- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-16
- Bylos Nr.
- 2-876/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00039-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Rasa Gudžiūnienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“
- Ieškovas
- R. B., uždarosios akcinės bendrovės „Livena“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškovų R. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Livena“ ieškinio atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo padavimo civilinėje byloje Nr. 2-1523-582/2012.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio teismui pareiškimo dienos taikymo pagrįstumo.
Ieškovai R. B. , UAB „Livena“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu iki ieškinio padavimo dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ bet kokiu būdu valdyti, naudoti ir disponuoti 2011 m. rugsėjo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš UAB „Livena“ įsigytu ir 2011 m. rugsėjo 13 d. sudarytomis išperkamosios nuomos ir lizingo sutartimis perduotu atgal naudoti ir valdyti UAB „Livena“ turtu; uždrausti UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ šį turtą iš UAB „Livena“ ir/ar trečiųjų asmenų perimti, paimti, išreikalauti ar kitokiu būdu užvaldyti, uždrausti UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ patekti į turtą bei daryti šiam turtui bet kokią įtaką, poveikį, uždrausti UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ iškraustyti UAB „Livena“ iš turto ir/ar kitokiu veikimu, neveikimu trukdyti UAB „Livena“ naudoti ir valdyti šį turtą bei jame vykdyti veiklą, įpareigoti UAB „Livena“ visą turtą turėti savo žinioje, jį naudoti, valdyti bei užtikrinti jo apsaugą, pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui priverstinai įvykdyti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. pačiam, ar kartu su į pagalbą pasitelktais asmenis, šalinti bet kokias kliūtis, trukdančias vykdyti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad UAB „Livena“ vadovas R. B. , siekdamas tinkamai apginti savo kaip UAB „Livena“ ir kreditorių teises ir teisėtus interesus, vadovaudamasis CK 6.66 straipsniu rengiasi pateikti ieškinį atsakovams UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ ir UAB „Livena“ dėl 2011 m. rugsėjo 13 d. sudarytų pirkimo-pardavimo sutarties, išperkamosios nuomos sutarties ir lizingo sutarties, kaip pažeidžiančių UAB „Livena“ kreditorių teises ir teisėtus interesus, pripažinimo negaliojančiomis ab initio ir restitucijos taikymo. Sudarytomis sutartimis UAB „Livena“ turtas prieš bankroto procesą, buvo parduotas atsakovui UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ ir tą pačią dieną, tai yra 2011 m. rugsėjo 13 d. buvo sudarytos išperkamosios nuomos ir lizingo sutartys, kuriose nurodytomis sąlygomis ir tvarka UAB „Livena“ turtas buvo grąžintas atgal naudoti ir valdyti UAB „Livena“. Turtas, prieš jį parduodant UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ priklausė UAB „Livena“ ir buvo įkeistas pagal sudarytą kredito linijos sutartį. Todėl sudarytomis sutartimis, artėjant UAB „Livena“ bankrotui buvo siekiama sudaryti sąlygas AB Ūkio bankas pirmajam iš visų kreditorių atgauti skolą neteisėtu būdu, tai yra sumažinus turto iš kurio gali būti patenkinti ir kitų UAB „Livena“ kreditorių reikalavimai apimtį. Lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių 13.1.3 p. numatyta, kad atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau joje numatyto termino, jei UAB „Livena“ iš esmės pažeidė sutartį, t.y. jei per turto išpirkimo laikotarpį UAB „Livena“ iškeliama bankroto arba restruktūrizavimo byla. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi iškėlė UAB „Livena“ bankroto bylą, todėl ieškovų teigimu, UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ sieks kuo greičiau ir sklandžiau perimti ginčijamomis sutartimis įgytą turtą iš UAB „Livena“. Ieškovai teigia, kad objektyviai negali spėti suruošti teismui pagrįstą ieškinį, surinkti visus įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus, atsakovų veiksmų neteisėtumą ir taip realizuoti savo teises į tinkamą teisminę gynybą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 20 d. nutartimi pareiškėjų R. B. ir UAB „Livena“ būsimo ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą (duomenys neskelbtini), degalinę - operatorinę (duomenys neskelbtini), bei kitus statinius esančius (duomenys neskelbtini); pastatą- mechanines dirbtuves (duomenys neskelbtini), pastatą-operatorinę (duomenys neskelbtini), pastatą-stoginę (duomenys neskelbtini), kitus statinius - aikšteles (duomenys neskelbtini), kitus statinius - kiemo statinius (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); pastatą-degalinę (duomenys neskelbtini), pastatą-stoginę (duomenys neskelbtini), kitus statinius-kiemo statinius (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); pastatą-degalinę (duomenys neskelbtini), pastatą - dujų degalinę (duomenys neskelbtini), kitus statinius - kiemo statinius (duomenys neskelbtini); pastatą - operatorinę-parduotuvę (duomenys neskelbtini), kitus statinius, inžinerinius tinklus (duomenys neskelbtini); pastatą-operatorinę (duomenys neskelbtini), pastatą-sandėlį (duomenys neskelbtini), pastatus-cisternų saugyklas (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) ir šiuose statiniuose esantį kilnojamąjį turtą, esantį UAB „Livena“ žinioje, uždraudžiant UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ areštuotu turtu disponuoti (t. 2, b.l. 138-140). Teismas nurodė, kad parengti ieškinį yra gana sudėtinga, atsakinga, surinkti reikiamus įrodymus reikia nemažai laiko. Todėl atsižvelgiant į būsimo ieškinio reikalavimų pobūdį bei ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes dėl galimos grėsmės UAB „Livena“ lizingo sutarties ir išperkamosios nuomos sutarties pagrindu valdomam turtui, darytina išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimo ieškovo palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti arba pasidaryti visiškai nebeįmanomas. Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašymai uždrausti disponuoti, perimti, valdyti ginčo turtą, pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui priverstinai įvykdyti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. pačiam, ar kartu su į pagalbą pasitelktais asmenis, šalinti bet kokias kliūtis, trukdančias vykdyti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, atitinka CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas laikinąsias apsaugos priemones: nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų areštą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ (toliau – apeliantas) prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti (t. 2, b.l. 149-150). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nagrinėjo patikslintą ieškovų prašymą, pasirašytą UAB „Livena“ vadovo R. B. , kuris savo įgaliojimų neteko nuo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarties dalies dėl UAB „Livena“ bankroto bylos iškėlimo, kuri apeliacine tvarka neapskųsta, įsiteisėjimo dienos, t.y. 2012 m. sausio 9 d. Turto yra areštuota daugiau negu ieškovo galimų ieškinių bendra suma, o dalis atsakovo statiniuose esančio kilnojamojo turto yra ne atsakovo, o ieškovo ar trečiųjų asmenų. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių kokią nors grėsmę jų turtiniams interesams (CPK 148 str. 3 d.). Apelianto teigimu, jokių grėsmių nėra, nes turtą šiuo metu valdo ir naudoja UAB „Livena“. Apeliantas turto realizavimo veiksmų atlikti negali, nes nuo bankroto bylos iškėlimo šio turto valdymo ir naudojimo klausimus sprendžia UAB „Livena“ bankroto administratorius.Teismas nepagrįstai paskyrė atsakovą turto saugotoju, nes jis areštuoto turto nevaldo ir juo nesinaudoja, todėl šios pareigos tinkamo įvykdymo užtikrinti atsakovas negali.Pagal Įmonių bankroto įstatymą bankrutuojančios bendrovės turtas yra suvaržytas nuo bankroto bylos iškėlimo, todėl papildomas turto areštas yra netikslingas ir perteklinis.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai R. B. ir UAB „Livena“ prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. 2, b.l. 159-162). Atsiliepimas į atskirąjį skundžia grindžiamas šiais argumentais:
Šiaulių apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Livena“ nėra skirstoma į atskiras dalis, o teisiniai padariniai kyla nuo visos teismo nutarties įsiteisėjimo. Teismas skundžiama nutartimi areštavo tik ieškinyje ginčijamomis sumomis atsakovui parduotą turtą, kuris galimai tenkinus ieškinio reikalavimus turėtų būti grąžintas UAB „Livena“, todėl turto arešto mastas yra tik toks, koks yra būtinas užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą.Areštuotas turtas nuosavybės teisėmis priklauso atsakovui, todėl po bankroto bylos iškėlimo UAB „Livena“, išperkamosios nuomos ir lizingo sutartys nustotų galioti, ko pasekoje bankroto administratorius šį turtą privalėtų perduoti atsakovui. Ieškovų teigimu, atsakovas tikėtina, kad siektų kuo skubiau šį turtą realizuoti, o tai lemia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.Apelianto teiginys, kad teismas nepagrįstai paskyrė atsakovą turto saugotoju, yra nepagrįstas, nes skundžiama nutartimi teismas atsakovo turto saugotoju nepaskyrė.Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi areštavo UAB „Livena“ nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialiųjų turtą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Tačiau skundžiama Kauno apygardos teismo nutartimi areštuotas turtas nuosavybės teisėmis priklauso atsakovui, todėl jis nebuvo ir negalėjo būti areštuotas, nes to nenumato Įmonių bankroto įstatymas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.). Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui padavimo dienos (CPK 147 str. 3 d.). Atvejai, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tikslingas dar net neiškėlus bylos, reglamentuojami specialiosiomis normomis, numatančiomis išimtį iš bendrųjų taisyklių. Šių nuostatų tikslas - išvengti atsakovo veiksmų, kuriais jis, iki bus pareikštas ieškinys, kurio negalima pareikšti jau paduodant teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apsunkintų galimo teismo sprendimo vykdymą arba padarytų jį negalimu. Kadangi galimybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo teismui dienos yra išimtinė, įstatymų leidėjas ją sieja ir su griežtu terminu – CPK 147 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, nustato pareiškėjui ne ilgesnį nei 14 dienų terminą ieškiniui pareikšti, per kurį ieškinio nepareiškus, laikinosios apsaugos priemonės privalo būti panaikinamos. Pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo dienos, privalo pagrįsti ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas), bet ir priežastis, pateisinančias ieškinio pareiškimo atidėjimą. Be to, pareiškėjas privalo motyvuotai pagrįsti, kodėl laikinosios apsaugos priemonės konkrečiu atveju privalo būti taikomos nedelsiant, dar neinicijavus teismo proceso, t.y. pareiškėjas taip pat privalo įrodyti egzistuojant specialiąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo sąlygas.
Apeliantas teigia, kad UAB „Livena“ vadovas R. B. neteko savo įgaliojimų nuo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarties dalies dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Livena“ įsiteisėjimo dienos - 2012 m. sausio 9 d., nes dėl šios nutarties dalies atskirasis skundas nebuvo paduotas. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka, nes iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Livena“ įsiteisėjo 2012 m. vasario 23 d., kai Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme. Pažymėtina, kad nutarties dalies, kuria iškelta bankroto byla UAB „Livena“ įsiteisėjimo momentas nesiskiria nuo visos nutarties įsiteisėjimo momento, nes bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, todėl teismas privalo būti aktyvus vykdydamas pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų kontrolę, taip pat nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas yra neatskiriamai susijęs su bankroto administratoriaus paskyrimu ir jo funkcijomis bankroto procese. Priešinga išvada iš esmės reikštų, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, kai tokios nutarties dalis apskųsta administratoriaus paskyrimo dalyje, įmonė iš esmės liktų tam tikrą laiko tarpą nevaldoma – įmonės valdymo organai jau negalėtų jos valdyti, o joks administratorius toje stadijoje taip pat negali atlikti bankroto administratoriaus pareigų. Todėl konstatuotina, kad UAB „Livena“ vadovas R. B. turėjo teisę 2012 m. sausio 16 d. kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo dienos.
Nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas areštavo daugiau negu ieškovo galimų ieškinių bendra suma, o dalis atsakovo statiniuose esančio kilnojamojo turto yra ne atsakovo, o ieškovo ar trečiųjų asmenų. Ieškovas pagrįstai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad teismas skundžiama nutartimi areštavo tik ieškinyje ginčijamomis sutartimis atsakovui parduotą turtą, kuris galimai tenkinus ieškinio reikalavimus turėtų būti grąžintas UAB „Livena“. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartimi areštuotas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas yra ginčijamų pirkimo – pardavimo, išperkamosios ir lizingo sutarčių dalykas, todėl darytina išvada, kad taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas atitinka ieškininių reikalavimų pobūdį ir mastą. Išaiškintina, kad kai teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 str. 3 d.).
Apelianto teiginys, kad nėra jokių grėsmių ieškovo turtiniams interesams, nes areštuotą turtą valdo ir naudoja UAB „Livena“, paneigtinas jo paties argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Iš Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties matyti, kad apeliantas minėtame prašyme nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas) pritaikytos didelės vertės atsakovo (apelianto) nekilnojamojo ir kilnojamojo turto atžvilgiu, kuris yra UAB „Livena“ žinioje, todėl lizingo sutarties dėl UAB „Livena“ bankroto nutraukimo atveju, apeliantas neturės galimybės realizuoti jam priklausančio turto ir dėl jo amortizacijos, nusidėvėjimo ar rinkos kainos nuosmukio, akivaizdžiai patirs nuostolį. Atsižvelgiant į tai, kad areštuotas turtas nuosavybės teisėmis priklauso apeliantui, todėl UAB „Livena“ šį turtą perdavus jo savininkui, t.y. apeliantui, teisėjų kolegijos nuomone, kiltų grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Juo labiau, kad pats apeliantas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad neturėdamas galimybės realizuoti areštuoto turto patiria nuostolius, t.y. patvirtino savo siekius areštuotą turtą realizuoti.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovų R. B. ir UAB „Livena“ ieškinys atsakovui UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ dėl 2011 m. rugsėjo 13 d. pirkimo - pardavimo, išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių pateiktas teismui per CPK 147 straipsnio 3 dalyje bei teismo nutartyje nustatytą 14 dienų terminą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Jeigu, apelianto manymu, pritaikyti ribojimai gali sukelti jam didelius nuostolius, jis įstatymo nustatyta tvarka, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, gali kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str. 1 d., 3 d.). Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, apeliantas taip pat galėtų reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos apeliantas patyrė dėl ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.