti GPM permoką, mokesčių administratorius privalo įvertinti ir pareiškėjo nurodytus argumentus, jog nagrinėjamu atveju GPM išvis neturėjo būti mokamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „KREDO“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (20.1606)-331-61302 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. S-238(7-202/2014).

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo išnagrinėti UAB „KREDO“ 2014 m. liepos 14 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą).

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė