Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. G. (V. G.) ir UAB „V & G“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Khartli“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „V & G“, V. G. dėl skolos, palūkanų priteisimo, paskolos ir įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Khartli“ patikslintame ieškinyje prašė: Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu (tariamas sandoris) pripažinti negaliojančia 2004 m. liepos 1 d. UAB „Khartli“ ir V. G. sudarytą paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis); CK 1.80 straipsnio (imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris) pagrindu pripažinti negaliojančia UAB „V&G“, UAB „Khartli“ ir V. G. 2007 m. gruodžio 31 d. sudarytą sutartį, kuria buvo įskaityti tarpusavio reikalavimai (toliau – Įskaitymo sutartis); priteisti iš atsakovės UAB „V&G“ ieškovei 251 577,58 Eur skolos ir 75 473,27 Eur palūkanų.Nurodė, kad ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Ieškovė ir atsakovė yra susijusios įmonės, kurių akcininkai yra tie patys asmenys – ieškovės akcininkai yra V. G., P. S. (P. S.) ir J. K. (J. K.), o atsakovės vienintelis akcininkas yra V. G.. Nuo 2001 m. sausio mėnesio iki 2007 m. gruodžio mėnesio ieškovė ir atsakovė sudarė 60 įvairių sandorių, pagal kuriuos atsakovė liko skolinga ieškovei 251 577,58 Eur (868 647,08 Lt). Šios skolos grąžinimas grindžiamas Paskolos sutartimi ir Įskaitymo sutartimi, tačiau ieškovės administratorius neturi jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad paskola ieškovei buvo suteikta, todėl paskolos sutartis pripažintina tariamu sandoriu (CK 1.86 str.). Kadangi atsakovas V. G. neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę, jo reikalavimas negalėjo būti įskaitytas (CK 6.130 str.), todėl pripažintina negaliojančia ir Įskaitymo sutartis (CK 1.80 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino negaliojančiomis Paskolos sutartį ir Įskaitymo sutartį; priteisė iš atsakovės UAB „V&G“ ieškovei BUAB „Khartli“ 251 577,58 Eur skolos ir 75 473,27 Eur palūkanų.Teismas nustatė, kad ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „V&G“ 251 577,58 Eur skolos ir 75 473,27 Eur palūkanų grindžia šalių sudarytomis sutartimis ir 2014 m. vasario 19 d. pažyma apie ieškovės ir atsakovės UAB „V & G“ atsiskaitymus. Atsakovai neginčija skolos sumos, tačiau tvirtina, kad su ieškove buvo atsiskaityta įskaitymu. Pagal Paskolos sutartį, atsakovas V. G. įsipareigojo suteikti ieškovei beprocentinę 1 034 000 Lt paskolą, kurią įsipareigojo pervesti į skolininko nurodytą sąskaitą (Paskolos sutarties 1, 2 p.). Teismas pažymėjo, kad 2004 m. spalio 1 d. ieškovės sąskaitos banke „Intellectbank“ išrašo ir Mokėjimo orderio Nr. 805-81, kuriais grindžiamas 120 000 JAV dolerių pervedimas ieškovei, datos nesutampa, skiriasi šiuose dokumentuose nurodyti mokėtojo ir gavėjo sąskaitų numeriai; to paties banko viename dokumente ieškovės pavadinimas parašytas gruziniškai, kitame – pusiau lotynų abėcėle; mokėjimo pavedime nėra banko antspaudo; pavedime nenurodyta atliekamos operacijos valiuta; byloje nėra įrodymų, kad atsakovas V. G. buvo įgaliojęs orderyje mokėtoju nurodytą N. C. atlikti šį pavedimą. Dėl 2004 m. liepos 19 d. mokėjimo pavedimo, kuriuo įrodinėjama 249 825 JAV dolerių paskola ieškovei, teismas pažymėjo, kad skirtingai nurodytos pavedimo sumos skaičiais ir žodžiais, užraše anglų kalba gausu gramatinių klaidų; vietoje bankinėje praktikoje vartojamo tarptautinio JAV dolerio trumpinio „USD“ nurodyta „$“; dokumente nėra įprastų rekvizitų: pavedimo numerio, korespondentinio banko rekvizitų, nenurodyta mokėjimo paskirtis, nėra asmens, padariusio pavedimą iš asmeninės banko sąskaitos, parašo. Ieškovės tvirtinimu, bankroto administratoriui perduotuose finansiniuose dokumentuose nėra informacijos apie ieškovės sąskaitas Gruzijos banke „Intellectbank“. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Gruzijos Nacionalinio banko pažymoje nurodyta, kad Gruzijos fiskalinės priežiūros tarnybos vadovo 2009 m. gegužės 6 d. įsakymu akcinė bendrovė „Intelektbank“ paskelbta bankrutavusia ir jos likvidacijos procesas baigtas. Ieškovės atstovo tvirtinimu, likviduoto banko teises perėmęs kitas bankas jokios informacijos suteikti negali. Byloje nėra jokių kitų duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad paskolintą pinigų sumą ieškovė gavo ir panaudojo. Todėl, teismo vertinimu, paskolos suteikimo faktas neįrodytas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.). Nustatęs, kad Paskolos sutartis realiai nebuvo vykdoma, teismas sutiko su ieškove, kad ši sutartis sudaryta fiktyviai, siekiant pasisavinti ieškovės lėšas, todėl pripažino šią sutartį negaliojančia pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį. Kadangi atsakovas V. G. neturi reikalavimo teisės pagal Paskolos sutartį, teismas sprendė, kad atsakovė UAB „V & G“ negalėjo įskaityti savo skolos ieškovei ar susitarti dėl kitų UAB „Khartli“ įsipareigojimų atsakovui V. G., todėl pripažino Įskaitymo sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį. Pripažinęs šiuos sandorius negaliojančiais, teismas patenkino ieškovės reikalavimus dėl 251 577,58 Eur skolos ir 75 473,27 Eur palūkanų pritesimo (CK 6.38 str. 1 d., 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:Teismas nepagrįstai Paskolos sutartį pripažino negaliojančia kaip tariamą sandorį, sudarytą fiktyviai siekiant pasisavinti ieškovės lėšas. Pagal Paskolos sutartį atsakovas įsipareigojo ne vėliau kaip per 90 dienų nuo Paskolos sutarties sudarymo (t. y. iki 2004 m. spalio 1 d.) pervesti į ieškovės nurodytą banko sąskaitą visą paskolos sumą. Byloje pateikti mokėjimo dokumentai, t. y. atsakovo 2004 m. liepos 19 d. Gruzijos banke „Intellectbank“ atliktas mokėjimo pavedimas, pagal kurį į ieškovės sąskaitą, esančią minėtame banke, pervesta dalis suteikiamos paskolos – 249 825 JAV doleriai (pagal mokėjimo dienos JAV dolerio ir lito oficialų kursą – 698 011,05 Lt), ir mokėjimo orderis, patvirtinantis 120 000 JAV dolerių (pagal mokėjimo dienos JAV dolerio ir lito oficialų kursą – 335 976 Lt) likusios paskolos sumos sumokėjimą į ieškovės sąskaitą. Teismo nurodyti šių mokėjimo dokumentų trūkumai laikytini techninio pobūdžio dokumento formos trūkumais, kurie nepaneigia pačių dokumentų turinio, t. y. juose nurodytų piniginių operacijų tikrumo ir realumo. Byloje nenustatyta ir negalėjo būti nustatyta, kad minėti dokumentai yra suklastoti. Tai, kad nėra duomenų, kur ieškovė panaudojo gautas sumas, negali sudaryti pagrindo pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta ir realiai neįvykdyta. Tokia teismo išvada pagrįsta tik prielaidomis, bet ne byloje esančiais įrodymais. Per daugiau kaip 4 metų laikotarpį nuo įmonės dokumentų perėmimo iki ieškinio pareiškimo ieškovės bankroto administratorius nesikreipė į atsakovus dėl Paskolos sutarties sudarymo ar įvykdymo aplinkybių. Tokiu atveju preziumuotina, kad ieškovė pripažino, jog Paskolos sutartis yra sudaryta ir įvykdyta, nepažeidžia bendrovės ir / ar kreditorių interesų. Ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl ieškinys turėjo būti atmestas (CPK 178 str.).Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas V. G. neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę pagal Paskolos sutartį, todėl atsakovė UAB „V & G“ negalėjo įskaityti savo skolos ieškovei ar susitarti dėl kitų UAB „Khartli“ įsipareigojimų atsakovui V. G.. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas V. G. ginčijamos 2007 m. gruodžio 29 d. Įskaitymo sutarties sudarymo momentu turėjo galiojančią reikalavimo teisę pagal Paskolos sutartį, todėl turėjo teisę įskaityti susijusių asmenų (atsakovas V. G. buvo tiek ieškovės UAB „Khartli“, tiek atsakovės UAB „V & G“ vienintelis akcininkas) priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad sudarius Įskaitymo sutartį buvo pažeistas CK 6.130 straipsnio imperatyvas. Akivaizdu, kad Įskaitymo sutartis nei forma, nei turiniu imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštarauja. Ieškovė BUAB „Khartli“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsikerta šiais argumentais:Ieškovė ir atsakovė UAB „V & G“ yra susijusios įmonės, kurios priklausė atsakovui V. G. ir buvo valdomos jo tiesiogiai arba per sutuoktinę D. G.. Pastarosios administratoriui perduotuose įmonės dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė turėjo sąskaitas Gruzijos banke. Atsakovo tik bylos nagrinėjimo metu pateikti įrodymai turi neatitikimų ir trūkumų, todėl kelia pagrįstų abejonių, kad atsakovas paskolino pinigus ieškovei.Kadangi atsakovas V. G. nesuteikė ieškovei 1 034 000 Lt paskolos, nebuvo teisinio pagrindo atlikti įskaitymą, todėl teismas Paskolos sutartį ir Įskaitymo sutartį panaikino pagrįstai.Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia kaip tariamo sandorio

CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016).Nagrinėjamoje byloje ieškovė – bankrutavusi įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, minėtu pagrindu, t. y. kaip tariamą sandorį prašo pripažinti negaliojančia 2004 m. liepos 1 d. ieškovės su atsakovu V. G. sudarytą Paskolos sutartį (3 t., b. l. 88–89). Pagal šią sutartį atsakovas V. G. įsipareigojo suteikti ieškovei beprocentinę 1 034 000 Lt paskolą apyvartinėms lėšoms, visą šią sumą ne vėliau kaip per 90 dienų nuo sutarties sudarymo dienos pervedant į ieškovės nurodytą banko sąskaitą (Paskolos sutarties 1.1, 1.2, 2.1.1 p.). Galutinis visos paskolos grąžinimo terminas – 2004 m. gruodžio 31 d. (Paskolos sutarties 1.3 p.).Esant tokioms šalių susitarimu nustatytoms sąlygoms, ieškovei tenka procesinė pareiga įrodyti, kad ieškovė Paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos negavo, o atsakovui – priešingai, kad visa paskolos suma buvo suteikta ieškovei (CPK 12 str., 178 str.). Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.Atsakovas V. G. paskolos pagal ginčijamą sutartį suteikimą grindžia šiais byloje pateiktais rašytiniais įrodymais: Gruzijos banke „Intellectbank“ 2004 m. liepos 19 d. atliktu mokėjimo pavedimu, kuriame nurodyta, kad atsakovas V. G. pervedė į ieškovės banko sąskaitą 249 825 JAV dolerių (žodžiais nurodyta suma – „du šimtai dvidešimt devyni tūkstančiai aštuoni šimtai dvidešimt penki doleriai“), t. y. pagal tos dienos Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir JAV dolerio santykį (1 USD = 2,7940 Lt) – 698 011,05 Lt (2 t., b. l. 76–78); ieškovės sąskaitos Gruzijos banke „Intellectbank“ 2004 m. spalio 1 d. išrašu ir orderiu Nr. 805-81, atsakovo teigimu, patvirtinančiais 120 000 JAV dolerių įnašą į ieškovės sąskaitą, t. y. pagal tos dienos Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir JAV dolerio santykį (1 USD = 2,7998 Lt) – 335 976 Lt (2 t., b. l. 79–81).Ieškovė nurodė tam tikrus minėtų dokumentų rekvizitų neatitikimus ir trūkumus, tačiau nepareiškė, kad šie įrodymai yra suklastoti (CPK 184 str.). Todėl sutiktina su apeliantu, kad tokiu pagrindu minėti įrodymai šiuo atveju neatmestini. Tačiau iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir atsižvelgė į ieškovės išvardintus atsakovo pateiktų dokumentų rekvizitų neatitikimus ir trūkumus, šių įrodymų neatmetė kaip suklastotų. Teismas atsakovo pateiktus įrodymus įvertino ir dėl jų įrodomosios reikšmės bei pakankamumo sprendė atsižvelgdamas į kitų įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo nurodytas aplinkybes, nebuvimą. Ieškovės bankroto administratorius nurodė, kad jam perduotuose įmonės dokumentuose nėra jokių duomenų apie ieškovės turėtas sąskaitas Gruzijos bankuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta mokėjimų paskirtis, gavėjos UAB „Khartli“ įmonės kodas, kuris patvirtintų, kad tai yra tas pats Lietuvoje registruotas juridinis asmuo. Minėta, kad 2004 m. liepos 19 d. mokėjimo pavedime nurodyta skirtinga suma skaičiais ir žodžiais, todėl nėra aišku, kuri iš jų yra teisinga. Iš sąskaitos išrašo negalima nustatyti mokėtojo, o jame nurodytas 2004 m. spalio 1 d. atlikto mokėjimo dokumento numeris nevisiškai sutampa su pateikto orderio numeriu. Be to, orderyje nurodytas kitas gavėjos UAB „Khartli“ sąskaitos numeris (361800986) nei sąskaitos išraše (361200647); nurodyta kita mokėjimo data (2003 m. spalio 1 d.); nenurodyta valiuta, kuria atliekamas mokėjimas; mokėtoju nurodytas ne atsakovas V. G., o kitas asmuo – N. C.. Visi šie neatitikimai bei trūkumai kelia abejonių dėl atsakovo pateiktų dokumentų įrodomosios reikšmės, vertinant juos atsakovo nurodytu aspektu, t. y. kaip patvirtinančius paskolos suteikimą ieškovei pagal ginčijamą Paskolos sutartį. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas pasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.), bet atsakovas V. G., kuris pripažino, kad tuo metu buvo ieškovės akcininkas, teigė negalintis pateikti jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė turėjo sąskaitą minėtame Gruzijos banke; taip pat patvirtinančių, kad jis buvo įgaliojęs N. C. pervesti pinigus ieškovei pagal Paskolos sutartį. Atsakovai byloje pateikė Gruzijos Nacionalinio Banko pažymą, kurioje nurodyta, kad Gruzijos fiskalinės priežiūros tarnybos vadovo 2009 m. gegužės 6 d. įsakymu N06-05/2 akcinė bendrovė „Intelektbanki“ paskelbta bankrutavusia ir jos likvidacijos procesas baigtas (3 t., b. l. 82–85). Ieškovės atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad likviduoto banko teises perėmęs kitas bankas jokios informacijos suteikti negali. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas byloje nepateikė ir nenurodė jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovei suteiktos paskolos panaudojimą, nors, kaip minėta, jis tuo metu buvo ieškovės akcininkas, be to, nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, kad Paskolos sutartį ieškovės vardu pasirašiusi direktorė D. G. tuo metu buvo apelianto sutuoktinė, ir kad atsakovas faktiškai dalyvavo įmonės valdyme.Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad Paskolos sutartis realiai nebuvo įvykdyta, t. y. joje nurodyta pinigų suma ieškovei faktiškai nebuvo perduota. Atsakovo pateiktų įrodymų byloje nepakanka konstatuoti priešingai, todėl atmestini jo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir sprendimą grindė tik prielaidomis. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas pagrįstai sprendė, kad Paskolos sutartis sudaryta fiktyviai, siekiant pasisavinti ieškovės lėšas. Todėl teismas pagrįstai pripažino šį sandorį negaliojančiu kaip tariamą sandorį (CK 1.86 str. 1 d.).

Dėl Įskaitymo sandorio teisėtumo

Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „V&G“ turėjo 868 647,08 Lt (251 577,58 Eur) dydžio piniginę prievolę ieškovei, susidariusią iš šalis siejusių sutartinių teisinių santykių. UAB „V&G“, UAB „Khartli“ ir šių bendrovių tuometinio akcininko V. G. 2007 m. gruodžio 29 d. sudaryta sutartimi (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 228–229) buvo atliktas minėto ieškovės reikalavimo ir atsakovo V. G. reikalavimo, grindžiamo Paskolos sutartimi, įskaitymas. Tokiu būdu buvo susitarta dėl atsakovės UAB „V&G“ 868 647,08 Lt (251 577,58 Eur) dydžio piniginės prievolės ieškovei pabaigos CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.Teismui pripažinus Paskolos sutartį tariamu sandoriu, toks sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 str. 1 d.). Tai reiškia, kad Paskolos sutarties pagrindu atsakovas V. G. neįgijo reikalavimo teisės ieškovės atžvilgiu, todėl šis reikalavimas negali būti laikomas įskaitytu pagal 2007 m. gruodžio 29 d. šalių sudarytą sutartį, nes tai prieštarautų CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai imperatyviai įstatymo nuostatai, pagal kurią įskaitomas gali būti tik priešpriešinis vienarūšis reikalavimas. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Įskaitymo sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį kaip prieštaraujančią imperatyviai įstatymo nuostatai.Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. Pažymėtina tik tai, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavime ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendime klaidingai nurodyta, jog Įskaitymo sutartis buvo sudaryta 2007 m. gruodžio 31 d., nes iš bylos medžiagos matyti, kad ši sutartis sudaryta 2007 m. gruodžio 29 d. Tai laikytina rašymo apsirikimu, kurio ištaisymas nekeičia sprendimo esmės (CPK 276 str. 2 d.), todėl ši teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, nurodant, kad pripažįstama negaliojančia 2007 m. gruodžio 29 d. UAB „V&G“, UAB „Khartli“ ir V. G. sudaryta sutartis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria nuspręsta „pripažinti negaliojančia 2007 m. gruodžio 31 d. UAB „V&G“, UAB „Khartli“ ir V. G. sudarytą sutartį“, ir šią sprendimo dalį, ištaisius joje padarytą rašymo apsirikimą, išdėstyti taip:

„Pripažinti negaliojančia 2007 m. gruodžio 29 d. UAB „V&G“, UAB „Khartli“ ir V. G. sudarytą sutartį“.